tekstai.lt

Titas Alga. Kazio Almeno novelės (1968)

almenas
almenas
Kazio Almeno novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių” yra trečioji šio jauno rašytojo (g. 1935) knyga. Už stambų dviejų dalių romaną „Upė į rytus, upė į šiaurę” (1964) laimėjęs Lietuvių rašytojų draugijos premiją, novelių rinkinių „Bėgiai” (1965) reikiamo dėmesio jis nesusilaukė. Tas pats ir su naujuoju novelių rinkiniu. Tai nuvilkino ir knygos išleidimą. Kiek žinau, autorius jai leidėjo ieškojo jau prieš keletą metų. Didelė „Gyvenime ...” ar „Bėgiuose” išspausdintų novelių dalis periodinėje spaudoje pasirodė ar įvairiomis progomis autoriaus buvo skaityta dar kiek anksčiau. Parašymo data (1960) atžymėtas tik „Bėgių” rinkinio titulinis ciklas. Ne vieną „Gyvenimo ...” gabalą, manau, būtų tikslu dar ankstesnėmis datomis metrikuoti.

K. Almenas, nors gimęs Lietuvoje, subrendo, vidurinį ir aukštąjį mokslą išėjo šiame krašte. Jo kūryba, tiek savo tematika, tiek nuotaikomis ar įtakomis yra jau grynai egzilio produktas. Kad daugumos novelių veikėjai yra lietuviai, autorius veik niekur šio fakto nelaiko esminiu ir į praeitį ar „senąja kraštą” projekcijų nedaro. Atskleisdamas savo amžiaus (jauno) lietuvio išeivio buitį ar vidaus pasaulį, K. Almenas savo novelėmis, bent jų sociologiniu momentu, primena A. Tulį, reikšmingiausią senosios išeivijos beletristą, davusį autentiškiausią I pasaulinio karo lietuvio emigranto paveikslą šiame krašte. Betgi A. Tulys tiek savo veikėjų sociologinės padėties, tiek ir jų gyvenamojo laiko atžvilgiu operuoja žymiai platesniuose rėmuose, tuo tarpu K. Almeno veik visų novelių fonas gana ryškiai ribojasi maždaug šeštąja šio šimtmečio dešimtimi, antrajai išeivijos bangai spėjus apšilti kojas šiame krašte, o jų pagrindiniai veikėjai, išskyrus nebent „Bėgių” ir „Prerijų pasakų” ciklus pirmajame rinkinyje ar „ZPR III” antrajame, yra studentai.

Šitaip susiaurinęs savo kūrinių apimties rėmus, K. Almenas gali daugiau pasinerti į detales, liečiančias ne tik gyvenamąją aplinką, bet ir joje veikiančių personažų kasdieninius rūpesčius, papročius, galvoseną ir kitokius psichologinius niuansus. Dar daugiau: bent „lietuviškuose” gabaluose K. Almenas yra, sakytum, ne tiek įvykio, kiek nuotaikos fiksuotojas. Fabula atskleidžiama dialogais ar pagrindinio veikėjo monologais, platesnio išsikalbėjimo laisvės niekur perdaug nevaržant. Centriniai tų no-kėjų įvykiai nestato veikėjo į „kraštutines situacijas” (egzistencialistų terminais kalbant), todėl ir pačiam autoriui tie įvykiai atrodo daugiau svarbūs ne tiek esminiams jų charakterio bruožams nušviesti, kiek jų tuolaikinėms nuotaikoms išryškinti. Tai kaip tik ir įgalina K. Almeną pasiekti didelio autentiškumo savo aprašomos tikrovės pavaizdavime.

Aprašomąjį laikotarpį K. Almenas ne tik betarpiškai išgyveno, bet buvo į jį įsigyvenęs, palikdamas gal net ryškesnių savo, kaip kūrėjo, pėdsakų, šitokiose aplinkybėse, ypač viską fiksuojant „ant karštųjų”, be gilesnės laiko perspektyvos, ne visada lengva išlikti atokiu stebėtoju. Autoriaus asmeniškas įsi vėlimas ypač jaučiamas dideliame pagrindinių veikėjų panašume, nesvarbu ar novelė būtų parašyta pirmuoju ar trečiuoju asmeniu.

