Tradicinės prozos atstovų tarpe Vincas Ramonas, kartu su Marium Katiliškiu, išsiskiria sugebėjimu nuostabiai sukaupti kalbos resursus, vaizduo­jant žmogų konflikte su aplinka. Nors rašė labai mažai – vos du romanai ir dvi novelių knygos – Vincas Ramonas išeivijos literatūroje iškilo kaip vienas pirmaujančių prozos meistrų. Svarbiausiu savo kūriniu, romanu Kryžiai, Ramo­nas stumtelėjo lietuvių stambiąją prozą į naują kokybinę pakopą, parodydamas, kad, rišant stambesnes problemas ir siekiant idėjinio prasmingumo, nebūtina pro pirštus žiūrėti į meninius kūrinio aspektus.

 

       ***

 

       Vincas Ramonas (Ramanauskas) gimė 1905 m. Trakiškių kaime, Marijampolės apskrityje. Baigęs gimnaziją, studijavo lietuvių ir vokiečių literatūrą bei pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Dar studijuodamas, pradėjo mokytojauti Marijampolės Marijonų gimnazijoje, o nuo 1938 iki 1943 dėstė lietuvių kalbą Marijampolės mokytojų seminarijoje. Antrajam karui besibaigiant, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Pokario metu gyveno Uchtėje ir dėstė stovyklos lietuvių gimnazijoj. Iš ten emigravo Australijon 1948 m., o 1950 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje, kur ir mirė 1985 metais.

 

       Rašytojo kelią Vincas Ramonas pradėjo dar studentaudamas, 1924-1928 m. laikotarpiu. Tuo metu jo apsakymų pasirodydavo Lietuvos dienraštyje, Iliustruotoje Lietuvoje ir Židinyje. Pirmoji Ramono knyga, apsakymų rinkinys Dailininkas Rauba, išleistas 1934 m., susilaukė nemenko dėmesio. Viena šio rinkinio novelė, Linų žiedai, buvo išversta į švedų, suomių ir latvių kalbas. Sis, kad ir ribotas, tarp­tautinis pripažinimas padėjo Ramonui įsigyti daug žadančio jauno beletristo reputaciją. Nors ir greitai pagarsėjęs, Ramonas neskubėjo spausdintis. Tik po aštuonerių metų jis parašė romaną Vieškelio dulkės raudoname saulėleidy, kurį atkar­poje atspausdino Ateities dienraštis 1943 m. Atskira knyga, su autoriaus patobulinimais ir sutrumpintu pavadinimu (Dulkės raudonam saulėleidy), romanas buvo išleistas tik 1951 m. Čikagoje. Nors Lietuvoj autoriui už šį romaną buvo grasinama teismu (vienas mokytojas tarėsi atpažinęs save itin neigiamai nupiešto personažo rolėje), Čikagoje ši knyga praėjo beveik negirdomis. Taip atsitiko bene dėl to, kad literatūriniame gyvenime dar vis aidėjo prieš ketvertą metų pasirodęs romanas Kryžiai, žymiai tobulesnis ir daug daugiau idėjiškai angažuotas Ramono veikalas.

 

       Kryžiai, išleisti Vokietijoje 1947 m., yra neabejotina Vinco Ramono kūrybos viršūnė. Tuo metu lietuvių literatūra dar nebuvo mačiusi tokio meniškai bran­daus romano. Kai kas Kryžius lygino su Putino Altorių šešėly romanu, kuris paprastai laikomas geriausiu nepriklausomybės laikotarpio literatūroje. Paviršutiniškai žiūrint, toksai sugretinimas buvo gana teisingas. Abu romanai tapo nepaprastai skaitytojų mėgiami ir savo kontroversinėm temom bei idėjom sukėlė aštrią polemiką spaudoj. Bet grynai literatūriniu požiūriu šie Putino ir Ramono veikalai turėjo daugiau skirtumų, negu panašumų. Kryžiai skyrėsi kom­pozicijos tamprumu, tiksliu žodinės medžiagos panaudojimu vaizdui bei nuotaikai kurti, veikėjų gyvastingumu ir stiliaus šmaikštumu. Visų tų meninio brandumo požymių dėka Kryžiai pasidarė tarsi siektinas pavyzdys, gero tradicinio romano modelis išeivijos prozoje. Tokiu modeliu šis veikalas išbuvo nemažai metų, kol j lietuvių romaną neatkeliavo pokario miestietis su visom savo moder­naus amžiaus problemom, kurių meniškam atskleidimui jau reikėjo skirtingų priemonių.

 

       Į tuos naujų laikų iššūkius rašytojui Vincas Ramonas nusprendė neatsiliep­ti. Po savo dviejų romanų išleidimo jis rašė mažai ir viešumoj pasirodė tik su viena knyga, apysakų rinkiniu Miglotas rytas, išleistu Čikagoje 1960 metais. Ir šių apysakų veikėjai beveik visi buvo kaimiečiai, gyvenę ir mylėję prieškariniame Lietuvos sodžiuje. Todėl ir vaizdavimo priemonių atžvilgiu Ramonui visai užteko to, ką jis buvo suradęs Kryžiuose. Į išeivijos stovyklas ar Australijos bei Amerikos didmiesčius savo kaimiečių ir miestelio inteligentų Ramonas neatkėlė. Todėl jam ir neteko galynėtis su šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimu, su prasmės ieškojimu prasmę paneigusiame pasaulyje. Net ir buitinėj plotmėj apie naujų išeivių bėdas ir miesčionišką susmulkėjimą Ramonas nerašė, palikdamas šį ušsiėmimą dideliam būriui vyresnio amžiaus debiutantų, kurių literatūrines ambicijas pažadino metiniai romanų konkursai ir premijos. Toje triukšmingoje prozos mugėje Ramonas nedalyvavo. Reikia spėti, kad, būdamas reiklus ir kitiems ir pats sau, nusprendė verčiau tylėti, negu rizikuoti, vaizduojant žmones, kurie tapo jam nebemieli, piešiant aplinką, kuri jam tebebuvo svetima ir išsamiai nesuvokiama.

