tekstai.lt

Bronys Raila. Šeinius gyvenimo verpetuose (apie Igną Šeinių, 1959)

Ignas_Seinius
Ignas_Seinius
       1. JUODSIDABRINĖ LAPĖ

 

       1959 m. sausio 14 d., beveik 70 metų savo amžiaus sukakties išvakarėse, Stokholme pasimiręs Ignas Šeinius buvo didelis lietuvių rašytojas ir ypatingas žmogus.

 

       Likimas jį buvo nuskriaudęs kaip rašytoją — vieną iš stambiausių mūsų dailiosios prozos meistrų. Sunku būtų atspėti, dėl kokių priežasčių. Bet kartais gal dėl to, kad Ignas Šeinius nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios ligi 1933 metų gyveno daugiausia Švedijoje, retai ir trumpam teatsilankydamas Lietuvon. Nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu savo laiką, visas jėgas jis daugiausia paskyrė diplomatinei tarnybai, neberašydamas naujų apysakų ir romanų, net nepasirūpinęs deramai išleisti naujomis laidomis savo jau anksčiau parašytus veikalus. Jis kažkaip savo talento mastu nepateko į pirmąsias mūsų literatūros vadovėlių ir skaitymų knygas, buvo pražiūrėtas ar apeitas, kai tuo tarpu kiti jo amžininkai, kai kurie net daug silpnesnio pajėgumo, staiga ir, be abejo, dar per anksti ar mažiau pelnytai tapo mūsų literatūros „klasikais”.

 

       O jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje jis turėjo pusėtinai gražų menininko kraitį. Trumpų apysakaičių knyga „Nakties žiburiai” ir net trys romanai — „Kuprelis”, „Vasaros vaišės”, „Bangos siaučia”... Ir tai buvo kai kas visai nauja, didelis žingsnis į priekį mūsų dailiosios prozos raidoje. Po patriotinės, sentimentalinės, realistinės, tendencinės literatūros, turėjusios tikslą skaitytoją šviesti, dorinti ir tautiškai bei sociališkai budinti, Ignas Šeinius atėjo kone pirmas į mūsų dailiąją prozą su stambiais romanais, kaip rašytojas — be pabrėžiamų „tautiškai-sociališkai patriotinių tikslų”,— kaip grynas menininkas, kaip estetas.

 

       Šalia savo bendraamžininko, pačioj jaunystėj džiovos pakirsto Jono Biliūno, Ignas Šeinius buvo mūsų dailiosios prozos pionierius, revoliucininkas, stambaus masto kūrėjas. Šiuo atžvilgiu jo nuopelnai ir vaidmuo galėtų būti lyginami su Maironio, kuris savo linijoje jau anksčiau revoliucionizavo ir j aukštesnį lygmenį pakėlė mūsų lyriką, mūsų ligtolinės poetikos skurdžią formą ir turinį.

 

       Mūsų prozinėje literatūroje tarp rudųjų lapučių jis vienas iš pirmųjų išaugo prabangia juodsidabrine lape...

 

       Los Angeles „Lietuvių dienų” leidykla neseniai gražiai išleido paskutinį, jau pomirtinį vėliausio laikotarpio Igno Šeiniaus apysakų rinkinį. Kaip gaila, nesinori net patikėti, kad tai paskutinis rinkinys! Ir jo vardas — intriguojantis, patrauklus, pikantiškas: „Vyskupas ir velnias”...

 

       Šio paskutinio rinkinio man gal nei nereikėtų specialiai girti ir smulkiau nagrinėti. Geriausia būtų, jei intymų jo „nagrinėjimą” atliktų patys skaitytojai, įsigiję visą knygą, vartydami jos dailius puslapius, paskaitydami čia vieną, čia kitą gabalą. Daug neabejočiau, jog jie nenusivils ir tikrų tikriausiai nenuobodžiaus, ypač pradėję sekti sunkiausius Assad Pašos nuotykius arba liuteronų vyskupo Thomo Frosto dramą, kai jis, žmonos tuštybių priverstas, turėjo įsipainioti į chruščiovinio pobūdžio koegzistenciją su velniu, atvykusiu pas jį juodsidabrinės lapės pavidalu, ir sudaryti bendradarbiavimo sutartį, kaip kadaise Goethės daktaras Faustas susiderėjo su Mefistofeliu...

