katiliskis_seno_kareivio       Įpratom, kad XX a. pabaigos-XXI a. pradžios Lietuva - stebuklų ir metamorfozių kraštas. Nesvarbu, kas tai būtų: prezidento rinkimai, politinės batalijos ar tragikomiška ekonominė kova su kaimynine Latvija. Girdžiu tylų bambėjimą - kuo čia dėtas literatūros pasaulis? Juk vargu ar patikėtume, jei vieną gražią dieną nuėję į M.Mažvydo ar Vilniaus universiteto biblioteką, ten aptiktumėte nespausdintą V.Mykolaičio-Putino, V.Krėvės ar A.Škėmos romaną.

       Pasirodo, stebuklai Lietuvoje - ne tik politikos prerogatyva. Skaitytojų laukia greitai pasirodysiantis vieno iškiliausių lietuvių prozininko Albino Vaitkaus-Mariaus Katiliškio nespausdintas kūrinys “Seno kareivio sugrįžimas”. Knygą leidžia Šiauliuose įsikūrusi “Šiaurės Lietuvos” leidykla.

       Šis M.Katiliškio novelių rinkinys (taip užrašęs savo ranka pats autorius) abipus Atlanto buvo ir tebėra apipintas legendomis. Apie rankraščio egzistavimą ir jo dingimą rašoma įvairiuose šaltiniuose. Štai 1994 m. Vilniuje išleistoje knygoje “Egzodo rašytojai” teigiama: “1944 m. pradžioje Lietuvoje atiduotas spaudai apysakų rinkinys “Seno kareivio sugrįžimas” dingęs be žinios”.

       Algirdas Titus Antanaitis M.Katiliškio biografijos metmenyse rašė: “Verta paminėti, jog ir pirmosios Albino Vaitkaus knygos rankraščiai nebeatgaunamai žuvo maždaug tomis pačiomis karo sumaišties dienomis” (Išėję negrįžti. Chicago, 1988, p. 61).

       Biografas šiuos teiginius iliustruoja ir ištrauka iš pokalbio su rašytoju. M.Katiliškis pasakojo: “Keturiasdešimt ketvirtųjų pradžioje gimnazijos direktoriaus Povilionio, taipgi literato, įkyriai raginamas, paruošiau spaudai rinkinį “Seno kareivio sugrįžimas”. Povilionis pasiėmė per savo draugą Brazdžionį įteikti “Sakalui”. Pasilikau nuorašą, kaipgis. […] Paskubomis traukiantis, teko nugirsti, kad mašinraštis surinktas ir atiduotas spaustuvei. Visą šitą popieriją - nuorašus - palikau pas seserį Onutę. Atsiradus galimybei susisiekti su Lietuva, paprašiau sesers, kad atsiųstų popierius. Ji apgailestaudama parašė, kad viską sudegino” (ten pat, p. 61-62).

       Dar paslaptingesnė, dvelkianti mistika, apgaubta net anekdotiškomis situacijomis istorija, kurią 1965 m. “Drauge” aprašė M.Katiliškio bičiulis žurnalistas Vladas Ramojus (Būtėnas). Pasak V.Ramojaus, 1944 m. liepos pabaigoje jiedu su rašytoju bėgdami nuo Raudonosios armijos atsidūrę Pasvalio geležinkelio stotyje. O ten vagonai, kuriuose būta šampano, “bet tame šampano įkarštyje kilo triukšmas ir pačiame miestelyje. Karingi pasvaliečiai įsiuto ir net buvo besirengią sušaudyti vieną iš mūsų būrio vyrų - augalotą, plačiapetį Steponą. Mat šis, savo dviračio netekęs, nuo Mūšos tilto nudžiovė kitą. […] O to dviračio savininkas buvo Marius Katiliškis, jau Lietuvoje užsirekomendavęs rašytojas, Pasvalio bibliotekos vedėjas. Prie jo dviračio buvo pririšta kuprinė, o kuprinėje pats brangiausias turtas - spaudai paruoštos knygos “Seno kareivio sugrįžimas” rankraščiai…”.