 

       Nors nesukrovus storų tomų lietuvių literatūrai, meniško pasiekimo atžvilgiu Ramono įnašas yra brandus ir nepakeičiamas.

      

       ***

 

       Ankstyvoji Vinco Ramono proza, sukaupta rinkinyje Dailininkas Rauba, šiuolaikiniu žvilgsniu atrodo literatūriškai gan žalia ir gal net naivoka. Tačiau reikia atsiminti, kad beveik visas šio rinkinio noveles autorius parašė 1927-29 metais, žodžiu, dar būdamas dvidešimt penkerių metų studentas. Iš šios perspektyvos žvelgiant, ankstyvosios Ramono novelės pasirodo labai būdingos jaunam, pradedančiam autoriui, turinčiam labai aiškią beletristinio talento dovaną.

 

       Pirmuosiuose savo kūriniuose Ramonas nesileidžia į autobiografinį savo rūpesčių vaizdavimą, bet mėgina išpažinti neseniai pasisemtas neužginčijamas tiesas ir aštriai pasisakyti apie netobulą bei neteisingą gyvenimą, pabarti dekadentišką visuomenę. Novelėje „Atsiskyrėlis” autorius vysto nelaimingos meilės istoriją, pasakojimą pindamas iš ne taip jau sudėtingų tiesų: turtas laimės neatneša, likimas žmogui yra negailestingas ir neteisingas. Turto pragaištingumo motyvas iškyla ir novelėje „Lova”. Ten materialinių gėrybių tausojimas sužlugdo poeto dvasinius pagrindus ir veda į nežabotą aistrą, kuri baigiasi žmogžudyste. Deklaruojama tiesa labai aiški: ten, kur turtas, kur prabanga, ten nėra dorų ir taurių žmonių. Paniekos verti ne tik turtuoliai, bet ir tie, kurie vaikosi gyvenimo malonumų, į dvasines vertybes numodami ranka. Į tokius autorius žiūri iš aukš­to, net nebandydamas slėpti savo pašaipos. Antihedonistišką savo nusistatymą jis deklaruoja viešai, vienos novelės dedikacijoje tardamas: „Skiriu tiems, kurių visa gyvenimo prasmė, – šilkinė kojinė, stiklelis konjako, minkšta lova”.

 

       Tarp daugelio niekšų ir tuščiavidurių jaunojo Ramono novelėse atsiranda ir vienas kitas teigiamas charakteris. Jei anie juodasieliai turtingi, ar turtą besivaiką, tai gerieji novelių žmonės savaime turi būti vargšai. Šiai grupei geriausiai atstovauja bevardis dailininkas Rauba rinkinio titulinėje novelėje. Jis kenčia medžiaginius nepriteklius, vargsta, bet neišduoda savo kūrybinio credo. Badaujantis genialus tapytojas nepasiduoda madingų salonų ir miesčioniško skonio vilionėms, bet nejučiom pakliūva į gudraus turtuolio pinkles, kuris pusdykiai superka jo kūrinius, tikėdamasis vėliau apsčiai pasipelnyti. Skurstantis dailininkas galop, tarsi senovinės operos librete, miršta (nors ne džiova, o tik plaučių uždegimu), palikdamas vargstančią motiną ir kelias ypatingas drobes, kurios neš pelną nevertiems pirkliams. Šios novelės socialiniai kontrastai ne tiek vaizduoja aprašomo laikotarpio tikrovę, kiek autoriaus įspūdį ir nuotaikas, su ta tikrove susidūrus. Aštrus ir skausmo pilnas sarkazmas parodo, kaip tuometinė Kauno visuomenė turėjo šokiruoti jauną, gana idealistiškai nusiteikusį kaimo jaunuolį, atvykusį didmiestin studijuoti.

 

       Dviejose rinkinio novelėse autorius vaizduoja kaimo žmones, daugiausia samdinius. Nors kaimiečių neidealizuoja, tačiau autorius jiems daug atlaidesnis. Ir kaime vyksta grumtynės už geresnį gyvenimą, už laimės saują, ir ten žmogus žmogui yra vilkas. Tačiau kaimui autorius daugiau dovanoja. Aistrų ūžtelėjimą tarp rugių rikių po atviru dangum jis traktuoja kaip natūralią apraišką. Tuo tar­pu panašūs jusliniai prasiveržimai prabangiuose miesto salonuose jau sukelia pasipiktinimą, šleikštulį ir panieką. Kaime nors ne viskas tobula, nors gyvenimas žmogui irgi negailestingas, tačiau ten visa tai yra lemta ir galbūt nepakeičiama. Todėl novelių socialinė kritika kaimą užkabina tik potekstėje, o miesto nelygybės ir veidmainystės plakamos tiesiogiai ir atvirai.     

      

      

       Lietuvių rašytojų draugijos valdyba 1952 m. Čikagoje: Vincas Ramonas, Benediktas Babrauskas (pir­mininkas), Povilas Gaudys; stovi: Stasys Tamulaitis ir Aloyzas Baronas.

