tekstai.lt

Eglė Sakalauskaitė. Undinėlės. Novelė

 

Egle Sakalauskaite
Egle Sakalauskaite

 Eglė Sakalauskaitė gimė 1985 m. Vilniuje. Baigė Vilniaus licėjų, šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 2003 m. dalyvavo tarptautinėje Filosofijos olimpiadoje Buenos Airėse. Iš pradžių rašė eilėraščius, vėliau susidomėjo proza. Rašo straipsnius istorijos ir filosofijos temomis, „Žalčių Karalienė“ („Versus aureus“, 2006) – autorės debiutinis prozos kūrinys.

E. Sakalauskaitės kūryba „Metų” žurnale spausdinama pirmą kartą.

 
 
 

          ...Iliuzija yra kita priemonė, kurios griebiasi civilizacija, kai pralaimi gamtai...

          P. Ricoeur 
 

Išėjusi iš gydytojos kabineto pagaliau supratau: aš laukiuosi undinėlės.

Po to – ilga kelionė namo vyro suzuki intruderiu, 100 km/val., asfaltuotas kelias, ašaros trykšta, tuoj pat nudžiūsta: keli mėnesiai važinėju, bet dar nespėjau įsigyti nei tinkamo šalmo, nei odinės aprangos. Saulė spigina tiesiai į viršugalvį, standžiai susuktą kuodą gaubia išsitaršę plaukeliai, tarsi nugaroje urzgia motoras, vėjas džiovina prakaito lašus nuo mano nuogų pečių ir blauzdų, ant bridžų ir palaidinės tykšta drugiai, musės, boružės ir uodai.

Aplink – bekraštės lygumos, vilnija javų laukai, šmėsteli re~tmiškiai, šokčioju ant tiltelių, po kuriais daug amžių ramiai teka upės ir upeliai, nė kiek nestabdydama – na tik šiek tiek atsargiau – perskrendu geležinkelio bėgius, aplenkiu automobilius – atrodo, jų vairuotojus moters motociklininkės vaizdas kone suparalyžiuoja, jie sulėtina greitį ir atsargiai traukiasi į kelkraštį, bet ir mane pačią atvėsina kartu su dulkėm, vėjo gūsiais ir karšto oro verpetais iš priekio atskriejantys furgonai.

Važiuoju greitkeliu, įskausta rankų raumenys ir pradeda tirpti kojos, sprandas nebeišlaiko vėjo atgal lošiamos galvos, laimei, čia pat keliukas, mažinu greitį, bet vis tiek per greitai įsuku į žvyrkelį. Motociklas, keletą kartų sutrūkčiojęs, dėkingai atsikrenkščia ir su naujom jėgom, bet jau lėčiau nurūksta senų tuopų alėja, kuri paskęsta dulkėse – prakeikta moteris, idiotė! Tai bent drąsuolė! Ir: vėl išgelbėjau savo kaulus!

Senajame plente vėsiau. Namai nebetoli. Kartais net užuodžiu jūros kvapą ir girdžiu jos ošimą, nors galbūt tai tėra tuopų šlamesys...

 

Kai buvau maža, augau pas mamos tėvus, mažame miestelyje prie trijų upių santakos. Žmonės kalbėdavo, kad jose seniau plaukiodavusios trys undinės, trys gražios mergaitės aukso spalvos plaukais, standžiom ir apvaliom it prinokę obuoliai krūtim, balta kaip pienas oda ir žvynuotom žuvies uodegom. Netoli upių santakos stūksojęs piliakalnis ir apgriuvusi pagonių gynybinė pilis, ten, sakydavę seneliai, kartą metuose išplaukdavo undinės, pasiversdavo mergelėm ir visą naktį raudodavo savo žuvusių jaunikaičių, nukautų mūšyje su kalavijuočiais. Tykodavau tų undinių vasaros naktimis ir aš, išsliūkinusi iš savo šiltos kamarėlės, tačiau ant to piliakalnio, be šimtamečių ąžuolų, apsamanojusių griuvėsių, maurais apsitraukusių kanalų ir sutrešusių pakeliamųjų tiltų, daugiau nieko nemačiau, negirdėjau, vien tik driežai, angys ir žalčiai lįsdavo iš drėgnos žemės ir žolynų, lėtai vinguriuodami plaukdavo tarp meldų upe, ir ne undinių uodegų, o tik gyvačių sukelti raibuliai judindavo vandens paviršių.