 

       Tas vyskupas ir jo velnias — tikrai puiki apysaka, kur seną tarptautinę ir jau klasikinę temą Šeinius gabiai pritaiko mūsų moderniojo gyvenimo aplinkybėms. Ir kaip gaila, kad autoriaus jau nebėra tarp mūsų ir nebegalima prašyti jo temą plačiau išvystyti ligi galo. Apysakos siužetas toks turtingas ir kupinas visokių galimybių, o jis nutrūksta ten, kur, atrodo, kaip tik turėtų prasidėti visa keisčiausioji ir įtempčiausioji dramos painybė. Kiekvienu atveju, tai dėkinga medžiaga dideliam romanui ar filmo scenarijui.

 

       Vartydamas „Vyskupo ir velnio” knygos puslapius, negalėjau apsiginti vaizdais ir atsiminimais apie jų autorių, jo būdą, apie jį patį, kaip kartais tragišką, kiek savotišką ir visuomet labai įdomų žmogų.

 

       Prisimenu kai kuriuos jo gautus laiškus iš mūsų protarpinių susirašinėjimų, pasikalbėjimus Kaune, kai jis buvo „Lietuvos aido” vyriausiu redaktoriumi, paskutinį susitikimą ir atsisveikinimą 1940 metų liepos mėnesį Gleisgarbeno pabėgėlių stovykloje Rytprūsiuose, kur jis netikėtai atsirado iš Vilniaus, slaptai pernėręs bolševikų „žaliąją sieną” ir su mumis išbuvo tris dienas. Toks švarus, elegantiškas, pasikvėpinęs ir kaip visada gerai išlygintu šviesiai rudu kostiumu. Jam buvo bepigu, jis su savimi turėjo reikiamus dokumentus ir vizą ir tuojau pat išvyko į „savo” Švediją pas šeimą.

 

       Ignas Šeinius buvo ne tik literatūros, bet ir gyvenimo estetas, nors tas gyvenimo takas nebuvo jam vien rožėmis klotas ir kartais šaržiškai raižė jo žingsnius. Maža jis tepaliko ilgesnių teoretinių raštų apie meną, nedaug apie tai ir tekalbėdavo, bet jo šios rūšies filosofija buvo aiški ir griežta, ir jis jos laikėsi nuo pačios jaunystės. Kas yra menas? Koks jo tikslas? Jis atsakydavo trumpiausiai: menas yra žaismas, toks jis buvo ir lieka nuo pačių seniausių gadynių. Meno paskirtis — žaisti, pramogauti, reikšti kūrėjo gyvenimo džiaugsmą, teikti malonumo, pramogos ir įdomumo kitiems. Tam tikslui nėra nei „žemų”, nei „kilnių” dalykų, visa priklauso nuo kūrėjo skonio ir kultūros...

 

       Savo meno filosofijos pažiūromis jis buvo tvirtas, pasitikįs ir, kaip daugumas menininkų, be galo atkaklus. Kartą, kai ėmiau darytis „Lietuvos aido” bendradarbiu ir arčiau susipažinau su vyriausiuoju redaktoriumi, jis sužinojo mane ėjus prof. B. Sruogos teatro seminaro kursą. Tada Šeinius buvo ką tik baigęs rašyti savo pirmąjį draminį veikalą — „Diplomatų” komediją...

 

       — Aha, tai labai gerai! Pabūk tamsta mano pirmuoju kritiku. Štai rankraštis, perskaityk ir paskui man papasakok savo įspūdžius...

 

       Iš žymaus rašytojo ir mano tuometinio žurnalistinio boso pusės toks gestas man atrodė per didelis. Tebuvau jaunut jaunutėliausias, žalut žalutėliausias vaikinas, ir, be abejo, man tada visko trūko, išskyrus aroganciją, kurios apsčiai buvau įgimęs, ir tiek, kad gal dar ir ligi šios dienos tam tikri pėdsakai yra išlikę... Pradžioje gyniausi nuo kritiko misijos, sakiau, kad šiuo atveju būsiu dar menkas autoritetas.

