Accessibility Tools

Algirdas Landsbergis vaikystėjeAlgirdas Landsbergis vaikystėje       Šiuos žodžius yra parašęs profesorius, vienas žymiausių išeivių rašytojų, dramaturgas, literatūros kritikas, žurnalistas, nusipelnęs visuomenės ir kultūros veikėjas Algirdas Jeronimas Landsbergis (1924–2004), išgyvenęs daugiau nei penkiasdešimtį metų Niujorke. Minint A. J. Landsbergio 85-ąjį gimtadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje duris atvėrė jam skirta paroda. Pirmą kartą per archyvinę medžiagą Lietuvos visuomenei plačiai ir išsamiai pristatoma rašytojo kūryba, kultūrinė ir visuomeninė veikla. Parodą parengė šio straipsnio autorė ir dailininkė Inga Zamulskienė.

 

       Rašytojo archyve esančios fotonuotraukos, laiškai, rankraščiai, dokumentai, knygos atskleidžia iki šiol nežinomą jo veiklą Lietuvoje. Vienas šalia kito rikiuojasi darbai, atsiveria daugiaplanė kultūrinė, visuomeninė veikla, turtingas įvairaus žanro kūrybinis palikimas. Nuoširdžiausius padėkos žodžius tariame rašytojo Šeimai bei Algimantui ir Teresei Landsbergiams, kurie surinko, persiuntė ir atvežė ypatingai vertingą kultūros paveldą. Rašytojo rinkinys, perduotas į Maironio lietuvių literatūros muziejų jo žmonos Joanos, sūnų Pauliaus bei Jono ir rašytojo brolio Algimanto bei jo žmonos Teresės, tapo tyrinėjimo objektu.

 

       A. J. Landsbergis – vienas iš nedaugelio išeivių rašytojų, rašiusių anglų ir lietuvių kalbomis. Kūrybinis derlius gausus. A. J. Landsbergis yra išleidęs vieną romaną „Kelionė“, už kurį jam buvo paskirta „Draugo“ romano premija; du novelių rinkinius „Ilgoji kelionė“ bei „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“. Pastaroji knyga buvo apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija.

 

       Mėgstamu jo kūrybos žanru tapo drama: sukūrė pjesių, komedijų, farsą, mistinių vaidinimų, kurie buvo išleisti atskiromis knygomis. Svarbesni A. J. Landsbergio kūriniai parašyti teatrui: pjesė „Stiklinis kamuolys“ (1954), dramatinė poema „Vėjas gluosniuose“ (1958), siurrealistinė komedija „Meilės mokykla“ (1965), vienaveiksmis farsas „Barzda“ (1966). A. J. Landsbergio kūriniai buvo verčiami į įvairias kalbas, pjesės statomos Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Čekoslovakijoje ir Lietuvoje. Drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“ buvo ypatingai populiari: išversta į 7 kalbas. Ši pjesė buvo pastatyta Brodvėjaus, Čikagos, Toronto, Kauno dramos teatruose. Šią dramą anglų kalba pastatė „Gate theatre“, „Off-off Broadway“ trupė „Stone soup Theatre arts“. 1961 metais drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“ buvo pastatyta Chicagos Community teatre, parodyta Čikagos televizijoje, pastatyta Strathfielde. Lietuvos žiūrovai yra matę jo pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“, kuri buvo pastatyta Kauno dramos teatre (režisavo V. Balsys). Pjesė „Vėjas gluosniuose“ buvo sėkmingai suvaidinta Melburne „Lietuvių dienų“ metu. Lietuvoje „Idioto pasaką“ pastatė režisierius G. Varnas Juozo Miltinio dramos teatre.

 

       A. J. Landsbergis buvo veiklus kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Jis parengė gausybę straipsnių politinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, reportažų „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ informacinėms agentūroms. Daugiau nei dvidešimtį metų Fairleigh Dickinsono universitete, kuriame jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, jis skaitė paskaitas mitologijos, teatro, literatūros temomis. Išėjęs į pensiją, įsteigė „skraidantį universitetą“: rašė paskaitas kultūros ir literatūros, politinėmis temomis bei skaitė jas bibliotekose, universitetuose, knygynuose. Gausus rankraštinis palikimas byloja, kad šiuos darbus galėjo atlikti neeilinis žmogus, spalvinga ir talentinga asmenybė. Jam apibūdinti tiktų jo paties pasakyti žodžiai: nėra didelių ir mažų tautų literatūrų, literatūrą kuria asmenybės. A. J. Landsbergis buvo spalvinga ir neabejotinai talentinga asmenybė. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu.