Draugių neturėjau: su pusbroliais ir jų draugais stačiau medžio namelius, iš meldų pindavau plaustus ir žeberklaudavau, susipykusi mušdavausi ir keikdavausi kaip bjaurus senas girtuoklis, todėl netrukus senelių kone prievarta buvau pasodinta prie seno jų pianino, išmokyta poteriauti ir siuvinėti; tą vasarą priėmiau Šventąją komuniją, o rudenį tėvai mane parsivežė į sostinę ir aš pradėjau lankyti mokyklą...                                      

 

...nors tai išties tėra tik tuopų šlamesys. Jūra pasigirsta vėliau, kai sulėtinu greitį ir pradedu užuosti pušų aromatą – tuopos tuoj išnyks, jos nebegalės augti vis daugiau ir daugiau smėlio turinčiose žemėse. Žvyrkelis pasibaigia, motociklo ratai klimpsta miško keliuke, vedančiame į pusiasalį, iš šiaurės, pietų ir vakarų apsuptą jūros, jame įsikūręs mūsų kaimas. Kadaise šiose žemėse buvo dvaro sodyba, kaime gyveno kumečiai, dar ir keli laisvieji žvejai buvo pasistatę gražesnes trobas. Dvarininkas rėmė medinės bažnyčios ir mokyklos statybą, veisė parką, vaismedžių sodus, oranžerijas, kasė tvenkinius, kuriuose plaukiojo karpiai ir kitos gėlavandenės žuvys, – tačiau sodinukai nudžiūdavo, smėlis užpustydavo atvežtą juodžemį, tvenkiniai nusekdavo ir įsūrėdavo, juose pilvus aukštyn išvertusios plūduriuodavo žuvys. Dvarininkas greit išparceliavo savo turtą, likusią nuosavybę pardavė gamtos institutui, po kelerių metų rūmuose įrengusiam mokslinių tyrimų centrą, keletą auditorijų, svečių namus, paukščių žiedavimo, jūros gyvūnų ir augalų stebėjimo stotį. Neseniai dvaras buvo restauruotas, atnaujintos laboratorijos, išvalyti tvenkiniai, kompiuterizuotas mokslinių tyrimų centras, nupirkta naujausia žuvų veisimo įranga, elektroniniai mikroskopai ir akvariumai. Dvare gyveno mokslininkai ir studentai, atvykę į vasaros praktikas, kaimo sodybose, kurios man primindavo senuosius kuršių namus, – žvejų šeimos. Aš gyvenau mediniame namelyje prie bažnyčios. Šalia jo neaugo medžiai, jokios gėlės ar krūmai, tik apykreivės pušaitės, varpučiai, čiobreliai ir kiti sauspievių augalai. Polius, ant kurių buvome surentę savo būstą, užpustydavo smėlis – jo būdavo kambariuose, drabužiuose, tarp knygų lapų, induose, kad ir kaip įnirtingai, aklinai uždarydama duris ir langines, šluodavau jį lauk, smėlis, rodės, įsismelkdavo vidun, kiaurai rąstus ir samanas, mažyčių grūdelių būdavo pilna patalynė, net vyro burna, kai mane bučiuodavo...

Motociklas kimiai urgztelėjo ir nutilo, sunkiai alsuodama ir klimpdama smėlyje įstūmiau jį į garažą. Užtrenkusi metalines duris ir pakabinusi spyną, ant liemens pajutau dvi dideles šiltas rankas.

– Sveikas, mažiuk.

