pulgis_andriusis_0 PULGIS ANDRIUŠIS (1907-1970), studijavęs 1926-1932 m. Kauno universitete gamtos mokslus, anglistiką ir teatrologiją, išgarsėjęs šmaikščiomis recenzijomis ir donelaitiško stiliaus vabzdžių gyvenimo aprašymais, išvertęs į lietuvių kalbą S.M. Cervanteso „Don Kichotą”, ėmėsi grožinės kūrybos, tik atsidūręs karo pabaigoje Tiubingene, įtrauktas į rašytojų brigadą (B. Brazdžionis, A. Gustaitis, S. Santvaras), kuri su literatūrinėmis programomis keliavo per lietuvių karo pabėgėlių stovyklas ir kolonijas. Pirmoji lyrinių apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero” išėjo 1947 m. Nordlingene. Ilgesingi tėviškės regėjimai ir netekties graudulys dar Vokietijoj subrandino ir kitų kūrinių – apysakų „Sudiev, kvietkeli!” (1951), „Rojaus vartai” (1960), humoristinio romano „Tipelis” (1953), apsakymų knygos „Purienos po vandeniu” (1963) sumanymus, kurie buvo realizuoti jau Australijoje, autoriui dirbant troleibusų konduktoriumi ir telegrafistu.
Savo apsakymuose ir apysakose Andriušis grįžta į gimtąjį Gaidžių kaimą, kur „jauku ir šilta, kaip Dievo burnoje”. Jis beveik neišeina už savo sodžiaus ir savo vaikystės ribų, kaip ir J. Mekas „Semeniškių idilėse”. Grožinėje kūryboje pasijunta „lyg sėlių tautos ambasadorius”, kuris privalo išsaugoti senuosius vietovardžius, ežero pakriūčių ir atšlaimų pavadinimus, tarmines lytis, trankios aukštaičių šnektos intonacijas, impulsyvų lyrinį pasakojimo būdą, nesu-kaustytą apriorinių schemų. Rytų Aukštaitijos kaimas, dar menkai tepaliestas civilizacijos (arkliai baidosi vienintelio pravažiuojančio motociklo), tapo „beveik religija”, teikiančia tremtiniui būties pilnatvės ir dvasinio išganymo – atvirsti „eiliniu gaidžiškiu, savu tarp savųjų”.
Pirmojoje apsakymų – lyrinių atsiminimų knygoje Anoj pusėj ežero Andriušis aprašo žilom samanom apkurmėjusius Aušrakalnio beržus, kurių šnarėjimas „ramesnis už nebūtį”, ežero paviršiumi zujančius raudonus vabalėlius ir meldynuose įsipainiojusius laumžirgius, jaukų dirvonėlį, kur žaliuoja kiškio kanapės, balkšvi katiliukai, dedešvos, ūbaujantį bitiną dryžuota papilve, kuris pasikabina ant melsvojo varpelio, prilenkdamas jį prie žemės. „Rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais gyvenimo rūpesčiais, kaip ir mes”, – aiškinasi autorius, apgailestaudamas, kad „rašytojai peizažistai” tapo beveik išguiti iš XX a. literatūros.
Andriušis tirštai užpildo aprašymo erdvę judančia ir ūžaujančia gyvybe. Pavasarinis žydėjimas ir gyvų padarų siautimas jam, kaip ir K. Binkiui, yra žemės galybės atsivėrimas, nepripažįstantis jokių istorijos kataklizmų ir neleidžiantis niekam nuleisti snapo. Jis įsiklauso į vasaros nakties garsus – žiogų milijonai „kerta lyg plaktuku į dalgio ašmenis”, paruge atplaukia šuns amtelėjimas, už beržyno suklykia paukščiukas, šlumšteli supančiotas arklys, iš anapus ežero ataidi: „Moč, kur palikai maišį-i-i?” Šitaip besiklausydamas žmogus susilieja su kažkuo nematomu ir įstabiu, pamiršdamas save. Autorius neįvardina nei to besiklausančio ir ištirpstančio birželio naktyje personažo, nei kito – keliaujančio dvivėžiu keliuku pakalnėn, o paskui vėl į kalną su žydinčiais barkūnais, pro laukinę obelį ir degutu apvarvėjusį gyslotą akmenį, įsižiūrint į kiekvieną pakelės krūmelį, piliakalnėlį, klojimo gale paristą ratą. Tai pats autorius praeina basakojės vaikystės nutrypta keliūte, tiksliau sakant, jo „širdį draskantis, viską nešantis ilgesys, kurio nepažįsta strazdžiukai Ožkašlaitėje”.