      

       Erotinis pradas, lietuvių literatūroj ne taip dažnai sutinkamas, yra vienas iš būdingesnių bruožų ankstyvose Ramono novelėse. Ypač tai ryšku kaimo ap­sakymuose, nors ir vaizduojamoj miesto aplinkoj vyrų-moterų santykius apgaubia juslinga patraukos skraistė. Ramonas erotiką reiškia impresionistiniu būdu, atsisakydamas natūralistinio, atviro pasakojimo ar anekdotinių užuominų dialoguose. Tarplytinė įtampa nėra išsakoma tiesiogiai, bet įpinama fabulon taip, kad palieka aiškiai pajuntamą įspūdį. Štai pagarsėjusioj novelėj „Linų žiedai” ne tik besimylintys jaunuoliai, bet ir visa juos supanti aplinka yra persunkta beveik neišsakoma jusline nuotaika. Erotinė įtampa, didelė ir viską apimanti jau pačioj pradžioj, greitai auga, plečiasi ir kyla iki vos vos išvengiamo aistrų sprogimo, tada persiformuoja į likiminę jėgą, kuri ūkininkaitę ir samdinį permeta per aukštas luomines užtvaras bendram gyvenimui. Autoriaus sugebėjimas sumontuoti įspūdžius į vientisą stiprią nuotaiką, be abejo, bus nemažai prisidėjęs prie jo ankstyvo pripažinimo talentingu beletristu.

 

       Novelėse iš 1927-1930 m. laikotarpio Ramonas apsiėjo be individualaus žmogaus atskleidimo. Tuo metu jam atrodė svarbiau meniniu žodžiu išreikšti savo idėjinius rūpesčius, konstatuoti patį gyvenimą. Personažai atrodė daugiausia jau iš anksto kieno nors apspręsti, novelėn atvesti tik dėl to, kad įrodytų kurią nors gyvenimo tiesą ar taptų kuriamos nuotaikos laidininkais. Nuo novelių žengus prie romano, autoriui teko atkreipti dėmesį į gilesnį žmogaus pavaizdavimą, pažvelgiant jo vidun ir leidžiant jam išnirti iš bendražmogiškų bruožų pilkumos. Stipriai šia kryptim autorius žengė pirmuoju romanu Dulkės raudonam saulėleidy, o antrajame romane Kryžiai visai išlaisvino savo personažus nuo aklos tarnybos idėjiniam veikalo konceptui.

 

       Dulkės raudonam saulėleidy yra romanas apie Lietuvos provincijos miesto žmones pirmosios sovietų okupacijos metu. Svarbiausi veikėjai yra studentas Žolynas, jo pusbrolis, jaunosios santvarkos pareigūnas Dagys ir mokytojas Norkaitis, kurio namuose abu protagonistai gyvena. Ramono moterys nėra per daug ryškios ir romane atlieka tiktai tradicinio meilės trikampio komponento funkciją. Veikalo intriga gana paprasta. Miestan iš sostinės atvykęs ir pas Norkaitį apsigyvenęs nuomininku Žolynas įsimyli netolimame kaime gyvenančią gim­nazistę Gulbinaitę ir greitai sužino, kad ją taip pat stengiasi sau laimėti Dagys. Nežiūrint Dagio galingos padėties naujame režime, jam meilėje sekasi kur kas blogiau nei pusbroliui. Žolynui simpatizuoja ne tik Gulbinaitė, bet jj įsimyli ir Norkaičio dukra. Dagys šiose meilės grumtynėse nepasiduoda, naudodamas ne tik savo poziciją valdžioje, bet ir apolitiškas gudrybes, mėgindamas atitraukti Gulbinaitę nuo pusbrolio. Tuo tarpu Norkaitis stumia savo dukterį į Dagio glėbį, tikėdamas tuo užsitarnauti protekcijų komunistų valdžioj. Gal neatsispirdama tėvams, o gal keršydama Žolynui už atstumtą meilę, Norkaitytė pasiduoda Dagiui. Bet šiam tai tik eilinis nakties nuotykis, nė kiek nenumaldantis troškimo laimėti Gulbinaitę. Tik pamatęs, kad galutinai pralaimėjo Žolynui, abu mylimuosius įskundžia saugumui. Tačiau Žolynas suskuba kirsti pirmas ir slapta užmuša Dagį. Tuoj prasidėjęs karas išgelbsti mylimuosius nuo deportacijos, išgelbsti Norkaičio turtą, bet nėščią Norkaitytę palieka ašaromis laistyti savo likimą.

 

