pilgis_andriusis       Pavasarį Adelaidės Lietuvių Namuose atšventėme Pulgio Andriušio 100 metų sukaktį. Man teko klausytis Pulgio, skaitančio įvairiuose renginiuose. Jis visada vilkėdavo kostiumą, ryšėdavo kokardą. Intrigavo elegantiška išvaizda ir tuo pat metu – asmenybės paprastumas. Nenumačiau, kad po trisdešimties metų man teks pristatyti jo gyvenimo ir kūrybos apžvalgą.

       Pulgis Andriušis gimė 1907 m. Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje. Mirė Pietų Australijos sostinėje Adelaidėje 1969 m.

       Pulgį Tauragnų klebonas pakrikštijo neįprastu Fulgencijaus vardu. Tėvai, neištardami tokio sudėtingo vardo, jį vadino Pulgenca arba Pulgenciuku. Vaikystės dienos slinko nuobodžiai. Visa paguoda ir pramogų šaltinis buvo jo tėvas Juozapas – kuris, nesėkmingai išbandęs laimę Amerikoje, grįžo į Lietuvą. Anot Pulgio, „buvo pilnas išmonių, juokų, medžiotojas, muzikantas, žuvautojas ir pasakorius. Rudens ir žiemos vakarais, sugulus ant šilto pečiaus pado, jisai atidarydavo pasakų skrynią, išleisdamas pasivaikščioti patamsyje karaliūnus, galvažudžius, kipšiukus, slibinus, lokius, jie visi, atrodydavo, vaikščioja čia pat padaržėse ir mūsų laukuose. Tie vaizduotės gyventojai išliko man suaugus ir imdavo veikti, kai griždamas iš miestų, tik ką ižengdavau į Gaidžių laukus“.

       Pulgenciukas džiaugėsi, tetai Jadvygai įsteigus slaptą mokyklėlę. Teko daug išgyventi, kai Šėtos klebonas pasikvietė tetą mokytojauti kitur, bet gretimame Juknėnų kaime buvo atidaryta pradžios mokykla. Vėliau lankė Utenos progimnaziją, kur priėmimo metu sužinojo, kad metrikuose jis buvo užrašytas – Fulgencijus Andrusevičius. Progimnazijoje viešpatavo idealistinė-patriotinė dvasia. Jis dalyvavo ateitininkų, skautų veikloje, rašė jų laikraštėliams, piešė užsklandas, viršelius, karikatūras, plakatus. 1920 m. Pulgio tėvas užsikrėtė šiltine ir netikėtai mirė. Giminaitės padėjo jam apsigyventi moksleivių bendrabutyje, kol baigė penkias klases ir įstojo į Kauno Aušros gimnaziją. Jį čia mokė M. Biržiška, kuris darė Pulgiui didelę įtaką. Teko bendrauti su Lietuvos inteligentija: A. Jakštu. A. Herbačiausku ir Vydūnu. Bendramoksliai buvo J. Aistis, A. Miškinis, J. Gliauda ir kiti.

       1926 m. Pulgis įstojo į universitetą, gamtos-matematikos fakultetą. Vėliau perėjo į humanitarinius mokslus, į anglų kalbos ir literatūros specialybę su šalutinėmis lituanistikos bei pedagogikos šakomis. Vėl ėmė lankyti meno mokyklą, tikėdamasis rasti savo tikrąjį pašaukimą. Lankė V. Krėvės, J. Tumo-Vaižganto ir B. Sruogos paskaitas. „Krėvė niekuomet nesikarščiuodavo, lyg fontano Neptūnas liedavo nenutrūkstama iškalbos čiurkšle žado netekusiai auditorijai. O Tumas-Vaižgantas trankydavos kaip aitvaras. B. Sruogos teatro istorijos kursas (neprivalomas) mane įaistrino labiau, negu kiti privalomi dalykai“.