Tiesa, K. Almeno novelių personažai, būdami maždaug vienodo amžiaus ir socialinės padėties, turi nemaža bruožų, būdingų ne vien šiam kraštui ar laikui: idealizmą, humanizmą, anarchizmą, maištingumą, aroganciją etc. Kritiška pažiūra į paveldėtą socialinę santvarką ar moralines normas irgi visada buvo daugiau bendra, universali, negu individuali jauno žmogaus, dargi akademiko, savybė, šitoksai klausiančio, abejojančio, tiesos ieškančio jauno žmogaus vidinio pasaulio paveikslas gal geriausiai užgriebiamas deklaratyviame, dienoraštine forma parašytame antrojo rinkinio gabale “Atsiskyrėlis”:

 

Iš tiesų noriu tik pakartoti tą banalią tiesą, kad mes netikime niekuo. Netikime jokiom savo religijom, netikim savo šūkiais ir plakatais, netikina iš tiesų savo žodžiais. Ką reiškia žodžiai „meilė”? „Dievas”? „Tiesa”? „Tėvynė”? Pasakykite man, ką reiškia! Ne, ne, jūs, ponai! Ne jūs su tom sustingusiom minom, ne jūs su pasipiktinimu ir tikrumu akyse. Jūs nepriklausote šiam šimtmečiui iš: viso, ponai, jūs dar net nepajautėte šio šimtmečio ir dar nematėte, kiek suėdė šitą šimtmetį jūsų atbukęs tikrumas. Jei idealas žudo, jei jis gimdo neapykantą, ar tai idealas? Kuris iš jūsų idealų nėra žudęs? Ponai, aš irgi būdavau tikras, kai buvau septyniolikos.


Dabar K. Almeno veikėjas yra jau peršokęs dvidešimtį, ir jokie oficialūs atsakymai jo nebepatenkina. Tačiau jau pats klausimų kėlimas rodo, kad ir autoriui, ir jo kartai jie yra gyvybiškai svarbūs, aktualūs, nuolat svarstomi. O ir tai daug ką pasako. Jau minėtas dabarties jauno žmogaus dvasios paveikslas iškyla suabejojimo ar atmetimo motyvacijoje. Tai nėra akvareliškai lengvas paveikslas, su akį glostančiomis spalvomis. Jame daug skaitytoją šokiruojančio kontrasto, net ir kontradikcijos, daug skaudžiai aštrių linijų. Gi jeigu jį piešiant, autoriui rūpėjo prieš jo akis stovintis modelis, o ne būsimas skaitytojas, vargiai būtų tikslu jam priekaištauti.

Į tikrovę K. Almenas žiūri atviromis akimis ir ją vaizduoja tokią, kokią mato ir jaučia, o ne kokią norėtų matyti ne vienas (ypač vyresnės kartos) skaitytojas. Savo personažų jis niekur akivaizdžiai nesmerkia, bet ir neteisina. Jo didelę pastabumo ir įžvalgumo dovaną itin vaizdžiai pailiustruoja dialogai, realistiški, spalvingi, dinamiškai gyvi, švieži, sąmojingi.

Dialogą K. Almenas mėgsta, jį vartoja pavyzdingai, kartais kiek perdėdamas ir sukarikatūrindamas dramatiškas situacijas. Yra atvejų, kur to siekiama sąmoningai, kad skaitytojas jo neįtartų sentimentalumu, kurio K. Almenas (ir tai jo neabejotina dorybė) sėkmingai kratosi. Tiesa, kartais dialogai išvirsta savotiškais debatais, pasidaro pačia novelės esme, išstumdami veiksmą. Sakytum, forma tampa turiniu. Debatų ypač aiškiai pagrįstos antrojo rinkinio psichologinio - mokslinio tipo novelės: „Juodasis žydas”, „ZPR-III” ar „Pasaulio užkariautojas”. Autorius yra čia ne tiek beletristo, kiek reporterio-provokatoriaus, poleminių sensacijų medžiotojo rolėje.

Kazio Almeno novelėse skaitytojas atras nemažą dozę ausį rėžiančio žargono. Gausus amerikonizmų ir kitokių barbarizmų, šiauresniame ar platesniame ratelyje populiarių, pačios „chebrutės” nusikaltų posakių panaudojimas, gramatikos ir sintaksės savotiškas lokalizavimas dialoge, manau, nėra griežtai smerktina yda. Gal jie kalbos ir neturtina, bet ją neabejotinai gyvina, daro autentišką ir gyvenimišką. Retai kuris buitinis rašytojas be tarmybių, barbarizmų ar žargono išsivertė ir gimtajame krašte. Blogiau, kad K. Almeno atveju kalbiniai netikslumai margina ir aprašomąsias ar pasakojamąsias vietas. Kalbinės ydos ypač krinta į akis „Bėgių” ar „Prarajų pasakų” cikluose, kuriuose daugiau negu kitur panaudota asmenvardžių bei vietovardžių. Jų rašyboje K. Almenas nuoseklumo neabejotinai stokoja. Iliustracijai paimsiu keletą sakinių iš novelės „Pasaka be rankos”:

 

Bet Jessie dar kol kas neminėjau. […] Ganė avis jis su savo tėvu Frank McKarvel, kokia dvidešimt mylių j šiaurę nuo Muddy-Gap, tiesiai Baltosios Mėsos viduryje […] Techniškai Baltoji Mėsa įėjo į Ty Lorentzo nuosavybe laikomąsias žemes.


