pilgis_andriusis       Gyva, spalvinga, imli ir, anot A. Zalatoriaus, šakota rašytojo Pulgio Andriušio asmenybė, atrodo, mažiausiai siejasi su archyvų rimties dvasia. Tačiau būtent čia dar galime rasti šaltinių jo talentui atskleisti ir dar kartą jo asmenybe pasigėrėti.

       Vertingą tokio pobūdžio publikaciją šiemet pateikė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė („Metai“, 2007, Nr. 3) apie šiame muziejuje saugomą Bernardo Brazdžionio ir Antano Gustaičio korespondenciją, kurioje dažnai minimas ir Pulgis Andriušis. Jonas Rudokas savo grakščioje apybraižoje-esė „Ak, kad nereikėtų nešti tas benamystės kryželis“ („Veidas“, 2007, Nr.15) vaizdingai atkūrė savo kraštiečio uteniškio Pulgio Andriušio įdomesnius gyvenimo momentus ir nuotykius. Ir vis dėlto norisi dar kartą leistis į archyvinių versmių gelmes. Tų šaltinių esama įvairių.

       Minint šimtąsias rašytojo gimimo metines, nesinori aplenkti ir jo rankraščių fondo, esančio Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (F334). Dar 1993 m. Lietuvoje apsilankiusi rašytojo duktė Rasa Andrusevičiūtė-Beattie nutarė šiam skyriui perduoti rankraštinį savo tėvo palikimą. Šis palikimas buvo gana greitai sutvarkytas, bet į jį gilinosi vos vienas kitas literatūros, knygos istorijos tyrinėtojas. Po sutvarkymo jį sudarė 282 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, nuotraukų ir viena garso įrašo plokštelė. Fonde yra rašytojo personalijų, dalis grožinės kūrybos, straipsnių bei recenzijų, ikonografinės medžiagos, apimančios 1925–1992 m. laikotarpį. Vieną kitą dalyką paminėsime.

       Greta asmens dokumentų čia saugomi P. Andriušio atsiminimai („Autobiografiniai apmatai“); jo kalbos (viena – 1952 m. premijos įteikimo JAV iškilmėse); autorinių vakarų, vykusių Čikagoje bei Adelaidėje, programos, kvietimai į minėjimus, literatūros šventes ir kita. Tarp žymesnių P. Andriušio literatūros kūrinių – jo apysakos „Rojaus vartai“ autografas ir visas pluoštas feljetonų bei humoreskų (su autoriaus taisymais, įvairiais variantais); yra ir satyrinio romano „Tipelis“ fragmentas; taip pat gana šmaikštūs kadaise žodžiu nuskambėję humoristiniai autoriaus 1946-ųjų naujametiniai linkėjimai politikams, menininkams, žinomiems asmenims. Rašytojo duktė perdavė ir kai kuriuos 1941–1942 m. dvisavaitinio žurnalo „Naujoji sodyba“, kur bendradarbiavo P. Andriušis, numerius, tačiau ten dažnai jo pasirašinėta slapyvardžiais, arba visai nėra parašo. Kitus fonde esančius P. Andriušio straipsnius pagal tematiką būtų galima suskirstyti į dvi grupes: vieni (daugiausia juodraštiniai) gvildena literatūros, kiti – lietuvybės, tautiškumo problemas. Lituanistinius dalykus papildo išlikę J. Aisčio biografijos metmenys, P. Andriušio interviu su Juozu Kapočiumi, su tautosakininku ir visuomenės veikėju A. Sabliausku-Žalia Rūta („Gyvenimas su daina“), polemika su J. Griniumi dėl lietuvių literatūros raidos. Publicistikoje kalbama apie senovės lietuvių tikėjimą, lietuvių kalbos išsaugojimą emigracijoje.

