tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Judita Vaičiūnaitė ir Hermanis Marģeris Majevskis


       Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir Hermanis Marģeris Majevskis (1951–2001) – poetai, kuriuos jungė abipusė poetinė partnerystė, bendri interesai,
draugystė, o kurį laiką – ir šeimyniniai ryšiai. Abu buvo gimę ir augę mieste: J. Vaičiūnaitė – Kaune, H. M. Majevskis – Rygoje. Abu siejo gyvenimą estetinantis žvilgsnis. Lietuvė ir latvis.


       Lietuvių ir latvių literatūrinis dialogas devintajame dešimtmetyje

       Lietuvių ir latvių literatūrinis bendradarbiavimas prieš porą dešimtmečių plėtojosi intensyviau nei dabar. Šiuo metu gręžiamasi į tolimesnes Europos Sąjungos valstybes, pabrėžiamas integralumo klausimas – kuo mes įdomūs kitiems. Tad lietuvių literatūros autentika matuojama pagal europietiškus standartus, nors ir vyrauja šūkis propaguoti savąją kultūrą. Kai žvilgsnis nukreiptas į tolį, dažnai nepastebime artimiausių kaimynų. Šiandieninis susvetimėjimas tarp gretimai gyvenančių kaimynų šeimų pasikartoja ir tarp baltų tautų. Tiesa, dar 1975 m. latvis Māris Čaklais rašė, kad vienas pagrindinių latvių poezijos trūkumų esąs drovumas ir neryžtingumas: ji kalba apie pasaulį, esantį Latvijoje, tačiau pačiame pasaulyje Latvijos nejaučiama.
       1983 m. Lietuvoje išleistas jaunųjų latvių poetų almanachas „Mes atėjome į šį pasaulį“. 1984 m. pasirodė lietuvių poezijos vertimų knyga „Aušroje gimusi širdis“ („Ausmā dzimusī sirds“). Tuomet šio almanacho sudarytojas Hermanis Marģeris Majevskis jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ (1986) rašė: „Suvokti lietuvių poeziją mums visada padėdavo ir priklausymas tai pačiai indoeuropiečių kalbų genealoginio medžio šakai, ir genetinio bendrumo pojūtis. Susikūrė net tam tikras lietuvių poezijos suvokimo modelis, įsiterpiantis į verstinės poezijos panoramą“. H. M. Majevskis pabrėžė ir lietuvių poezijos skirtingumą, tačiau jo neignoravo, o priešingai – skatino iš vertimų įgyti patirties ir stiprinti literatūrų ryšius. Po metų kitame „Veidų“ numeryje Marijus Šidlauskas H. M. Majevskio veiklą apibūdino originaliu ir drąsiu „žygiu į kaimynų literatūrines lankas“, kuriam nesiryžtų lietuvių autoriai. Nelabai ryžtamės ir dabar.
       Kiekviena literatūra, nors ir kokia gimininga su kitomis ji būtų, turi savą modelį ir savą stilistinę sistemą. Vertimas reikalauja įsiklausyti į kitoniškos kultūros raišką. Pirmiausia – pajusti atskiro individo poetines subtilybes, tačiau kartu – ir tautinę literatūros specifiką. Kornelijus Platelis, 1983 m. pasirodžius latvių poetų rinkiniui, samprotavo apie šiaurietišką jų santūrumą, saiko jausmą, sunkiai nusakomą vienybės su savo tautos kultūra jutimą. Nors poetai skirtingi ir originalūs, tarp jų nėra jokios stilistinės konfrontacijos, priešingai negu lietuvių poezijos antologijoje, kurioje poetai atrodo išsibarstę, prisirišę prie savo stilistinių ieškojimų, linkę į estetizavimą ir eksperimentą. Svarbiausia, akcentavo K. Platelis, kad latvių eilės Lietuvos poetų būtų skaitomos ne kaip kolegų kūryba, su kuria susipažinti ypač aktualu, bet tiesiog kaip gera poezija. „Geros poezijos“ formuluotė ištrina ribą tarp kultūrinio brolybės jausmo bei sãvo ir svetimo opozicijų, būdingų konservatyvios visuomenės mąstysenai.
