Pukeleviciute_Birute_foto       Taip nudžiugo voverytė,

       Kad pradėjo šokt suktinį;

       Net skarelė jai nukrito,

       Net kasa jai išsipynę...

 

       Birutės Pūkelevičiūtės vardą išgirdau dar jaunystėje, kai tėvas iš kažkur lyg uždraustą vai­sių parsinešė jos autobiogra­finį romaną Aštuoni lapai (1956), ką tik išleistą Čikago­je. Atsimenu, kaip iki išnakčių pakaitomis su mama skaitėme trumpam gautą knygą. Tuomet pirmą kartą visu ryškumu at­sivėrė man karo pabėgėlių iš Lietuvos pasaulis, kupinas di­džiulių sukrėtimų ir širdį gniaužiančios nostalgijos. Įtai­giai pavaizduoti devyniolika­metės Aštuonių lapų herojės (aš buvau panašaus amžiaus) išgyvenimai padarė neišdildo­mą įspūdį. B. Pūkelevičiūtė atrodė man nepasiekiama, be­maž legendinė asmenybė, jaudinamai įamžinusi dramatiška lietuvių pabėgėlių būtį baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

       Ar galėjau tada pamanyti, kad po daugelio metų, rašydama apie jos knygutes vaikams, ne tik vėl sklaidysiu Aštuonių lapų puslapius, bet ir kalbėsiuosi su pačia rašytoja.

       Jos skambi kūryba vaikams vėliau man irgi tapo atradimu, kai 1991 m., stažuodamasi Či­kagoje, tenykščių lietuvių institucijų bibliote­kose ieškojau iliustruotų vaikų literatūros kny­gų. Nustebau radusi net šešias iki tol man negirdėtas eiliuotas B. Pūkelevičiūtės pasakas, iš kurių dvi pati rašytoja ir iliustravo. Iš karto susidomėjau, kaip ir kodėl atsirado ši žaisminga, išeivijoje gana reto paveikslėlių žanro kny­gų serija. Iš kur ta nežinoma ją išleidusi „Dar­nos" leidykla ir tas iliustruotojas Kazys Vesel­ka. Rašiniuose apie išeivijos dailininkus iki tol neteko jo užtikti, o antraštiniuose B. Pūkelevi­čiūtės knygelių lapuose greta viena kitos įrašy­tos rašytojos ir iliustruotojo pavardės.

       Viso to ir klausinėjau autorės apsilankiusi jos jaukiame, neseniai Vil­niaus senamiestyje įsireng­tame bute. Pats interjeras iškalbingai byloja apie įvairiapusius meninius šeimininkės interesus. Ant sienų kabo jos režisuotų spektaklių bei suvaidintų personažų fotografijos, te­atro scenovaizdžių eskizai, teatriniai plakatai. Čia pat ir įdomus Kanados bei JAV lietuvių dailininkų paveikslų rinkinys. O aukštai palubėje, ant len­tynėlės, „apgyvendinta" eiliuotos B. Pūkelevičiū­tės pasakos Rimas pas Kęstutį (1975) veikėjų kompanija - atitinkamais drabužėliais autorės aprengtos lėlės. Jų foto­grafijomis (fotografas Algimantas Kezys) drau­ge su smulkiais linijiniais K. Veselkos piešinu­kais ir buvo iliustruota knygutė, pasakojanti apie emigrantų berniuką Rimą, sapne nukeliavusį j Lietuvą ir viešėjusį Trakų pilyje pas kunigaikštį Kęstutį. Rašytoja sako ėmusis iliustruoti kny­gutę lėlių fotografijomis dėl to, kad nerado dai­lininko, galėjusio patraukliai ir mažiems vai­kams suprantamai pavaizduoti istorinius personažus.

       Paveikslėlių knygų iliustracijose veikėjai dažnai primena atgijusius žaislus, kartais pasi­telkiamos ir žaislų fotografijos. Lietuvoje pa­veikslėlių knygas (Gerieji žaisliukai, Padaužiu-kai, Broliukai nykštukai ir kt.) taip kūrė liaudies menininkė Stasė Samulevičienė, iliustruodama savo padarytų žaislinių (suvenyrinių) gyvūnų ir pasakiškų būtybių fotografijomis.