       Tačiau įsimintiniausia, nedaug tepublikuota ir galbūt mažiau visuomenei žinoma yra čia sukaupta P. Andriušio korespondencija. Iš tolimojo Australijos žemyno P. Andriušis metų metais palaikė svarius ryšius su JAV gyvenančiais lietuvių rašytojais, visuomenės veikėjais, knygų bei spaudos leidėjais, vienu kitu Lietuvos rašytoju. Archyve saugomi laiškai, kuriuos jam rašė aktyviai lietuvių išeivijos veikloje dalyvavęs dabartinis Lietuvos prezidentas V. Adamkus, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas J. Bačiūnas (13 laiškų), rašytojai K. Barėnas, K. Bradūnas, B. Brazdžionis, L. Dovydėnas, A. Gricius, A. Gustaitis (21 laiškas), istorikas Z. Ivinskis, M. Katiliškis, A. Landsbergis, H. Nagys, H. Radauskas, S. Santvaras (15 laiškų), A. Škėma, J. Tysliava, A. Vaičiulaitis, S. Zobarskas ir kiti. Čia norėtųsi trumpai aptarti ir pacituoti vieną kitą jo korespondentą. (Paties P. Andriušio laiškų turime vos keletą.)

       Gana intensyviai P. Andriušis susirašinėjo su Juozu Bačiūnu (1893–1969). Ankstesnis Tabor Farmos savininkas, knygų leidėjas J. Bačiūnas trylikoje savo laiškų, rašytų 1965–1968 m., nurodo, kiek jis pats yra lituanistinių knygų ir knygelių išleidęs, mini pirmąjį ir vėlesnius „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus Tabor Farmoje, kalba apie „Margučio“ radijo darbą. „Reikėjo ieškoti geresnę radijo stotį, – rašė jis, –­ bet Adamkavičius rado FM ir nusamdė, kada reikėjo pasirašyti kontraktą, tai nė vienas iš tų direktorių, kurių yra biznio žmonių, nenorėjo pasirašyti, tada Adamkavičius ir Mieželis pasirašė, o aš jiems garantavau, kad juos remsiu(...)“ (F334–24). Po J. Bačiūno mirties V. Adamkus 1969 m. tarėsi su P. Andriušiu dėl knygos apie J. Bačiūną išleidimo. „Nėra jokios abejonės, – tvirtino jis, – kad J. Bachuno mirtis mums visiems buvo smūgis ir jį jausime gan ilgai. Tačiau gyvenimas rieda, turime žengti pirmyn“. „Bachuno knygos reikalu, –­ tęsia jis, – mano sprendimas yra sekantis: (...) negali būti jokios kalbos apie jos leidimą per jokias laikraščių atkarpas. (...). Įvadą knygai turiu pas save ir juo esu labai nepatenkintas, nes jis pilnas limonado...“. Kitame laiške, rašytame po poros mėnesių (1969 07 22), V. Adamkus tariasi su P. Andriušiu dėl knygos rankraščio, kuris turįs būti Amerikoje, tačiau, jo neradus, tikimasi, kad gal P. Andriušis turi savo rankraščio kopiją, nes, darydamas tą didelį darbą, naudojęsis kalke rašydamas mašinėle. „Prašėte mane parašyti paskutinį laikotarpį, – dėsto V. Adamkus. – Apgailestauju, bet šis prašymas yra fiziniai neišpildomas, nes vasaros metu aš esu eliminuotas iš bet kokios veiklos ar darbo. Vasarvietės vedimas atima visą laiką, ir mano darbo diena yra 16–18 valandų“ (F334–18). Kaip mini savo „Rinktiniuose raštuose“ (Čikaga, 1968, t. 1, p. 182–183) P. Andriušis, jis pats buvo pasiryžęs išleisti knygą apie J. Bačiūną. Jis buvo sugalvojęs ir knygos antraštę. „Parašysiu „Vieno išeivio istoriją“, – sakė jis J. Bačiūnui, – jeigu neslėpsi nieko ir sakysi tiktai teisybę, kai laiškais imsiu Patį tardyti“ (p. 182). Tuo reikalu kas kelintą savaitę siųsdavo į Tabor Farmą J. Bačiūnui 30–40 klausimų anketą, ir šis „buvo taip atliepingas, jog greičiau už oro paštą atsiųsdavo atsakymus, privertė beveik pusę kambario įvairių leidinių, vasarviečių prospektų, korespondencijos, dokumentų, albumų, spaudos iškarpų, nuotraukų. (...) Reikėjo paskaityti kiekvieną raštelį, šimtus DP laiškų, Čikagos didžiųjų dienraščių iškarpas apie Tabor Farmą, begalybę reklaminių lankstytlapių, albuminių įrašų, tam sunaudojau tris metines atostogas, pagautas ne įkvėpimo, bet azarto iš baisiausio chaoso padaryti tvarką, iš popierių atgamint žmogų J. Bačiūną, net žmona prieš didžiąsias šventes man paskelbdavo karo stovį, nes tas kambarys buvo valgomasis“ (p.183). Šios knygos bibliografijose nėra. Fonde išliko tik šio sumanymo nuotrupa (vos 11 lapų): biografijos metmenys su J. Bačiūno interviu. (Tiesa, Kaune 1998 m. buvo išleista nedidelė 22 p. knygelė „Didysis Amerikos lietuvis“; joje – V. Adamkaus ir kitų straipsniai, bet P. Andriušio tarp autorių nėra.)