       Dar 1992 m. Pēteris Brūveris skatino iš naujo plėsti abiejų šalių kultūrinius ryšius per mokyklas, leidyklas, televizijos ir radijo laidas. Šiandieninė situacija rodo, kad tokios idėjos buvo pernelyg utopinės, neturinčios realaus pagrindo. Vieni kitus pastebime tik tuomet, kai komunikacija sutrinka arba kas nors (ne)įvyksta. Šiuolaikinių literatūrų santykius vis dažniau ima lemti konkurencija ir kiti knygų rinkos dėsniai, nors pirmiausia iš literatų tikimasi abipusio bendradarbiavimo, idėjinės partnerystės. Tiesa, Knutas Skujeniekas pažymi, kad lietuvių ir latvių poezija niekada nekonkuravo, bet viena kitą papildė. H. M. Majevskis dar 1982 m. rašė, kad jaučiamas poreikis kryptingiau gilintis į vertybių mainų proceso dėsningumus, o 1994 m. apgailestavo, kad Lietuvoje krenta latvių kalbos autoritetas – baigusieji Vilniaus universitetą nemoka latvių kalbos.
       Pagrindinėje latvių kultūrinėje spaudoje lietuvių literatūra pristatoma nuo K. Donelaičio iki šiandieninės kūrybos. Lietuvoje tokio nuoseklumo nebuvo nei praėjusio šimtmečio viduryje, nei dabar. Jau gražia tradicija tapo Baltijos Asamblėjos premijos laureatų dvikalbių knygų leidimas. Latvijoje išleistos J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus rinktinės. Lietuvių poezijos į latvių kalbą daugiausia vertę P. Brūveris, K. Skujeniekas, H. M. Majevskis, Jānis Ramba (Elsbergs) ir kt.


       Hermanis Marģeris Majevskis

       Daugiausia dėmesio abipusiams lietuvių ir latvių literatūriniams ryšiams skyrė ir tebeskiria pavieniai asmenys. Vienas jų buvo Hermanis Marģeris Majevskis, gyvenęs ir Rygoje, ir Vilniuje. Poetas vertino latvių ir lietuvių literatūrą tik pagal kokybės kriterijus. Vertimai, dažnai ir iš lietuvių poezijos, atsidurdavo šalia savos kūrybos kaip komunikuojantys tekstai.
       H. M. Majevskis (tikr. – Marģeris Kukainis) gimė mokytojos Helenos ir inžinieriaus Gusto Kukainių šeimoje Rygoje. Kaip ir daugelis latvių buvo liuteronų tikėjimo. Inteligentiška šeima ir miestietiška aplinka skatino ankstyvą jaunuolio susidomėjimą literatūra. Dar mokykloje buvo perskaitęs visą latvių klasiką, dažnai lankėsi Rygos teatruose. Skaitė užsienio literatūros vertimus. Tarp daugelio literatūrinių mokytojų buvo ir lietuvių (pvz., V. P. Bložė). Mėgo klasikinę muziką, žavėjosi latvių prieškariniais dailininkais, ekspresionistais, domėjosi japonų menu.
       H. M. Majevskis studijavo Maskvos A. Lunačarskio teatro meno institute. Dirbo Latvijos televizijos studijoje, Janio Rainio literatūros ir meno istorijos muziejuje, Latvijos radijo literatūrinių laidų redakcijoje ir kitur. Kartu su K. Skujenieku latvių kalba rengė ir skaitė pranešimus apie lietuvių ir lenkų kultūros naujienas (literatūrą, muziką, dailę, teatrą) „Laisvosios Europos radijui“. Kaip poetas debiutavo 1970 m. Išleisti eilėraščių rinkiniai: „Atsisveikinimas su upe“ („Atvadīšanās no upes“, 1979), „Vienatvės gimimas“ („Vienatnes piedzimšana“, 1987). Tik po mirties, 2001-aisiais, pasirodė paskutinė poezijos knyga „Tamsoj dunksėdamas ledas“ („Tumsā dunēdams ledus“). Taip pat rašė esė ir recenzijas apie latvių, lietuvių, lenkų, anglų, airių, amerikiečių literatūrą. Vertė iš daugelio kalbų. H. M. Majevskio kūrybos vertėjai į lietuvių kalbą buvo A. Grybauskas, V. Daunys, J. Vaičiūnaitė, E. Drungytė.
