Jurgio Jankaus vardas mūsų naujausioje raštijoje galėtų būti laiko­mas padoraus rašytojo sinonimu. Atėjo jis į literatūrą kukliai, be įprastinės Lietuvoje ideologinių grupių pagalbos, be triukšmo, iš dar kuklesnės pradžios mokytojo profesijos. Nesijungė prie jokių sąjū­džių, neskelbė jokių naujų teorijų ar idėjų, nenešiojo niekieno uni­formos, nebandė išganyti pasaulio, bet rašė ir spausdino. Jis niekad nebuvo „jaunas rašytojas”, bet iš karto rašytojas – rimtas, solidus, patikimas. Ir šito ramaus darbo balansas yra gana optimistiškas: trejetas romanų (Egzaminai, Be krantų, Paklydę paukščiai), pora nove­lių rinkinių (Naktis ant morų, Pirmasis rūpestis), drama (Sūnus) ir t.t. Tai yra gana neįprastai daug, nes reikia atsiminti, kad Lietuvoje ra­šytojai profesionalai beveik neegzistavo. Ši nenaudinga profesija, kaip visi gerai žino, dažniausiai tebuvo mokytojų, valdininkų, žur­nalistų, kalinių, gydytojų bei karininkų violon d'Ingres.

Padoraus rašytojo vardas jam tinka ir grynai profesiniu, arba ama­to, požiūriu. Jankus savo amatą moka daug geriau negu vidutiniškai. Jis žino, ko literatūros kūriniui reikia, kas jam kenkia ir kas jam ga­rantuoja ilgesnį išsilaikymą. Taip pat Jankus neblogai žino ir savo ri­bas, vadinasi, tai, ko jis nežino arba negali. Prieš keldamas, Jankus visuomet patikrina savo raumenų padėtį ir jau jeigu kelia, tai žinok, kad ir pakels. Dėl to jo kūryba pasižymi visom geram rašytojui privalomom dorybėm. Aiškus, paprastas, švarus ir sklandus stilius, san­tūri, logiška, o kartais ir spalvinga pasakojimo maniera, gera konst­rukcija (niekur jam nereikia savo veiksmo patempti už plaukų), mokėjimas susikoncentruoti ir dar viena iš didžiųjų rašytojiškų do­rybių – nekalbėti apie viską iš karto – paperka ir labai atšiauriai nu­siteikusį skaitytoją. Jankaus pastatai nepuošnūs, kartais net nuogi, bet stipriai sukalti ir patraukiantys savo linijų darna bei logika. Aš neturiu čia ypatingų iliuzijų ir nemanau šių visų dorybių suabso­liutinti. Jos irgi kartais pasidaro pavojingos rašytojui. Sis pavojus rimtai gresia ir Jankui, mesdamas savo nejaukų šešėlį saulėtame šio autoriaus kūrybos peizaže. Be jokių užsikirtimų ir sunkumų naudo­damasis savo amato padargais, jis kartais nueina į šalį ir užmiršta savo darbo rimtumą ir paskirtį. Jeigu egzistuotų literatūrinis Deka­logas, tai, be abejo, jame būtų įrašytas ir toks įsakymas: nešvaistyk savo talento be reikalo. Šitam įsakymui savo paskutinėje knygoje Jan­kus neretai nusižengia. Kaip tik dėl to Pirmajame rūpestyje (Jurgis Jankus, Pirmasis rūpestis, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1951), šalia gerų, pasitaiko ir visai tuščių dalykų. O gal čia Jankus surinko ir savo pirmuosius bandymus grynai išoriniam efektui pasiekti – padidinti knygos puslapių skaičių. Tačiau ir visų čia nurodytų pa­vojų akivaizdoje Jankui neginčijamai tinka vieno iš padoriausių ir sąžiningiausių – amato mokėjimo požiūriu – rašytojų vardas.