 

       Gimęs birželio 23 dieną Suvalkijos lygumų krašte Kybartuose, vėliau kėlėsi su tėvais į Seredžių, Ariogalą, Birštoną. Seredžiuje gimė jo brolis ir sesuo – dvyniai Algimantas ir Gražina. Tėvai norėjo suteikti vaikams geresnį išsilavinimą ir persikėlė gyventi į Kauną (tuometinę laikinąją sostinę).

 

       A. J. Landsbergis mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kurioje vyravo griežta drausmė, ypatingas dėmesys skirtas mokymuisi. Tačiau buvo plėtojama ir įvairi kultūrinė veikla: veikė teatro, literatų būreliai, sporto rateliai. Šioje gimnazijoje mokėsi ir ją baigė vėliau žymiais žmonėmis tapę Julius Kaupas, Česlovas Grincevičius, Žibuntas Mikšys, Vladas Adamkevičius (Leonas Lėtas), Vladas Šaltmiras. Šešiolikmetis jaunuolis gimnazijoje atrado literatūrą ir sceną, jau tuomet žinojo, kad rašys gražias istorijas ir pjeses.

 

       Baigęs gimnaziją įstojo į VD universitetą (1941–1943), studijų objektu pasirinkdamas lietuvių kalbą ir literatūrą. Vaikystėje ir paauglystėje subrandintos lietuviškos vertybės buvo puoselėjamos ir tapo A. Landsbergiui atrama sunkiausiuose gyvenimo situacijose.

 

       Traukdamasis kartu su tėvais nuo raudonojomaro, dvidešimtmetis jaunuolis atsidūrė Vokietijoje. Gyveno Kaselio, Vysbadeno stovyklose. Mainco universitete studijavo anglistiką ir romanistiką, dėstė anglų ir vokiečių kalbas lietuvių gimnazijose. Skurdoka stovyklinė buitis – nuolatinis gyvenimas pusbadžiu, gerokai nunešioti rūbai ir nusidėvėję batai – neužslopino jaunatviško entuziazmo ir kūrybos troškulio. Apibūdindamas gyvenimą Vokietijoje, A. Landsbergis autobiografijoje rašė, kad džiaugėsi naujais pasauliais, penkerius metus smaguriavo uždraustais „estetiniais vaisiais“. Tų „estetinių vaisių“ paieška buvo sunki ir neretai skausminga. A. J. Landsbergis, kaip ir daugelis kūrėjų, savo kelią pradėjo eilėraščiais, kurie buvo atspausdinti 1947 metais „Žiburiuose“.

 

       Kaselyje A. J. Landsbergis kartu su broliais Jonu ir Adolfu Mekais, Vladu Šaltmiru bei Vladu Adamkevičiumi sumanė leisti avangardinį žurnalą Žvilgsniai. Jaunuosius ir entuziastingus kūrėjus vienijo meilė teatrui, dailei, literatūrai ir šis žurnalas buvo sumanytas „supurtyti“ ramų literatūrinį gyvenimą. Tokio tikslo Nepriklausomoje Lietuvoje siekė K. Binkis, leisdamas žurnalą Keturi vėjai, kuris tuomet irgi siekė „įpūsti naują kūrybinę ugnį“ į tradicinę lietuvių literatūrą. Naujo meno, naujos formos, modernaus stiliaus paieškos ir atvedė jaunuolius prie avangardinio žurnalo sukūrimo. A. J. Landsbergis Žvilgsnių žurnalui pateikė ne tik savo originaliosios kūrybos, vertimų, bet čia buvo atspausdinti ir jo – literatūros kritiko – pirmieji rašiniai. Žurnalo numeracija pasibaigė 4-uoju numeriu. Daugiau žurnalas nepasirodė.

 

       Iš nuotraukų, esančių parodoje, į mus žvelgia kupinas svajonių gimnazistas; mąslus ir kūrybingas VD universiteto studentas; pavargęs, bet vilties ir tikėjimo sklidinas DP stovyklos gyventojas. Eksponuojami A. J. Landsbergio dokumentai liudija apie Jėzuitų gimnazijos baigimą, studijas VD bei Kolumbijos universitetuose. Pastarajame sėkmingai parašė ir apsigynė magistrinį darbą apie Bertoldo Brechto ir Paulio Claudelio epines dramas. („The epic drama of Bertolt Brecht and Paul Claudel“).

