Iš “Prasilenkimo valandos” atrinktieji ir naujieji kūriniai knygoje santykiauja maždaug 1:2. Iš septyniolikos gabalų dešimt yra nauji. Iš 354 puslapių daugiau kaip dviejų šimtų skirta naujiesiems. Tiesa, kad ir tie naujieji pirmą kartą spausdinami tėra tik knygos formoje. Kiekvieną jų keliolikos paskutiniųjų metų laikotarpyje skaitytojas galėjo rasti viename ar kitame lietuviškame perijodiniame leidinyje: “Aiduose”, “Gabijoje”, “Lietuvių Dienose”, “Literatūros lankuose”, “Margutyje”, “Metmenyse” ar “Naujienose”. Taigi ir tie naujieji kūriniai buvo tik surinkti, arba net atrinkti, o ne specialiai rinkiniui rašyti. Visa tai, o priedo — faktą, kad rašytojas per tą keliolikos metų laikotarpį parašė ir išleido tris atskirus, vientisus ir savyje išbaigtus veikalus tenoriu skaitytojui priminti dėl to, kad jis į “Šventadienį už miesto” nepradėtų žiūrėti, kaip į paskutinį Mariaus Katiliškio kūrybinį laimėjimą, kad radęs ten blaškymosi, ieškojimo ar kitokių pradedantiesiems kūrėjams itin charakteringų atributų nepaskaitytų jų atžanga ar išsisėmimu, neapšauktų nenusistovėjimu, nesubrendimu ar panašiomis ydomis.
Klausimas, ar reikėjo rinkinį plėsti, bent trečdalį jo užpildant gabalais, parinktais iš jau spausdintos knygos, kada ir neišleistųjų pakako jam sudaryti, ne kiekvieno bus teigiamai atsakomas. Tačiau kada į tai jau davė atsakymą asmuo, kurio žodis šiuo atveju daugiausia galioja, būtent leidėjas, tiek skaitytojui, tiek vertintojui “šventadienį už miesto” belieka priimti tokį, koks jis yra.
Pats faktas, kad antrajai “Prasilenkimo valandos” laidai, remiantis jau minėtu “Draugo” korespondento pasikalbėjimu, pats autorius iš septyniolikos tebuvo atrinkęs tik septynis gabalus (tiek jų naujoje knygoje ir atspausdinta), kalba už tai, kad Marius Katiliškis patsai sau yra labai griežtas kritikas, šitokiam teigimui paremti įrodymų toli ieškoti nereikia. Pakanka pasklaidyti “Prasilenkimo valandos” lapus ir trumpai palyginti “atmestuosius” kūrinius su parinktaisiais. Iš paties autoriaus kritikos koštuvo nepraėjusių vieni yra perdaug fragmentiški, nespėti išvystyti, nulaužti nė tinkamai neįsibėgėjus (Paryčio vėsa, Epizodas, Vienos bažnyčios piešinys), kiti — veik feljetoniški, perdaug lėkšti, nustelbti ano meto aktualijų, šiandien sunkiai besuprantamų (Ponios kiaulytės galas), dar kiti — perdėm išsiskirią savo tematika bei jos traktavimu (Smuikininkas ant tilto), arba liečia įvykius, rašytojo daug išsamiau ir brandžiau perteiktus jo vėlesniuosiuose veikaluose (Šypsena pro miglas, Nelaimė). Iš tų “atmestųjų” naujajame rinkinyje, visai nepažeidžiant knygoje atspausdintų dalykų visumos dvasios, lygiomis teisėmis šalia kitų tegalėtų rikiuotis nebent “Miško kelias”, autoriui, spėčiau, pasirodęs neatrinktinu dėl savo itin prikišamai peršamų moralinių išvadų.