       1981 m. H. M. Majevskis buvo pristatytas lietuvių „Poezijos pavasario“ almanache. Tuo metu poetas, skaitydamas literatūrą, intensyviai mokėsi lietuvių kalbos. Jam kalba ir poezija, jų reflektavimas buvo gyvenimo alfa ir omega: mokėsi ir gyveno literatūra, ir iš literatūros. Be to, kad labai mylėjo savą kalbą ir ypač gimtąją Latviją, buvo atviras kitoms tautoms ir kultūroms. Poetas buvo estetas ir gyvenime, ir kūryboje, idealistas – galantiškas, pedantiškas, kritiškas ir savikritiškas, siekiąs pačios optimaliausios eilėraščio formos ir turinio. Mirė gana jaunas. Pasak paties H. M. Majevskio, gerus eilėraščius gali rašyti tik jaunas poetas.
       Po jo mirties Latvijos spaudoje rašyta, kad poetas nebuvo pakankamai įvertintas. Trečiai knygai, kurią autorius preciziškai kruopščiai paruošė ir kuri buvo skirta jo 50-mečiui, iš Kultūros kapitalo fondo taip ir nesulaukta finansavimo (Ryga tuo metu šventė 800 metų jubiliejų, tad lėšų pritrūko, nors ir buvo pažadėta). Po mirties knyga išleista ne valstybės institucijų, bet draugų dėka. Māris Salējis rašo: poetai, esantys literatūros periferijoje ir kritikų nepastebėti, tik po mirties sulaukia dėmesio, kai sutrinka, pasikeičia literatūrinės srovės tekėjimas. Jeigu jau buvo išjudinta literatūrinė srovė, galima spėti – poeto vieta buvusi gana reikšminga. Pasak M. Salējo, H. M. Majevskio kūryba išsiskyrė autentiškumu, todėl ji neturinti pirmtakų Latvijoje. Jo poetinio mentaliteto ištakų ieškoma Vakarų kultūroje, nes šio menininko mintis subrandinta kitos dvasios, nepaklūstančios kasdienio pasaulio dėsningumams. Jo kūryba turinti ypatingą garbės kodeksą, harmonijos pajautą, be kurios nebūtų poezijos – joje estetika sutampanti su etika.
       Uldis Bērziņis apie H. M. Majevskio kartą – šeštojo dešimtmečio generaciją – samprotauja: vieni iš šios kartos esą sovietiniai modernistai, pažangūs humanistai, tautiniai romantikai, kiti ieško bendrų folkloro, mitologijos, istorijos šaknų Rytų ir Vidurio Europoje. Dar kiti – naiviosios poezijos kūrėjai ar liaudies romansų perfrazuotojai. Kita vertus, Jānis Rokpelnis latvių šeštojo dešimtmečio poetus yra pristatęs kaip ryškiausios kartos pavyzdį. U. Bērziņis pabrėžia, kad H. M. Majevskis ėjo savu keliu, buvo atidus kitų tautų poezijai, vertimai jam buvę nacionalinės reikšmės, vos ne garbės dalykas. Poetas apibūdinamas kaip „misionierius parnasietis“, turėjęs poetinį ir kritinį talentą, erudiciją ir aštrų analitinį žvilgsnį.