 

       Pažinimo pasaulis nuolat viliojo, mokslui skyrė ypatingą reikšmę: puikiai mokėjo lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas. Vėliau ir anglų kalba tapo „apvaldyta“. „Beveik viską skaičiau vokiškai, nes tiek kalbų Kaune mane išmokę tėvai jėzuitai anglų kalbos į savo programą nebuvo įtraukę. Todėl įnirtusiai puoliau mokytis angliškai, kad galėčiau prieiti prie originalų Vokietijoje. Atradau Virginiją Woolf, William’ą Folknerį ir Markes‘ą, Proust’ą, Jean Cocteau, Fr. Kafkos „Ameriką“ ir „Pilį“ prarijau 1949 m. birželį, belaukdamas mūsų laivo į Kafkos neaplankytąją Ameriką.“ (Iš A. J. Landsbergio rankraščio. Be datos.)

 

       Atvykęs į JAV 1949 metais, A. J. Landsbergis įsidarbino bibliotekoje ir pradėjo studijuoti Brooklyno koledže, vėliau – Niujorko Kolumbijos universitete, kurį baigė 1957 m., gaudamas lyginamųjų literatūros studijų magistro laipsnį. Laisvu nuo darbo ir studijų laiku panirdavo į knygas, ieškodamas jose ne tik naujų pasaulių, bet ir gilindamasis į kūrybos žanrus, formas, mėgaudamasis literatūrinio žodžio sodrumu. Studijų metu pradėjo kurti anglų kalba. Debiutavo 1951 metais novele „Karveliai virš stogo“ koledžo leidžiamame žurnale „Voices“.

 

       1956 metais Algirdas Landsbergis pradėjo dirbti ir dešimtį metų dirbo redaktoriumi Pavergtųjų tautų seime Niujorke. Rankraščiuose išlikusios jo pastabos atskleidžia šio darbo subtilybes, galimybėmis domėtis ne tik politine, bet ir Vidurio, Rytų Europos literatūra. Savo patyrimus ir žinias jis meistriškai panaudojo nuo 1974 m. dirbdamas korespondentu ir rengdamas įdomius reportažus „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ informacinėse agentūrose.

 

       A. Landsbergis buvo daugelio leidinių bendradarbis, redkolegijos narys, atsakingasis redaktorius. Produktyvią A. J. Landsbergio žurnalistinę veiklą atskleidžia jo rašiniai leidiniuose Literatūros lankai, Metmenys, Aidai, Lituanus, Books abroad, World literature today. Bendradarbiaudamas šiuose žurnaluose jis tiesė tiltus, kuriais lietuvių išeivių literatūra pasiekė ne tik Amerikoje, bet ir svetur esančių kitataučių krantus. Straipsnius rašė anglų ir lietuvių kalbomis: politinėmis temomis – „Christian Science Monitor“; filmų klausimais – „Film Culture“. Almanache „World Autors“ (1977) pasirodė apie 100 jo straipsnių; 50 straipsnių parašė ir buvo vienas iš redaktorių Encyclopedia of World Drama (1972); antologijos „Baltic Literature and Lingvistic“ (1973).

 

       Amerikoje bendradarbiaudamas žurnale Literatūros lankai atvirai pasisakė prieš grafomanijos apraiškas išeivių literatūroje. Šio žurnalo redkolegijos branduolį sudarė žemininkų kartos atstovai, juos vienijo bendri tikslai ir požiūris į menininko pašaukimą. Žurnalo šūkis „menas – žmogui“ atitiko jo pasaulėžiūrinius estetinius polinkius. Jis ypač siekė atstatyti prarastą literatūros, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, išlaikyti ryšį su Vakarais.

 

       Po gerokai pasmailinta žurnalistine plunksna gimdavo aktualūs rašiniai literatūros, kultūros, meno temomis, kurie pasižymėjo psichologine įžvalga, logiška seka, jo plėtojama tema buvo prisodrinta švelniu humoru, saikingu ironijos tonu. Angliškai kalbančiam pasauliui A. J. Landsbergis apie lietuvių literatūrą daugiausia yra pateikęs žinių Oklahomos universiteto literatūros žurnale Books abroad. Parašė įvadą knygai „The Lithuanian Short Story Fifty Years“ (1977). Svariu darbu tapo jo kruopščiai ir preciziškai sudarytos, išverstos ir parengtos spaudai kartu su rašytoju Clarku Millsu lietuvių poezijos ir tautosakos antologijos „The Green Oak“ (1962), „The Green Lingren“ (1964).