 

       — Ką čia tamsta niekus kalbi,— pradėjo įtikinėti Šeinius,— juk ką tik baigei mokslus, tad savaime aišku, kad dabar jauties pats didžiausias autoritetas, o man tokio ir reikia. Paskui, vėliau, kai gyvenimas gerai pabrūžins, nebesijausi toks didelis autoritetas. Tad norėčiau, kad dabar tuojau pasakytum savo pirmą ir tikrai autoritetingą įspūdį...

 

       Šeinius visada mokėjo grakščiai pašiepti „autoritetus”, jų per daug neįžeisdamas.

 

       ***

 

       Gavęs rankraštį, kelias dienas skaičiau stengdamasis įsidėmėti gerąsias vietas, na, ir popieriaus skiltelėmis atžymėdamas keliasdešimt dialogų ar sceninių konstrukcijų, kur, pagal iš Balio Sruogos ir Andriaus Olekos-Žilinsko išmoktus dramaturgijos principus, man atrodė, kad — blogai... Po to vyr. redaktoriaus priėmimų valandomis vėl užėjau į „Lietuvos aidą” audiencijai.

 

       Šeinius metė visus kitus darbus, pasisodino prie svečių stalelio ir su jautriausiu dėmesiu, su kuo rimčiausia mina laukė mano „kritikos”. Sudarė tokią rimtą nuotaiką, kad nejučiomis pradėjau tikėti, jog mano įspūdžiai ir visas reikalas tikrai turėtų būti kažkas rimta. Na, ir pradėjau. Pirmiausia, pataikaudamas kūrėjui, ėmiau paeiliui minėti visas gražiausias kūrinio puses ir teigiamiausius įspūdžius. Jo kietas, kiek raukšlėtas ir visuomet tokios geltonai šviesios, „blondiniškos” spalvos veidas staiga pasikeitė, lyg paraudo ir apsidengė šilta, malonia šypsena. Nieko nepadarysi — galybė komplimento, jeigu tik pavyksta įtikinti jo nuoširdumu, visada yra didelė.

 

       O po to ėmiau skambinti kitais akordais. Įgijęs pasitikėjimo ar gal iš įsibėgėjimo pradėjau traukyti iš rankraščio sąsiuvinio popierėlius, kur buvo atžymėtos „silpnosios vietos”: kai kurių scenų konstrukcijos, neįtikinami ar netikslūs dialogai, posakiai, net atskiri žodžiai... Ir tokia arogantiška vaikigalio prakalba amžiumi už jį dvigubai vyresniam ir jau garsiam rašytojui truko mažiausia kokį pusvalandį, gal ilgiau.

 

       Šiandien puikiai įsivaizduoju, ką bet kuris kitas žinomas autorius būtų atsakęs tokiam dar ančiasnapiui „kritikui” ir kaip būtų su juo pasielgęs. Bet Šeinius per visą ilgiausią mano monologą nė trupinėliu  nepakeitė savo švelnios ir malonios šypsenos, nei žodžiu, nei gestu neparodė jokio nerimo ar nepasitenkinimo.

 

       Ir kai jis po to pats ėmė kalbėti apie savo „Diplomatus”, supratau, kodėl. Jis buvo taip įsitikinęs savo veikalo gerumu, taip tikras dėl kiekvienos scenos, posakio ar žodžio vietos, taip neabejojąs viso jo fantazijoje gimusio žaismo logiškumu ir grožiu, kad jokie kito surandami trūkumai nebegalėjo tų įsitikinimų pakeisti, sukelti abejonių ar įžeisti. Jis nesutiko, kad būtų reikalinga perdirbti nors vieną sceną, nerado galima pakeisti nors vieną dialogą, išmesti nors vieną žodį, nežiūrint to, kad buvau užsižymėjęs nemaža jo pamėgtų vartoti retų, keistų, plačiajai publikai net nesuprantamų žodžių, taip pat gausybę mūsų rašomajai kalbai neįprastų gramatinių konstrukcijų, kokių netrūksta ir paskutiniame „Vyskupo ir velnio” rinkinyje.