Jo neskusta barzda kuteno man skruostą. Vis dar būdamas už nugaros, vyras paklausė:

– Ar leidau imti baiką?

Muistydamasi tylėjau.

– Kur buvai?

Išsivadavau iš kibių jo rankų ir atsisukau:

– Juk žinai, kur ketinau vykti šią savaitę!

– Ką sakė gydytoja? – žybtelėjo vyro akys, jose pamačiau geismo atšvaitus.

– Esu sveika.
Mes tylėjome.

– Aš klausiu, ką sakė gydytoja?

Pajutau, kaip jo žvilgsnis nekantriai šokinėja mano kūnu, kaip rankos taikosi sugriebt manąsias, kaip neramiai ir neritmingai kruta šnervės.

– Sakė, sakė, juk žinai, ką sakė! – erzinau vyrą. – Sakė, kad laukiuosi.

– Ko? Berniuko? – jis vėl mane apkabino taip, kad pradėjau dusti nuo karščio.

– Ne...
– Mergaitės?
– NE!

Vyras prapliupo juoktis. Jaučiau, kaip tankiai plaka jo širdis.

– Aišku... aišku... Vadinasi, undinėlės?

– Taip, taip!.. – sušukau aš, jau nebesuvaldydama džiaugsmo. – Žinojau, kad suprasi!

Jis apibėrė mano prakaituotą veidą bučiniais.

– Noriu, kad nuo šiol manęs klausytum. Ir nebesėstum ant baiko. Ar girdi?

Aš linktelėjau galvą.

– Ir nebeplauktum per toli į jūrą. Supranti? Kad net neliptum į žvejų valtis!

– Gerai, gerai. Nors... nežinau...

– Gamtininkai žuvų veisyklose šią vasarą apsieis ir be tavęs.

– Neapsieis, – man kilo pyktis.

– Moterie, – niekada jis netarė šio žodžio taip manimi didžiuodamasis ir žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ar supranti?

Apimta švelnumo, dar kartą linktelėjau.

– Eime, tau reikia pailsėti, mažiuk.

Ir mums į veidus vėjas tėškė šuorą smėlio – artėjo audra, bėgte pasileidome namų link...

 

...rudenį tėvai išsivežė mane į sostinę, bet ir pradėjusi lankyti mokyklą nesilioviau tikėjusi undinėm. Jos į mano vaikišką, o vėliau ir į paauglišką sąmonę atėjo kartu su legendomis, Homero epais, Puškino poemomis, Anderseno pasakomis, įsitvirtino mano pačios giliu tikėjimu. Šalia mūsų namų sostinėje, vidury miško, jungiančio du mikrorajonus, tyvuliavo tvenkinys, miškas buvo tankus ir kone neįžengiamas eglynas, žmonės vengdavo ten vaikščioti, neleisdavo žaisti vaikų – tikėjo, ten vaidenasi (senovėj tame miške buvusios kapinės). Aš maniau, kad kaltas ne miškas, bet tvenkinys, kuriame gyveno undinės! Tai jos savo gražiom giesmėm priviliodavo ir paskandindavo jaunikaičius, prietarai apie dvasias, klajojančias senovės kapinėse, joms būdavo tik į naudą, undinės galėdavo ištisas dienas ir naktis netrukdomos pliuškentis dumblinuose vandenyse, ant akmenų sėdėdamos giesmes giedoti, kasas ilgąsias gręžtis. Nors ir nebuvau pati jų mačiusi... tikėdama supratau, kad kitaip ir negali būti, nes jos atskirtos nuo jūros, nuo upių ir ežerų, kuriuose gyveno jų seserys; tikėdama žinojau, jog undinės kartais susilaukia ir vaikų, mažų kūdikių su žuvies uodegaitėmis, ir kad jie negali krykštauti kaip žmogaus vaikai, nes balsą gauna tik užaugę – tuomet užgieda taip gražiai, kad paukščiai miškuose nustoja čirkšti, vėjas eglių šakose nutyla ošęs, voverėms iškrinta riešutai iš letenėlių, o geniai vikšrais paspringsta!..