       Pulgis puikiai jautėsi tarp intelektualų ir menininkų, bet atvažiavęs į Gaidžius atostogauti pasijusdavo savas tarp savųjų. Jam ir A. Miškiniui kaimas buvo tarsi religija. Kauno universiteto studentai tuo metu buvo pasidaliję į dvi stovyklas: kardininkai ar baltakupriai buvo J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis, G. Tulauskaitė, A. Gustaitis, P. Babickas, Br. Raila, H. Radauskas. Pulgiui laimėjus recenzijų konkursą, B. Sruoga suteikė jam Andriušio slapyvardį, kuris prilipo visam amžiui. Universitete Pulgis tęsė svetimų kalbų studijas, dažnai keliavo po Lietuvą dviračiu. 1932 m. jam teko vykti į Angliją. Vėliau apkeliavo Ispaniją. Mėgo lankytis įdomiose smuklėse, kavinėse. Kartą atvykęs H. Radauskas apibarė Pulgį dėl tuščiai leidžiamo laiko. Pulgis apie tai rašo: „... jaučiau tų žodžių peilius besismeigiant giliau pro boheminio gyvenimo sąnašų sluoksnį. Reika ką nors kurti, bent rimtai vėl griebiausi „Don Kichoto“ vertimo“.

       1937 m. Pulgis Andriušis išvyko į Paryžių, tikėdamas gauti vizą į Ispaniją. Lotynų kvartale bendravo su dailininku V. Petravičiumi, rašytoju S. Zobarsku ir režisieriumi J. Miltiniu. Vėliau patraukė į Portugaliją, Italiją ir pagaliau per Austriją grįžo atgal į Klaipėdą, negavęs vizos Ispanijon. 1938 m. susituokė su Marija Chodauskaite. Pragyveno Klaipėdoje iki Hitlerio invazijos. Iki 1944 m. su žmona, sūnumi ir dviem dukterimis gyveno Kaune. Jis recenzavo dramas, spektaklius, rašė feljetonus, o „Lietuvos Aide“ pateikdavo humoristinę apžvalgą, pasirašydamas Homo Simplex slapvyvardžiu.

       „Įvyko didžioji Lietuvos nelaimė, įdardėjo Kaunan rusų okupaciniai daliniai. Mes, neužsiangažavusieji, vis dar sėdėdavom Konrado kavinėje ir visom dūdom pūtėm prieš okupantus. Iš visų buvusių artimų draugų ir kolegų, nuėjusių dirbti rusų okupantams, padoriausi buvo P. Cvirka, dailininkas S. Žukas ir J. Marcinkevičius. Į Vailokaičio rūmus buvo suvaryti visi rašytojai, žurnalistai, dailininkai eiti marksizmo-leninizmo kursus. Per vieną viešą pirtį, po partijos grasinimų pasiprašė žodžio rašytojas J. Marcinkevičius. Jis prasitarė: Jūs liepiat mums rašyti, kad prie Smetonos visi vaikščiojo apdriskę, neturėjo valgyt, pro kiaurus stogus varvėjo lietus, avėjo klumpėmis. Draugai, prisidėję rankas prie krūtinės, prisipažinkime, argi iš tikrųjų taip buvo? Vadinasi, turime meluoti – štai tau socialisitnis realizmas!

       1944 m. Pulgis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vėliau su daugeliu kitų pabėgelių inteligentų atsidūrė Tiubingene. Šiame mieste studijavo apie 300 lietuvių. Pulgis tuomet draugavo su S. Santvaru, H. Radausku ir A. Nyka-Niliūnu. Atvykus poetui A. Gustaičiui, jie pradėjo rengti literatūrinius vakarus.

       1949 m. vasarį Pulgis egzotiško nerimo pagautas nusprendė vykti į Australiją. „Kovo antroj pusėj atlikom paskutines gimtosios Europos žemėj stacijas, uosto muitinėje vėl rikiavomės eilutėn, vėl krovėm į maišelius popierius ir, pagaliau, kopdami į amerikiečių karinio transporto laivą „General Stewart“ lengvai atsidusom, kvailai manydami, jog dabar bus galas visom tom anketom. Tuoj išplaukus paaiškėjo, ką reiškia keliauti kariniu laivu. Rytą pagal komandą turėjom visi anksti keltis, pasiklot guolius, pamainomis išsišluot grindis, išsirikiuot denyje, o laivo kapitonas ateidavo patikrinti... Viduržemio jūra, Sueco kanalas, Raudonoji jūra, Indijos vandenynas... Didžioji Australijos įlanka, Melburnas. 1949 m. balandžio 13 d. stoviu su žmona ir trim mažais vaikais plikas kaip tilvikas nežinomos žemės krante. Dar kartą gyvenimas iš naujo. Apie vidurnaktį išdardėjom į skirstomają stovyklą Bonegiloje. Nuvežė į barakus, banguotos skardos pirkeles, išrikiuotas blokais ant kalvų. Nepaprastai platūs akiračiai, apžėlę eukaliptais, kurie iš tolo atrodo lyg būtų apipilti metiliniu spiritu, drumstai mėlyni, niekur nė vienos žalios dėmelės nei gyvybės pėdsako. Šią nykumą dar padidina vieniši, gaisrų nusiaubti eukaliptai, tiesdami fantastiškai iškreivuliuotas šakas į dangų, sakytum, skaistyklos sielos – maldaujančias rankas. Šiuose barakėliuose, naktį virpėdamas nuo šalčio, dieną dusdamas nuo šutros, išgyvenau iki gegužės pabaigos. Poilsio neturėjau nė minutės, nuo ryto iki vakaro garsiakalbiai varinėjo pas Kaipošius ir Ainošius, gydytojai adatom dūrė, kur tik rado nedurtą vietą, muitininkai, imigracijos raštininkai ir kiti alkanais vilkais puolė naują transportą“.