       B. Pūkelevičiūtė prisimena iš mažumės ju­tusi ypatingą artumą žaislams: „Tie žaislai bu­vo ne tik žaidimų - mano gyvenimo draugai"1. Ir Aštuoniuose lapuose autorė meiliai vardija savo žaislus - „visus daktaro Dolitlio gyvulius". Šios knygos puslapiuose drauge su šviesiais vai­kystės ir jaunystės prisiminimais iškyla ir būsi­mos rašytojos atmintin įstrigę pasakų pasaulio paveikslai. Vaizdžiai aprašytas prie jos lovos ka­bojęs baltas kilimėlis, kuriame buvo išsiuvinė­ta Raudonkepuraitė ir vilkas bei išblukusių go­tiškų raidžių įrašas: „Guten Morgen, lieber Wolf". Spalvota oleografija „Miško žvėrys lai­doja niekadėją medžiotoją" dėdės klebono na­muose apibūdinta taip: „...įspūdingiausias ma­no vaikystės paveikslas, kiekvieną kartą naujai suvirpindavęs mane džiaugsmo ir baimės pa­gaugom..." Rašytoja prisimena ir palaimingas valandėles, kai jai sergant mama skaitydavo „Dėdės Vingilio pasakojimus, eilėraščius apie daržovių vakarušką, apie musmirius <...>, apie Sigutę, apie drąsųjį žvėriuką Riki-Tiki-Tavi ir apie Kauliaus eržilą, skriejanti padebesiais".

       Vėliau pačios sukurtą ir 1973 m. išleistą ei­liuotą pasaką Daržovių gegužinė B. Pūkelevi­čiūtė pabandė iliustruoti spalvotais piešinukais, ir jai tai visai neblogai pavyko. Iš įvairių išraiš­kingai personifikuotų daržovių ypač išsiskiria spalvingi storulės bulvės, elegantiško pono bu­roko ir gražuolės aguonos atvaizdai. Knygutės pabaigoje, provokuojant mažuosius skaitytojus siųsti autorei laiškus, kaip pavyzdys įdėtas ran­kraštinis tariamo korespondento Mindaugo at­virlaiškis ir čia pat eiliuotas rašytojos atsaky­mas jam: „Labas, aš esu Birutė./ Ačiū tau už atvirutę".

       Vaikų knygutėse B. Pūkelevičiūtė visaip sie­kė tiesioginio ryšio su skaitytojais, stengėsi su­teikti tekstui žaismės, įtraukti vaiką i kūrybos procesą, aktyvinti jo meninį suvokimą. Į pasakai­tes įdėta dainelių, kartais spausdinamos ir natos.

       Rašytojos kūryba vaikams glaudžiai siejasi su teatrine jos veikla. Visi jos veikalai mažuo­sius pirmiausia pasiekė „Žirginėlių" plokšte­lės leidimais, kuriuose tekstą skaitė pati autorė ir kiti atlikėjai.

       1948 m. emigravusi iš Vokietijos į Kanadą, šeštajame dešimtmetyje B. Pūkelevičiūtė akty­viai dalyvavo mėgėjiško Monrealio lietuvių dra­mos teatro darbe. Be išeivijos rašytojų Antano Škėmos, Antano Rūko, Antano Gustaičio pje­sių jame buvo pastatyta Balio Sruogos istorinė drama Milžino paunksmė ir inscenizuotas Kazio Borutos Baltaragio malūnas. Iš vaikystės pami­lusi teatrą, o 1941 m. Kauno jaunimo teatre jau pradėjusi aktorės karjerą, B. Pūkelevičiūtė „Baltaragio malūne" vaidino Jurgą, o „Milžino pa-unksmėje" - Sonką. Abu šie spektakliai, beje, jos ir režisuoti, 1959-1960 m. buvo Įrašyti plokštelėse.

