tekstai.lt

Bronys Raila. Ar dobilas peržydėjo? (apie Julijoną Lindę-Dobilą, 1960)

julijonas_linde_dobilas
julijonas_linde_dobilas
       1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžyje pasimiręs Julijonas Lindė-Dobilas buvo švelniai kvapni plačiųjų Lietuvos laukų gėlė. Dviem paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais visiškai susijęs su šiaurės rytų Aukštaitijos sostine, jis kitiems gal paliko tik įžymaus provincijos kultūrininko ir literato atminimą. Jis negyveno Kaune, neprofesoriavo universitete. Kaip prašalaitis tedalyvavo laikinosios sostinės spaudoje. Jis nesimaišė Kauno kultūriniuose salonuose, nesivėlė į rašytojų ir menininkų ginčus ir iš viso labai retai čia tepasirodydavo.

 

       Jo stichija liko Panevėžys, kur jis mokė jaunimą lietuvių kalbos, literatūros ir meno ir rašė tos srities studijų, vos jų dalį tesirūpindamas išspausdinti. Bet mums panevėžiečiams, tiesiogiai jį pažinusiems ar buvusiems jo mokiniams, Dobilas buvo stambus penkialapis lietuvių literatūros ir kritikos žiedas, kurio ūgis ir vaidmuo toli gražu pralenkė jam neteisingai atitekusį „provincijos literato” akiratį.

 

        Gimęs 1872 m. prie Joniškėlio, baigęs keturias klases vokiečių Kuldingos gimnazijoje Latvijoje ir vėliau dvasinę seminariją Kaune, ilgesnį laiką kunigavęs keliose Latvijos katalikų parapijose, per Pirmąjį pasaulinį karą tikybos mokytojas Jekaterinoslave (Rusijoje), 1922 metais jis atvyko į Panevėžį, kur ligi pat mirties dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, amžiaus pabaigoje perėmęs ir tos gimnazijos direktoriaus pareigas.

 

       Dviejų dramų — „Širdis neišturėjo” ir „Kur laimė?” — o svarbiausia, „Blūdo”, pirmojo lietuvių socialinio ir psichologinio romano, autorius Dobilas yra palikęs tvirtą pėdsaką mūsų moderninės literatūros pirmtakų raidoje. Bet gal didžiausias jis buvo ten, kuo plačiajai publikai mažiausiai tegarsėjo,— kaip jaunųjų mokytojas ir auklėtojas, literatūros ir meno problemų lukštentojas, kritikas ir filosofas, tautos dvasios ieškotojas mene, skaisčios širdies žmogus.

 

       Dobilą man teko iš arti pažinti per ketverius metus (1923—1927), būnant Panevėžio gimnazijos aukštesnėse klasėse.

 

       Taip atsitiko, kad tiesioginiu mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju jis nebuvo (mūsų klasėje tuos dalykus dėstė vis kiti mokytojai, tarp jų simpatingoji Felicija Rogalskytė, vėliau tapusi vienuole,  dabar  gyvenanti Amerikoje).  Mat tais laikais, mokinių skaičiui sparčiai didėjant, Panevėžio gimnazija nebepajėgė sutalpinti visų atvykstančių kandidatų iš plačiosios rytų Aukštaitijos apylinkių vidurinių mokyklų, ir nuo 1923 m. čia buvo atidarytos vakarinės klasės, vadinamos „paralelinėmis”, kurių administravimą perėmė Panevėžio apskrities savivaldybė. Toms vakarinėms klasėms buvo pakviesta dalis naujų mokytojų. Bet daugumas jų buvo bendri, taip pat vienas ir tas pats direkto­rius — pirmaisiais dviem metais prof. dr. Jonas Yčas, vėliau „Pono Tado” vertėjas inž. Konstantinas Šakenis, ligi jam išvykstant Kaunan švietimo ministeriu į prof. A. Voldemaro vyriausybę.

 

       Bet man visą laiką teko gyventi viename kambaryje ar bent viename name su draugais, kaip S. Grigaliūnu, J. Mikeliūnu, A. Konce, B. Buču (vėliau skulptoriumi, Salomėjos Nėries vyru), J. Šukiu, S. Jėgaite ir daugeliu kitų, kurių klasėse Dobilas buvo literatūros mokytoju, ir, besidalinant įspūdžiais ar net bendrai ruošiant pamokas, teko iš arti susipažinti su tuometinėmis Dobilo idėjomis ir mokymo metodais.