Iš “Prasilenkimo valandos” į “Šventadienį už miesto” patekę kūriniai: Šulinio istorija, žiema (Tylus sniegas), Šventadienis už miesto (Nuošalus šventadienis), Prasilenkimas (Prasilenkimo valanda), Nuobodžiu krantu, Nutolusi meilė ir Paskendusi vasara visumoje yra stipresnės konstrukcijos, turtingesni turiniu, forma (išskyrus Šulinio istoriją) artimesni novelės žanrui. Veik visus juos jungia veiksmo vieta ir laikas. Savo dvasia, apimtimi .ir nuotaika dauguma atrinktųjų (lygiai kaip ir naujieji) yra labai artimi antrajai Mariaus Katiliškio knygai “Užuovėjai” ir net pastebimai sąmoningai į ją orientuoti. Iš bendros knygos visumos teišsiskiria nebent “Prasilenkimas” ir “Nuobodžiu krantu”, novelės, apimančios laikotarpį ir nuotaikas, išsamiai ir visapusiškai atskleistas knygoje “Išėjusiems negrįžti”, ar “Nutolusi meilė”, tebeprimenanti jaunąjį Albiną Vaitkų nepriklausomos Lietuvos periodinėje spaudoje.
“Šventadienyje už miesto”, atrodo, autorius jau sąmoningai atsisako ir tų įmantriai gražbyliškų įžangų, mažai ką bendro teturinčių su pasakojamuoju dalyku, kurios “Prasilenkimo valandos” laikotarpyje jam buvo gana charakteringos. Tąjį laikotarpį teprimena “Prasilenkimas” ir “Paskendusi vasara”, kurių pastarojoje net ir įžanga yra saikinga, itin lyriška ir, galima sakyti, organiškai suaugusi su pačiu kūriniu. Kitais atvejais, betgi, kūrinys pradedamas skaitytoją iš karto nukeliant veiksmo vieton. Gi jeigu randama reikalo skaitytoją atitinkamai paruošti, jį į-statyti į norimas nuotaikos vėžes, bent dviejų plotmių novelėse, tai atliekama pirmojoje plotmėje, tesudarančioje kūriniui tik deramus ir reikalingus rėmus.
Reikšmingiausias tačiau ir labiausiai džiuginantis reiškinys gabaluose naujajame rinkinyje, perspausdintuose iš “Prasilenkimo valandos”, yra stiliaus pataisymai, kaip sykis akivaizdžiausiai rodą Mariaus Katiliškio beletristinį subrendimą. Pailiustravimui žvilgterėkime į novelės “Tylus sniegas” skirsnelį:
Prietema užskleidė plačia marška ir lygino ir trynė žemės nelygumus. Ambrazas neskubėjo vidun. Užsigulė ant vartykšlio ir prisikimšo pypkę, žemė palengvėle buvo pradėjusi balkšvėti — įgauti kažką minkšto ir primiršto. Jis nematė prietemoje snieguolių, o jos leidosi iš aukšto tykiai, nedrąsiai. Tūpė ant veido, ant rankų ir tirpo.
(Prasilenkimo valanda, 153 pusl.).
Skirsnelis, ypač kada jis skaitomas kontekste, neprasikiša jokiomis ryškiau pastebimomis ydomis, o juo labiau — klaidomis. Tačiau “Šventadienyje už miesto”, novelėje “Žiema”, autorius jį taiso taip:
Vėjas, kaip staiga buvo pakilęs, taip ir prapuolė prietemoje, kuri užskleidė plačia skara ir lygino ir trynė žemės nelygumus. Ambrazas neskubėjo vidun, žemė palengvėle buvo pradėjusi balkšvėti — įgauti kažinkokį minkštumą, jau spėtą per metus pamiršti. Jis nematė patamsyje snieguolių, o jos jau leidosi iš aukšto tykiai, nedrąsiai. Tūpė ant veido, ant rankų ir tirpo.
(Šventadienis už miesto, 123 pusl.).
