tekstai.lt

Janina Žėkaitė. Pirmasai baras (2002)

Pirmasai_baras_1915
Pirmasai_baras_1915
       Pirmasai baras, neretai vadinamas almanachu, iš tiesų sumanytas kaip žurnalas ir kaip toks išėjęs, deklaravo, kaip beveik visa laikotarpio estetika, kūrybos įkvėptumą, prieinamą išskirtinėms, prilygstančioms dievam asmenybėms. Naktis, šilas, degą aukurai, skaisčiausiai – „Kūrėjų Kūrėjo, didžiojo senio – Krivės” – Stasio Šilingo, redaktoriaus, pusiau eiliuotos esė „Tautos dainų genezis” pradžia, teigianti vadą ar antžmogį, formuojantį savąją, individualistinę, sampratą.

 

       Ežia eina šienautojai, praskirdami nuo grūdo ir rytmetinės rasos pasunkusias,

       palinkusias rugių varpas, <...> Eina.

 

       Daug jų.

       Bet išsiskiria vienas.

       Jis pirmas užsimos dalgiu

       ir bus tai pirmas vasaros pamojimas.

       Gyvybė srovena jame ir jis skleidžia iš savęs gyvybę.

       Pražydusios gamtos šventė perveria jį tverybos bangomis ir ugdo jo dainą.

       Jis nepakartos, kas jau buvo dainuojama,

       Jis uždainuos nauja.

       Toj dainoj jis susilies su visuma,

       toj dainoj jis duos simbolį nenuveikiamos žmogaus galės (1).

       

       Šlovintas, neabejotina, žurnalo leidimas, užmojis nekartoti žinomo, realaus bei psichologiško. Kad būtų įspūdingiau, kūryba lyginama su iš meilės gimusiu kūdikiu. „Gyvybės pradžia! / Kur ji tvyro? Iš kur žmogus?” – klausia, tarytum nežinotų, vien tam, kad abstrakcijas realintų bei realistintų:

 

       Po kaimą pabiro ugnikės, tik vienoj grinčioj nieks nedegina balanos.

       Prie lango stovi motina, rūpestingai žiūri in tolį. <...> prieina duktė <...> Tik nebedega ugnelė akyse – ašaros užgesino. <...> Tai piršliai buvo – atsilankė turtingas jaunikis iš tolimo vienkiemio.

       Bet pas ją čia pat, gimtam kaimužyj, meilužis. <...> O močiutė šnekina: -ten būsi valioj, dalioj, čia nuo darbelių, nuo vargelio pajuos baltos rankelės, išbals rausvi veideliai, kaip bąla plonos drobelės nuo šaltų rasužių.

       Sukluso mergelė.

       Šiurpi močiutės šneka.

       Kiekvienas jos žodis akmeniu užgula širdį. <...> Ir ūmai! Prašvinta mergelė. Visa ji – meilės liepsna, ji rado atsaką -

       Močiute mano,

       Senoji mano!

       Rasuže pasiklosva,

       migluže užsiklosva (2).

       

       Visa bus gerai, jei yra meilė, ryžtas gyventi, kaip nori pats, o ne kiti. Šilingas, kaip ir Šeinius, padėjęs organizuoti Pirmąjį barą, šventai tikėjo kūryba iš didžiosios raidės, įprasminančia menininką ilgaamžiškumui. Ar estetiko užsidegimas eksponuoti nauja bei nepakartojama pasiteisino? Atrodo, taip, bet labai netiesiogiai. Balys Sruoga, recenzuodamas Pirmąjį barą, išskyrė iš visumos Vinco Krėvės nedidelę apysaką „Skerdžius” ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės simbolinę pasaką „Jūra”:

 

       Dėl manęs tai tobuliausieji visos lietuvių literatūros raštai. Krėvės du senuoju dalyku „Šarūną” ir „Dainavos šalies padavimus” aš labai myliu, jie yra labai gražūs ir gilūs, bet aš juose jaučiu daugiau lietuvio dūšios skaidymą, analizę, dalimis plėšimą, o „Skerdžius” dėl manęs yra jau gilus, gyvas sintezis. <...> „Jūra” savo vaizdų pynimu, iškėlimu meno objekto, pačiu priėjimu priėjo – labai, labai daug bendro [turi] su Indu dainiumi Tagoru, o „Jūra” parašyta 1908 metais, tai yra, kai Tagoro ne tik Čiurlionienė, bet ir visa Europa dar nepažino” (3).

