Vytautas Janavičius (g. 1924) gimnaziją baigė Šiauliuose, medicinos studijas pradėjo Vilniuje ir tęsė Freiburge, tačiau jų nebaigė. Karo metais buvo sunkiai sužeistas. Australijoje apsigyvenęs, Vytautas Janavičius pradėjo reikštis spaudoje nuo 1952 metų. Periodikoje pasirodė beletristikos kūriniai „Vaikystė: Romano fragmentas” (Literatūros lankai, 1952, Nr. 1) ir „Laiškas sūnui” (Metmenys, 1970, Nr. 19), pasirašyti Jono Staniškio slapyvardžiu. Savo vardu išleido dvi knygas: Pakeliui į Atėnus (1962) ir Nevykėlio užrašai (1975).
„Vaikystėje” prisiminimų forma aprašomi jautraus berniuko pergyvenimai, augant vargingame dvarelyje. Patys įvykiai gan kasdieniški, smulkūs, tačiau pasakotojas subtiliai jais perteikia savo jaunystės aplinką, gimtųjų namų nuotaiką, šeimos santykius, savo paties baimes ir mažavertiškumo jausmus. Pasakotojo sugrįžimas į praeitį susijęs su abejone: ar įmanoma žodžiais tiksliai atkurti praeities momentus, pasakojimo procese jų neiškreipiant. Pasakotojas neieško vaikystės atsiminimuose „prarasto rojaus”, atvirkščiai – randa juose savo pasyvumo, menkumo, gyvenime „pralaimėjimo” pradų. „Laiškas sūnui” parodijos žanro apsakymas, kuriame atsispindi šio šimtmečio baisūs žmonių masiniai naikinimai. Susirūpinęs tėvas, budelis, rašo sūnui patarimus, ragindamas jį neprarasti pasitikėjimo savuoju budelio „amatu”. Tėvas aiškina sūnui, kad tai pati reikalingiausia profesija pasaulyje: budelis yra „Didysis Tramdytojas” – Dievo ranka – jis išlaiko pasaulį tokį, koks jis yra. Meilūs tėvo žodžiai tampa aštria satyra, kuri nušviečia žmogiškos logikos ribotumą, aiškinant gyvenimo prasmę.
Meistriškiausio Vytauto Janavičiaus kūrinio, apysakos Pakeliui į Atėnus, siužetas paimtas iš senovės graikų mito apie herojų Tezėją. Tezėjas apleidžia savo gimtinę pietų Graikijoje ir iškeliauja į Atėnus ieškoti tėvo – karaliaus Egėjo. Pakeliui jis išnaikina įvairius milžinus ir žmogžudžius, kurie pastoja jam ir kitiems keliautojams kelią, tuo pagarsėdamas visoje Graikijoje. Prieš pasiekdamas Atėnus, Tezėjas sutinka klastingą Prokrustą, kuris kankina svečius savo geležinėje lovoje. Prokrustas apysakoje perima modernaus psichologo rolę, skatindamas Tezėją atpasakoti savo pergyvenimus. Tačiau Tezėjas pastebi, kad aiškinant žodžiais, jo didvyriški nuotykiai įgauna naują, negarbingą prasmę. Tezėjas pajunta, kad jis nedaug kuo skiriasi nuo nužmogėjusio kankintojo Prokrusto. Janavičius graikų mitui suteikia modernią interpretaciją: psichologiškas žmogaus supratimas panaikina senuosius didvyriškumo ir idealizmo mitus. Iš herojaus Tezėjo, pasitikinčio savo jėga, dievų apsauga ir savo teisumu, išsivysto modernus antiherojus, priblokštas netikrumo ir kaltės jausmų.
Nevykėlio užrašai – dienoraščio formos romanas, kuriame jaunas medicinos studentas Steponas užrašo įvairius pergyvenimus ir įspūdžius karo metu, vokiečių okupuotame Vilniuje. Pagrindinis pergyvenimas – tai nevykusi jo meilė studentei Viktorijai, svarbaus valdininko dukrai. Steponas, jautraus, romantiško būdo, gyvenantis knygų ir fantazijos pasaulyje, trokštantis atrasti gyvenimo tikrovę. Jo drovumas ir pasyvumas atsibosta Viktorijai, kuri greitai susiranda „vyriškesnių”, drąsesnių palydovų. Vienas iš tų drąsiųjų, susiginčijęs gatvėje su vokiečių kareiviu, nušautas žūsta. Steponas, netikėtai Viktorijos įtrauktas į šiuos tragiškus įvykius, turi skubiai pasitraukti iš Vilniaus. Vokiečių pristatytas prie apkasų rausimo darbų, pagaliau pasijunta savyje stipresnis, norintis gyventi, viską pergyventi. Tuo ir baigiasi užrašai. Iš romano įvado skaitytojas sužino, kad Steponas karo maišaty žūsta. Panašiai kaip ir „Vaikystėje”, pasakojimo forma laisva, fragmentiška: romanas susideda iš atskirų momentų, įspūdžių, pokalbių. įterpta jame net kelios Stepono sugalvotos paraboliškos pasakaitės, kurias jis papasakoja mylimai Viktorijai. Pagrindinės problemos susijusios su jaunuolio brendimo procesu – Steponas didžiuojasi dalinai savo išskirtinumu, bet kartu jaučiasi nevikrus, už kitus menkesnis, bijo, kad kiti iš jo pasijuoks. Šita egocentriško jaunuolio problematika jam tokia aktuali, kad pasakojime neatkreipiama dėmesio į platesne aplinką, pavyzdžiui, į krašto nuostolius sovietų ir vokiečių okupacijose.
Vytauto Janavičiaus subjektyvus, impresionistinis stilius pasižymi švelniais niuansais, lyrizmu, simbolizmu. Estetinis požiūris primena vokiečių romantikos ir estetizmo literatūrines kryptis.
Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.