 

       — Nesuprantu, kodėl tamstai ši vieta atrodo negera, ana scena nereikalinga, tas posakis dirbtinis,— pradėjo kalbėti Šeinius, ir vis taip švelniai, šypsodamasis, nesikarščiuodamas.— Na, tik paklausyk, tamsta, juk tai labai gražu. Kitaip čia negali būti. Čia kaip tik taip, kaip reikia,— ir jis pats skaitė tas scenas, kartojo dialogus, skandavo atskirus žodžius, kad vietomis tikrai ėmiau juo tikėti ir abejoti, ar nebūsiu suklydęs.

 

       Niekad vėliau nesutikau kito lietuvio rašytojo, kuris būtų toks tvirtas ir taip nepalaužiamai įsitikinęs, kad tai, ką ilgomis nemigo ir kūrybinių kančių valandomis jis padarė, yra geriausia, nepakeičiama ir nepaliečiama, pats maksimumas, ką jis galėjo padaryti. Nors jutausi nepatogiai ir gal per daug išsišokęs, bet toks plieninis rašytojo tikėjimas savo darbu, toks kietas užsispyrimas vesti tik savąją daiktų ir idėjų viziją, toks fanatiškas reikalavimas be apipjaustymų ir pakeitimų priimti viską, ką jis davė geriausio po ilgų apmąstymų ir sunkaus triūso, man tada padarė didelį įspūdį. Užuot piktinęsis ar juokęsis dėl tokio ožiškumo, nuo to laiko keistąjį Šeinių pradėjau daug daugiau gerbti.

 

       ***

 

       Berods po poros metų „Diplomatai” buvo įtraukti į Valstybės Teatro repertuarą ir pagaliau išvydo sceną. Komedijos padariniai buvo tragiški: jokio pasisekimo, ir veikalas greit buvo visai nuimtas nuo scenos.

 

       Tuomet jau nebebuvau Lietuvoje ir apie tų spektaklių nepasisekimą patyriau tik iš atėjusių mūsų laikraščių recenzijų. Pagalvojau, kad reikėtų parašyti Šeiniui laišką ir priminti mūsų buvusias diskusijas pagal visų „išminčių” seną įprotį: na, ar aš nesakiau?.. Bet nieko neberašiau. Kam dar skaudinti žaizdą? Juk jis vis tiek tebetiki, kad kūrinys buvo geriausias, koks tik galima. Tik gal žiūrovai jo nesuprato ar artistai blogai suvaidino.

 

 

       2. „PAS MUS, ŠVEDIJOJE...”

 

       Rašytojo ir žurnalisto profesijos pas mus, tiek ir kituose kraštuose dažniausiai glaudžiai susijusios, bet iš tikrųjų jos yra gana skirtingos. Bendra tik tiek, kad ir vieni, ir kiti vartoja plunksną (šiais laikais rašomąją mašinėlę), popierių, žodžius, o tie jų žodžiai vienu ar kitu būdu spausdinami. Rašytojai būtinai reikalingi gerai spaudai, bet, tapę profesionalais žurnalistais, jie, bent mūsų lietuviškomis sąlygomis, beveik visada sau pakenkia ar stačiai žudosi kaip rašytojai kūrėjai. Viena, jiems nebelieka laiko savajai kūrybai, o antra, įprantamas reportažo ar ypač publicistikos stilius ir su juo susijęs „matymo būdas” neišvengiamai pradeda žaloti jų dailiosios prozos ar poezijos stilių. O tai labai skirtingi dalykai. Kiekvienas, kas abu verslus yra praktikavęs, tai puikiai žino.