       Novelių rinkinio “Seno kareivio sugrįžimas” rankraščių atsiradimo istorija mūsų dienomis irgi ne mažiau kurioziška. Rankraščius netikėtai aptiko Čikagos lietuvių televizijos vedėjas Arvydas Reneckis, sukūręs ne vieną filmą apie išeivijos lietuvių likimus. 2002 m. atvykęs į Lietuvą rinkti medžiagos dokumentiniam filmui, jis apsilankė Vilniuje esančiame Lietuvos literatūros ir meno archyve. Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą: Albinas Vaitkus. “Seno kareivio sugrįžimas”. 1944. Apačioje antspaudas, patvirtinantis, kad rankraštis gautas saugoti iš “Sakalo” knygų leidyklos. Kas lėmė, kad būtent į šį aplanką iš šimtų greta buvusiųjų pasiūlė žvilgtelėti archyvo darbuotoja? Matyt, liks paslaptis, kodėl 12 metų po Nepriklausomybės atgavimo archyvo darbuotojos šio rankraščio “nepastebėjo”. Tikėtinos dvi versijos: 1. Sovietmečiu uoli, patriotiškai nusiteikusi darbuotoja paslėpė šį rankraštį, kad jis nebūtų sunaikintas. Vėliau jis galbūt buvo pamirštas, o gal darbuotoja mirė… 2. Padėtis, verčianti pamąstyti ir paabejoti, ar kruopščiai dirba mūsų įstaigų darbuotojai, nežinantys, kokias tautos vertybes jie saugo savo saugyklose. Pačios darbuotojos apie tai nieko nepasakė…

       Antrąjį M.Katiliškio novelių rinkinį sudaro 7 novelės: “Igniaus meilės galas”, “Miškai”, “Vasaros dainelė”, “Skara”, “Senis ir auksas”, “Laiškas mano merginai”, “Seno kareivio sugrįžimas”.

       Kalbama, jog pats M.Katiliškis, jau gyvendamas JAV, privačiuose pokalbiuose su bičiuliais, rašytojais, žurnalistais ypač gerai atsiliepė apie savo dingusį kūrinį, jo meninę vertę. Tačiau, matyt, teisi Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėja profesorė V. Kelertienė, daug dėmesio skyrusi M.Katiliškio kūrybos analizei ir 1986 m. redagavusi Čikagoje išleistą knygą “Išėjęs negrįžti. Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje”, knygos leidėjui išsakiusi mintį, jog nereikia skubėti vertinti atrastųjų rankraščių, o tai palikti literatūrologams, nes pats M.Katiliškio požiūris į dingusį kūrinį galįs būti subjektyvus (jaunystės nostalgija, sentimentai dėl pirmosios dingusios knygos ir t. t.).

       Kad atrastieji M.Katiliškio rankraščiai nėra skubos darbas, liudija faktas, jog į šią knygą rašytojas “ėjo” apie 12 metų. Kaip pats teigė savo autobiografijoje, rašyti apsakymus jis pradėjo būdamas septyniolikos metų - 1932 m., o 1931 m. Šiaulių savaitraštis “Naujienos” “atmušė” 3 jo eilėraščius.

       Rengiant rankraščius spaudai jau „plika akimi” matyti, kad neatsitiktinai po 1952 m. “Užuovėjos” pasirodymo M.Katiliškis imtas vadinti Šiaurės Lietuvos kaimo buities freskos kūrėju. Jo žodis autentiškas, sodrus, turintis organišką ryšį su vaizduojamąja medžiaga. Rašytojo novelėse puikiai susipynusios dvi pasakojimo erdvės - lyrinė ir realistinė. Tikrai teisus H.Nagys, M.Katiliškį pavadinęs vienu “tų beletristų, kurie turi tikrą poeto žodį.” Poetiški peizažai, trykšte trykštantys žodžio sodrumu, gaivalingumu, poetinių palyginimų lavina, tai patvirtina:

 

       Aukštai, aukštai, permatomuose dangaus ežeruose, čiurleno artojų dalininkas.

       Varnos, gižiai krankdamos, nešė niūrų rudenį sparnais.

       Mėnuo narstėsi tarp retų debesų ir kelios žvaigždės, kaip išbadėjusių vaikų akys, mėtėsi be tvarkos visame dangaus apskritime.

       Saulė tvoskė plėšria ugnimi.

       Žvaigždės spindėjo vis aiškiau ir jauno mėnesio nagas ritosi pakalnėn.

 

       Aptariant M.Katiliškio knygos “Seno kareivio sugrįžimas” leidybos klausimus su rašytojo žmona, autorinių teisių paveldėtoja Zinaida Katiliškiene-Liūne Sutema, ji akcentavo vieną pageidavimą - “kuo mažiau taisymų, kad nenukentėtų originalas”.