       Apie H. M. Majevskį Lietuvoje žinoma ne itin daug. Tos pačios kartos atstovai arba kai kurie vyresnieji poetai jį pažinojo kaip savą tarp savų. Jaunesniajai kartai poeto vardas beveik negirdėtas: pasak E. Drungytės, jis „neatrastas, bet jau išėjęs“. V. Braziūnas pabrėžia, kad H. M. Majevskis buvęs tarp tų ir su tais, kurie nuo devintojo dešimtmečio pradžios pabandė iš naujo tiesti jau savo kartos tiltus tarp abiejų baltų literatūrų. Šis autorius buvo dažnas Poetinio Druskininkų rudens svečias, mokėjo lietuvių kalbą, tačiau rašė tik gimtąja latvių. Buvo įsitikinęs, kad kalba gali vystytis tik per poeziją. Kalbai poetas kėlė aukštus reikalavimus, nes kiekvienas eilėraštis, pasak jo, reikalaująs tobulumo.


       Poeto pažintis su Judita Vaičiūnaite

       Juditos Vaičiūnaitės biografijoje yra vienas genealoginis faktas, susijęs su Latvija: poetės mama gimė Rygoje. Jau nuo pirmųjų J. Vaičiūnaitės knygų autorei būdingas įsiklausymas į kitų tautų kultūras, siekis jas priartinti, sukurti kone intymų santykį. Poezijai, rašė J. Vaičiūnaitė, būtina profesionali europinė kultūra. Todėl ji nemažai vertė iš kitų kalbų, tarp jų – ir latvių rašytojų kūrybą: H. M. Majevskio, V. Belševicos, F. Bārdo ir kt. Buvo kviečiama į latvių literatūrinius renginius, konferencijas. 1996 m. jai suteikta Baltijos Asamblėjos premija.
       H. M. Majevskis su J. Vaičiūnaite susipažino aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Latvijos poezijos rudens metu, nors kaip poetę jau žinojo ir jos eilėraščius skaitė anksčiau. (Jau 1969 m. Māra Čaklā į latvių kalbą buvo išvertusi J. Vaičiūnaitės „Odisėjos“ parafrazių ciklą „Keturi portretai“.) Netrukus – 1980-aisiais – H. M. Majevskis ir J. Vaičiūnaitė susituokė. Santuoka truko neilgai, vos kelis mėnesius. Poetės dukros Ulos Vaičiūnaitės pasakojimu, abu gerai sutarė, juos siejo abipusė pagarba. Buvo du gražūs laisvi žmonės, lygiaverčiai kaip kūrėjai, todėl vienas kitam nekliudė ir nutrūkus santuokai liko geri draugai. Pasak Viktorijos Daujotytės, meilė buvusi efemeriška, neįspraudžiama į šeimyninius santykius. Vėliau H. M. Majevskis susipažino su Henrika, savo antrąja žmona, su kuria gyveno iki mirties.
       Pagal kitų liudytojų prisiminimus, poetų santykiai nebuvo tolygūs.
Algimanto ir Sigitos Baltakių liudijimu: „Jis – ilgais plaukais, dailia nosim, madingo lietpalčio plevėsuojančiais skvernais. Eina išdidžiai. O Judita – iš paskos. Tai iš vienos pusės užbėga, tai iš kitos, vis kalbina. Matyt, apsipykę. Anot Sigitos, jai taip pagailo Juditos. Pamaniusi: neverta žemintis. Jei myli, jokio žeminimosi nėra, – Algimantas šįkart nelinkęs pritarti savo brangiausiajai“1. J. Vaičiūnaitė nebuvo linkusi žemintis. Savo autobiografijoje rašė dar vaikystėje panorusi būti emancipuota ir nepriklausoma. Poetė iš prigimties buvo ambicinga, negalinti pakęsti bet kokio asmenybės tramdymo, dar iš jaunystėje skaitytos Anos Achmatovos persiėmusi „dvasios aristokratizmu“. Bruožai, paveldėti iš tėvo ir mamos, ar tiesiog vaikystėje patirti įspūdžiai ir auklėjimas intelektualioje aplinkoje suformavo savitą poetės charakterį. Kita vertus, žmogiškosios ambicijos išnyksta, kai jaučiama abipusė asmenybių partnerystė, jausminė, dvasinė artuma. Intensyvių emocinių saitų žymės – ir to meto poetės eilėraščiuose: „Aš būsiu moliu tavo rankose – / nuo prakeiksmo, nuo nevilties / bėglė, / aš ligi verksmo prie tavęs glaudžiuos / miglotam spinduly – / apglėbk mane, apglėbk...“ („Rudens rotonda“ iš rink. „Šaligatvio pienės“, 1980). Pati J. Vaičiūnaitė buvo prisipažinusi, kad dažnai jos gyvenimas perregimai matomas iš kūrybos.