       

       Ramučio Karmalavičiaus duomenimis, „Jūra” tikrai parašyta 1908 m. Palangoje, M.K. Čiurlioniui tapant „Jūros sonatą”, vėliau tęsta, tobulinta. Kūrinys iš tiesų ne itin vieningas; išsiskiria trys nebūtinos viena kitai linijos: autorinė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, tautos.

 

       Buvusi „didelė didelė Jūra”, jos viduryje stovėjusi „didelė didelė uola”, ant kurios viršaus augęs „stiprus stiprus ąžuolas”, prie jo kojų susisukusi lizdą „balta balta žuvėdra” – irealumas, sykiu psichologija. Nežinia, kodėl baltoji žuvėdra „pametė krantą”, nors vienas žvejas ir įspėjo saugotis nežinomybės. „Paukšteli, ką veiksi tarp uolų, ten krantai nežaliuoja, paukščiai nečiauška...” Nepaklausė, nes mylėjo. Tol, kol „vieną rytmetį baltosios žuvėdros lizde pradėjo čypti judėti maži maži paukštelyčiai”, kol rūpestis jais neužgožė, rodės, fatališko jausmo.

 

       Paukšteliai augo, o paūgterėję užniko motinos prašytis, kad parodytų jiems žalius krantus ir daug kitų paukščių.

       Tarp Jūrų platybės pasiliko vienu viena uola, o ant jos viršaus vienu vienas ąžuolas...

       Ar uola gailėjos baltosios žuvėdros,

       kas žino..?

       Ar ąžuolas ilgėjosi baltosios žuvėdros,

       kas žino..? (4)

       

       Buvo meilė, išskyrimas ar atskyrimas – pasakyta daug, bet taip netiesiogiai, kad prasmė ryškėja tik žinant realijas: didžiojo menininko ligą. Konkrečiau, nors irgi ištisai simbolinant, nupieštos kūrybos priežastys, eiga, svarbiausi ciklai. Pajūryje klaidžiojo „mažas kūdikis našlaitis”, nei jutęs, nei supratęs, kaip „Jinai [Jūra] sužavėjo jam sielą amžinai”. Nebeieškojęs nei tėvo, nei motinos, nei „takų žaliajame pušyne į žmones išeiti”, tegyvenęs paslaptimi. „Tarp sujudusių bangų pasirodydavo kartais juoda gulbė. Ji žinojo ir pažino kūdikį našlaitėlį ir atnešdavo jam maisto, vargšui pavilgos, iš Jūros širdies stiprybės lašo – tirpinto gintaro”. Geraširdei paskelbus, kad Jūra skirianti jį „savo pranašu”, iškeliavo „į pasaulį, jau nebe kūdikis, jau pranašas”. Pranašavęs septynerius metus: pirmaisiais -garbindamas „Jūros neapmatomas erdves”, antraisiais – „Jūros veido nemirštančią grožybę”, trečiaisiais – dainuodamas „apie Jūros audras”, ketvirtaisiais – sekdamas pasakas „apie Jūros tylą”, penktaisiais – džiaugdamasis „bangomis saulėje spindinčiomis”, šeštaisiais – svajodamas „balsu apie mėnesienos takus, gulančius ant vilnių”, septintaisiais – kalbėdamas „vien ilgėjimos maldas”. Išpildęs, kas buvo iš anksčiau įsakyta, grįžo, sekamas vienui vieno kūdikio našlaitėlio, į pajūri kad pavirstų, ką irgi iš anksto žinojo, juodu gulbinu:

 

       Iš tolo švitravo Jūra. Jis ėjo stačiai, šarpiai.

       Ir štai pirmoji banga apėmė jo pėdas švelniu, švelniu glamonėjimu. Ir toje valandoje Jis, pranašas našlaitis, pasijuto turįs didelius juodus sparnus ir į Jūros platybes įplaukė juodu gulbinu.

       Pakrantyje stovėjo kūdikis našlaitis ir žiūrėjo į bedugnę.