       Rengiant knygą leidybai rašytojo tekstas buvo taisomas minimaliai. Suvienodinta rašyba ir skyryba, kurių savitumu M.Katiliškis visada pasižymėdavo: išspiovė (= išspjovė), biauriai (= bjauriai), grįčios (= gryčios), oška (= ožka), netaip (= ne taip), peržiemą (= per žiemą), išlėto (= iš lėto).

       Taisomos rašybos klaidos, atsiradusios dėl tarmės įtakos (M.Katiliškis iki atsidūrimo JAV visą gyvenimą praleido Šiaurės Lietuvoje, kur dėsningai trumpinami ilgieji nekirčiuoti balsiai ir atvirkščiai - ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai): pakybęs (= pakibęs), akyvaizdoje (= akivaizdoje), stebūklu (= stebuklu), atsidūso (= atsiduso), pakilėjimas (= pakylėjimas), švitėjo (= švytėjo).

       Suvienodinta dalelyčių rašyba. Taisytos ypač M.Katiliškio mėgtos netaisyklingos sintaksinės konstrukcijos kas tai, kada tai (= kažkas, kažkada).

       Sintaksės specialistus turėtų sudominti savita ir įdomi prielinksninių konstrukcijų ir linksnių vartosena: nesirodyk į akis; sustojo pas veidrodį pasistaipyti; maniau, kad apsivoš ant pasisukimo…; Silvestras nuėjo pas arklius; Silvestras kone pralinksmėjo tąja mintimi;.jos kikena tarp savęs ir į vasarotoją.

       Skyrybą siekta suvienodinti taip, kad nenukentėtų rašytojo stilius, intonacijos.

       Minėtinas ypač gausus tarmiškas rašytojo žodynas, kuris, pasak A.Titaus Antanaičio, “nuo seno yra visų ir pelnytai pripažįstama Katiliškio dorybė”. Pats rašytojas yra skundęsis, kad galybės jo žodžių skaitytojai nesupranta: “Kuo aš dėtas, kad nesupranta? Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauko, baimindamiesi netekti skaitytojų. Žinau tikrai retų žodžių, kuriuos gal tik dr. Petras Jonikas ir dar keletas žino. Bet kas man iš to. […] Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis” (Egzodo rašytojai. Autobiografijos. V., 1994, p. 390). Šis prozininko leksikos klodas paliekamas: bobnyčia, sėdyba, kvapsnis, krupis, kliaudis, ėdrinėti, nevalioti, šarpuoti, smarkočius, lamstai, šiurmelės, šlaiki.

       Knygoje netaisomi ir skoliniai, barbarizmai. “Aš juos norėčiau ir palikti. Tai užsimenu žinodamas, kad yra ir kitaip manančių. Be to, mano visur “sodas” rašomas “sodnu”, o “sodyba” - “sėdyba”. Tai irgi tegul palieka”, - rašė M.Katiliškis savo pirmosios knygos “Prasilenkimo valanda” leidėjui 1948 m. Paminėsime keletą jų: nusipagadyti, nusimaliavoti, pagada, kožnas, pakasynos, razumas, biesas, šnabė, štukelė, šmotas, ževernoti, smokas, išprosuoti.

       Knygos rankraščiuose būta daug šių dienų akimis žiūrint fonetinių ir morfologinių klaidų bei variantų, kuriuos stengtasi suvienodinti: gulo/gulė, mušo/mušė, popierio/popieriaus, kumštis/kumščius, kertėm/kerčiom, kermošavos, meliodijos, smilkminiuose.

       Dialektologams turėtų užkliūti ne tik fonetikos, leksikos ypatumai, bet ir ypač dažna einamojo vidaus vietininko vartosena, kurios šiaurės aukštaičių tarmėse apskritai nepasitaiko, o ji ryškėja einant į rytus nuo Vabalninko: kelnių kišenėsna, šičion, pažiūrėjo akysna, spintos stalan, nueina bažnyčion, lenktynių dangun, stvėrė glėbin, namų linkon. Tikėtina, kad būdamas itin imlus kalbai Marius Katiliškis tokio pobūdžio konstrukcijas bus paveldėjęs iš savo motinos, kilusios nuo Rokiškio.

       Norėtųsi, kad šie epizodiniai M.Katiliškio knygos ypatumų paminėjimai tyrinėtojus paskatintų visapusiškai išanalizuoti atrastąjį novelių rinkinį. Esu įsitikinęs, kad darbo čia užteks visiems: ir literatūrologams, ir kalbininkams, ir istorikams.

 

       Literatūra ir menas, 2003 08 08