 

       Ypatingi A. J. Landsbergio nuopelnai buvo ir Tarptautinio PEN klubo veikloje. Beveik 40 metų jis buvo ne tik veikliu ir aktyviu nariu, bet ir 1966–1976 m. PEN Amerikos lietuvių išeivių rašytojų skyriaus pirmininku, o nuo 1976 m. – vicepirmininku. Jo atkaklių pastangų dėka Lietuvos rašytojų sąjunga buvo įtraukta į PEN klubo narius. A. Landsbergio rinkinyje saugomas platus susirašinėjimas su Tarptautinio PEN klubo nariais – rašytojais, vertėjais, teatralais.

 

       Algirdas Landsbergis kaip rašytojas susiformavo ir subrendo išeivijoje. Keliaudamas plačiais pasaulio pažinimo keliais jis neigė senas „sustabarėjusias“ tradicijas. Važinėdamas į PEN klubo suvažiavimus visada ieškojo naujovių – nepraleisdavo progos aplankyti teatrus, filharmonijas, parodų sales, parsiveždavo naujausius literatūros ir mokslo veikalus.

 

       Jis nuolat gilinosi į pasaulinės modernėjančios visuomenės gyvenimą ir kūrybos apraiškas. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad A. J. Landsbergis rašė tik „modernizmo, avangardizmo, postmodernizmo“ kontekste. Jam gyvybiškai buvo svarbu jausti tautos kultūros pulsą, gyventi joje, dalyvauti jos istoriniame procese. Viskas, kas buvo susieta su Lietuva, jam buvo brangu ir artima, turėjo sakralumo ir šventumo žymes.

 

       Lietuvių literatūroje jis debiutavo romanu „Kelionė“, kuris atskira knyga išėjo Amerikoje 1954 metais. Romanas buvo apdovanotas „Draugo“ literatūrine premija ir laikomas vienu pirmųjų moderniosios pokario prozos romanų lietuvių literatūroje. Šis romanas peržengė lietuvių literatūros ribas, įsiliedamas į vakarietiškos literatūros gretas. Autorius teigė, kad „Kelionės“ šaknys yra karo ir pokario metai Vokietijoje. Siužetinė linija – jo paties ir daugelio tokių, kaip jis, svetimtaučių išgyvenimai Vokietijos stovyklose. Trisdešimtmetis autorius nebandė ieškoti tremties problemos išsprendimo, o tiesiog norėjo pavaizduoti kaip „absurdiškame gyvenime žmogus pats kuriasi prasmę“.

 

       A. J. Landsbergis laisvalaikį skyrė kūrybai: tiek prozoje, tiek dramaturgijoje rašytojas ieškojo naujovių. Ypatingą dėmesį A. J. Landsbergis skyrė teatrui. Studijuodamas dramaturgiją ir teatro meną jis puikiai išmanė Vakarų literatūrą, ypač domėjosi A. Camus, E. Ionesco, T. Williamso, T. Wilderio, A. Millerio, B. Brechto kūryba. Rašė ironiškas ir groteskiškas pjeses, kuriose nėra tradicinių patetiškų patriotinių temų, pakilių tonų. Vienas pirmųjų lietuvių dramaturgijoje panaudojo farsą, sukūręs nuotaikingą vienaveiksmį veikalą „Barzda“, atspausdintą 1966 m. „Metmenyse“. Tai retas ir originalus šio žanro kūrinys. A. Landsbergis kaip dramaturgas sulaukė pripažinimo ir įvertinimo.

 

       „Rašymas man yra lietuviškųjų vertybių išsaugojimas – nuo aplinkos, nuo laiko suirutės. Lietuviškosios vertybės yra anapus laiko. Mano paskirtis yra tų vertybių puoselėjimas lietuvių rašytojų ir skaitytojų būrelyje, nusigręžus nuo laiko ir aplinkos miražų,“ – rašė Algirdas Landsbergis. Liūdnai tvirtino, kad „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes aš galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas“.

 

       Svajonė išsipildė dar jam esant gyvam: sulaukė tos džiaugsmingos valandos, kai jo kūriniai buvo skaitomi, pjesės vaidinamos ne tik Lietuvoje, bet ir įvairių pasaulio kraštų scenose. Knyga Kelionės muzika, išleista 1992 metais Vilniuje, suteikė Lietuvos skaitytojams galimybę pasimėgauti magiška rašytojo žodžio galia.

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-09-12–19