Aš taip tvirtai tikėjau undinių buvimu, kad ir pati kartais viena jų norėdavau būti. Tas noras, man augant, vis stiprėjo ir aš, jau nemaža mergaitė, supratau, jog esu ne žmogus, bet undinėlė!..

 

...smėlio audros, kurios žvejus suvarydavo į jų trobas, mokslininkus – į dvarą, o mus – į savo sodybą, pusiasalyje dažnai kildavo. Vėjas, prasidėjęs jūroje, paplūdimy verpetais sukdavo smėlį, nešdavo pusiasalin ir žerdavo į pušų giraites taip įnirtingai, kaip ir į jų užuovėjoje įsikūrusį kaimą – sodybas ir dvarą kartais užpustydavo net iki langų. Jūra būdavo nerimastinga, išmesdavo ant kranto tonas smėlio su vandenžolėm ir gintaru.

Dažnai paplūdimy stebėdavau šį sausumos ir vandenų susidūrimą: smėlio sūkuriai ir purslojančios bangos grumdavosi, kildavo į aptemusį dangų, kol prapliupęs lietus ir žaibai sumaišydavo jį su žeme. Paskui rimdavo vėjas ir jūra, aš paleisdavau karklo šakas, keldavausi nuo kopos, grįždavau pas savo žuvis ir buožgalvius, veisiamus laboratorijos akvariumuose, bet tada jie manęs bijodavo: kad ir kaip švariai būčiau nusipraususi gėlu vandeniu, kvepėdavau žaibu, ozonu ir druska.

Ištekėjusi tokių audrų nebematydavau. Vyras, pajutęs lakiojant smėlį ir niaukiantis dangui, susirasdavo mane dvare, tyrimų stoty, žuvų neršyklose arba paplūdimy. Taip švelniai ir ramiai, kaip tik jis mokėdavo, parvesdavo mane namo; vėliau aš pati, pamačiusi jį iš lėto atlinguojantį per kopas, mesdavau savo darbus ir eidavau jo pasitikti. Mudu grįždavom namo, uždarydavom langines, užsklęsdavom duris, kambariai paskęsdavo tamsoje, atvoždavau pianiną ir, švelniai liesdama klavišus, tyliai grodavau, kol sudegdavo žvakė, kol pajusdavau ant mano pirštų pamažu besileidžiantį dangtį, muzikos garsai nutrūkdavo keistoje dermėje, ir tuomet kaklu pajusdavau didžiulę siurbėlės burną, tuojau ir smėlio grūdelius jos lūpose, smėlį ant mūsų švarių paklodžių, kurias būdavau rūpestingai išpurčiusi... Tuomet būdavau moteris, ne undinė...

 

...supratusi, kad esu ne mergaitė, bet undinėlė, galiausiai – po gausybės abejonių – iš tiesų pažinau save. Na buvau visiškai normalus vaikas, neturėjau nei fizinių, nei psichinių sutrikimų, galbūt tik mažytį nerimą, kaip į mane pažiūrės aplinkiniai, kai staiga mano kojos virs žuvies uodega! Užvaldyta šios minties, iš pradžių bijodavau lipti į vandenį: kai mano draugai pliuškendavosi ežere, aš sėdėdavau ant kranto, saugodavau mūsų dviračius, bijodavau kiekvieno vandens lašo, užtyškančio ant mano basų kojų. Vėliau, neiškentusi vasaros karščių, sugalvojau: jei vandeny ir pavirsiu undine, galėsiu sau plaukti ir niekada negrįžti į krantą, upėmis ir upeliūkščiais pasieksiu kitus ežerus, jūrą ir sutiksiu savo likimo drauges! Vasarą drąsiai maudydavausi, bet žiemą, išėjusi iš dušo ar pirties, tuojau pat įsisupdavau į rankšluosčius ir bėgdavau į lovą. Ryte pabudusi su neapsakoma baime ir viltimi tiesdavau rankas po antklode – tikėdavausi apčiuopti ne švelnią ir šiltą, gyvaplaukiais apaugusią mergaitės kojų odą, bet vėsią, šiurkščią, žvynuotą žuvies uodegą!.. Jos neradusi, nuliūsdavau. Aplinkiniai ir toliau laikė mane miela, bet paslaptinga mergaite, vėliau – dailiai nuaugusia mergina, jie taip ir nesuprato, kad iš tiesų esu undinėlė...