       Ši intriga nėra vienintelė. Tai lyg ir rėmai idėjiniam konfliktui, kuris nors neplačiai, bet giliai atsiveria tarp abiejų pusbrolių. Dagys, tapęs komunistu dar prieš okupaciją, iš pradžių jaučia simpatiją savo labiau išsilavinusiam pusbroliui ir stengiasi jį patraukti naujo režimo, naujos ideologijos tarnybon. Bet Žolynas, patriotinio nusiteikimo jaunuolis, komunizmo pusėn nė kiek nelinksta. Jo priešišką nusistatymą sustiprina šiurpios naujos tvarkos apraiškos gyvenime ir nuolatinis atėjūnų melas. Atmesdamas pusbrolio įtaigavimus, Žolynas smerkia komunizmo ideologiją ir intensyviai mėgina sugriauti Dagio tikėjimą naujai išmoktomis tiesomis. Šis idėjinis pusbrolių konfliktas veikale pasipila ilgu disputu, kuriame išryškėja ne tik veikėjų, bet ir autoriaus pozicija komunizmo atžvilgiu. Dagys naujos santvarkos gėrį mato labiausiai materialinės-socialinės padėties pasikeitime. Sovietai jam atnešė atvangą nuo neturto, jėgos poziciją visuomenėje ir išsilaisvinimą nuo anksčiau privalomų moralės varžtų. Laisva meilė, dabar jau nebegrasoma nuodėmės, jį žavi net daugiau negu naujai įgyta buitinė prabanga. Dagio nuomone, ir Žolynas galėtų lygiai naudotis bei džiaugtis naujosios visuomenės privilegijomis, kaip ir visi kiti iš neturtingųjų luomo kilę ir religijai abejingi žmonės. Tačiau Žolynas atsisako žadamos gerovės. Jis nedviprasmiškai atmeta iš Rytų atneštą tikėjimą, kuris žeidžia tautinę savigarbą ir žudo asmeninę laisvę galvoti savitai. Humanistinis idealizmas ir tautinis sentimentas yra per daug giliai įsišakniję Žolyno sąmonėje, kad jis susigundytų nau­jojo gyvenimo pažadais. Komunistų atneštoj santvarkoj jis nemato nei idėjinio, nei socialinio turinio, o tik politinį aktą, kuris reiškia gimtojo krašto okupaciją ir žmonių pavergimą. Bet koks bendradarbiavimas ar net prisitaikymas Žolynui reikštų išdavystę. Jis ne tik atmeta sovietų sistemą, bet palaipsniui tampa ir aktyviu jos priešu. Taigi abu pusbroliai lieka savo pozicijose ir nesulaikomai artėja į lemtingą konfliktą.

 

       Romane yra dar ir trečias pasakojimo siūlas, siauru ruožtu iškildamas šalia meilės ir idėjinio užsiangažavimo konfliktų. Tai mokytojo Norkaičio kova išsaugoti savo sukauptas materialines gėrybes, kurias simbolizuoja dviaukštis namas su stiklinėm gonkom. Žmonos padedamas, Norkaitis turtą krovė, nepaisydamas elementariausios savigarbos, nusileisdamas iki veidmainystės ir sukčiavimo. Sovietams užgriuvus, jo namas atsidūrė pavojuje. Gindamas jį nuo nacionalizacijos, Norkaitis taikosi prie naujo režimo, jam pataikauja, galop už namą simboliškai paaukoja net savo dukrą. Norkaitis, spalvingiausias romano veikėjas, atrodo, lyg būtų atkeliavęs iš ankstyvųjų Ramono novelių dar kartą įrodyti, kad tie, kurie akis išdegę lekia paskui turtą, neišvengiamai tampa niekšais ir išdavikais. Tragiška tautos padėtis dar labiau paryškina autoriaus intenciją parodyti materialistinių oportunistų menkavertiškumą.

 

       Dulkės raudonam saulėleidy pasižymi sklandžiu pasakojimu, gyvais dialogais ir pastabiu visuomenės nuotaikų pavaizdavimu. Tačiau veikėjai yra gana plokšti, neišvystyti iki žmogiško individualumo. Jų apibūdinimas ir jų veiksmų motyvaci­ja, paremti aštria juoda-balta klasifikacija. Kaip ir ankstesnėse novelėse, taip ir romane autorius mėgsta savo juodųjų charakterių blogumą sutirštinti iki šaržavimo. Todėl tokie Norkaičiai, autoriaus verčiami demonstruoti karikatūrišką savanaudiškumą, praranda daugelį įtikimo žmogaus ypatybių.

 

       Antrasis romanas Kryžiai, išleistas pokario Vokietijoje, taip pat vaizduoja pir­mosios sovietų okupacijos laikus. Ir čia sprendžiami idėjiniai klausimai, tačiau žmogiškieji konfliktai, stovintys šalia visuomeninių įvykių tėkmės, šiame romane vaidina daug didesnę rolę. Pagrindinis intrigos siūlas, vejamas apie protagonisto siekimą visiškai išnaudoti gyvenimą savo tikslams, galynėjimąsi su įvairiomis kliūtimis ir apie galutinį dramatinį pralaimėjimą. Vyriausiu veikėju yra suvalkietis ūkininkas Kreivėnas, aštraus liežuvio ir savanaudiškų polinkių žmogus, o paprastai, kaimietiškai išsireiškus, dar ir bedievis bei mergininkas. Savo siekimams įgyvendinti Kreivėnas turi aiškų planą: nusikratyti susenusią, ligota žmona ir vesti jauną, gražią audėją. Jo mylima audėja Magdutė nesipriešintų tapti didoko ūkio šeimininke, tačiau skyrybų dar nepažįstančioje visuomenėje Kreivėno planui atsiranda visokių kliūčių. Kreivėnienė, nors ir smarkiai sirgdama, nesiteikia numirti, o Magdutę, pasirodo, taip pat myli ir jos siekia račius Giružis, Kreivėno slaptas, nelegalus sūnus. Norėdamas pašalinti Giružio konkurenciją, Kreivėnas perša jam savo kaimyno Grūsto dukrą. Giružis tokiam suporavimui nesipriešina, nes su vienturte Grūstaite jam tektų ir ūkis. Grūstaitė svyruoja, tačiau Kreivėnas tikisi ją ir tėvą perkalbėti. Bet, nelaimei, iš žemės ūkio akademi­jos grįžta Kreivėno sūnus Povilas ir labai greitai susimyli su kaimyne, savo vaikystės drauge. Tėvas gražiuoju ir piktuoju mėgina atkalbėti sūnų nuo Grūstaitės, tačiau jaunuolių meilė stipresnė už Kreivėno valią. Pamažu jo planų rezginys pradeda irti. Grūstaitė galutinai atsisako tekėti už Giružio. Komunistų atnešti pasikeitimai palaipsniui pradeda griauti ne tik Kreivėno medžiaginę bazę, bet ir pasitikėjimą savo pažiūrų tikrumu. Jam atima dalį žemės, komunistuo­jantys samdiniai pradeda šiauštis, nedirbti ir vagiliauti, o naujoji valdžia vietoj žadėtų laisvių neša ekonominį chaosą. Magdutė nesutinka dėtis su juo, kol Kreivėnienė dar gyva, o Giružis sužino, kad Kreivėnas jo tėvas ir kad jis taikstosi prie audėjos, kurios Giružis, po nepavykusių piršlybų pas Grūstą, dar labiau geidžia. Virdamas kerštu ir neapykanta, pirmąją karo su vokiečiais dieną Giružis įduoda Kreivėną besitraukiantiems sovietams, kurie jį žiauriai nužudo.             