       Netrukus kilo sumanymas išleisti plokštelę vaikams. Taip atsirado minėtieji „Žirginėliai" (1961) su įrašytais B. Sruogos, Salomėjos Nė­ries, Kosto Kubilinsko ir B. Pūkelevičiūtės kū­riniais vaikams. Beje, noras išleisti tokią plokš­telę paskatino ją pačią imtis vaikų literatūros. Pirmasis „Žirginėlių" leidimas turėjo didžiulį pasisekimą, todėl vėliau, rašytojai jau persikė­lus į Čikagą, sumanyta išleisti jos eiliuotų pasa­kų knygą. Iš pradžių planuotas visas jas apiman­tis leidinys, paskui nutarta, kad pigesnės ir vaikams mielesnės bus atskiros nedidelės kny­gutės. „Darnos" leidykla pasivadinusi pati au­torė 1973-1975 m. išleido šešias paveikslėlių knygas. Aptartoji Rimas pas Kęstutį skiriasi iš visų ne tik savo „istoriniu" siužetu bei dramine forma, bet ir fotografiniu iliustravimu. Kitos penkios, įskaitant ir minėtąją Daržovių geguži­nę, sudaro seriją.

       B. Pūkelevičiūtės eiliuotas pasakas įasme­nintos gyvūnijos tematika - Peliukai ir plašta­kės, Kalėdų dovana (abi 1973), Klementina ir Valentina, Skraidantis paršiukas (abi 1974) -iliustravo literatas, aktorius, dailininkas K. Ve­selka (1923-1983), bendradarbiavęs su ja jau Monrealio lietuvių dramos teatre. „Baltaragio malūno" pastatyme drauge su B. Pūkelevičiūtė jis vaidino Pinčiuką, o „Milžino paunksmėje" - karalių Jogailą, buvo abiejų spektaklių daili­ninkas. Monrealio teatre dar sukūrė A. Gustai­čio Šilkinių pančių, A. Rūko Bubulio ir Dundu­lio, o Čikagos jaunimo centro scenoje - Algirdo Landsbergio dramos Sudie, mano karaliau de­koracijas. Kartu su B. Pūkelevičiūtė rengė audiofoninį „Baltaragio malūno" tekstą, sukūrė plokštelės viršelio projektą. Vėliau nupiešė ir „Žirginėlių" plokštelės viršeli bei talkino ją Įra­šant. Metaforiškas „Baltaragio malūno" žirgų praradimo motyvas išeiviams asocijavosi su lais­vės netekimu, ir plokštelės voke pavaizduoti skriejantys žirgai. O pats K. Borutos kūrinys jiems buvo „knyga, pralaužusi geležinę uždan­gą" - taip pavadintas tekstas plokštelės voke.

       Frankfurto prie Maino ir Monrealio univer­sitetuose K.Veselka „studijavo literatūrą ir bu­vo tikras literatūros žmogus", tiesiog „apsvai­gęs literatūra", bet kartu jis buvo Įsimylėjęs ir teatrą"2. Nors neturėdamas nei aktorystės, nei dailės profesinio pasirengimo, jis įvairiapusiš­kai įvaldė scenos meną. Pasak Kazio Bradūno, tai „buvo kondensuoto, lakaus scenovaizdžio dailininkas, gerai suprato kulisų tylos svarbą, taupiom užuominom sprendė pačias sunkiau­sias problemas"3.

       Kaip ir B. Pūkelevičiūtė, į vaikų knygos ba­rus K. Veselka irgi atėjo iš teatro. Abiejų many­mu, iliustracijos čia turi būti kuo paprastesnės ir palikti erdvės patiems mažyliams ką nors nu­piešti ar paspalvinti. Neatsitiktinai vieno Skrai­dančio paršiuko egzemplioriaus (Lietuvos na­cionalinė M. Mažvydo biblioteka) viršelyje yra išlikęs vaiko ranka nukopijuotas parašiutu be­sileidžiančio paršiuko piešinys.