 

– Šalia tavęs aš jaučiuosi moterimi, – minkiau tešlą, mūsų ąžuolinis stalas garsiai girgždėjo.

Vyras, sėdėjęs terasoje, pakėlė akis nuo „De civitate Dei“.

– Nė kiek tuo neabejoju, – akis vėl nuleido.

Pjausčiau tešlą smulkiais gumuliukais, pavoliojusi miltuose, prispausdavau prie grubaus sietelio ir dėdavau juos šalia kitų ežiukų.

– Turėjau galvoje, tu mane atpratinai nuo jūros. Aš po truputį prarandu save.

Jis vėl pakėlė galvą nuo knygos. Žvelgė į mane taip, tarytum visą šį laiką būčiau kalbėjusi nesąmones.

– Ir mano gyvenimas pasikeitė, kai pradėjom kartu gyventi. Dulkės gula ant mano baiko, aplinkiniuose kaimuose verkia mano nebeaplankomos moterys. Kai gims vaikelis, mudu vėl pradėsime keliauti.

Sumečiau ežiukus į verdantį vandenį.

– Žinai, per šias dienas supratau, kodėl visada maniau esanti undinė! – šūktelėjau, net samtis iškrito iš rankų.

Vyras atsistojo ir suirzęs numetė knygą ant staliuko.

– Iš tiesų tai ne aš, o mano vaikas... Jį paleisiu į jūrą, jis grįš ten, kur ir turi grįžti...

Pajutau, kaip neramios akys tyrinėja mano kūną. Priėjau, jis priglaudė savo dideles rankas man prie pilvo.

– Nesijaudink, mažiuk. Nesvarbu, kas mums gims: berniukas ar mergaitė; nesvarbu, – jo pavargusios nuo skaitymo akys žvelgė pro terasos duris į jūrą, jis atsisėdo į supamąjį krėslą, aš įsitaisiau ant kelių. – Tai bus mūsų vaikas, ne žuvis!

– Tu, atrodo, negirdi, ką kalbu, – staiga pilve pajutau undinėlės judesius.

Jis vėl uždėjo ranką man ant pilvo, užsimerkė ir sustingo.

– Žinau, iš pradžių būna tik kelios ląstelės, panašios į vynuogių kekę. Paskui ant jų išauga maži gaureliai, kurie pragraužia gimdos gleivinę ir mirksta tavo kraujo ežeruose. Vėliau susidaro trys gemaliniai lapeliai, iš kurių vystosi skirtingi audiniai. Iš pradžių gemalas būna panašus į vikšrą, žinau, jis pereina ir buožgalvio, žuvies, ir roplio, paukščio gemalo stadijas, kol tampa panašus į žinduolį. Prisimenu, ką man pasakodavai žuvų veisyklose: vaisius, bręsdamas ir augdamas moters kūne, pakartoja gyvybės evoliucijos istoriją. Taip pat žinau, kad galų gale jam susiformuoja rankos, kojos, veidas, pradeda plakti žmogaus širdis, vėliau jis jau gali girdėti ne tik tavo širdies dūžius, bet ir mano balsą...Tad nutilki, moterie, nekalbėki man daugiau apie žuvis ir undines; geriau paduoki knygą, mūsų vaikui paskaitysiu pasaką...