      

      

       Pokalbis ateitininkų meno draugijos „Šatrijos” iškyloje Marijos ir Kazio Ambrozaičių sodyboje prie Michigano ežero 1968 metų vasarą: Julija Švabaitė-Gylienė, Vincas Ramonas, kun. Alfonsas Grauslys, Gražina Tulauskaitė-Babrauskienė, Benediktas Babrauskas ir Kazys Bradūnas. Česlovo Grincevičiaus nuotrauka      

      

       Kryžių Kreivėnas yra vienas iš įdomiausių kaimo tematikos personažų lietuvių prozoje. Ramonas jį pavaizdavo, nesigailėdamas sodrių dažų, ryškiais brūkšniais nušviesdamas jo dinamišką charakterį ir jo aštrias pažiūras. Kreivėnas nėra konvencionalus suvalkietis ūkininkas. Jis nepaprastai pažangus, net avangardiškas savo ūkio tvarkytojas, entuziastiškai sekantis visas mokslo ir technologijos naujoves. Kartu jis yra aktyvus ateistas, burnojąs prieš kunigus, pašiepiantis tikinčiuosius šeimoje ir kaimynuose. Užtat Kreivėno siekiai yra kitokie, negu įprasta tikėtis iš ramaus dievobaimingo sodiečio, taip dažnai sutinkamo lietuvių prozoje. Jis nerodo didelio sentimento žemei ir rankų dar­bui. Ūkis jam tarnauja tik kaip priemonė pademonstruoti savo pranašumą prieš tradicinius kaimynus ir kaip šaltinis materialinių išteklių, reikalingų linksmam, aistras patenkinančiam gyvenimui. Atmetės religiją ir bet kokias praktinės krikščionybės diktuojamas elgesio normas, Kreivėnas susikuria savo dorovę, grįstą materialistinėm pažiūrom. Savęs išsipildymas, neribojamas tradicijų ir įsipareigojimų žmonėms bei visuomenei, diktuoja Kreivėno siekius ir elgesį. Jis jaučiasi laisvas daryti viską, kas tik tarnauja jo interesams. Toksai nusiteikimas, kartu su įgimtais būdo bruožais, padaro Kreivėną kraštutiniu savanaudžiu, storžieviu ir akiplėša, savo naudai ir malonumui trypiančiu už save tylesnius ir silpnesnius. Siekdamas savo tikslų, jis nevengia net kriminalinių nusikaltimų (padega Grūsto kluoną, mėgina nunuodyti žmoną). Žodžiu, Kreivėno paveikslas perdėm juodas, beveik be jokių atšvaitų. Tai ryškus nesocialaus niekšo portretas. Nežiūrint to, Kreivėnas Kryžiuose yra daugiau įdomus, negu neapkenčiamas. Neapykantos jam nekursto nei autorius, Kreivėną vaizduodamas objektyviu tonu, atskirai jo nesmerkdamas, o tik leisdamas jam pačiam atsiskleisti romano puslapiuose su visom savo ydom ir nedorais darbais.

 

       Kadangi Kreivėnas yra centrinė viso romano ašis, dėmesys kitiems veikėjams yra gerokai mažesnis. Beveik visi antraeiliai personažai nesunkiai atpažįstami pagal literatūroje dažnai sutinkamus modelius. Štai Grūstas yra pamaldus, doras, žemę ir žmones mylintis ūkininkas. Vienintelis jo individualus bruožas pasako­jimo aprėžtoje vietoje yra jo dzūkiška kilmė. Kreivėno sūnus Povilas, kuriam skirta perduoti visą romano idėjinį krūvį, nulietas pagal nepriklausomybės laikotarpio studento modelį. Jis pilnas idealistiško nusiteikimo, be abejonės savo tiesa, pasiryžęs savo pažiūras skelbti ir ginti visur, kur yra kas klauso, o kai nėra – mylėti merginas. Šitoks povilas yra labai panašus į Dulkės raudonam saulėleidy romano studentą Žolyną ir kaip žmogus lieka neindividualizuotas. Kitas Kreivėno sūnus Giružis yra impulsyvus padauža, girtuoklis, didelių norų, bet nedidelio apsukrumo bernas, kaimo amatininkas, visiškai tinkamas pasidaryti bolševikų valdžios veikėju. Tokiu jis ir tampa, nešdamas kerštą kaimynams ūkininkams, o galop ir savo nelegaliam tėvui.