       Pirmoji K. Veselkos iliustruota B. Pūkele­vičiūtės knygutė - Peliukai ir plaštakės. Jai bū­dinga gyva, nesudėtinga ir vaikams patinkanti maniera - spalvotą kontūrinę liniją dailininkas derina su lakoniškomis kitos spalvos plotmė­mis. Iliustracijos primena vaikų taip mėgsta­mas spalvoto popieriaus aplikacijas. Jos mažai kuo skiriasi nuo daugybės vaikų knygų iliustra­cijų įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau K. Veselkos piešinukai gerai atitinka žaismingą, dina­mikos ir sąmojo kupiną B. Pūkelevičiūtės sti­lių, kuri Bernardas Brazdžionis apibūdino taip: „Autorei eiliavimas, atrodo, nesudaro proble­mos: pasakojimas bėga lengvai, natūraliai, rit­mas ir rimai tik paįvairina, pagyvina, paryškina strimgalviais bėgančius Įvykius"4. Ir pati rašytoja pabrėžia skubrią savo eiliuotų pasakų tėk­mę: „Man patiko eiliuoti vaikams - lyg koks ratukas, kuris sukasi, sukasi..."5. Deja, apie ši rašymą ji kalba jau būtuoju laiku ir sako, kad tam reikia ypatingai „Įsibanguoti". Be to, ilgai­niui atsirado visai kitas jausmas, poetės išsaky­tas Karuselėje: „Visados nejauku, atsidūrus vie­nam tarp žaislų" {Atradimo ruduo, Čikaga, 1990). Tačiau dar įmanoma grįžti į vaikystę ir vėl suktis „svaigulingoj karuselėj": „Aš nežinau, kada mes pavirtom vaikais, bet abu jau lekiam ant medinių arkliukų..."

       K. Veselka iliustracijose vos viena kita ap­rangos užuomina sumaniai sužmogina gyvūnus, stilizuoja jų judrias figūrėles. Įvairiose situacijo­se keičiasi net snukučių išraiška. Tai ypač pasa­kytina apie nenuoramą paršelį, sapnuose tapusį pilotu (Skraidantis paršiukas). „Jeigu suskaičiuo-tumėm jo linksmus gyvulėlius ir žvėriukus, ma­nau, susidarytų arti dviejų šimtų žavėtinų paveiks­lėlių, kuriais džiaugėsi mūsų vaikai, o gal (tikimės) dar pasidžiaugs ir mūsų vaikaičiai", - rašė K. Bradūnas K. Veselkos nekrologe6.

       Bene meniškiausiai K. Veselka iliustravo Klementiną ir Valentiną, kurioje pasakojama, kaip vištytė Klementiną žiūrėjo filmą apie žuvytę Va­lentiną. Linijinis piešinys čia įgavo dekoratyvaus ornamentiškumo, o kompozicijose atsirado dau­giau veiksmo vietą apibūdinančių detalių. Ir kitų knygučių iliustracijose yra vaiką do­minančių mažmožių, veiksmo aplinkybes pa­ryškinančių užrašų. Dailininkas žaismingai api­pavidalina viršelius ir antraštinius lapus. Sakykim, Peliukų ir plaštakių priešantraštiniame lape yra apskrita skylė, pro kurią matyti da­lis antraštinio lapo piešinio. Dailininkas sutei­kia vaikui žaidimo džiaugsmo, kai tas, versdamas lapą, išvysta visą (be to, platesnio siužeto) piešinį. Knygučių gale grakščios vinje­tės puošia net kainos (palyginti labai nedidelės - 1,5 dol.) Įrašus.

       Viena B. Pūkelevičiūtės eiliuota pasaka - Kalėdų dovana - su K. Veselkos iliustracijo­mis (ir nauju dailininko R. Bilinsko viršeliu) 1990 m. buvo perspausdinta Lietuvoje. Poetė Ramutė Skučaitė įvadiniame žodyje rašė: „Ši knyga - šventinė dovana Lietuvos vaikams ir pirmas rašytojos žingsnis sugrįžimo namo ke­liu. <... > Labai džiugu, kad tas žingsnis - vaikų link!"7 Manyčiau, kad Lietuvoje reikėtų išleisti ir kitus B. Pūkelevičiūtės vaikų literatūros kūri­nius -juos taip smagu skaityti ir deklamuoti!

       Yra dar vienas rašytojos veikalas - eiliuota komedija brolių Grimų pasakų motyvais Aukso žąsis, kurią autorė pastatė Čikagos lietuvių teat­re „Atžalynas" (1962) ir režisavo to paties pava­dinimo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą. Jam pasirodžius, 1965 m. „Lietuviškos knygos klubas" išleido ir knygą, iliustruotą filmo kadrų fotografijomis (viršelis K. Veselkos). Autorė sa­ko, kad ši pjesė rašyta ne vaikams, tačiau ne vie­nas jos pastatymas (tarp jų ir 1993 m. Kauno dramos teatre) buvo skirtas vaikiškai publikai.