Nors tas vėjas ir prapuolė prietemoje (o jo iš viso nebuvo pirmojoje versijoje), tačiau skaitytojo vaizduotėje jis dar tebėra ir antrojoje sakinio dalyje, jo, snieguolių ir prieblandos dėka, tas žemės išlyginimas tikrumoje pasidaro logiškesnis. Ambrazo pypkės prisikimšimas vargu yra reikalingas ir jo iškritimo antrojoje versijoje visiškai nepastebime. “Kažkas minkšto ir pamiršto” išplečiamas ir paaiškinamas minkštumu, jau spėtu per metus pamiršti.
Dažnai atrodo, kad autorius novelėje aprašomą įvykį iš naujo pergyvena, geriau prisimena detales, logiškiau ir tiksliau jas atpasakoja. Mat, šalia perspektyvos požiūryje į įvykius atsiranda ir, sakytum, profesinė patirtis.
“Prasilenkimo valandoje” novelės “Nuobodžiu krantu” pabaiga šitaip skamba:
Raidės ir popierėlis šokinėjo rankose, kai jis skaitė tuos žodžius. Gruzdys nusisuko nuo lango.
— Aš buvau tapęs šešėliu, ir aš turėjau jį pašalinti. Jeigu ne šautuvų vamzdžių tylus grasinimas aną rudens rytą, šiandien gal. . . Bet aš negaliu šnekėti. . .
Kambaryje galutinai sutemo. Gruzdys taisėsi išeiti.
— Palauk. Ak, na, mes juk galėsim susitikti.. .
— Manyčiau ...
Sunkūs jo žingsniai dar girdėjosi koridoriuje ir laiptuose.
Kambario tyla spengė, jos niekas netrikdė. Ir Siručiui pasivaideno, kad tamsoje, kad toje tyloje galima išnykti, ištirpti. Jis kreipėsi į draugą, visą popietę vargusį su savo žodynais:
— O gal išeitumėm pasivaikščioti ? Ir pasikalbėtumėm apie miškus, apie kaimą, kuriame mylėjau gražią merginą. Iš tikrųjų, kartais ir jos jau ne tokios blogos
(Prasilenkimo valanda, 246 p.).
“Šventadienyje už miesto” ši pabaiga yra ir logiškesnė, ir įtikimesnė, ir dramatiškesnė. O pakeista nėra daug.
Raidės ir popierėlis šokinėjo rankose. Gruzdys nusisuko nuo lango. Jis tarė:
— Aš buvau tapęs šešėliu, ir aš turėjau jį prašalinti. Jeigu ne šautuvų vamzdžių atšiaurus grasinimas aną rudens rytą vieškelyje, kai susitikom . . . Taip ir neatlikau laiškininko pareigos .. . šiandien gal. . . Et. ..
Kambaryje galutinai sutemo. Gruzdys ruošėsi išeiti.
— Išgerk vyno su mumis.
— Tik vieną stiklinę.
Jis išgėrė, pastatė stiklinę ir apsisuko. Sunkūs jo žingsniai dar girdėjosi koridoriuje ir išnyko laiptuose.
Kambario tyla spengė. Jos niekas netrikdė. Jie nesiryžo įžiebti šviesos. Simučiui pasivaideno, kad tamsoje, kaip toje tyloje, galima ištirpti. Jis leidosi į atkalnes. Krisdamas j lovą, suriko Keručiui:
— Grok, raudok, vis tiek mes esame žuvę!..
(Šventadienis už miesto, 255 p.)
Tokių pakeitimų, siekiant didesnio aiškumo, paprastumo, logiškumo, yra gausu kiekvienoje iš “Prasilenkimo valandos” perspausdintoje novelėje. Ištisi paragrafai taisomi, skaldomi, dažniau trumpinami, rečiau išplečiami. Pasidaro lengvesnis, sklandesnis skaitymas, atsiranda logiškesnės pauzės. Autoriaus nuodugnus ir rūpestingas situacijų persvarstymas ryškiausiai atsispindi dialogų pataisose, kur vieno ar kelių žodžių pakeitimas, išbraukimas, frazių sukeitimas vietomis duoda visai situacijai šviežesnę, natūralesnę spalvą, padaro ją įtikimesnę. Sklandumo ir dinamikos dėlei dažnai braukiami ir podialoginiai paaiškinimai, kur jie iš tikrųjų mažai ką naujo davė. Visur jaučiasi autoriaus pastangos paragrafą ar sakinį ištiesinti taip, kad jis skambėtų kaip galint natūraliau, kad jame nebūtų nereikalingos manieros ar tuščiažodžiavimo.