Kartais K. Almenas naudoja originalią transkripciją (Iroquis, Sioux Missouri, Wyoming etc.), kartais prideda tik lietuvišką galūnę (Hodges, Blowjackas, Henkis, Glenrocke etc.), kartais žodžio dalį ar net visą žodį sulietuvina (kajotė, čyfas, son of a bič, Kolorado, cikasawai, Šišonės etc.). Blogiausia, kad tas pats žodis toje pačioje novelėje įvairiai rašomas.

Kai kurie amerikiečių vartojami posakiai ar išsireiškimai pažodžiui išversti į lietuvių kalbą skamba gana gremėzdškai: „..visa laimė po sa-jle jam negelbės!” (all the luck under the sun...), „... viena užversta, kita veidu j viršų” (face up), „... numeris vienas atrakcija” (number one atraction) etc. Paraidžiui sulietuvinti angliški žodžiai, nors ir suprantami šio krašto skaitytojui, išjungti iš konteksto ne kartą irgi turėtų visiškai kitokią reikšmę: „kompanija” vienu atveju reiškia draugystę ar bendravimą, kitu — bendrovę ar firmą; kišeninė (baterinė) lemputė čia vadinama tiesiog baterija; sakoma, kad revolveris „... daugiau tikęs praktikai”, kada turima galvoj „pratimai”. Kartais iškyla abejonių ir dėl grynai lietuviško žodžio prasmės suvokimo. Sakysim vienoje „Pasakos apie 1 kg” scenoje jauna moteris sėdasi lovoje „suėmus pilko milo marškinius prie krūtinės” (164). Milas gi yra stora, vilnonė, dažniausiai gana šiurkšti ir nelanksti medžiaga, vargiai bet kada moterų naudota naktiniams marškiniams.

Būtų neteisinga blusinėtis smulkiose klaidelėse, jei jų tebūtų keletas ar keliolika, tačiau šį kartą jų yra gana daug. Bent dalį kaltės už jas turėtų prisiimti ir leidėjai („Gyvenime ...” kalba jau žymiai sklandesnė ir aiškesnių klaidų daug mažiau), privalėję kalbos peržiūrėjimą pavesti specialistui (o ir tas būtų turėjęs ne visai lengvo darbo). To, manau, abi šios knygos pilnai užsitarnauja.

Tematiškai K. Almeno noveles reikėtų skirstyti bent į dvi grupes: lietuviškąsias (prie jų skirtinas veik visas antrasis rinkinys ir pirmojo rinkinio triptikas „Trys ir meilė”) ir ameriki etiškąsias („Bėgių” ir „Prerijų pasakų” triptikus). Veik visų jų pagrinde yra stiprios žmogiškosios emocijos ar aistros: meilė, pavydas, garbės ir turto troškulys. Savo temas K. Almenas traktuoja išskirtinai vyriškai: be didesnių skrupulų, be tuščios romantikos, be saldžių sentimentų, kietai, realistiškai. Gal būt, dėl to ir jo moteriškieji charakteriai yra daugumoje blankūs, beveidžiai. Jų ryškesnieji (Ella „Istorijoj apie meilę”, Jarita „Pasakoj apie lokį” ar mergaitė novelėje „Aistra”) išsiskiria kaip tik daugiau vyriškais, o ne moteriškais savo būdo bruožais.

Amerikietiškosios (Laukinių Vakarų temomis) K. Almeno novelės pasižymi stipresne kompozicija, aštresniais konfliktais, tvirtesniais, pilnesniais charakteriais. Veik visos K. Almeno novelės yra stipriai intriguojančios, su natūraliai besivystančia įtampa, logiška, bet dažniausiai ir nesitikėta atomazga. Ta prasme K. Almenas yra ne tik talentingas bet ir sąžiningas rašytojas, mokėjimą pasakoti visada siejąs su turėjimu ką pasakyti.

 

„Bėgiai” (išleido Nida 1965, 197 p.) ir „Gyvenimas tai kekė vyšnių” (išleido A. Mackaus vardo knygų leidimo fondas 1967, 214 p.) į mūsų egzilinę prozą įnešė naujo ir gaivinančio vėjo. Abi knygos užsitarnauja daugiau dėmesio, negu iki šiol joms buvo skirta.

 

Aidai, 1968 m., Nr. 8 (spalis)