       Pulgis buvo paskirtas į geležinkeliečių grupę. Nuvežė į Sidnėjų, o žmona su vaikais liko Bonegiloje. Vėliau juos nugabeno į Cowra šeimų stovyklą. Pustrečių metų buvo išskirti. Pulgį įdarbino stotyje vagonų valytoju. Teko dvejus metus pagal kontraktą daryti tai, ką nurodė imigracijos departamentas. Bet Pulgis nenustojo rašyti. Rašė kelionės įspūdžius Eizentrautui, o šis vertė į vokiečių kalbą ir publikuodavo vokiečių leidiniuose. Iš pradžių susirado kambarėlį Sidnėjaus Surrey Hills valkatyne, bet vėliau persikėlė į Kings Cross, australų bohemos priemiestį. Čia pradėjo rašyti užsakytą knygą „Sudiev, kvietkeli“. „Jeigu tikrai yra įkvėpimas, tai jį išgyvenau rašydamas šią knygą... Eidamas rytą darbovietėn šiukšlinom gatvelėm, eidavau lyg nieko pakeliui nepastebėčiau, telepatijos bangomis vaikščiojau žaliuojančiais Gaidžių laukais, užsikopęs Kazio Gojun, žvalgiausi į Salako šilų juostą, skambėjo naktigonių dainos, ošė vandenys Pavaidulyje, puškenosi laumės Paliūnėj“.

       1951 m. rugsėjį pasirodė „Sudiev, kvietkeli“ – pirmoji Australijoje išspausdinta lietuviška knyga. Kitais metais išvažiavo į Pietų Australijos sostinę. Nelauktai gavo žinią iš Amerikos, kad Lietuvių rašytojų draugijos komisija jam už šią apysaką paskyrė grožinės literatūros premiją – 15000 dolerių. Atsikėlus šeimai į Adelaidę, nubėgo pas pirmą pasitaikiusį agentą ir nupirko pirmą pasitaikiusį namą. Deja, nepažinodamas miesto, pateko į patį Adelaidės šiukšlyną, netoliese dujų fabriko, avikailių raugyklos, miesto savivaldybės atmatyno.

       Gyvendamas Adelaidėje Pulgis Andriušis parašė penkias knygas: ,,Tipelis“, ,,Rojaus vartai“, ,,Daina iš kito galo“, ,,Purienos po vandeniu“ ir ,,Vieno išeivio istorija“. Atitarnavęs telegrafo įstaigoje raštininko padėjėju, anksti eidavo gulti, o atsikėlęs su pirmaisiais gaidžiais, sėsdavo prie rašomosios mašinėlės, kol reikėdavo važiuoti tarnybon. ,,Anoj pusėj ežero“, ,,Sudiev, kvietkeli“ ir ,,Rojaus vartai“ buvo užplanuoti dar Vokietijoje. Grynai emigrantiškų feljetonų rinkinys ,,Daina iš kito galo“ (1962 m.) atsirado lyg ir netyčia.

       Baigdamas autobiografinius apmatus, Pulgis Andriušis su liūdesiu rašė: „Ach, kad nereikėtų nešti tos benamystės kryželį ant pečių anapus Atlanto, anapus Amerikos, anapus Ramiojo Vandenyno, kur tik mieguose pasivaidena Kazio Gojus, aukšti Gaidžių laukai, pasigirsta lyg tarytumei ežerų Eroica, pavasarį ledus plėšiant“.

 

       Nemunas, 2007 11 08