 

       Jei ko kartais negaudavau iš savo tiesioginių mokytojų, papildydavau Dobilo pamokų užrašais. Dobilas skatindavo savo mokinius vesti užrašus, nes pagaliau kitaip ir nebuvo galima iš jo mokytis. Jis buvo gal pats „nedrausmingiausias” gimnazijos mokytojas visoje Lietuvoje ta prasme, kad maža paisė nustatytos mokymo programos ir visai nesilaikė tuomet dar gana silpnų mūsų ar pasaulinės literatūros vadovėlių. Jis laikėsi savo programos ir skyrė neproporcingai daug valandų tiems autoriams, kuriuos mėgo ar vertino. Tiek ir tai, ką jis mokė, pvz., apie Donelaitį, Strazdelį, Vienažindį, Kudirką ar Šekspyrą, Goethe ir Šilerį, nebūtų buvę galima rasti jokiuose mūsų gimnazijų anuomet naudotuose vadovėliuose.

 

       Jei kuris mokinys nesitenkino trejetukiniu minimumu pereiti iš žemesnės į aukštesnę klasę, o siekė giliau pažinti literatūros kūrėjus ir meno reiškinius, Dobilas tokiam atskleisdavo plačiausius kūrybos dobilynių akiračius.

 

       Lietuvos gimnazijose buvo daug ideologinės ar dalykinės paskirties moksleivių organizacijų. Bet vargu kurioje kitoje gimnazijoje paskiras moksleivių sambūris turėjo tiek svorio, populiarumo ir prestižo, kiek Meno kuopa Panevėžyje. Tai buvo mokymo, studijų, kūrybos ir dvasios institucija, toli gražu prašokanti bet kurį kitą vietos moksleivių sambūrį.

 

       Meno kuopai be pertraukos priklausiau ketverius metus (1923—1927) ligi gimnazijos baigimo. Tai buvo gal mažiausiai formalistiška organizacija. Mokslo metų pradžioje ji tik išsirinkdavo pirmininką, paprastai rytinės gimnazijos vyriausios klasės moksleivį, nebūtinai „geriausią gimnazijos literatą”. Neturėjo net formalaus narių sąrašo ir berods nekreipė daug dėmesio į susirinkimų protokolus. Jai priklausė tie, kurie pastoviai ar bent dažnai lankėsi jos susirinkimuose: vyresniųjų klasių rytinės ir vakarinės gimnazijos moksleiviai, o ne kartą svečiai ir draugai iš mokytojų seminarijos. Visi tie, kurie domėjosi literatūros, meno, filosofijos, kultūros klausiniais ar mėgo aukštesnės vertės intelektualinę pramogą. Savaime suprantama, uoliausi jos dalyviai buvo pradedantieji literatai.

 

       Dobilas buvo Meno kuopos siela, mokytojas, vadovas, autoritetas. Susirinkimai įvykdavo dažną, kartais kone kiekvieną sekmadienį, pasibaigus moksleivių pamaldoms, gimnazijos didžiojoje salėje, nes klasių kambariai būtų buvę per maži, kadangi paprastai susirinkdavo ligi 100 dalyvių. Programa, sakyčiau, nebūdavo įvairi savo margumu, bet sodri intensyvumu. Kai kada išklausydavome kokio vyresnio moksleivio referato ir padiskutuodavome, bet dažniausiai būdavo skaitomi eilėraščiai ir novelės. Kiekvienas dalyvis galėjo kelti klausimus, kritikuoti, reikšti savo nuomones. Toms dažniausiai paviršutiniškoms diskusijoms pasibaigus, Dobilas imdavo žodį ir smulkmeniškai paanalizuodavo kiekvieną skaitytą dalykėlį, geresnį ar visai silpnutį. Iš dalies jis duodavo literatūrinės technikos pamokymų, patarimų paskatinimų, bet daugiausia mėgindavo surasti ir iškelti kūrinėlio „dvasią”, jo prasmę ir tikslą, rišdamas su vienos ar kitos meno problemos atskleidimu.