Aprašomųjų vaizdų slinktis, nešama ilgesio, negula į fabulos vėžes, o gana laisvai šakojasi pagal metų kaitos logiką, kaip ir J. Meko „Semeniškių idilėse”, ar prikabinama prie trumpam šmėkštelėjančių figūrų. Apsakyme „Paliūtėje” kalbasi tarp savęs žolelės, pliaupiant rudenio lietui, žiopčioja sliekai, „iškišę aklas galvas iš urvų”, mergiotė prisimena dundantį vasaros vieškelį ir sekmadienio giesmę Švintas Dieve, švintas amžinasis”, bernas mąsto apie smagų pasišokimą su Palione, kurios lininiai plaukai kvepia razadomis, į trobą įžengia perlyta šeimininkė – „jos kojų tarpupirščiai prisivėlę kiauliažolių ir troškių”, o ūkininkas vienas garsiai svarsto apie avižą, kuri ,ir žemės neišdegina, ir arklį pastato ant kojų, ir pakulinga”. Visi šitie veiksmai neturi jokios bendros priežasties, tačiau jie vyksta tą pačią akimirką, užšokdami vienas ant kito, pertraukiami, vėl tęsiami. Tai modernios poezijos principas, perkeltas j smulkių regioninių aprašymų stilistiką, kurios tikslas – išreikšti šitos konkrečios vietovės grožį. Vaizdo daugiasluoksniškumas – būdinga Andriušio pasakojimo savybė.
Skamba devynių parapijų varpai, gieda vidurdienio gaidžiai, siaura sidabro čiurkšle muša į dangų čiukuro dūmas, skrenda garksėdamos laukinės antys, tilindžiuoja su sakramentais vežamo kunigo varpelis, lyg smulkus perkūnas sudreba mediniai tilto balkiai, kaukši plaktukai ant prieklėčių, tekšteri uodega lydeka Gilio paliūnėje...
Kurdamas stambios apimties prozos kūrinius, Andriušis stengėsi tėviškės vaizdų srautams, gaivališkai plūstantiems iš užgautos atminties, suteikti individualizuotos psichikos kontūrus, o tuo pačiu ir chronologinę įvykių seką.
Apysakoje Sudiev, kvietkelil gamtos medžiaga, mikroskopiškai susmulkinta ir lyriškai peršviesta, telkiama į kampininko vaiko piemenuko jautrią savimonę, įsišaknijusią senojo kaimo sanklodoje. Šildydamas pamėlusias basas kojas ant saulės jau pašildytų akmenų, piemenukas nesijaučia nelaimingas ir nekeikia savo šeimininkų „kraujalakiais”, kaip J. Baltušio „Parduotų vasarų” herojus. Jis yra lygiateisis kolektyvinių kaimo apeigų, bendro buvimo ir visus jungiančio gamtos vyksmo dalyvis, laimingas, kad gali „atsivaikščioti basom, laisvom kojom po atšlaimą”. Tik sekmadieniais, kai gaspadorių vaikai, gelumbuoti ir čebatuoti, lėkdavo j bažnyčią, šaudydami šikšniniais botagais, jis „pasijusdavo svetimas”, nederantis prie jų šaunaus būrio su savo prasta rudinėle. Droviai pasitraukęs į šalį, kad kam nors neužkliūtų, jis susigūžia savyje, pilnas gailaus trapumo, suvokęs, kad ne jam šokti su pusvalakininko dukra. Norėtų bent palytėti jos mėlyną skarelę įdiržusia ranka, bet pats sugėdina save: „Sarmatą turėtum su tokiom kanopom”. Nerimo, sumišimo, ilgesio nuotaikos, vos brėkštančios drovioje sąmonėje, švelniai įsilieja į mirgančių beržynų, parugės vėjų, iš gimtojo namo kylančių dūmų vaizdus, kurie viską apglėbia savo raminančia harmonija („Tirštose liepos šakose įsivėlusi žvaigždė, sakytum Apvaizdos akis mirksėdama”...).