Kalbant apie sakinį, jo struktūros pataisose irgi nemažai autoriaus pasidarbuota. Dažniausiai sakiniai yra trumpinami, nubraukiant antraeilius minties aiškumą daugiau temdančius, negu ryškinančius šalutinius sakinius. Mažinamas sakinio glaustumui bei vientisumui kenkęs jungtuko “ir” vartojimas. Nevienu atveju nubraukiami ir jungtukai “bet” arba “jau”, davę sakiniui nepakankamai tvirtą pradžią. Sumažinamas žodelių “na”, “šit”, “ehe”, “e”, “et”, jausmažodžių “ak”, “oi” vartojimas, nes jų gausa dažnai kalbą sukarikatūrina ar nereikalingai sentimentalina. Išbraukiami ir jausminiai kreipiniai dialoguose, kaip “Mano miela”, “Mano mažyte”, kiek saldokai ir ne visada natūraliai skambėję M. Katiliškio personažų lūpose.
Įvardžių “aš”, “jis”, “mes”, “jie” gausumas lietuvių kalboje, kur veiksmažodžiai keičia galūnes kiekviename asmenyje, niekada nėra pateisinamas, žodžiai “kažkas”, kažkada”, “kažkur” labai retai tėra reikalingi, nes jie veik nieko ir nereiškia. Naujosiose “Prasilenkimo valandų” kūrinių versijose abi šios ydos yra autoriaus pastebėtos ir ištaisytos.
Žodingumas nuo seno yra visų ir pelnytai pripažįstama Mariaus Katiliškio dorybe, žodžio jėgą jis gerai pažįsta ir ją tinkamai išnaudoja. Pataisytuose gabaluose paprastesni ar banalesni žodžiai pakeičiami retesniais, gyvesniais, vaizdingesniais: vaikščiojo — kūbrinėjo; išbėgdavo — išnirdavo, pralįsdavo — prasmukdavo, įrankiai — įnagiai, suskilusią — supleišėjusią ir t.t. Ieškoma žodžių, tiksliau nusakančių veiksmą, epitetų vaizdingiau, išsamiau apibūdinančių daiktą. “Varlės ... dainavo” pakeičiama į “varlės . . . kurkė”, “vieversio. . . sparnai judėjo” į “... virpėjo”, “atsigerti” į “atsigaivinti”, “nešiojau” į “vilkau” etc. Itin išradingai išnaudojama įvairioms veiksmažodžių “eiti” ar “bėgti” lytims lietuvių kalboje išraiškių pakaitalų gausa. Minimalinamas veiksmažodžio “būti” lyčių naudojimas. Rašytojas supranta ir išnaudoja lietuvių kalbai dalyvių teikiamą lankstumą, dažnai jų įvairiomis lytimis pakeisdamas šalutinius sakinius “Prasilenkimo valandoje” prasidėjusius jungtukais “kai”, “kuris”, kartais sukėlusius vertimo iš svetimos kalbos skonį (kai aš laksčiau — man šitaip lakstant ir pan). Barbarizmai daug kur pakeisti niekuo neblogesniais grynai lietuviškais žodžiais: gatavas — paruoštas, prietelius — bičiulis, liuosiausia — laisviausia, štukos — niekai. . .