Pirmojo rūpesčio rinkiny, mano supratimu, pagrindiniai vienetai yra „Velnio bala” ir „Pasaulio dailininkas”, nešą ant savo pečių visą knygos svorį. Optimistiškai vertinant, dar būtų galima pridėti „Tavo rankos švarios”, „Dubenėlis” ir „Draugai”. Visi kiti dalykai yra grynas balastas, mažinantis lyginamąjį knygos svorį. Tačiau abu pirmiausia paminėtieji dalykai, ypač „Velnio bala”, yra Jankaus kūrybos viršūnės. „Velnio baloje” Jankus išlaiko nepaprastai sunkų meninio objektyvumo egzaminą. Savo temą jis čia vysto taip stipriai logiškai ir objektyviai, kad į pabaigą novelė pasiekia kvapą gniau­žiančios įtampos bei dramatizmo. Nė sekundės neišleisdamas savo kūrinio veiksmo iš akių, neeikvodamas laiko nereikalingiems peiza­žams ir lyrikai, išorinį veiksmą suderindamas su vidine personažų evoliucija, Jankus sukūrė tikrą konstrukcijos šedevrą. „Pasaulio dai­lininkas” yra dar didesnės, o kartais net kankinančios įtampos kūri­nys. Šičia jis dar akivaizdžiau parodo savo neginčijamus sugebėji­mus organizuoti kūrinio veiksmą. Šia prasme Jankus nenugalimas. Sunkus „Pasaulio dailininko” idėjinis turinys, liečiantis moralinę bei pasaulėžiūrinę dabarties problematiką, kitą būtų seniai nutraukęs į dugną ir pasodinęs sraigės vežime, Jankui, rodos, padeda stumti veiksmą pirmyn bei didinti ir taip vos beišlaikomą įtampą. Never­tinant šios novelės idėjinio turinio, reikia pastebėti, kad vienoje vietoje Jankus padaro didelę klaidą, būtent, įvesdamas į savo per­sonažų skaičių dienos „herojų” Staliną ir tuo savo kūriniui nejučio­mis suteikdamas propagandinio prieskonio. „Pasaulio dailininke” Jankus pasižymi dar dviem frontais. Pirma, sugebėjimu nejučiomis sugriauti ribą, skiriančią fantastinę tikrovę nuo regimosios, bei jas abi pavaizduoti ir, antra, mokėjimu sujungti viską – ir daiktus, ir žmones, ir aplinką į vieną didelę unanimistinę srovę. Kone visiems recenzentams labai patiko „Dubenėlis”. Prisipažinsiu, kad aš nesu ypatingas šio indo gerbėjas. Didžiausia šios novelės yda ar nebus tik banalumas. Tai, anot Kazio Binkio (plg. Jono Aisčio straipsnį Drau­ge), yra ne kas kita, kaip viena iš gausingų mūsų literatūroje „Bo­bulės vargų” kopijų. Sakau kopija, nemanydamas, kad Jankus ją iš Krėvės tiesiog ir paėmė. Ne. Bet kiekvienu atveju tai yra tos pačios temos variantas. „Dubenėlyje” silpniau reiškiasi ir recenzijos pra­džioje surašytos Jankaus profesinės dorybės. Pasakojimas netvirtas. Autorius čia daugiau kalba negu veikia. Be to, parodžius vaiką ir tą nepaprastą dubenėlį, tuoj pat iš po skverno išlenda ir visa paslaptis: Gintutis dubenėlį sudaužys, o senelė labai jo gailėsis ir t.t. Sunkiai pateisinamas psichologiškai ir senelės prisirišimas prie dubenėlio, nors jis ir būtų iš pačios Rygos parvežtas, kaip lygiai sunkiai pa­teisinama ir visa momento tragedija, vaikui šį dubenėlį sudaužius. Stilius čia dar neskambus, kažkaip nemaloniai familiarus, mažai teturintis originalių bruožų. Provincijos mokytojų ir provincijos gyvenimo apskritai epizodas „Draugai” įdomus keliais požiūriais. Pirmiausia čia Jankus parodo skurdžią provincijos mokytojo buitį (turbūt autoriaus savo paties kailiu išgyventą), jo idealizmą ir pasi­imtos naštos nepakeliamą sunkumą. Antra, ir tai yra svarbiausia, šioje provincijos mokytojo buities novelėje ryškiai išsiskleidžia au­toriaus, kaip platesnio beletristo, duomenys, nes Jankaus rodoma meninė tikrovė yra taip pat ir autentiškas epochos dokumentas. Manau, ne vienas nepriklausomos Lietuvos laikų pradžios mokyk­los mokytojas šioje buities iškarpoje ras ir savo kartaus likimo dalį.

Šiais žodžiais ir baigiasi trumpa Jurgio Jankaus knygos recenzija. Belieka keli tradiciniai sakiniai apie meninį knygos apipavidalinimą, kurio autorius šį kartą yra Viktoras Petravičius. Viršelis stipriai su­komponuotas (dviem spalvom), tik antraštiniam puslapiui panau­doti to paties viršelio fragmentai (autorius ir knygos pavadinimas) žiauriai pjaunasi su leidyklos ženkleliu, darytu kito dailininko -V.K. Jonyno. Nežinia, kuriais sumetimais įdėtas knygos pradžioje viršelio autoriaus lino raižinys „Gėrio ir Blogio kova”. Šie nežymūs trūkumai, be abejo, ardo knygos apipavidalinimo meninį vaizdą, bet jos neišmuša iš negausaus skoningai išleistų knygų skaičiaus.

1951

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.