Vytas Dekšnys (g. 1972) – poetas ir vertėjas, ypač daug verčiantis iš slavų kalbų. 1990 m. baigė vidurinę mokyklą, 1994 m. – filosofijos bakalauro, 1996 m. – magistro studijas Vilniaus Universitete. 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. 2006 m. apdovanotas Jaunojo Jotvingio premija. Bendradarbiauja su savaitraščiu „Literatūra ir menas“, interneto dienraščiu bernardinai.lt, žurnalu „Naujasis židinys“. Vienas iš nedaugelio jaunųjų vertėjų „profesionalų“. Iš lenkų k. išvertė T. Różewicziaus, D. Terakowskos, K. I. Gałczyńskio, W. Szymborskos, J. Podsiadło, D. Sośnickio, L. Engelkingo kūrinių, iš ukrainiečių – S. Žadano, O. Slyvinskio, D. Lazutkino, H. Kruk eilėraščių, iš serbų – Milorado Pavičiaus romaną „Antrasis kūnas“. 2005 m. išleido eilėraščių rinkinį „Iszimtys“. „V. Dekšnys – intelektualas, savo dolniku besistengiantis sugerti kuo daugiau skirtingos tikrovės ir adoruojantis daiktą. Jo lenkiškas-slovėniškas eilėraštis yra pripildytas jo paties svarstymų, jo paties kalbos prasmių ir reikšmių, o tai jau rimta paraiška kūrybiniam susikaupimui ir jo refleksijai“ (Valdemaras Kukulas).
Vytas Dekšnys (g. 1972) – poetas ir vertėjas, ypač daug verčiantis iš slavų kalbų. 1990 m. baigė vidurinę mokyklą, 1994 m. – filosofijos bakalauro, 1996 m. – magistro studijas Vilniaus Universitete. 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. 2006 m. apdovanotas Jaunojo Jotvingio premija. Bendradarbiauja su savaitraščiu „Literatūra ir menas“, interneto dienraščiu bernardinai.lt, žurnalu „Naujasis židinys“. Vienas iš nedaugelio jaunųjų vertėjų „profesionalų“. Iš lenkų k. išvertė T. Różewicziaus, D. Terakowskos, K. I. Gałczyńskio, W. Szymborskos, J. Podsiadło, D. Sośnickio, L. Engelkingo kūrinių, iš ukrainiečių – S. Žadano, O. Slyvinskio, D. Lazutkino, H. Kruk eilėraščių, iš serbų – Milorado Pavičiaus romaną „Antrasis kūnas“. 2005 m. išleido eilėraščių rinkinį „Iszimtys“. „V. Dekšnys – intelektualas, savo dolniku besistengiantis sugerti kuo daugiau skirtingos tikrovės ir adoruojantis daiktą. Jo lenkiškas-slovėniškas eilėraštis yra pripildytas jo paties svarstymų, jo paties kalbos prasmių ir reikšmių, o tai jau rimta paraiška kūrybiniam susikaupimui ir jo refleksijai“ (Valdemaras Kukulas).