Iš “Prasilenkimo valandos” į “šventadienį už miesto” patekusių kūrinių pataisymai rodo, kad stilius, dažnai vadinamas rašytojo veidu, neatsiranda savaime, tai yra rezultatas nuolatinio, įtempto, kruopštaus darbo, noro nesustingti vietoje, nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta, o vis tobulėti. Tie pataisymai taip pat rodo, kad Marius Katiliškis laiko perspektyvoje į savo kūrinius nesibijo pažvelgti kritiškomis akimis ir juose surasti daug ko taisytino.
Naujuosius kūrinius skaitant, ypač krinta į akis didėjantis M. Katiliškio dėmesys kompozicijai, bendrajai kūrinio struktūrai, jo paskirų dalių proporcijai santykyje su visuma. Sąmoningas siekimas skaitytoją pririš-11 vis didėjančia įtampa pastebimas novelėse “Užgavėnės”, “Raktas” ir ({al pačiam stipriausiame rinkinio kūrinyje “Duobkasiai”. Graudžioje, niūrioje apysakaitėje “Apie Jonką čigoną” ar misteriška, gaivalinga gimtosios žemės traukos jėga persunkei me vaizdelyje “Paukščiai” M. Katiliškis duoda itin brandžius kondensuoto, taupaus, žodžio jėga masinančių kūrinių pavyzdžius, šiems antitezė yra šilta, jautri ir savo paprastumu jaudinanti novelė “Nakvynė pas amerikoną”, kuriai kritiškas apkarpymas galėjo daug padėti.
Kaip jau minėta, naujieji rinkinio kūriniai, prisimenant jų pasirodymo periodinėje spaudoje datas, buvo parašyti maždaug keliolikos metų laikotarpyje. Natūralu, kad ne viename iš jų galima atpažinti tame laikotarpyje išleistų to paties autoriaus veikalų nuotaikas. Pavyzdžiui, jau minėtos “Užgavėnės” ar “Kaimiška detalė” yra gana artimos “Užuovėjos” novelių ciklui. Novelėse “Eglaitė pakely”, “Nakvynė pas amerikoną” ir “Žingsniai prie vandens” jaučiamos romano “Miškais ateina ruduo” nuotaikos ir dvasia. (Beje, pastarojoje, kuri savo sukirpimu ir yra daugiau panaši į ilgesnio veikalo fragmentą, paminimas net prekybininkas Melamedas, vienas iš antraeilių tipų minėtame romane). Ir vienu ir kitu veikalu Marius Katiliškis užsiangažavo pilnai subrendusiu rašytoju, todėl nenuostabu, kad ir to laikotarpio novelės savo verte nėra kontrastiškos ar šokiruojančios. Iš jų gerokai išsiskiria “Ryšininkas”, paskutinioji rinkinio novelė, gana palaidos konstrukcijos, ištęsta, su dirbtinumo ir kiek perdėtos pozos prieskoniu, ne visada pajėgianti skaitytoją sudominti ar įtikinti.
Ypatybėmis, iškėlusiomis Marių Katiliškį į lietuviškosios prozos viršūnes jo pirmykščiuose veikaluose, turtingas ir paskutinis jo rinkinys “Šventadienis už miesto”. Viena tų ypatybių yra įdomių, spalvingų, groteskiškų charakterių sukūrimas, mokėjimas skaitytojui juos atskleisti itin gyvuose ir jiems būdinguose dialoguose.
— O, tai suaugsi į petį... — gyrė jis.
— Kiek man metų? — kartą paklausė.
— Metų tau? Nu, palauk?... Kai močia mirė, tu ėjai bene septintus ? O kiek dabar, kai mūsiškė pasimirė?... — tėvas lenkė pirštus, patylomis bambėdamas, ir kiekvieną kartą jam kitaip išėjo. — Gal jau bus, sakau, dvylika nuo Aniuolo Sargo? Tu pats čia turėtum susivokti.