       O Jūros bangos būrė... būrė... (5)

       

       Juodas gulbinas – mirtis, pasiglemžusi vyrą Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, krante likęs kūdikis našlaitis – pati autorė. Apie save, spėtina, kalbanti ir baigiamajame, šeštajame, kūrinio fragmente. Danutė, žvejo duktė ir šešių brolių sesuo, nesidomi jaunaisiais žvejais kaimynais, kurie dėl jos „vis liūdniau dūsavo”, rūpinasi vien namais („ir pusryčius broliams virė, ir pietus nešė, ir vakarienes tiekė, ir baltas drobes audė, ir tinklus mezgant gelbėjo”), kol, vaikščiodama pajūriu, tarp „baltų putų” pamato „žibantį žiedą”. Jį pakėlusi ir prie širdies priglaudusi, „pajuto nežinomą, nepažįstamą galingą ilgėjimos, degantį troškimą eiti ten, kur siaučia bangos bedugnės takais ir ūžia vilnys, ir šlama putos”. Priešinosi lemčiai, beviltiškai:

 

       Siūlai trūko, šautuvas iš rankų slydo, nytys painiojos. Išėjo Danutė ir sėdo ant slenksnio. Sėdi, rymoja ir žiūri į Jūrą.

       Valanda valandą veja ir saulė jau leidžiasi, o štai tiesiai mirga aukso takas. Aukso takas...

       Pakilo Danutė ir eina. Laivas prie krašto plūduriuoja. Įžengė Danutė į laivą ir irias aukso taku (6).

       

       Kur nusiyrė, nesakoma, nors aišku: į meną, grožį kaip į aukščiausią dvasios palaimą. Čiurlionienė sintetino pakiliai, gražbyliaudama, atsiliepdama į savo pačios teigimus, kad mene svarbiausia ilgesys. Nepatikslindama, jog išreikštas ne vien žodžiu, bet ir jį konkretinančiu vaizdu.

 

       Matyt, dar Gabijos laikais kurtame siužete, stambiausiame alegorijoje, vaizduojamas priešų apniktos tautos išlikimas. Susidegino iš nevilties, kad kraštą ištiks nelaimė („Ateis svetima galybė ir nužudys jūsų vaidilas”), Krivaitis, baltas senelis, Lietuvos viešpačių viešpats, o jo duktė skaisčioji Pajautė, išvydusi liepsnojančią Romovę, baisias svetimųjų minias („kur praeina, žemė apmirusi lieka”), pakluso pilkajam Jūros seneliui, aukštesnei išminčiai:

 

       – Tu miegosi tūkstanti metų.

       – Žalčiai aimanomis užnuodijo visas širdis.

       – Tu miegosi tūkstantį metų. Eik su manim.

       Ir paėmęs už rankos įvedė i paslaptingą gelmę. Sukilo bangos lig debesų, krito smarkiai į bedugnę ir nutilo (7).

       

       Pajautė – neveikiai atsibusianti, bet atsibusianti tauta. Kaip ir jos menas: galingas Jūros pakrančių valdovas, pajutęs, „kad jo dienos suskaitytos”, įkalino numylėtą dukterį pilko akmens bokšte, idant nepaliktų „nė vienam gyvam žmogui pasaulyje”, trokšdamas savo kūdikiui „amžinasties”. Einantiems pro akmens bokštą ir klausinėjamiems, kas jame, aiškinama, kad „viešpats užbūrė savo dukterį, ir jinai pavirto bokštu”, „dievai pastatą šitą bokštą ir įdėję ten gyvos mergelės širdį, ir liepę jai plastėti amžinai su Jūros bangomis drauge”. Tiesą sužino tik piemenėlis, pusiaunaktį pajūriu skubąs namo, atidžiai įsiklausąs į vilnis, jų neaiškų, atsimušantį į bokšto sienas aidą:

 

       -Ar esi?... ar esi?...

       – Esu!... – atliepia pilkos akmens gelmės.

       Piemenėlis klausos. Širdelė baimėje plasta. Iš Jūros bedugnių skrenda aiškiai:

       – Ar esi?

       – Esu!.. – atliepia iš bokšto viršūnės (8).