 

       Iš romano moterų ryškiausia yra Kreivėnienė, nulieta pagal dievobaimingos, darbščios, vyro užguitos sodietės modelį. Nors daug kartų literatūroje sutikta, čia ji įdomi savo atsparumu vyro pažiūroms ir taikliu jo pažangumo ekscesų kritikavimu. Audėja Magdutė, gal kiek mažiau kaimiškoj literatūroj modeliuota, pasirodo kaip luomų laiptais kopianti gudri mergina, kuri naudoja savo patrauklumą ne aistroms patenkinti, o siekti geresnės padėties, geresnio gyvenimo. Tuo tarpu Grūsto duktė nutapyta šykščiais bruožais pagal gražios, doros, romantiškai nusiteikusios prieškario ūkininkaitės prototipą.

 

       Nors visi antraeiliai Kryžių veikėjai neatsiveria savo vidiniu gyvenimu ir neišsiskiria savo individualumu, tačiau išviršiniu požiūriu jie pavaizduoti labai gyvai ir įdomiai. Juos autorius apibūdina betarpiškai, leisdamas jiems pasirodyti kalboje su kitais, arba kitų apkalbose. Todėl ne tik Kreivėnas, bet ir visi jo orbiton įsukti žmonės yra gyvi ir įtikimi, nors pažįstami tik iš tolo. Kai pasako­jama trečiuoju asmeniu, labai dažnai apie personažus kalba priekin išėjės visažinantis autorius, palikdamas pačius veikėjus scenos gilumoje. Ramonas šios visažinančio autoriaus pozos išvengė, leisdamas savo žmonėms išsakyti save, o pats likdamas nematomu režisierium užkulisiuose. Sėkmingai panaudojęs šį betarpišką ir tam tikra prasme impresionistinį vaizdavimo būdą, Ramonas pasiekė reto dinamiškumo fabulos sklandoj.

 

       Bene didžiausias Ramono stilistinis pasiekimas Kryžiuose yra nepaprastai gyvi, natūralūs ir individualizuoti dialogai. Jie nėra vien įtarpos ilgų objektyvaus pasakojimo klodų paįvairinimui. Dialogai čia nėra tik atsitiktinis tiesioginės kalbos įterpimas, bet stipriai integruota funkcinė veikalo dalis. Dialogais autorius vysto veiksmą, charakterizuoja personažus, kuria nuotaiką, vaizduoja aplinką. Niekad nepavirsdami prakalbų sakymu, dialogai lieka gyvų žmonių šneka, kuri atskleidžia nuolatinius jų tarpusavio konfliktus, kovą už savą teisybę kiekvienoje kasdienybės smulkmenoje. Įdomu, kad tokių meistriškai sukirptų dialogų nebuvo ne tik pirmajame Ramono romane, bet ir vėlyvesnėse novelėse. Tokio lygio dialogai reti ir ankstesnėj ir dabartinėj lietuvių prozoj.

 

       Turto, kaip žmogaus kilnumą žudančios jėgos, problematika Kryžiuose nėra veikalo idėjiniu pamušalu. Tuo Kryžiai skiriasi nuo ankstesnių Ramono raštų. Čia didžiausi niekšai nėra išskirtiniai turtuoliai, o gaivališkai turto siekiantieji nėra už tai likimo baudžiami. Kreivėnas nėra tiek turtingas, kiek tokį nutuokia (pasirodo, kad jis iki dantų prasiskolinęs), o turtas jam yra ne tikslas savyje, o tik priemonė kitiems siekiams. Tad ir jo niekšiškumo šaknys glūdi ne turte, o savimyloj ir Dievo atmetime. Į geresnį gyvenimą veržiasi ir vargingesnio luomo atstovai, Giružis su Magdute. Bet turto siekimas neturi lemiamos įtakos jų elgsenos visumai. Giružis yra piktas padauža prigimtos vidinės sandaros dėka, o ne dėl to, kad siekia praturtėti. Panašiai ir Magdutė. Ji nelipa per kitų galvas dėl gerovės, o tik pasyviai išnaudoja pasitaikiusias progas, galimybę įsitaisyti šeimininke Kreivėno ūkyje. Todėl jos pralaimėjimas, netekus ir Kreivėno ir Giružio, nerodomas kaip bausmė, bet kaip paprastas tuščio loterijos bilieto ištraukimas, be abejo, su teise kada nors pirkti kitą.

 

       Vietoj turto problematikos, Kryžių idėjinės fabulos centre yra moralės ryšys su tikėjimu į Dievą. Romanas teigia, kad be Dievo negali būti ir prasmingos moralės. Jei Dievo nėra, žmogui viskas galima ir niekas neprivalu. Tokiu atveju žmogus natūraliai graviruoja iki absoliutaus savanaudiškumo ir galop nugrimzta iki gyvuliškos grumties už būvį. Visuomeninėj plotmėj tokį totalų numoralėjimą romane aiškiai demonstruoja sovietų Lietuvon atneštas komuniz­mas. Ateistiškas liberalizmas moraliniu požiūriu neturi logiško pagrindo ir todėl neišvengiamai veda j komunizmą. Vidurinės pozicijos nėra: arba su Dievu, ar­ba su komunizmu.

      

         

      

       Vinco Ramono knygų viršeliai. Pirmasis pieštas dail. Vytauto K. Jonyno, antrasis – Jono Pilipausko.