 

       Bet su Ignu Šeiniumi įvyko maloni išimtis. A. Voldemarui panaikinus Lietuvos diplomatines pasiuntinybes skandinavų kraštuose, jis buvo priverstas pasitraukti iš pasiuntinio pareigų ir protarpiais pradėjo bendradarbiauti liaudininkų „Lietuvos žinių” dienraštyje, o 1933 metais atvyko Kaunan tautininkų „Lietuvos aido” vyriausiu redaktorium. Jis ligi kaklo paskendo žurnalizman, persikrovė jo rutinos darbais, rašė dienraščio vedamuosius ir daugybę straipsnių įvairiomis temomis. Bet gal kietas būdas ir disciplina, o gal ir sugrįžus tėvynės oras padėjo, kad kaip tik tuo metu, po dešimtmečio pertraukos, jis vėl grįžo mūsų literatūron. Pradėjo planuoti naujas noveles, parašė teatrui „Diplomatus” ir net stambų satyrinį romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina”, kur itin aštriai išjuokė hitlerizmą ir rasizmą.

 

       ***

 

       Jo atvykimas šefauti „Lietuvos aidui” tiek poetine, tiek medžiagine prasme būtų pažymėtinas kaip savotiškas įvykis mūsų žurnalizmo istorijoje.

 

       Kas arčiau pažino Šeinių Kaune ar vėliau Klaipėdoje, kai jis, išėjęs iš „Lietuvos aido”, ten perėmė gubernatūros spaudos patarėjo pareigas, susidarė nuomonę, kad tai būta labai taupaus, beveik šykštaus žmogaus. Nors savo gimimu ne suvalkietis, o tikras rytų aukštaitis ir apie to krašto žmones parašęs romaną „Vasaros vaišės”, jis toli gražu nepasirodydavo vaišingas savo kolegoms ir pažįstamiems, kas labai prasilenkė su geriau uždirbančių rašytojų ir žurnalistų gyvenime įprasta tradicija. Savo asmeninius ir tarnybinius reikalus jis tvarkė anaiptol ne poetiškai, ne rašytojiškai ir žurnalistiškai, o labai labai ekonomiškai, kietai bizniškai.

 

       Jis buvo pirmas ir, kaip atrodo, vienintelis lietuviškų laikraščių redaktorius, kuriam pavyko išsiderėti bet kam ligi tol ir po to mokėtą aukščiausią mėnesinę algą už savo darbą. Atvykdamas „Lietuvos aidan”, iš dienraščio bendrovės leidėjų ir netiesiogiai iš mūsų anuometinės vyriausybės jis reikalavo, kad jam būtų mokama 3000 litų per mėnesį. Mūsų žurnalizmo sąlygomis tai būtų fantastiškai aukštas atlyginimas. Negalėčiau guldyti galvos, ar tikrai jis tiek ir gavo, bet ėjo toks gandas ir taip „visas miestas” kalbėjo.

 

       Betgi įdomiausias buvo paties Šeiniaus motyvas aukštai vyriausiojo redaktoriaus algai, ko jis neslėpė ir nuo kolegų. „Lietuvos aidas” buvo valdžios oficiozas, tad jo šefo atsakomybė labai didelė — atsakomybė už informaciją apie valdžios darbus, jų įvertinimą, politinės santvarkos apgynimą, ideologinių, politinių, ūkinių ir kultūrinių gairių nustatymą ir t.t. Pareigos, kvalifikacijos ir atsakomybės čia privalo būti tiek didelės, net didesnės, negu atskiro vyriausybės ministro, todėl ir atlyginimas turi būti ne mažesnis. Šis visai pagrįstas, teisingas reikalavimas ir suteikęs Šeiniui ministro algą.

 

       Be abejo, taip atsitiko tik „Lietuvos aido” redaktoriams, bet ne kituose, ypač ne opozicijos laikraščiuose dirbantiems žurnalistams. Tačiau nuo Šeiniaus laikų ir mūsų vyriausybės, ir apskritai visuomenės sluoksniuose atsirado daug daugiau supratimo žurnalistų darbui, jų vaidmeniui ir atlyginimams. Po Šeiniaus kiti „Lietuvos aidą” vyr. redaktoriai tačiau nebegaudavo ministrų, bet tik maždaug viceministrų atlyginimus, o atskirų skyrių redaktoriai maždaug departamentų direktorių. Bet prisiminus, kad bent „Pažangos” bendrovė visiems redaktoriams šalia algos mokėdavo dar už jų parašytus straipsnius atskirą honorarą už eilutes, kai kurių iš jų mėnesinės pajamos prašokdavo čia paminėtas „ministeriškas” normas.