       

       Simbolinama, kad Lietuva anksčiau ar vėliau išsivaduos iš nedalios, piemenėliui, pagal Herbačiauską, menininko sinonimui, vadovaujant. Alegorijos autorė sintetino su užmoju, bet neatsižvelgdama į skaitytojo galimybes ją suvokti. Vaizdiniai lyg kalnas prislegia sąmonę, spėliojančią, ką jie reiškia. Simbolizmas prozoje, prasmių mene, pasiteisino mažiau negu paveiksle, eilėraštyje: ritmuose, linijose, spalvose.

 

       Krėvės „Skerdžius” – fantastinis, sykiu realistinis, net perdėm, kūrinys, modernizmui artimas tik tendencija pavaizduoti žmogų, išgintą iš savos visuomenės piktavališkai, stipresniajam nesiskaitant su silpnesniuoju. Bet tai ir kritinio realizmo tendencija. Todėl į kūrinį įsiskaitytina nuosekliai, kaip į detales, gražias ir prasmingas savaime, norint įterptinas ir į tradiciją, ir į novatoriškumą.

 

       Skerdžius Lapinas įsitikinęs, kad gyvens tol, kol ir seniausias apylinkės medis – Grainio liepa. Čigonė dar mažam „delne išskaitė”, jog mirsiąs, kai „liepa nulūš”. „Tai tau, dėdule! Liepa dar kelis šimtus metų stovės”, – abejoja autorius kiek nerimta (čigonė!) tiesa, deja, tik sau. „Tai ir aš gyvensiu. Kodėl neturiu gyventi? Ot, kad tik dar neišnaikintų girių, beganau sau gyvulėlius”. Ir iš tiesų darbuojasi savo ir kitų labui džiaugsmingai, nesikrimsdamas, kad nepritampa naujausiais laikais, atvirkščiai, juos kritikuodamas kaip nepatogius jam, iš miško gyvenančiam, ten geriausiai besijaučiančiam. Įspėtas negerai darąs, suleidęs karves sėtinėn, filosofuoja vos ne kaip anarchistas. „Kodėl negerai? – šiurkščiu balsu atsikirto man skerdžius. – Kad eigulys ar kitas kuris kvailys draudžia, tai jau ir negerai?.. Žolė – dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui. Piktai daro tasai, kuris draudžia, o ne aš, kad gyvulėliais suganau”. Įsitikinęs, kad miškui kenkia ne jis, o visuotinis prakticizmas. „Seniau miško niekas nei sėjo, nei sodino, patsai sau augo kaip siena; o dabar jį kaip kopūstus ir sėja, ir sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta. Sakai – žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų”. Autoriui oponuojant, jog nieko blogo neatsitinka, kai iškirtus seną jo vietoje atauginamas naujas, „dar gražesnis”, pašnekovas knyginę išmintį priešina natūraliai:

 

       – Jau tu man nekalbėk! Aš daugiau išmanau negu tu, nors ir esi mokytas. Ką tu išmanai? Iš knygų tik, o aš tiek pragyvenau, jog net savo metams skaičių pamiršau, ir vis miškuose nuo mažo vaiko. <...> Be miško suskursta žmogus. <...> Ne, be miško niekur nėra gero, kad net ir Amerika ten būtų (9).

       

       Šiek tiek pagonis, šiek tiek anarchistas, apskritai žmogus, besivadovaująs savo, ne kitų taisyklėmis, mirs dėsningai, pragmatikams naikinant gėrį kaip neva jiems kenkiantį. „<...> nušvokščia, atžalas paleidžia, ir niekas neauga. <...> Per geras varsnas – tik dilgėlės ir atažalos auga. <...> Nugriaus kada vėjas ant tvartų, gyvulius dar sutrėks”. „Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar, „nugriaus”. Alaus tu pri­sigėrei, žmonele!” – ironizuoja veikėjas, bet neįtikina pasipūtėliškai priešgyniaujančiųjų („Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man užgins? Noriu – kertu, noriu – ne”). „Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą”, – praneša piemenys, nuliūdindami adresatą iki širdies gelmių. „Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!” Kaip sumanė, taip ir padarė, tačiau niekam nepriekaištaudamas dėl skriaudos, o tariamai atsitiktinai pasiligojęs (atsigulė kriaušės paūksmėje, užmigo, ir nors „saulė jį gerai prikepino”, peršalo). Autorius nedramatina situacijos, o ją rodo kaip neva natūralią, neišvengiamą („atėjo laikas ir mirė žmogus”), leisdamas pačiam skaitytojui susiprotėti, kaip buvo, galėjo būti, ne moralais, o detalių gausa bei įvairove įsikomponuodamas į modernistus.