       Poetų draugystė vystėsi ir per tekstus – tiesioginius ir netiesioginius atsakus. Ir J. Vaičiūnaitė, ir H. M. Majevskis vertė vienas kito eilėraščius. H. M. Majevskis apie vertimus yra sakęs: visų pirma reikia susižavėti kalba, jos poetika, tik tuomet galima versti. Tad ir lietuvių kalba poetas, be abejo, žavėjosi. J. Vaičiūnaitės verstų H. M. Majevskio tekstų yra jau minėtuose almanachuose – „Poezijos pavasaris“ (1981), „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983). 1986 m. Latvijoje Poezijos dienų metu išleistame almanache „Poezijos diena“ buvo išspausdinta lietuvių autorių tekstų (V. P. Bložės, A. Maldonio), tarp jų – ir J. Vaičiūnaitės eilėraščių, kuriuos vertė H. M. Majevskis. 1997 m. „Dauguvos literatūriniame metraštyje“ publikuota keletas eilėraščių ir H. M. Majevskio straipsnis apie J. Vaičiūnaitės rinkinį „Žemynos vainikai“. Šį rinkinį H. M. Majevskis aptarė kaip vertėjas. Jis pabrėžė, kad J. Vaičiūnaitė buvo „visada įsimylėjusį žodį“, rašė apie šios poetės sukuriamą magišką kalbos pokytį: tikroji, įprastoji, buitinė žodžio reikšmė galinti atsiskleisti skaitant tik trečią ar ketvirtą kartą. Tiesa, H. M. Majevskis nevengė ir papriekaištauti dėl kai kurių struktūrų kartojimosi, tačiau J. Vaičiūnaitės poeziją labai vertino. Jo manymu, rinkinyje „Žemynos vainikai“ žodžių atranka esanti tiek moteriška (pagal feministinę kritiką „moteriškumas“ yra kultūros konstruktas – moterimi ne gimstama, o tampama), tiek vyriška, o retas kuris autorius, ypač poetės, taip preciziškai žvelgia į savo eilėraščio žodžius, nes „juvelyro kantrybė visada yra vyriška“. Pats H. M. Majevskis su juvelyrišku atkaklumu žvelgė į poezijos meną, ignoravo kūrybinio produktyvumo principą, visuomet siekė žodžio – ar jis būtų poetinis, ar eseistinis – subtilaus išgryninimo. Poetas siekė kuo objektyviau vertinti kitų autorių kūrybą, būdavo susipažinęs su kritikų nuomonėmis, tad ir J. Vaičiūnaitės tekstams nedarė išimčių. H. M. Majevskis rašė apie visos J. Vaičiūnaitės kartos kūrybinę tradiciją įprasminti kultūros reiškinius kaip žmogaus empirinę patirtį, savitą „empirinį poliglotizmą“. Tik panašių kultūrinių akiračių poetas galėjo adekvačiai samprotauti apie dienoraštinius J. Vaičiūnaitės atsivėrimus, apie „atviros širdies jėgą“ ir vidines poetės pasaulėvaizdžio intencijas.