 

       Šiuo atžvilgiu vieno kito nepriklausomos Lietuvos žurna­listo atlyginimai jau krypo ton pusėn, kaip daug kur yra užsieniuose ar Amerikoje. Didžiųjų dienraščių ir magazinų redaktoriai, taip pat visi populiarieji „kolumnistai”, radijo ir televizijos žurnalistai čia gauna daug didesnius atlyginimus už vyriausybės kabineto ministrus, o ne vienas ir už patį prezidentą.

 

       ***

 

       Šeiniaus atėjimas j „Lietuvos aidą” nebuvo tik šiaip sau naujo redaktoriaus pakvietimas. Rašytojo ir politiko gyvenime tai reiškė nemenką ideologinį lūžį. Nuo pat jaunystės Šeinius priklausė, kaip sakoma, kairiajam mūsų visuomenės sparnui — buvo demokratas, liberalas, berods ir laisvamanis. Ilgai išgyvenęs klasikinės demokratijos šalyje Švedijoje, tuos idėjinius polinkius jis galėjo tik vis daugiau sustiprinti. Jei vėliau kai kuriuos įsitikinimus jis pradėjo keisti ir priartėti prez. Smetonos autoritetinės santvarkos ideologijai, tai ne dėl kokių medžiaginių išrokavimų, o kad jis, kaip ir ne vienas kitas tuo laikotarpiu, matė pagrindo nusivilti demokratinių ideologijų ir jų santvarkų per dideliu palaidumu, vedančiu j anarchiją, ypač pavojingu tautoms bolševikinės Rusijos kaimynystėje.

 

       Kaip „neofitas”, Šeinius šiuo atžvilgiu „Lietuvos aide” pasireiškė gana temperamentingai, mėgindamas į dalykus pažiūrėti giliau ar bent suteikti ryškesnę spalvą, negu mūsų tautininkai lig tol buvo įpratę. Mat po gruodžio 17-osios perversmo ilgesnį laiką nebuvo sirgta didelių „doktrinų” ir „išbaigtų ideologijų” storais svarstymais, o prezidentas Smetona, praktiniais darbais persikrovęs, irgi tenkinosi daugiau pedagoginiais pamokymais bei paaiškinimais. Ir tik Šeinius „Lietuvos aide” bene pirmas kiek netikėtai pradėjo kalbėti apie gruodžio 17-ąją kaip „tautinę revoliuciją” ir kitus „fašistiškai” skambančius režimo ideologijos bruožus. Gal tai nebuvo nauja dvasia, bet  kiekvienu atveju bent naujas kalbėjimo stilius.

 

       Oficialiame dienraštyje Šeinius išaštrino Smetonos santvarkos ideologinius aspektus, pats mėgino ir kitus ragino juos giliau svarstyti ir vykdyti. Bet buvo justi, kad protarpiais kažkaip nepataikydavo, kad toks mąstymo stilius buvo lyg pavėluotas ar neįprastas nusistovėjusiai rutinai ir ne visuomet tarp tautininkų rado pritarimo. Bet, šiaip ar taip, tautininkai tebėra skolingi Šeiniui už jo ryškų kūrybinį ideologinį įnašą „Lietuvos aide”, kurio savo laiku jie neįvertino ir per greit pamiršo.

 

       ***

 

       Bet kaip žurnalistas Šeinius pasireiškė visai puikiai ir neabejotinai buvo pats spalvingiausias ir kontroversiškiausias iš visų „Lietuvos aido” vyriausių redaktorių.