 

       Beveik per kiekvieną susirinkimą apie pusvalandį, o jei būdavo mažiau literatų kūrybos, tai ir apie valandą kalbėdavo arba dažnai iš rašto skaitydavo paskaitą pats Dobilas. Tai buvo tikrasis jo literatūros kursas, žymiai aukštesnio lygmens negu per pamokas klasėse,— jo atskiros studijos, esė, literatūros ir meno filosofijos nagrinėjimai. Berods viskas, ką Dobilas atskirais straipsniais spaudoje ar brošiūromis vėliau spausdindavo, pirmiau būdavo skaitoma ir diskutuojama Meno kuopos susirinkimuose. Bet spausdinama buvo tik maža dalis, ką autorius laikė aktualiu, jau „išbaigtu”, „galutinai” apmąstytu, o šiaip daugelis jo užrašų ir paskaitų dar neišvydo spaudos.

 

       Tos jo paskaitos mūsų anuometiniam intelektualiniam lygmeniui ir pasirengimui, be abejo, buvo per aukštos, per sunkios, tad nuskambėdavo daugiau palubėse, nors ir kaip stengdavomės laužyti galvą ir pilniau suprasti. Jei Vienažindis, Strazdelis, Baranauskas dar mums būdavo geriau įkandami, tai sutrikdavome, kai prasidėdavo painiųjų problemų nagrinėjimai, kur tada nuolat skambėdavo literatūros kritikų ir filosofų vardai, kaip vokiečių Dilthey, Walzel ar prancūzo Taine ir daugelio kitų. Rimtesnėse diskusijose čia jau niekas nebeįstengdavome dalyvauti, nebent kuris iškeldami kokį naivų klausimą ar prašydami paaiškinimų.

 

       Taip Dobilo Meno kuopa mano buvimo gimnazijos metais ir visą laiką vėliau ligi jo mirties auklėjo ir formavo Panevėžyje ne tik literatus, bet ir ugdė bendrą meninį, filosofinį ir kultūrinį pomėgį. Daugumas pasidavėme jo idealams, nors kai kurie, labai nedaugelis, linkę prie vadinamų modernizmų — tuomet futurizmo ir ekspresionizmo — su juo a priori nesutikdavom ir jo doktrinų neįsisavinom. Tačiau jis, kaip geras pedagogas, mūsų niekada už tai nesmerkė, nepersekiojo, net nepajuokė, o tik labai nuoširdžiai stengdavosi ir mums padėti surasti gilesnę prasmę mūsų izmuose.

 

       Tos Dobilo paskaitos Meno kuopoje ar kai kurios kitos retesnės paskaitos Panevėžio visuomenei buvo ne gimnazistiško, o teisingiau būtų pasakyti — akademinio, profesorinio, universitetinio lygio. Man teko girdėti, kaip Dobilas esą vis svajojęs, jog vieną dieną gal būsiąs pakviestas lietuvių literatūros profesoriumi į Kauną. Toks pakvietimas jam niekada neatėjo, ir gal reikėtų pasakyti — deja!.. Kauno humanitarinis fakultetas, be abejo, turėjo savo rimtų sumetimų ir net formalių priežasčių: Dobilas nebuvo ėjęs specialių literatūros studijų, pats ne tik nebaigęs, bet niekad net nestudijavęs universitete, taigi formaliai tebuvęs tik mėgėjas, savamokslis, autodidaktas (kaip ir doc. J. Tumas-Vaižgantas). Panevėžys dėl to nepakvietimo laimėjo, bet Kaunas kai ko neteko. O pats Dobilas daugiausia nukentėjo, nes Panevėžyje savo srityje jis buvo keliom galvom aukštesnis už bet kurį kitą, neturėjo stipresnių varžovų, intelektualinio paskato ir todėl negalėjo pats sparčiau augti, kai, kitaip virtus, patekęs į Kauno universiteto atmosferą, jis neabejotinai būtų greit išaugęs stambiu lietuvių literatūros kritikos ir meno filoso­fijos mokytoju.

 

       Tam jis turėjo gaivališką polinkį, didelį talentą ir tinkamiausią temperamentą. Kaip kas šiandien bevertintų Dobilo drama­turgiją ir jo romaną, man rodos, yra visiškai aišku, kad savo būde ir polinkiuose jis turėjo per nepalankią kliūtį virsti dideliu rašytoju, ir su pertekliumi visa, kas reikalingiausia būti kritiku, eseistu, teoriku, meno filosofu.