       B. Pūkelevičiūtės kūryba lietuvių vaikų li­teratūros kontekste Įdomi keliais atžvilgiais. Ji plėtojo geriausios tarpukario vaikų poezijos (Kazio Binkio, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus) tradicijas, nors išsiskyrė moder­niomis audiofoninėmis ištakomis. Daržovių ge­gužinė ir Rimas pas Kęstutį - gana retas atvejis lietuvių vaikų knygų pasaulyje, kai rašytojas, pa­našiai kaip Liuisas Kerolis ar Antuanas de Sent-Egziuperi, pats iliustruoja savo knygas.

       K. Veselkos piešiniai yra tarsi lengvas rit­miškų, dainingų ir vaizdžių eiliuotų B. Pūkele­vičiūtės pasakų akompanimentas. Iliustracijų pobūdžiui daug įtakos turėjo ir kuklios finansinės išeivijos spaudos galimybės. Iliustruojant paprastai reikėjo ribotis dviem trim spalvomis. Todėl, siekdamas didesnio visumos spalvingu­mo, K.Veselka vieną iš dviejų spalvų panaudo­jo ir tekstui spausdinti. Apskritai išeivijos vai­kų knygų padėtis greta prabangiai leidžiamų, visomis spalvomis tviskančių užsienio vaikų knygų buvo labai nedėkinga. B. Pūkelevičiūtės ir K. Veselkos peliukams iš kaimo malūnėlio reikėjo varžytis su visame pasaulyje pagarsėju­siu Volto Disnėjaus Peliuku Mikiu. Tik viena kita išeivių vaikams skirta knyga išleista soli­džiau. Tokia buvo K. Veselkos iliustruota Jono Minelgos Labas rytas, vovere (Čikaga, 1964), kurios leidybą finansavo JAV lietuvių bendruo­menės Kultūros fondas. Ar galėjo su ja lygintis „Darnos" (faktiškai pačios B. Pūkelevičiūtės) išleistos kuklios knygutės? Tačiau, kad ir ko­kios būtų, visos išeivijos vaikų knygos turėjo vieną didžiulį privalumą - jos buvo lietuviš­kos. Nešė vaikams gimtosios kalbos skambų groži, skelbė, kad toli už vandenyno yra tėvų ir protėvių šalis. Išeivijos menininko darbas, daž­nai turėjęs papildomą patriotinę prasmę, vertė negailėti nei laiko, nei jėgų. Nelengvą išeivijos menininko dalią B. Pūkelevičiūtė vaizdžiai pri­lygina pasakos apie dvylika brolių juodvarniais laksčiusių herojų likimui: „Dienos metu lakio-jom juodvarniais, sau duoną užsidirbdami keis­čiausiais darbais. <... > Pasaka turi ir švieses­nę pusę - užkeiktieji broliai vakarais galėdavo atvirsti į žmones"". Tuomet buvo rašomos ir iliustruojamos knygos, statomi spektakliai ir sapnavosi Lietuva.

 

       ______________

 

       1 Pūkelevičiūtė, Birutė. Gyvenimas ant vėj kal­bamės su išeivijos aktore, dramaturge, prozininke Bi­rute Pūkelevičiūfe / kalbėjosi Elona Vainauskienė // Rubinaitis. 2000, Nr. 2 (14), p. 21.

       2 liradūnas, Kazys. Kazį Veselką prisimenant // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 1983, geg. 28.

       3 Ten pat.

       4 J Brazdžionis, Bernardas. Pūkelevičiūtės dovana mažiesiems / J. Brazaitis // Lietuvių dienos. 1975, Nr. 6, p. 14.

       5 Pūkelevičiūtė, Birulė. Gyvenimas ant vėjo... p. 25.

       6 Bradūnas, Kazys. Ten pat.

       7 Skučaitė, Ramutė. Birutė Pūkelevičiūtė... // Pū­kelevičiūtė B. Kalėdų dovana. - Vilnius: Alka, 1990. -[2 virš.].

       8 Egzodo rašytojai. Autobiografijos. - Vilnius, 1994. - P. 620.

 

       Vaikų literatūros informacijos svetainė „Rubinaitis“,  2000 m., Nr. 4