 

       Jis pats rašė daug ir kitoniškai, negu lig tol mūsų vedamųjų straipsnių rašytojai buvo įpratę rašyti: t.y. anonimiškai, sausai, nuasmenintu stiliumi, rutininėmis plokštybėmis, tikrai „oficioziškai” ir „valdiškai”. Šeinius įnešė gyvybę, gražų literatūrinį stilių, trumpą, kapotą sakinį, personalinį aromatą, vakarietišką kultūrą ir inteligenciją. Savo dienraštį jis nuolat reformavo, vedamuosius nuo pirmo puslapio nukėlė į laikraščio vidurį, įvedinėjo daug ir gal per daug naujų skyrelių, gražino tipografiją. Tai buvo pažanga, kai kuomet net tikra revoliucija lietuviškoje spaudoje.

 

       Pats rašė daugumą vedamųjų, o ir šiaip straipsnių įvairiomis slapyvardėmis. Surinkus tų raštų susidarytų gal keli tomai. Kaip buvo žinoma, savo reformas Šeinius stengėsi atlikti pagal švediškus spaudos įpročius. Visokiais atvejais jis mėgdavo švediškus pavyzdžius ir už tai tuoj buvo pradėtas pajuokti, priskiriant jam posakį: „Pas mus, Švedijoj” (su kirčiu ne ant e, bet ant i)... Straipsnius ne kartą pasirašydavo įmantriomis slapyvardėmis, kaip Irvis Gedainis, ir naudojo naujus dirbtinius lietuviškus vardus, pvz., Eikis. Humoro ir satyros savaitraštis „Kuntaplis”, tuometinis didžiausias Šeiniaus idėjų ir manierų priešas bei pajuokėjas, kartą įdėjo šeinišku stiliumi apie jį parašytą aštriai satyrinį straipsniuką su parašu  „Eikis ir Pasikarkis”...

 

       Šeinius turėjo gana ypatingas galvos ir veido formas, labai dėkingas linijas karikatūristams. Turbūt nė vienas kitas lietuviskas redaktorius per trumpą laiką tiek nesusilaukė savo karika­tūrų humoro žurnalėliuose ir kitoje spaudoje, kaip tuomet Šeinius. Piešdavo jį visaip, pasigardžiuodami ir gana vykusiai, ypač jo didelę kaktą, keistoką galvą, vis kaip bužungalvio arba puntagalvio, ar prieš laiką gimusio kūdikio, arba kitokio neįprastos faunos atstovo.

 

       Kartą paklausiau Šeinių, kaip jis jaučiasi, kai oficiozo redaktorių taip daug, gal net per daug pajuokia humoro laikraščiai ir kita opozicinė spauda.

 

       — Tamsta! — ko linksmiausiai nusiteikęs atsakė rašytojas,— Švedijoj kiekvienas politikas tuo be galo džiaugtųsi. Niekada nebijok karikatūrų! Jei tamstą kada pajuoks humoro laikraščiai ir pieš karikatūras, tai žinok, kad esi dar gyvas, įdomus ir ką nors reiški...

 

       ***

 

       Paties Šeiniaus šeimyninis gyvenimas buvo tipiškas tiems mūsų senosios kartos inteligentams, kurie dėl įvairių aplinkybių buvo vedę kitatautes. Pačioje jaunystėje, dar Pirmojo pasaulinio karo metu, išvykęs studijuoti į Skandinaviją, Ignas Šeinius ten vedė sveiką ir malonią Švedijos dukterį. Jis atidavė didelę savo širdies ir dvasios duoklę Švedijai, tobulai išmoko tos šalies kalbą, jau tuomet, kaip ir amžiaus pabaigoje, švediškai rašė ir didžiai gerbė, net karštai mylėjo savo žmonos šalį, it savo paties antrąją tėvynę.

 

       Bet, atrodo, kad iš žmonos pusės tolygaus atbalsio niekada nebuvo susilaukęs. Net kai jis ištisiems septyneriems metams persikėlė gyventi ir dirbti Lietuvon, žmona su sūnumi jo nepasekė, pasiliko Švedijoje ir kai kada tik trumpiems vizitams atlankydavo jį Lietuvoje. Labai mažai ir lietuviškai tesistengė pramokti. Bet Šeinius uoliai ir rūpestingai siųsdavo savo uždarbius šeimai išlaikyti Stokholman. Kai kas sakydavo, kad tik tuo reikia aiškinti ir tą nepaprastą jo taupumą, net šykštumą finansiniuose dalykuose.