 

...iš tiesų juk buvau undinėlė, ne mergina, kokia mane laikė kiti žmonės! Baigusi mokyklą, įstojau į gamtos fakultetą ir pradėjau gyventi su fiziku. Po poros metų pamilau filologą, vėliau – filosofą, prieš pat bakalauro baigimą susipažinau su vargonininku, o kai įstojau į magistrantūrą, mane jaunas profesorius išsivežė... į pusiasalį, iš trijų pasaulio šalių supamą bekraštės jūros... Jis tyrinėjo žuvų rūšis ir rašė mokslinį darbą. Apsigyvenome dvare, kasryt profesoriaus būdavau anksčiausiai keliama, turėjau laboratorijoje apvaisinti ikriukus, mikroskopu stebėti kiaušinėlių dalijimąsi, bandžiau sužadinti kiaušialąsčių partenogenezę, buvau verčiama nardyti po giliausias jūros įdubas ir upių žiotis, stebėti žuvų nerštą, o vakarop jungdavausi prie kompiuterio duomenų bazės ir ieškodavau literatūros savo moksliniam darbui bei profesoriaus straipsniams. Tą žmogų pamilau kaip savo tėvą, ir kai tik tai atsitiko, jis man pasiūlė susituokti. Pasibaisėjusi atsisakiau, jis paliko mane vieną tęsti darbus ir grįžo į sostinę. Juk... kaipgi galėjau priimti tokį pasiūlymą, kai tuomet jau buvau kaimelyje sutikusi žmogų, kuris... suprato, jog esu undinėlė!..

 

...pasakas mes vaikui skaitėme, kol atėjo vėlyvas ruduo. Jūros vanduo ilgomis naktimis atšaldavo, dieną mesdavo metalinį žvilgesį. Saulė vis dar kaitriai švietė, bet ne kiekvienas jos spindulys, lėkdamas pažeme, pasiekdavo mūsų krantą. Vėjai smarkiau pūtė, tačiau jau nebegalėdavo sukelti bangų mūšos į pernakt suplūktą šlapią smėlį.

Vyras rašė paaiškinimus Augustino „De libero arbitrio“, aš paleidau savo žuvis, išvaliau akvariumus, nurinkau nuo stalų mikroskopus ir išsiunčiau baigiamąjį darbą į gamtos fakultetą sostinėje.

Baigė sirpti erškėtrožių uogos kopose, mūsų namai kvepėjo verdama uogiene, medumi ir cukrumi. Terasoje džiūvo čiobreliai. Aš sunkiai vaikščiojau.

– Ar žinai, mažiuk, kad lotyniškai graviditas, nėštumas, yra kilęs iš žodžio gravis, tai yra sunkus?

Sunkiai atsisėsdavau į supamąjį krėslą, laižydavau iš erškėtrožių uogienės ištrauktą medinį šaukštą, jis toliau versdavo lotyniškai prirašytus lapus, rankiodavo iš jų citatas...

...kai sutikau pirmą, supratusį, kad esu undinėlė, žinojau – jis bus mano vyras. Žmogų pamačiau medinėje pusiasalio bažnyčioje, jis buvo naujasis mūsų pastorius.

Nuo mūsų pirmojo susitikimo praėjo metai, profesorius dar nebuvo išvykęs ir palikęs manęs vienos, aš, kaip ir kiekvieną vėlų vakarą sumigus kaimeliui, nuėjau prie jūros, nusimetusi drabužius puoliau į ramų it ežeras vandenį, kuriame plaukiojo žuvys auksiniais žvynais, medūzos, prarijusios smaragdų ir perlų, vėžliai deimantinėmis akimis, plūduriavo jūrų gėlės ir į dugną grimzdavo vandenžolės, jų neišsiskleidę pumpurai, kai rankų grybšniais sujudindavau malachito spalvos vandenis, tyliai gurgždėdavo... tikėdavau, žinodavau, jog jūros gelmėje žaidžia undinės, mano seserys, jos mane kviesdavo, aš nerdavau vis giliau ir giliau, dusdavau ir mėldavau, kol mano plaučių alveolėse visai nebelikdavo oro, ir tik savisaugos instinktas priversdavo kuo greičiau iškilti į paviršių… aną naktį išlipau į krantą žiobčiodama it žuvis, kritau ant smėlio, mano kūnas buvo aplipęs medūzom ir jūros kopūstais, į plaukus įsivėlę žvilgėjo žuvų žvynai.