       Išlikusi korespondencija atspindi ir gaivią, nenuilstamą P. Andriušio kūrybinę energiją, jo literatūrinę veiklą, atveria jo individualybę. Pokario lietuvių rašytojai išeiviai tebegyveno Lietuvos interesais, domėjosi vienas kitu, rėmė vienas kitą ir materialiai, ir dvasios tvirtybe. J. Tysliava 1947 m. iš Niujorko praneša, kad siunčiami maisto paketai, gėrisi P. Andriušio feljetonais, pataria, kad jis, tuo metu apsistojęs Vokietijoje, apsigyventų JAV (F334–140). Liudas Dovydėnas jau pirmaisiais emigracijos metais pasakoja P. Andriušiui apie Lietuvių kultūros fondo sumanymą leisti žurnalą „Atolas“ ir kviečia jį, susisiekus su S. Santvaru, nuvykti pas V. K. Jonyną į Freiburgą. „Taigi ir pasiimk šį sunkų, bet garbingą jungą, – įkalbinėja jis. – Dar kartą beldžiu, jog reikia skubėti, nes turime čia, tremtyje, įleisti šaknis, kitur, kitaip projekto virvėje viskas pakibs“ (F334–48). 1947–1948 m. Alfonsas Nyka-Niliūnas laiškuose dalinasi mintimis apie A. Rūko poeziją, apie savo literatūrinius darbus, aptaria V. Ramono veikalą „Kryžius“ (F334–108). Tais pat metais Henrikas Radauskas iš Rentlingeno siunčia P. Andriušiui savo eilėraščių, mini savo, kaip naujojo metraščio redaktoriaus, darbą (F 334–121). Antanas Škėma 1947 09 30 laišku iš Hanau ragina P. Andriušį atsiųsti rašinių. „Kadaise tvirtai prižadėjai, – sako jis, – parašyti mums aktualijų. Bet, matyt, brandžiai rašai, kad vis neparašei. Buvome susirinkę konferencijai. Nutarėme įkūnyti Satyros Teatrą. Sostinė – Augsburgas. Vasiliauskas ir aš tenai, o Valiukas persikels“ (F334–137). Lietuvių emigrantų spaudos puoselėtojai bei leidėjai, kolegos rašytojai labai vertino aštrią rašytojo mintį, jo sąmojingą plunksną, savitą aukštaitiškos leksikos prisodrintą stilių, prozininko talentą. Kazimieras Barėnas 1958–1966 m. tarėsi dėl P. Andriušio apysakos „Rojaus vartai“, dėl feljetonų rinkinio ir esė išleidimo, skatino bendradarbiauti „Trečioje pradalgėje“ (F334–31). Kazys Bradūnas, tuometinis laikraščio „Draugas“ kultūrinio priedo redaktorius, 1961 m. padėkojęs už atsiųstus „Andalūzijos pogrindininkus Madride“, kuriuos žada iliustruoti, kad puslapis gražiau atrodytų, po kelerių metų laiške (1967 m.) iš Čikagos jam priekaištauja. „Užmiršai „Draugą“, – rašo jis, – užmiršai ir mane, vargelį vargstantį su tuo kultūriniu priedu. O taip norėtųsi kartais man, gi dar labiau skaitytojams, šmaikščios Pulgio plunksnos raštų. Bet Pats ten tyliai pasaulio pakraštėly tūnai, o čia keliasdešimt tūkstančių Kultūrinio Draugo skaitytojų aimanuoja, rauda, nesulaukdami iš Tavęs nė žodelio. Va ir dabar, šešiasdešimties sulaukęs, ten kažkur jaunatviauji... Vis dėlto noriu Tavąjį jubiliejų paminėti ir savuos puslapiuos“ (F334–38).