 

       Romanisto pagrindinis uždavinys — papasakoti svarbią ir įdomią istoriją, dramaturgo — tokią istoriją parodyti veiksmu. O Dobilas taip negalėjo. Papasakodamas ar rodydamas, jis nepajėgė atsilaikyti pagundai tuojau per tą istoriją (siužetą ir veikėjus) analizuoti, atskleisti gilesnes ar net dirbtinai „kuo giliausias” priežastis, komentariškai motyvuoti, ieškoti misterijų, tautos dvasios ir būdo apraiškų, jas nagrinėti ir primygtinai įrodinėti. Tai filosofo, kritiko, teoretiko priėjimas — ir tai tikras būdas pražudyti net geriausią meno kūrinio istoriją.

 

       Dobilas pats tai pajuto ir paskutiniu du savo amžiaus dešimtmečiu suko išimtinai savo būdui įgimtu keliu. Kaip savamokslis, suprantama, turėjo daugiau klaidžioti. Jis gal per greit pasiduodavo kurio stambesnio naujai perskaityto užsienių autoriaus įtakai, atrasdavo milžiniškas naujų tiesų „amerikas”, kurios platesnių akiračių specialistui nebūtų atrodžiusios tokios naujos ar tokios neginčijamos tiesos.

 

       Todėl jis savo literatūrinės kritikos ir meno filosofijos vingiuose nebuvo vientisas ir vienodas, o sparčiai evoliucionavo, ir gana ypatinga kryptimi. Būdamas iš profesijos kunigas, Kauno dvasinės seminarijos auklėtinis, vėliau pasiskyręs išimtinai literatūrai, jis natūraliu būdu pradžioje linko į vokiečių idealistinę filosofiją ir kiek į formalistinės literatūrinės kritikos metodus. Bet jau po dešimtmečio jis atrado vieną iš ryškiausių prancūzų pozityvizmo atstovų — meno istoriką Hipolyte Taine ir savo studijoje „Ar paseno Tenas?” įrodinėjo, kad jis mums, žinoma, nepaseno. Dar po kelerių metų Dobilo studijų centriniu autoritetu tapo istorikas, filosofas ir meno kritikas Benedetto Croce, vienas iš pačių žymiausių ne tik italų, bet ir europinio liberalizmo šulų. Dobilas tuo pačiu metu praktiškai jau buvo beveik nukunigėjęs, ir visai suprantama, kad katalikų dvasinės ir intelektualinės vadovybės sluoksniuose jo raštai ir mąstysenos kryptis turėjo kelti abejonių, o gal ir nepasitenkinimo bei nepritarimų. Deja, savo studijoms išbaigti ir galutinei idėjinei krypčiai išryškėti jam būtų reikėję antro gyvenimo...

 

       Kaip žmogus Julijonas Lindė-Dobilas buvo reto malonumo, švelnumo, aukštaitiško lyriškumo, visada giedrios šypsenos, fizinio ir dvasinio skaistumo asmenybė. Taip gera ir šilta jį prisiminti buvus mano mokytoju, ir esu tikras, kad šimtai panevėžiečių tebenešioja širdyje jo šviesų paveikslą, ir jis ligi šiol mums visiems sudaro labai brangią mūsų sielos dalį. Ar gali būti koks didesnis atlyginimas mokytojui už tai, kad jis išlieka savo mokinių širdyse ir gal po truputį tebedalyvauja jų ateities žingsniuose?

 

       Tapęs kunigu dėl ano meto sąlygų ir aplinkybių, jis, aišku, buvo nepataikęs į savo tikrąjį pašaukimą. Bet iš jo vadavosi švelniai, atsargiai, nieko nepiktindamas ir brutaliai netraukydamas saitų. Tai buvo vienas iš nedaugelio kunigų, kuris tik labai palaipsniui nukunigėjo, ir tai neišstodamas iš luomo, netriukšmavęs dėl „ideologinių lūžių” ir juo labiau ne dėl emocinių romantinių aferų, kurių jis bent Panevėžyje nė vienos neturėjo ir kokių neieškojo. Jis visas buvo atsidavęs tik vienam pašaukimui — grožiui išgyventi, tiesai ieškoti, tautos dvasiai išjausti. Nors paremdavo tautininkus ir terašė daugiausia jų spaudoje, bet giliau nesileisdavo į politiką ir partiškumus, kas buvo svetima jo plačių polėkių ir gilios tolerancijos būdui.