– Undinėlė.

Pamačiau prie manęs palinkusio vyro veidą, jo dešinėje švietė Didieji Grįžulo Ratai.

– Undinėlė, – vyriškis vėl pasakė ir ranka palietė mano drėgną veidą.

Atsisėdau, žvelgiau į tamsias jo akis, jis prisėdo šalia, jūros bangelės užliedavo jo basas kojas ir drobinių kelnių galiukus. Žvaigždės spigino sidabrine šviesa mums į akis.

– Visąlaik svajojau pamatyti undinėlę. O dabar – štai ji, čia pat, jūros paversta mergele! – pastorius palietė mano basas kojas.

Mes juokėmės, žiūrėjom vienas į kitą tol, kol

 

Tavo akys – tigro akys, tavo rankos tvoskia karščiu. Tavo kūnas geležies tvirtumo, o gyslomis teka skystas plienas. Tavo raumenys virpa, skruostai it ašutais drasko man odą. Liaukis – man iš lūpų teka kraujas. Liaukis – nebepakeliu tavo svorio. Liaukis – tavo ugnis mane sudegins.

 

Tavo akys balandės, oda atlasinė, plaukai kamžos švelnumo. Tavo burna – medaus saldybė, tavo lūpos – purpurinis arnotas, krūtys – dvi švelnios avelės. Undinėle, išmesta ant kranto, tavo kaklas – gulbės, kojos – marmuro skulptūros. Nesiliausiu, undinėle, tu kvepi ne žuvimi, o pienu. Nesiliausiu, undinėle, ne mano rankos, o tavo įsčios ugnimi dega.

 

...kai jis versdavo tuos lotyniškai parašytus lapus, vis rečiau ir rečiau pajusdavau jo tiriamą ir budrų žvilgsnį – buvau ne undinėlė, bet jo moteris, kvepianti ne žuvimi, o čiobreliais, aplipusi ne vandenžolėm ir smėliu, o drugiais ir boružėm, laukianti ne audrų, o gimsiančios būtybės... sunkiai bepaeinanti, nuolat būnanti šalia, kartais apsivejanti rankomis jo pečius ir kaklą... Pastorius švelniai išsivaduodavo iš mielos nelaisvės ir tęsdavo savo darbą...

Ir vieną dieną pajutau, kad jau atėjo laikas. Pakilo vėjas, neramiai subangavo jūra. Žvejai visą rytmetį tempė pilnus tinklus žuvų, ir tik aš žinojau, kas taip stipriai žuvis traukė plaukti link mūsų pusiasalio. Pastoriaus knygos lapų kraštelius terasoje ant stalo šiureno vėjas – vyras lapus buvo prispaudęs akmenimis. Aš apkabinau vyrą, jis pabučiavo mano rankas, palietė pilvą, paklausė, kaip jaučiuosi, pasakė myliu tave, mažiuk, bet aš nebegalėjau skausmo kęsti ir išėjau į kiemą. Galbūt todėl, kad mano suknelės spalva susiliejo su smėlio gelsvuma, jis nematė manęs, tolstančios kopų link. Gal užuosdamas čiobrelių, medaus, pieno ir uogienės kvapą jautė ir mane šalia esančią?..

Ėjau link jūros, pušų šakos atsargiai glostė nugarą. Boružės lėtai ropojo rankomis. Į šiltą smėlį klimpo pavargusios kojos, vėjas taršė plaukus. Siūbavau kaip laivas, saulėje it burė plakėsi geltonas sijonas. Sukrykštė žuvėdros, praskrisdamos virš mano galvos, jūros banga atplūdo iki mano įdegusių kojų. Šią naktį man gims maža undinėlė, ir mudvi abi, sriegdamos smaragdinį vandenį savo storom žvilgančiom uodegom, pagaliau išplauksime į jūrą.