       Kaip matome, P. Andriušio kūryba buvo paklausi. H. Nagys, 1968 m. redaguodamas „Nepriklausomą Lietuvą“, kviečia P. Andriušį tapti šio laikraščio bendradarbiu (F334–137). Bernardas Brazdžionis iš Los Andželo 1968–1969 m. laiškais prisimena P. Andriušio viešnagę, bendrą literatūrinę kelionę ir primygtinai prašo rašinių, beletristikos, kalbų ištraukų, nuotraukų lietuvių kultūros žurnalui „Lietuvių dienos“, ėjusiam lietuvių ir anglų kalbomis. „O vedamuoju, – pasak jo, – galėtų eiti rašinys apie Australijos lietuvių rengiamas meno dienas (t.y. iki šiol surengtas) ir bendrai kultūrinę veiklą“ (F334–40). Tokią Australijos lietuvių gyvenimo kroniką – informaciją apie Sidnėjaus meno dienas, koncertus, parodas vėliau P. Andriušis parengė („Sidnėjinės pagirios“, F334–228). A Gustaitis, kaip JAV lietuvių rašytojų draugijos premijų skyrimo komisijos narys, dalindavosi mintimis apie komisijos posėdžius, kas ir kaip balsavo, pasakodavo apie lietuvių rašytojų pragyvenimo lygį Amerikoje, jų šeimas, šiokiadienius. Čia pat pranešdavo ir literatūrines naujienas. „Noriu Tau apreikšti, – rašo jis 1962 06 17 laiške, – didelį džiaugsmą, kad Tavo „Rojaus vartai“ pravėrė Tau kelią į premiją, kurią, kaip paprastai, būtų šiaip koks prašalaitis pasiėmęs. (...) Kiek mano ausys siekia, neteko čia girdėt nė vieno abejonių ar abejotinos vertės žodžio, kad ji duota vėl ne tam, kuriam buvo numatyta. Gal kiek tylių atodūsių kilo dėl Tavo bendralaurio Andriekaus poezijos, nes į jo pinigėlį pretendavo dar ir kitas rimtas poetas, kurį komisija kažkodėl atžėrė“ (F334–55). A. Vaičiulaitis kadaise taip pat pranešė P. Andriušiui apie paskirtą premiją už romaną „Sudiev, kvietkeli“, kviesdamas jį atvykti į Čikagą, kur ši premija 1952 03 30 bus iškilmingai įteikta. Laiške išvardijo ir premijos skyrimo žiuri narius: ją sudarė jis pats, B. Brazdžiūnas, A. Merkelis, J.Brazaitis ir S. Babrauskas. Vėlesniuose laiškuose prašė, kad P. Andriušis atsiųstų savo novelių „Aidams“ (F334–147). Apie literatūrines premijas P. Andriušiui savo laiškuose (jų net 15) rašė ir S. Santvaras, supažindindamas su JAV lietuvių rašytojų draugijos struktūra, jos veikla, laureatais. Atvėrė jam ir savo asmeninius išgyvenimus: sūnaus ligą ir mirtį (F334–128).

