ŽEMININKAI
ŽEMININKAI – išeivijos poetų sąjūdis, 1951 m. JAV išleidęs naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“ (redaktorius Kazys Bradūnas). Žemininkams dažniausiai priskiriami penki poetai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Šie kūrėjai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, tačiau visu kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė jau išeivijoje. Žemininkai organiškai sujungė nepriklausomybės metų ir egzodo poeziją. Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą pasaulyje. Egzodo poetiką atpažįstame ne tik iš ypatingo poezijos suartėjimo su filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (soneto, elegijos, vizijos, simfonijos). Kitas esminis \amininkų kūrybos aspektas susijęs su valstietiškąja kultūra, jos gilumine recepcija. Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, jau turinčioje stiprią tradiciją lietuvių lyrikoje, galutinai perkėlė ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į individualiąją. Žemė šiems poetams – ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos modernėjimo procesą, 1952–1959 m. jie drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-lankininkais. Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką. ŽEMININKŲ KŪRYBA
Kazys Bradūnas
Henrikas Nagys
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Vytautas Mačernis
APIE ŽEMININKUS IR JŲ KŪRYBĄ