laura sintija

Kiek Lietuvoje yra įsteigtų literatūros premijų, tiksliai žino Ričardas Šileika, nes prieš kelerius metus buvo kruopščiai jas suskaičiavęs ir aprašęs Ukmergėje leidžiamame almanache „Eskizai“ (Nr. 13). Galėčiau ir aš jas suskaičiuoti ir tektų pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus jų padaugėjo. Pernai buvo įsteigtos Liudo Dovydėno, Jurgos Ivanauskaitės premijos, o visai neseniai, š. m. sausio 12 d., Panevėžyje vyko pirmos Kazio Barėno premijos įteikimas.

 

Kazys Barėnas (1907.XII.30–2006.III.17), gimęs Panevėžio rajone Stanionių kaime, baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, kurioje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijono Lindės-Dobilo skatinamas pradėjo rašyti, emigracijoje tapo vienu žymiausių Didžiosios Britanijos lietuvių rašytojų ir visuomenės veikėjų. Jis parašė penkias novelių knygas ir keturis romanus, visą gyvenimą dirbo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, 2000 m. jis pradėjo redaguoti „Britanijos lietuvių balsą“. Iki gilios senatvės išlaikęs šviesų protą ir puikią atmintį, K. Barėnas nesiskyrė su plunksna, 2002 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

 

Su savo gimtinės žmonėmis rašytojas visada palaikė glaudžius ryšius. Gyvendamas toli nuo Tėvynės jis sukaupė turtingą biblioteką ir archyvą, kuriuos 1993 m. nusprendė padovanoti Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Įvairūs kultūros istorijos, žurnalistikos, filosofijos, lietuvių literatūros ir kalbos istorijos, Lietuvos istorijos leidiniai keliais etapais atkeliavo į Panevėžį. Paskutinės 27 spaudinių ir rankraštinių dokumentų dėžės biblioteką pasiekė 2007 m., jau po rašytojo mirties, jo žmonos Marijos Barėnienės pastangomis.

 

Ponia Marija ne tik užbaigė vyro pradėtą labdaringą darbą, bet ir sumanė jį gražiai pratęsti. Gerbdama mylimo žmogaus atminimą, ji pasiūlė įsteigti K. Barėno literatūros premiją. Kad ji pati, iš jai vyro paliktų lėšų, skirs kasmet pinigų šiai premijai, Marija leido viešai paskelbti tik per pirmosios premijos įteikimo ceremoniją.

 

Kadangi ši premija steigėjų, t. y. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos valia, yra skiriama kasmet už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus imtinai) prozos knygą, tai šį kartą svarstyti buvo pasiūlytos tik dvi kandidatūros: Laura Sintija Černiauskaitė (už romaną „Benedikto slenksčiai“) ir Andrius Jakučiūnas (už romaną „Tėvynė“). Komisija (prof. Viktorija Daujotytė, prozininkės Birutė Jonuškaitė, Liuda Jonušienė, režisierius Julius Dautartas), kuriai vadovavo minėtos bibliotekos direktorė Rima Maselytė, daugiau balsų skyrė Laurai Sintijai.

 

Premijos įteikimo vakaras Panevėžyje buvo šiltas ir labai nuoširdus. Gerų žodžių nepagailėta tiek Marijai ir Kaziui Barėnams, tiek ir laureatei Laurai Sintijai. Jai Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklos mokinys Žygimantas Skalauskas, toks vos griežti pradėjęs simpatiškas „Benutis“, savo miniatiūriniu smuikeliu padovanojo labai gražią melodiją, o literatūrologas Regimantas Tamošaitis kalbėjo apie sąžinės ir nuoširdumo svarbą literatūroje. Beje, ir vieno, ir kito Lauros kūryboje netrūksta.

 

Komisijos narės, prozininkės B. Jonuškaitės nuomone, „Laura gimė su marškinėliais. Nedaug žinau apie jos vaikystę, jaunystę, šviesias ar sudėtingas patirtis, nepažįstu nei jos tėvų, nei brolių ar seserų, jeigu tokių turi, bet kad ją globoja už kuriantį žmogų atsakingas angelas, neabejoju“.

 

Pirmoji Lauros knyga „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994) išleista dar jai mokantis vidurinėje mokykloje. Knyga Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmo laipsnio diplomą už geriausią moksleivišką prozą bei Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą.

 

„Daug kartų teko vertinti moksleivių prozą jaunųjų filologų konkursuose, – prisipažino B. Jonuškaitė. – Smagu, kai gali į plačiuosius kūrybinius vandenis išlydėti talentingą jauną žmogų. Neretai pasitaiko proga pasidžiaugti, kai matai tų konkursų nugalėtojų pavardes literatūriniuose leidiniuose, o tuo labiau – ant pirmųjų ar antrųjų knygų viršelių. Taip, pavyzdžiui, su a. a. profesore Nijole Elena Bukeliene kažkada atradome Vaidą Blažytę, vėliau jau su Rimantu Černiausku – Viktoriją Ivanovą.  