 

       Paskutinį kartą teko susitikti Dobilą 1930 ar 1931 metais, kai jis savo gimnazijos reikalais buvo atvykęs į Kauną. Labai mano kviečiamas, jis sutiko užeiti pasikalbėti į vieną Laisvės alėjos „menininkų” kavinių. Prie mūsų stalelio netrukus prisijungė Antanas Miškinis ir Teofilis Tilvytis, paskui protarpiais daug kitų literatų bohemiečių, vis daugiausia „modernistų” — keturvėjininkų ar trečiafrontininkų. Iš svaigiųjų gėrimų kavi­nėje tebuvo galima gauti tik alaus, bet mes tuoj nelegaliai pasirūpinom žymiai stipresnių skystimų...

 

       Ligi vėlybo vidurnakčio Dobilas praleido su mumis, gerokai sulaužęs savo abstinentiškus nusistatymus, labai patenkintas ir linksmas, jo paprastai išblyškusiam veidui šviesiai įraudus. Jis daugiau klausėsi mūsų komplimentų, truputį dalyvavo diskusijose dėl naujausių literatūrinių srovių, kurstė jas giliau išbrandinti, bet kažkaip buvo justi, kad ta atmosfera jam neįprasta. Ilgas gyvenimas ramioje provincijoje buvo uždėjęs savo antspaudą, o čia staiga — koks boheminis triukšmas ir nesiskaitymas su jokiais „didžiaisiais principais”!..

 

       Vis dėlto Dobilas, kaip ir anksčiau miręs kun. Motiejus Gustaitis, buvo vienas iš nedaugelio tų vyresniųjų, kurie labai mėgo jaunimą, ilgėjosi jo triukšmingos draugystės, buvo atviras naujovėms ir nesunkiai virškino net ir nutrūktasprandiškus modernizmus. Man net rodos, kad jie ilgėjosi ir žavėjosi tuo, ko patys savo prigimtyje turėjo, tik kas dėl gyvenimo sąlygų negalėjo juose atsiskleisti.

 

       Beveik su nelauktu saikingumu ir vietomis teigiamai apie Dobilą, kaip rašytoją, atsiliepia dabartinė bolševikinė Vilniuje išleista K. Korsako redaguota „Lietuvių literatūros istorija” (II tomas, 608—613 p.). Žinoma, įsakmiai pabrėžiant, kad jo pažiūros buvusios „reakcinės” ir kad jis nepakankamai demaskavęs „buržuazinę reakciją”. Jo literatūrinės kritikos ir meno filosofijos raštai čia tik trumpai paminėti, bet jais daugiau nesidomima. Visai aišku: šios srities Dobilo raštuose bolševizmas neranda ir niekados neras sau peno.

 

       Bet mums turėtų būti ir, tikiu, dar bus kitaip. Kai Dobilas klausė: „Ar paseno Tenas?” — gal teks atsakyti, kad pozityvizmas, kaip filosofinė ir intelektualinė kryptis, be abejo, nepaseno ir neišnyko, bet pats Tenas bus jau tikrai senstelėjęs. Tačiau mes kada nors savo ruožtu paklausime: „Ar paseno Dobilas?” Ir kai jo išspausdintus literatūrinės kritikos ir meno filosofijos raštus vienon vieton vėl surinksime, pridėję palikusius gausius neišspausdintus rankraščius (jei jie nebus žuvę), tik tuomet išvysime tikrąjį Dobilo kūrybinį įnašą lietuvių kultūros raidoje. O jis skleidėsi įdomus, plačiais akiračiais, nuolat augdamas ir gilėdamas.

 

       Bet tik laisvės aušrai sušvitus, atkasdami tautos dvasios pilių griuvėsius ir toliau purendami mūsų. kultūros dirvonus, mes pamatysime ir užuosime, kad Dobilas dar neperžydėjo ir kad jo kvapnūs ieškojimai tai šen, tai kitur galės mums padėti kelrodžiu naujon ateitin.

 

       1960.1.6.

 

       Bronys Raila. Kodėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais. V.: Vaga, 1991.