Psichologinis piešinys įgavo daugiau tipizuojančių bruožų apysakoje Rojaus vartai, kurios centre guvių kaimo vaikigalių charakteriai, artimi savo žaižaruojančiu gyvastingumu P. Tarulio novelės „Gyvas stebuklas” tipažui. Jie iškyla veiksme, bendraudami vienas su kitu, šnekėdami šūksminga vaikiška kalba. Stiprūs jų išgyvenimai kiekviename nuotykyje – pereinant tamsią priemenę, laidojant žvirblelį su giesmėmis, išpuolant iš medžio („Tik atsimenu, kad žemė pradėjo traukt”). Nepaprastas jų vaizduotės lakumas: užkrosnyje jie vaidina girdėtas pasakas, o žiemą iš naujo išgyvena vasaros linksmybes. Vaikystės pasaulį, pilną begalinių įspūdžių ir natūralios gyvasties, apgaubtą jaukios namų šilumos ir viso kaimo klegesio, autorius regi tarsi dabartinę jo vyksmo akimirką, o ne iš poetizuojamos atsiminimų tolumos, pasiekdamas ekspresyvaus pasakojimo tikrumo.
Andriušio apysakų stilistika, tirštai nusėta palaukių, trobesių, žolynų, gavėnios valgių pavadinimais bei valstietiškais gamtos stebėjimais („Ulytkelio vėžėj jau yra ko žąsiai atsigerti”), natūraliai išaugusi iš folklorizuoto sakytinio pasakojimo, kur viskas „bematant virsta pasaka” („advente, rujų metu, vilkai araruodami apgrauždavo net rogių pavažas”), prisigėrusi šmaikščių aukštaitiškų dialogų ir kaimo šnekorių vinguriuojančių tonacijų, yra labai žodinga, gausi palyginimų („Jos blauzdos raudonos, kaip burokai” – citata iš dėdės T. Tilvyčio eilėraščio), pereinanti į gražbylingą periodą. Realistinę pasakojimo manierą, artimą emocingu tonu A. Vienuoliui (melodingi frazių pakartojimai) bei Vaižgantui (gaivališkai plūstantis žodingumas), jis išvadavo iš klasikinės rimties bei statikos, atmieš-damas humoru, suteikė jai judrumo, kaitaliodamas regėjimo taškus, taip pat vaizdo ekspresijos ir metaforų lakumo, nusižiūrėto iš moderniosios literatūros („Dangų, regis, kas būtų tik ką netvarkingai šlavęs, žvaigždės sustumdytos krūvelėm ir taip paliktos”). Perėmęs iš klasikinės lietuvių prozos postringaujančio skerdžiaus ar šaunaus berno tradicines figūras bei nusistovėjusios kolektyvinės kaimo buities scenas (piemenavimas, šienapjūtė, naktigonė), Andriušis kūrinio centre paliko vidinį žmogaus dialogą su tėviškės žemės „padūmavusiais, parūkavusiais pakraštėliais”, poetiškai sugestyvų, bet gana fragmentišką, be ryškios kulminacijos ir finalo (ištęsta apysakos „Sudiev, kvietkeli!” antroji dalis, reportažiška romano „Tipelis” kompozicija).
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
pilgis_andriusis