      

       Visuomeninę šio idėjinio pamušalo pusę išreiškia Petras ilgam ir karštam pokalbyje su tėvu. Anksčiau kairiųjų pažiūrų, pamatęs bolševizmo siautėjimą, Petras atranda ateistinio liberalizmo nenuoseklumus ir entuziastiškai skelbia savo naujas pažiūras. Jaunatviško kaitulio pagautas, Petras lepteli frazes („kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą”; „arba su bolševizmu, arba su Dievu – vidurio kelio nėra”), kurios supykina laisvamanį tėvą, pradėjusį jau abejoti komunistų pažangumu. Užsigavo ne tik Kreivėnas, bet ir daugelis kairesnių pažiūrų recenzentų, ir tokiu būdu atsirado pagrindas ilgai trukusiai polemikai dėl Kryžių.

 

       Kai visuomeninėj plotmėj Kryžių idėjines tezes formuluoja Petras, tai asmeninėj plotmėj savo gyvenimu jas iliustruoja pats Kreivėnas. Atmetęs Dievą, Kreivėnas jaučiasi prieš nieką neatsakingas už savo elgesį. Jam gerai viskas, kas tarnauja jo interesams. Sau jis geras, bet, iš šalies žiūrint, jis pikto pilnas žmogus. Savo žmonos ne tik nemyli, bet ir skriaudžia, niekina, net bando nužudyti.

 

       Padega kaimyno kluoną, atsižada dukters, savo aistrų patenkinimui išnaudoja samdines, nerodo žmogiškumo ne tik svetimiesiems, bet ir saviškiams. Visa tai jis daro ne iš kokio demoniško blogio, glūdinčio viduj, ne iš neapykantos, bet grynai dėl to, kad tie veiksmai tarnauja jo interesams, jo malonumams. Žodžiu, Kreivėno žmogiškoje sąrangoje nėra moralinės dimensijos. Nors išvados trikam­pis romane nėra galutinai sujungtas, tačiau sugestija gana aiški: Kreivėno atve­jis tarnauja pavyzdžiu, kad žmogus be Dievo yra žmogus be moralės.

 

       Šių idėjinių teiginių dėka, šiandieniniu požiūriu net gerokai primityviai suformuluotų, Kryžiams buvo prisegta tezinio romano etiketė. Nors autoriaus idėjinė pozicija gana aiški, tačiau ji nėra įsakmi ta prasme, kad glūdi ne pačioj vaizduojamoj tikrovėj, o tik tos tikrovės interpretacijoj. Interpretacijų gali būti įvairių, gali jų ir visai nebūti, o tikrovė, jei sukurta remiantis autentiškais žmonėmis, lieka pastoviu menišku paveikslu. Todėl ir Kryžiai nebenustoja li­teratūrinio aktualumo, nors šio romano tezės jau seniai užmirštos, ir jo idėjinės problemos jau nebeatrodo taip degančiai svarbios.

 

       Po Kryžių Ramonas teparašė tris smulkiosios prozos gabalus, kurie pasirodė 1960 m. išleistame rinkinyje Miglotas rytas. Tai vieninteliai autoriaus kūriniai, parašyti jam atvykus Amerikon. Tematikos atžvilgiu abu rinkinio apsakymai ir ilgesnė apysaka labai panašūs. Visuose vaizduojami kaimo žmonės prieškarinėje Lietuvoje, akcentuojant jų emocinius išgyvenimus, susidūrus su aistrom ir jaunatvės pagundom. Luomų skirtumo ir turto-neturto problemos šioje knygo­je jau nebesvarbios. Ir aplamai idėjinis pamušalas šioj prozoj yra labai plonas, nes autorius daugiau pasakoja, negu skelbia.

 

       Su pačiom ankstyvosiomis Ramono novelėmis Migloto ryto prozą sieja tik vyro-moters santykių įtampos akcentai, persunkti erotine jėga. Visų trijų apsakymų moterys išgyvena nelaimingą meilę, visos yra vyrų nuskriaudžiamos. Nors autorius čia aiškiai stovi moterų pusėj (dvi iš trijų vyrams už skriaudas atsiteisia), tačiau skriaudėjų vyrų nepaverčia beveidžiais pikto nešėjais, nenužmogina. Jie veržiasi per klėties langus ne blogo norėdami, bet genami nenumaldomo instinkto, visai negalvodami apie pasekmes. Sunku pasakyti, ar Migloto ryto vyrai, atlikdami primityvųjį patinų-patelių ritualą, iš viso sugeba suvokti, kad beatodairiški veiksmai dažnai atsiliepia skausmu ar paliestuose žmonėse, ar jų pačių gyvenime. Autorius savo vyriškuosius veikėjus čia daugiau aprašo negu atskleidžia, tad jų vidiniai pergyvenimai lieka neišsakyti. Juos matom tik veikiančius, beveik niekad galvojančius ir svarstančius.

 

       Vyrus palikęs neindividualizuotus, autorius daugiau analitinio dėmesio skyrė apsakymų moterims. Todėl jų tarpe atsiranda visai įdomių, daugiadimensinių personažų. Ypač ryški yra apysakos Šalti vandenys veikėja, jauna tarnaitė Uršulė, kuri galynėjasi su erotinio instinkto jėgomis ir laimi. Ji daro sunkų moralinį sprendimą, o padariusi lieka jam ištikima ne tik pradinėj gaivalingos meilės fazėj, bet ir vėliau, sprendžiant tolimesnio gyvenimo kelią. Uršulės vidinė kova nėra vien tik paprastas atsispyrimas aplinkos gundymams, bet sudėtinga grumtis su prigimties įdiegtu erotiniu polinkiu. Dorovinio sprendimo motyvai pakelia ją iš natūralistiškai apspręstų personažų kategorijos į įdomiau atsiveriančių buitinės literatūros veikėjų lygį. Uršulės atveju Ramonui pavyko sukurti paprastos sodžiaus merginos atvaizdą savitai, kitaip negu įprasta matyti kaimą vaizduo­jančioj prozoj.