 

       Man atrodo, kad jis turėjo išgyvenimų, o gal net kančių dėl savo gabaus sūnaus Irvio. Turiu jo laišką, kai jis atsakė į mano kvietimą bendradarbiauti prieš dešimtmetį Amerikoje pradėtam leisti „Nemuno” žurnale. Tame laiške jis labai gražiai gyrė savo jaunąjį sūnų, kuris tuomet buvo pradėjęs sėkmingai reikštis kaip rašytojas ir novelistas švedų spaudoje, ir daugiau siūlė mums ne juo, seniu, besidomėti, bet jo sūnumi. Švelniai ir kažkaip graudžiai jis siūlė susisiekti su Irviu Šeiniu, pritraukti jį lietuviškon spaudon, bent išsiversti kokią jo novelę. Tėvo žodžiuose buvo justi garsas: aš nieko čia negalėjau padaryti, padėkite man bent jūs, jaunesnieji...

 

       Ir mane dar šiandien graužia sąžinė, kad nieko nei aš, nei kiti draugai nedarėme ta kryptimi. Pagalvojau tuomet: kaip ir kam mes čia dabar jį trauksime už kalnieriaus? Juk yra perpus lietuvis, jei labai norėtų, pats lengvai kelią rastų...

 

       Ak, tas prakeiktas išdidumas!

 

       ***

 

       Igno Šeiniaus, to grakštaus esteto, brandaus rašytojo, humoristo ir laikraštininko, visuomet tokio gyvo žmogaus, nebėra tarp mūsų. Nebėra pačio didžiausio ir nieku nepakeičiamo lietuviško ambasadoriaus Skandinavijoje.

 

       Išskyrus gal tik Oskarą Milašių Prancūzijoje ir K. Čibirą pietinėje Amerikoje, niekas kitas-iš mūsų rašytojų ir diplomatų savo sektoriuose tiek plačiai plunksna nepasidarbavo Lietuvos politinei naudai ir mūsų kultūrinei garbei, kiek Ignas Šeinius savo Skandinavijoje. Jo švediškai rašytos, vėliau kitomis skandinavų tarmėmis išleistos knygos — ypač tie „Raudonieji tvanai”, kylantieji ir užliejantieji mūsų tėvynę ir Europą — savo laiku daug kam atvėrė akis, ir tos knygos bus prisimintos dar kada vėliau, nes šiandien vėl daugeliui akys pradeda pasibaisėtinai žlimbti.

 

       Buvo be galo šilta širdyje, o drauge ir graudu dabar vartyti paskutinę jo gyvenimo kūrinių knygą, tą „Vyskupą ir velnią”, dailiai išleistą tolimiausioje Los Angeles lietuvių kolonijoje. Lietuvis ją išleido, lietuvių poetas (Bernardas Brazdžionis) jo parašytas raides linotipu surinko, mūsų dailininkė Ada Korsakaitė papuošė moderniu viršelio piešiniu. Tad ir aš šiais keliais palaidais prisiminimais norėjau ta proga pridėti savo meilės ir trumpalaikės jaunesniojo su vyresniuoju draugystės puokštelę, supintą iš daugiau ar mažiau kvapnių gėlių.

 

       Ignas Šeinius už daug ką, bet ypač už savo „Raudonuosius tvanus”, be abejo, yra pačiuose juodžiausiuose raudonųjų Lietuvos okupantų sąrašuose. Tad iš jų niekad nesulauksime pilno Šeiniaus literatūrinių ir publicistinių raštų rinkinio, kuris sudarytų daugelį tomų. Pastatyti jam vertą paminklą, visapusiškai parodyti šio kūrėjo didžiulį įnašą lietuvių kultūrai, išleisti pilną jo raštų rinkinį kada nors tegalės tik laisvės gyvenimui prisikėlusi Lietuva.

 

       1959.X1I.7

 

       Bronys Raila. Kodėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais. V.: Vaga, 1991.