 

Jauni žmonės įvairiai sutinka pirmuosius savo laimėjimus. Kai kas pasidaro ne tik sau, bet ir aplinkiniams labai svarbus, kai kas mano, kad pirmoji knyga – tai toks ypatingas krikštas, po kurio jau tampi vadinamosios rašytnamio bohemos nariu, kitaip sakant, pradedi gerti su geriančiais, įsiterpi į vieną arba kitą grupę, literatūrinį klaną ir pritari jo narių giedamoms literatūrinėms, ir ne tik literatūrinėms giesmėms.

 

Laura, kiek man teko stebėti iš tolo, išbandymo šlove turbūt net nepastebėjo. O juk galėjo nosį užriesti gerokai aukščiau, nei daugelis jos bendraamžių. Nuo pat pirmo karto, kai ją pažinau, paliko neišnykstantis įspūdis: lengvumo, šilumos, paprastumo jausmas. Regis, tokių žmonių, ir dar tarp menininkų, sutinkame vis rečiau. Jie daug dažniau būna užsisklendę, niūrūs, liūdni, keisti arba girti, kenčiantys dėmesio stoką arba jau spėję sukvailėti nuo savo šlovės.“

 

Beje, Laura labai jauna (2000 m.) debiutavo ir kaip dramaturgė. Pjesė „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ laimėjo VU Filologijos katedros bei Elfų teatro pjesės konkursą ir 2001 m. buvo pastatyta Elfų teatre. 2002 m. ji dalyvavo jaunųjų dramaturgų dirbtuvėse tarptautiniame teatro festivalyje „Bonner Biennale“.

 

2003 m. išėjo antra jaunos autorės knyga – apysakų bei pjesių rinkinys „Liučė čiuožia“. Tais pačiais metais spektaklį pagal pjesę „Liučė čiuožia“ pastatė Valstybinis jaunimo teatras, o po metų – režisierius V. Skvorcovas Kazancevo ir Roščino jaunosios dramaturgijos centre Maskvoje. 2004 m. ši pjesė laimėjo pirmą vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“.

 

„Tokie laimėjimai gerokai kilstelėtų ir klasikais save tituluojančių autorių kepures, – pajuokavo B. Jonuškaitė, – o Laura lyg niekur nieko: kaip šypsojosi savo vaikiškai atvira šypsena iki visų rašymų, taip ir po jų, kaip nesidangstė kokių nors garsiai savo ideologijas skelbiančių tariamų autoritetų skėčiu, taip nesidangsto. Tiesiog rašo tai, kas jai rūpi, rašo kaip nori, niekam nepataikaudama, nesivaikydama madų, nesikišdama į įvairaus plauko tuščias internetines ar savaitraščių diskusijas.“

 

„Tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį. Ir to užtenka“, – šitaip yra prasitarusi pati Laura. Jos nuomone: „Kūryba tiesiogiai negimsta nei iš kančios, nei iš džiaugsmo. Ji yra kažkas daugiau. Kūrimo būsena paprastai yra skaidri, apvalyta nuo pašalinių emocijų. Tačiau kad tą skaidrumą pasiektum ir išlaikytum, turi laikytis „dvasinės higienos“ – vis iš naujo apsivalyti. O visokie nemalonumai ir kančios puikiai išdegina puikybę, į kurią linkęs žmogus.“

 

Štai tas dvasinės higienos ritualas, anot B. Jonuškaitės, turbūt labiausiai žavi skaitytoją Lauros kūryboje. Kitaip tariant – šviesos ieškojimas, harmonijos siekimas. Tai kurianti, bet ne šiandien itin madinga griaunanti, disharmonizuojanti, dekadentinė literatūra. Šviesios prigimties, angelo globojamas žmogus ir gyvenime, ir kūryboje visada laikosi įsitvėręs vilties spindulio, o ne tamsybių gijos. Ir, regis, pasaulio literatūros istorija jau ne kartą patvirtino, kad kūryba, persmelkta sąžinės balso, ištveria amžių išbandymus, kad ištisos žmonių kartos grįžta prie jos, nes, kad ir kokius pragaro ratus patirtume, visi visais laikais labiausiai ilgimės dvasinės palaimos, dvasinio nušvitimo.

 

Pati Laura Sintija, kaip prisipažino labai nuoširdžioje kalboje, iš tikrųjų jaučiasi esanti vaikas, bet kartu ir nešanti sunkią – talento – naštą. Ir tas vakaras Panevėžyje jai buvo ne vien tik garbingas jos darbo įvertinimas, bet ir nauja patirtis, kai privalai išmokti pakelti ir deramai „išlaikyti“ laurų naštą. Juk ne tik smalsi gausi Panevėžio publika įdėmiai klausėsi Lauros kalbos, – dar tą patį vakarą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė R. Maselytė telefonu paskambino Londone gyvenančiai K. Barėno žmonai Marijai, ir ragelį perdavė pirmai premijos laureatei. Tikriausiai abiem moterims tai buvo ypatingo pokalbio minutės.

 

Angelė Gaidinskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)