       

       Foto Nr9

      

       „Šatrijos” surengtoji vakaronė su Vincu Ramonu Jaunimo centro kavinėje, Čikagoje, 1977 m. ba­landžio 1 d. Apie Vinco Ramono kūrybą kalba Aušra Liulevičienė. Sėdi Bronius Juodelis, Vincas Ramonas ir Draugo redaktorius kun. Pranas Garšva. Algimanto Kezio nuotrauka

      

       Nežiūrint keleto gabiai sukurtų personažų, šie paskutiniai Ramono prozos gabalai neišsiskiria kuo nors ypatingu iš bendro lietuvių smulkios beletristikos vaizdo. Meniniu požiūriu Migloto ryto apsakymai nepasiekė šmaikštumu traškančios prozos Kryžiuose. Tiesa, atskirose detalėse Ramonas sužiba anksčiau demonstruotu įžvalgumu, sugeba rasti taiklių frazių sunkiai pavaizduojamai situacijai atskleisti. Tačiau platesniuose vaizdavimo kloduose pasigendama glaustumo, atrankos, intensyvumo bei dinamikos.

      

       ***

      

       Pasakojamosios prozos baruose Vinco Ramono įnašas nebuvo gausus, tačiau įdomus stilistiniu požiūriu. Jungdamas realistines ir impresionistines vaizdavimo priemones, Ramonas surado savitą išraišką, tuo paįvairindamas šiaip jau gana vienodą kaimo tematikos smulkiąją prozą. Tačiau svariausias Ramono indėlis lietuvių literatūrai buvo romanas Kryžiai. Istoriniu požiūriu šis veikalas buvo svar­bus keliastulpis lietuvių romano vystymosi eigoj. Su Kryžiais tarsi baigėsi tradicinio romano brendimas taip, kad tolimesnės pastangos šia kryptim tegalėjo būti kartojimas to, kas jau pasiekta. Galimas dalykas, kad tai suvokė ir pats Ramonas, po Kryžių nutilęs, tarsi atsisakydamas rungtyniauti pats su savimi. Nuo Kryžių kryžkelės nauji atradimai lietuvių romane jau turėjo eiti kita kryp­tim. Ramonas pasukti nauju keliu nė nebandė, palikdamas lietuvių romano išvedimą j sudėtingą modernių laikų žmogų tokiems rašytojams, kaip Škėmai, Sluckiui, Merui ar Landsbergiui.

            

       BIBLIOGRAFIJA

      

       Vincas Ramonas. BRADŪNAS KAZYS (k. brd.). Rašytojui Vincui Ramonui 75 metai. -Draugo kultūr. priedas, 1980.1.19; Rašytojui Vincui Ramonui 80 metų. -Draugo kultūr. priedas, 1985.1.19. BRAZAITIS JUOZAS. Vincas Ramonas ir visuomenė. -Kn.: Juozas Brazaitis Raštai II. Čikaga, 1981, p. 487—491; Vincas Ramonas, -ibid., p. 493-496; V. Ramono Miglotas rytas. Gerai, kad Vincas Ramonas grįžo, -ibid., p. 497-498. GRINIUS JONAS. (J- MILIUŠIS). Dūžtančio liberalizmo romanas. [Polemika dėl Kryžių]. -Aidai, 1947, Nr. 9. GRINIUS JONAS. Pasaulėžiūra ir tautiškumas literatūroje. V. Ramono Kryžių proga. -Aidai, 1948, Nr. 11; Vinco Ramono Miglotas rytas. -Aidai, 1960, Nr. 9. KEBLYS KĘSTU­TIS. Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 102-110 ir 112-113. LIULEVIČIENĖ AUŠRA. Meninės priemonės Vinco Ramono Kryžiuose. -Draugo kultūr. priedas, 1977.VII.30 ir VIII.6. NAUJOKAITIS PRANAS. Vinco Ramono naują knygą perskai­čius. [Dulkės raudonam saulėleidy]. -Draugo kultūr. priedas, 1951.VII.21; Vincas Ramonas. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija III. Čikaga, 1976, p. 383-394. NATKEVIČIUS VINCAS. Vinco Ramono beletristika. -Aidai, 1980, Nr. 1. PRUNSKIS JUOZAS. Pasikalbėjimas su rašytoju Vincu Ramonu. -Draugo kultūr. priedas, 1950.VHI.1; Šatrijiečių literatūrinis pokalbis. -Draugo kultūr. priedas, 1971.XI.6. RIMŠELIS VIKTORAS. Krikščionybė ar liberalizmas. Atsakymas A. Skaisgiriui į Vinco Ramono Dulkių raudonam saulėleidy kritiką. -Draugo kultūr. priedas/1951.XI.17. SANTVARAS STASYS. Rašytojas ir laikas. -Dirva, 1970.11.18. ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS (A. TYRUOUS). Ramono kūrybos kelias. Naujos knygos proga. [Dulkės raudonam saulėleidy]. -Draugo kultūr. priedas, 1951.VI.16. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Vincas Ramonas. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 223-226. VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Vincas Ramonas. Dulkės raudonam sau­lėleidy. -Aidai, 1951, Nr. 7.

      

       Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992.