 

       Pirmajame bare tilpo ir Šeiniaus apysaka „Mėnesiena”, nors ir parašyta anksčiau už „Bangos siaučia”, pirmasis variantas rodo, perredaguota į mistikos, neapibrėžtumų pusę.

 

       Jonas, būsimas klierikas, viešintis pas dėdes Kiečiuose, nė nemano įsimylėti, tačiau pagunda stipresnė už valią. „<...> krūptelėjo ir žvilgterėjo in langą. Lange dega dvi juodi aki, taip žavingai insižiūrę in jį. Pagavo tos akys Joną. Užmiršo jis viską, o galvoj svaigu pasidarė. Tarytum žemė nuslydo kur iš po kojų. Atsitrauktų, nežiūrėtų, bet kad ir skaistus veidelis toks geras ir lūputės taip nežymiai nuo viliūgingo juoko krypsta”. Olė nesitiki, kad Joną atims iš Dievo („Esi toks dievobaimingas, tylus. Geras bus iš Tamstos kunigas”), bet vis tiek į save traukia jos vengiantįjį, bet neišvengiantįjį. „<...> taip arti susėdę, galvomis palinkę, susiglaudę. Ir regis jiem, kad jiedu abu viename. Kadai nebuvo, ir nematė, ir nepažino vienas kito, ir kiekvienas savuoju, vienu gyvenimu gyveno, o šiandien naktis, šiandien kitaip. <...> Ne, jau taip nebebus, kaip buvo. Dabar visuomet bus taip, kaip dabar. <...> Jiedu jaus, kaip daros šilta krūtinėj, tirpsta mintis galvoj, ir jų delnai kartais smagiau susispaus ir pradės širdis nerimti. Ir bus tuomet nežinia, ar yra pina vijos darželyj ir ar vis tokie patys beržai. Sustos tat, ir vėl tyli švelnumą jungs in viena”. Olė, inicijavusi suartėjimą, atakuoja jos valiai paklususį be gailesčio: išgauna pažadą, kad nebus kunigu. „Ne... – nupuolė galva ant jos kelių”. Deja, pavasarį keičia ruduo, stelbdamas pirmojo svaigulį:

 

       Atėjo rugpjūtis ir išsklaidė ūkanas iš laukų, giliai nuskaidrino dangų. <...> Naktis tyli, be sklandžių vilniuojančių garsų. <...> Jonas nusikabino šiltus, dar naujus tėvo kailinius ir apsisupęs išėjo ant gonko. – Buvo instabios, pasakingos, kaip per sapną, naktys, traukia ir dabar naktyj pabūti. <...> Reikės važiuoti... – lyg kaip iš tolo, lyg kur iš aukšto pasigirdo tarytum kieno svetimo, užmiršto balsas. Kur, nepabaigė, nepasakė (10).

       

       Apsisprendė lyg pats, niekieno iš šalies neraginamas, iš tikrųjų paklusdamas motinai, turinčiai kitokių, psichologinių-socialinių motyvų. „Kiek dėl tavęs išvargau, kai buvai mažas, o ir paskum -vis kur kas geresnio, vis tau. Broliai artojais liko, sesuo negali žmoniškai apsitaisyti. <...> O kaip tą naktį, kai tu buvai visai pamiręs! <...> Tik atsiklaupiau ir pradėjau melstis, pradėjau melstis! „Dieve, prašau, sugrąžink man jį, jis Tau visą gyvenimą tarnaus...” <...> Kitądien rytą nubudai geresnis, akutės pragiedrėjo. Ir pradėjai taisytis, diena iš dienos geryn ir atsikėlei”. Priveiktas argumentų, reikalaujančių aukos, kapituliuoja („Eisiu, mama!”), deja, susigraudindamas tik pats. „Ko tu verki? – apkabino motina ir ėmė glostyti jį”. Artimųjų iškilmingai išlydėtas į netikėtai tapusią dramatiška kunigystę, seminarijoje veikėjas randa save („Ir diena rami, ir naktį sapnai ramūs. Jei kada ir blyksteri trupinėlis iš tenai, užgeso ji malda šventa”). Tariamai: tas, kas buvo, niekur nedingsta, tik išlaukia savosios valandos. Atvažiavusiam į seminariją tėvui pranešus, kad Olė ištekėjo („Gi už Augusto <...>. Sako, Augustas seniai jos ieškojo, bet ji vis nenorėjo... Ėjo pernai tokios šnekos, kad tu jai buvai žodį davęs?”), nebesitvardo: meta seminariją, niekam nieko neaiškindamas, grįžta į namus, kuriuose, žinoma, niekas jo nelaukia („Lyg namuosna būtų atėjęs svetimas, kurio pažinti nieks neindomuoja”), nutaikęs progą, kai Augustas ilgesniam su reikalais išvyksta, lanko Olę, kad atgaivintų tai, kas visuomenės akyse neįmanoma: meilę ištekėjusiai moteriai. Mėnesiena, daranti stebuklus („Ką paliesi, tuoj sukrutės, atsikels nuo aslos ir nuplauks aplinkui pasieniais”), ir šį kartą neapvylė: meilė, atrodė, seminaristo maldomis nuslopinta, atgijo kaip buvusi, nieko nesvarstanti, impulsyvi:

 

       – Koks šiandien vakaras! Ir naktis, naktis! – negirdėjo jo Olė ir lyg teisino save. Lyg staiga užmiršo viską, lyg staiga persimainė jai viskas. <...> Ir Jonui jauku pasidarė, ir jis tą pat mato, ką pasakoja Olė. Ir nuo jos žodžių tarytum ištirpo sienos; kur buvo lubos, prasivėrė dangus. Ir tarytum koks didelis nematomas paukštis ištiesė ties juo ir ties ja savo nejuntamus sparnus. <...> Ir neša tas paukštis juodu iš čia in kitur (11).

       

       Į aistrą, nevaržomą socialinių įsipareigojimų. „Tik pajautė Jonas, kad apskabino ją. Suspaudė, prisiglaudė. Ieškojo lūpų, akių. <...> Pakilo kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės inkaitinti. Užtemdė akis, sudrumstė galvą. Svaigino”. Veikėjas nori mylėti, kaip mylėjo, nesuvokdamas, jog Olė, išduota dėl pareigų motinai ir Dievui, atsilygins tuo pačiu: demonstratyvia ištikimybe vyrui. „<...> lyg nubudo staiga, lyg pamatė, kur jinai, išsirovė iš glėbio, plienu insitempė prieš jį. <...> suriko <...> Stunkterėjo vienos durys, stunkterėjo kitos, ir ant slenksčio, vienmarškinės, palaidais plaukais, atsistojo Julė su Zose”. Autorius lyg supaprastino situaciją. Bet tas ne taip svarbu. Reikšmingiau, kad pavaizdavo teisę, pralaimėjusią pareigai (Jonas iš psichologinės įtampos ar panašios beviltiškos padėties miršta), kartu su Krėve tvirtindamas, jog pažiūrėti normalus, atsidavęs kam nors pasaulis visai nėra toks, o priežastis dramoms ir tragedijoms, apskritai jautresnių individų žūčiai. Nors vertė ir propagavo Nietzsche, kūryba labiau atitiko Schopenhauerį (gyvenimas nevertas jame patiriamos kančios), tegu ir netiesiogiai, dėjusiam pamatus šiuolaikiniam, egzistencialistiniam, modernizmui.

       ________________________

 

       (1) Pirmasai baras, Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė, 1915, p. 160-161.

       (2) Ibid., p. 162-163.

       (3) Markizas Tigrui Nėrkonori, „Puota karo metu”, – Santara, 1917, Nr. 5.

       (4) S. Kymantaitė-Čiurlionienė, jūra, – Raštai, t. 1, p. 54.

       (5) Ibid., p. 56.

       (6) Ibid., p. 61.

       (7) Ibid., p. 58.

       (8) Ibid., p. 59.

       (9) Vincas Krėvė, Skerdžius, – Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1982, p. 168-169.

       (10) Ignas Šeinius, Mėnesiena, – Raštai, t. 2, p. 57-58.

       (11) Ibid., p. 77.

 

       Janina Žėkaitė. Modernizmas lietuvių prozoje. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.