— Ė, tai už kokios poros tave pašauks į kareiviją, — samprotavo tėvas toliau.— Prisieis tau popierius išsiimti, kaip visi turi. Tavo • pirštą pamirkys į degutą ir sakys ant to popieriaus spausti. Išgrūs tave į miestą. Pyragų ten nevalgysi, ne.
(Užgavėnės, 83 p.).
Marius Katiliškis turi tikrai retą pastabumo talentą ir sugebėjimą keliais taikliais brūkšniais, keliomis tipiškomis detalėmis perteikti aprašomųjų įvykių foną ar aplinką taip, kad skaitytojas ją pagauna visais savo pojūčiais: autentišką ir tikrą.
...Prie tilto atramos Antanėlis čyravo smuikeliu, silkininkai rėkavo, taškydamiesi rašalu ir žvynais. ...Jis spraudėsi tarp vežimų, kur garavo arklių mėšlas, kur žvirbliai pešė avižas iš arklių abrakinių.
... Ir balto ragaišio kepalas persprogęs šonuose, ir plaušais suvertų žuvelių gera krūva laikraštiniame popieriuje. Bertulis atlaužė ragaišio, atgnybė žuvelių virtinę ir pasiuntė vaiką į monopolį atnešti litrą skaidriosios.
(Apie Jonką čigoną. 109, 110 p.)
Ne vien dialoguose, bet ir aprašomosiose įtarpose Marius Katiliškis niekada nestokoja šviežio, originalaus sąmojaus ir sveiko humoro. Jo palyginimai drąsūs ir taiklūs. Dažnas lietuviškam charakteriui artimos ir mūsų liaudies mene mėgiamos hiperbolės vartojimas.
Stalelis, kėdė ir kietas guolis, narais vadinamas. Jis taip kietas, kad ant jo paguldytas kupranugaris per naktį išlygintų savo kuprą ir atsikeltų kaip kariūnas, išmiklintas paradui.
(Žingsniai prie vandens. 174 p.)
Aikštė tvino saule, kad net akmenys baltai tavaravo, o bažnyčios bokštas, įsmigęs juodu kryžiumi mėlynėje, regimai virpėjo, susiveldamas debesėliuose.
(Ryšininkas, 317 p.)
Naujasis Mariaus Katiliškio novelių rinkinys, nežiūrint to, kad jame talpinamas bent trečdalis gabalų, perspausdintų iš pirmosios šio rašytojo knygos, bus mielai ištisai skaitomas ir tų, kurie tą pirmąją knygą — “Prasilenkimo valandą” — jau yra skaitę. Dėl rūpestingo ir logiško perspausdintų novelių atrinkimo, sąžiningo ir kruopštaus jų pataisymo ir šiosios “šventadienyje už miesto” rikiuojasi vienoje gretoje su naujosiomis. Gi dviejų versijų palyginimas duoda dėkingą ir retą progą pažinti rašytojo žvilgsnį į save eilės metų perspektyvoje.
Atskiro paminėjimo nusipelno dailininko Algirdo Kurausko viršelio aplankas ir puslapio dydžio vinjetės bei pradedamosios raidės kiekvienam kūriniui. Nebe pirmą kartą šis dailininkas prisistato kaip talentingas, subrendęs, sąžiningas knygos puošimo meisteris. Jo iliustracijose atsispindi sėkmingos pastangos iliustruojamąjį dalyką pažinti, suprasti jo dvasią ir su meile ją atskleisti. Nemažesnės padėkos už reto pavyzdingumo knygos išleidimą nusipelno ir „Terra“. Turėkim viltį, kad leidyklos optimizmas, išleidžiant knygos 2,000 egzempliorių, buvo pagrįstas ir bus pateisintas.
Marius Katiliškis. ŠVENTADIENIS UŽ MIESTO. Išleido knygų leidykla „Terra“, 1963 metais. Rinko Vladas Butėnas. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Viršelio aplanką, autoriaus portretą piešė ir knygą iliustravo dail. Algirdas Kurauskas. 354 puslapiai.
Aidai, 1964 m. sausis