 

Pastorius blaškėsi po kaimą ir paplūdimį. Žvejai ir jų žmonos plaukė valtimis į jūrą, mokslininkai ir studentai šukavo pusiasalio miškus ir kopas, tačiau moters niekur nerado.

Pastorius grįžo namo jausdamas, kaip virpa kiekvienas jo kūno raumuo ir karšta lava degina gyslas.

Įėjęs į žmonos kambarį, vyras pavartė botanikos, zoologijos, pasakų ir apysakų knygas, romanus, straipsnių rinkinius, apžiūrėjo drabužius, kompaktinių plokštelių nugarėles, paveikslus, eskizų, natų sąsiuvinius, pakilnojo gėlių vazonus, perskaitė pajūry jo rastą sušlapusį dienoraštį, įsijungė kompiuterį, nulaužė slaptažodį – dokumentai, apysakos, eilėraščiai, straipsniai... Atidaręs pašto dėžutę, perskaitė visus neištrintus laiškus nuo pat moters įstojimo į universitetą... galop užmigo ant medinių žmonos kambario grindų, miegodamas krūpčiojo, dažnai pabusdavo.

Kitą rytą pyptelėjo neišjungtas kompiuteris: žmonai atėjo naujas elektroninis laiškas. Vyras prisėdo prie stalo ir spragtelėjo pele.

 
Date: Sat, 10 Nov 2007 08:30:40

From: „Valstybinis nėštumo patologijos centras“ Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

To:  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Subject: pranešimas
 
Laba diena!

Kreipiuosi jau trečią kartą. Kodėl neatsakote į mano laiškus? Primygtinai prašau parašyti, kaip jaučiatės.

Tirdama jus ultragarsu, negalėjau pamatyti abiejų vaisiaus kojyčių, jūs tuojau pat išbėgote iš kabineto, atsisakėte toliau tirtis ir būti stebima. Mano pareiga yra jus informuoti apie vystymosi sutrikimą (rašau moksline kalba, mane suprasite – sakėte, kad studijuojate gamtos mokslus), kurį įtariau ir dabar tebeįtariu.

Iš tiesų prašau skubiai atvykti į Nėštumo patologijos centrą, kur jums bus atlikti papildomi tyrimai, garantuota profesionali pagalba gimdymo metu ir naujagimio būklės stabilizavimas.

 

SIRENOMELIA (undinės sindromas/undinystė) – itin reta, nežinomos etiologijos embriopatija, kojos griaučių malformacija (naujagimio kojos sulipusios, atrodo kaip undinės uodega). Sergamumas 1/70 000, mirštamumas – beveik 100%. Diskutuojama predispozicija: kraujo tėkmės gimdos sienelėje sutrikimai, motinos cukrinis diabetas. Malformacijos atvejai sporadiniai, spėjama, jog tai nėra genetiškai paveldima liga, tačiau tolimesnėms studijoms trūksta pacientų. Pasaulyje žinomos ir stebimos trys operuotos ir išgyvenusios mergaitės, sergančios sirenomelios sindromu.

Pasireiškia:

1. šlaunikaulių, blauzdikaulių ir šeivikaulių skaičiaus variacija/susiliejimas/susijungimas;

2. dvi pėdos (sympus dipus)/viena pėda (sympus monopus)/be pėdų (sympus apus);

3. inkstų, lytinių organų agenezė, šlapimo pūslės anomalijos;

4. neperforavęs anus;

5. slankstelių anomalijos, spina bifida.

Pastebėtos asociacijos su VATER (Vertebral, Anal, Tracheo-Esophageal deffects, Renal agenesis).

Gydymas: būklės stabilizavimas, paliatyvios operacijos, chirurginės operacijos.

Plačiau: www.sirenomelia.org
 

Laukiu kuo skubesnio jūsų atvykimo.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)