       Visi šie rašytojų laiškai patvirtina ir savaip papildo daugelį žinomų įdomių P. Andriušio biografijos faktų, atkurdami nuotaikingą ir kūrybingą asmenybę. Istorikas Z. Ivinskis iš Bonos 1967 04 21 savo laišką pradeda tokiais žodžiais: „Ką tik perskaičiau p. V. Radzevičiaus gražiai suręstus Tavo gyvenimo bruožus... Ar jis bus įrašęs, kaip Tu ilgiausią ir labai įdomų monologą 1938 m. (sausio mėn.) Kaune spaudos baliuje atpylei? (Jį girdėjau ir aš!) Ar jis paminės, kaip II pas. karo metu apie Tave ėjo legendos Kaune: Tu ant Nemuno tilto šaukei: „Tegul gyvuoja Churchillis!“ Tikrai turėtumei Tu pats duoti savo gyvenimo bruožus atviroje, pulgiškoje knygoje, kurią pasiskaitęs žmogus atsikvėps. „Tipelyje“, žinoma, – priduria jis, – kai kur gyvai buvo galima atpažinti Tave patį. Man Pulgis, – toliau rašo jis,– visada savo jumoru ir savo nuotaikingais reportažais ir rašiniais – man sausam „kartotekininkui“ – visada imponavo. (...) Mano žmona (nuo Antalieptės) ne kartą man tvirtino, jog jos žemės gamtos grožio, kurį širdyje ji jaučianti, niekas taip nemokėjo išreikšti kaip Pulgis Andriušis.“ Laišką, rašytą iš Bonos, taip pabaigia: „Šiaip jau ir arčiau tėvynės sėdint, galima sakyti, ant jos „ežios“, takas atgal yra taip smarkiai užžėlęs. Kas jį praravės?“ (F334–58).

       Augustinas Gricius iš Vilniaus 1968 08 29 laiške S. Santvarui užsimena apie P. Andriušį, kaip „Don Kichoto“ vertėją.“ Aš dažnai atsimenu jus visus, – rašo jis. –­ Yra kas atsiminti. Ir Pulgį, tą nenuoramą, liežuvingą žmogų! Be kita ko, kažin ar jis žino, kad buvo toks vyras, kuris net per teismą norėjo atsiteisti honorarą už „Don Kichotą“ kaip vertėjas? Tai kad sukilo rašytojai prieš tą gudruolį! Jis nieko nepešė, teismas nieko jam nepriteisė. Turbūt bus girdėjęs ir Pulgis apie tą bylą teisme“ (F334–54).

       Visai atskirą pogrupį sudaro esperantininkų korespondencija. P. Andriušis dar mokydamasis Utenos progimnazijoje susidomėjo esperanto kalba, vėliau į ją gilinosi, gerai išmoko ir tapo žymiu esperantininkų veikėju, dalyvavo tarptautiniuose jų suvažiavimuose. Spaudai buvo parengęs esperanto kalbos vadovėlį su žodynu. Jis susirašinėjo su išeivijoje įsikūrusiomis esperanto draugijomis (Ukrainos, Vokietijos) ir su pavieniais šios kalbos puoselėtojais. Laiškai jam plaukė iš Anglijos, Kanados, Olandijos, Rodezijos ir kitų šalių. Juos rašė A. Aglinskas, A. Baker, D. Boer, C.P. Brakke, P. Enskaitis (yra jo atsiųstas Lietuvos esperantininkų sąrašas), A. ir L. Klimai, J.Pearman, A. Stapulionis, J. Wright (aptarė esperanto ir lietuvių kalbos panašumus) bei kiti. Visi jie parašyti esperanto kalba. Yra išlikę ir pora straipsnių šia tema.

       Gautoje iš p. R. Beattie garso įrašo plokštelėje „Poezija ir proza“ – literatūros vakaro (JAV) įrašas. Jame P. Andriušis skaito ištrauką iš apysakos „Sudiev, kvietkeli“; drauge su juo savo eiles deklamuoja B. Brazdžionis, S. Santvaras, A. Gustaitis; muzikinius intarpus groja J. Gaidelis.

       Tad būsimi P. Andriušio biografai bei jo kūrybos tyrinėtojai turėtų atkreipti dėmesį į šias vertybes.

       Labai norėtųsi, kad, iškiliai paminėjus šimtąsias Pulgio Andriušio gimimo metines, pagausėtų ir jo archyvas. Kaip rašė spauda, Australijoje apie rašytoją žodį tarė poetė Lidija Šimkutė, o ir kitur išeivijoje jis ta proga buvo pagerbtas. Todėl kreipiamės į visuomenę: gal kas tebeturi jo laiškų ar autografų, kuriuos galėtų atsiųsti į jo rankraštinį fondą (adresu: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius, Žygimantų 1/8, 2632 Vilnius). Tai būtų vertingas įnašas į Rašytojo atminimą.

 

        Literatūra ir menas, 2007 10 19