       H. M. Majevskis vertė ir sudarė dvikalbę J. Vaičiūnaitės rinktinę „Zemei pieskaroties / Žemės prisilietus“ (Ryga, 2001), kuriai eilėraščiai kruopščiai atrinkti, įtraukti svarbiausi poetės kūrybos tekstai, garsieji ciklai „Keturi portretai“, „Kanonas Barborai Radvilaitei“ ir kt. Autorius įžanginiame žodyje negailėjo J. Vaičiūnaitei gražių epitetų, Barboros monologą vadino pačios poetės monologu. Tekstų atranka, vertimo stilius žymi vieną iš abiejų poetų kūrybinės komunikacijos lygmenų. Rinktinė reprezentavo visą poetės kūrybinį kelią, kurį apibūdindamas K. Skujeniekas knygos įvadiniame straipsnyje rašė apie intymias intonacijas, estetinį turtingumą, miestietišką mentalitetą ir savą dvasinę kalbą. Tiesa, ši knyga pasirodė jau po abiejų autorių mirties.


       Gyvenimas ir estetika

       Abu poetai laikėsi gyvenimo estetizacijos principų, tai liudijo ir jų kūryba. Įprastiniai šeimyniniai poetų santykiai – retas reiškinys. Latvės Anos Brigaderės teigimu, dviejų poetų santuoka negali būti laiminga, nes vienas iš jų turi paaukoti savo kūrybingumą. Tarp menininkų reikalingas atstumas, estetinės distancijos išlaikymas. Kita vertus, J. Rainio mylimoji Aspazija rašė, kad aukščiausias žmogaus gyvenimo uždavinys esąs savęs tobulinimas, ir šį uždavinį padeda įgyvendinti santuoka, nes vyras be moters neįstengia tobulėti. Neilgai trukusi J. Vaičiūnaitės ir H. M. Majevskio santuoka patvirtina specifinę menininkų dilemą, atsakomybės jausmą, apie kurį samprotavo Michailas Bachtinas. Literatūros teoretiko teigimu, gyvenimas ir menas nėra tas pats, bet jie susieti atsakomybės ryšiais. Būdamas vienoje ar kitoje pusėje, dalyvaudamas mene arba gyvenime, žmogus turi jausti atsakomybę, tik ji lemia vidinę pusiausvyrą.
       Tačiau galiausiai literatūros ir gyvenimo ryšys priklauso tik nuo pačių asmenybių (A. Grybauskas rašo: „Pažįstant Margerį, galima teigti, kad abipusės įtakos būta gana stiprios, kad gyvenimą ir tekstą dažnai sunku būdavo atskirti“).
       1997 m. J. Vaičiūnaitė samprotavo, kad gyvenimo neįmanoma skirti į „kūrybinį“ ir „įvykinį“: kūrybos versmė yra paties žmogaus buvimas, esatis.
Į L. Jakimavičiaus klausimą, ar kūryba yra tam, kad gyventum, ar gyvenimas tam, kad kurtum, J. Vaičiūnaitė atsakė: „Nerašydama gyventi nenorėčiau“2. Tai – dalyvaujančiojo gyvenime ir rašyme pozicija, žmogiškosios būties prasmės suvokimas.
       J. Vaičiūnaitės ir H. M. Majevskio poezijai būdinga kasdienybės estetizacija, poetinio žvilgsnio sugestija, jautra aplinkai, būties pavertimas lyrika, arba dar daugiau – naujos erdvės kūrimas žodinės raiškos pavidalu. H. M. Majevskis ir kasdienėse detalėse mokėjo įžvelgti poezijos bruožų (pasak poeto žmonos Henrikos, net kasdienio gyvenimo smulkmenoms jis sugebėdavo suteikti literatūrinį, meninį atspalvį). Tokį santykį su aplinka liudija ir abiejų poetų pomėgis vartyti žodynus. J. Vaičiūnaitė buvo prisipažinusi esanti žmogus be gyvosios lietuvių kalbos. Rašydama eilėraštį nuolat žvilgčiodavo į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, dėl to net save ironizuodavo. Gyvenimas yra kuriamas per kalbą, todėl kalba yra vienas iš svarbiausių gyvenimo ir kūrybos pusiausvyrą palaikančių veiksnių.
       H. M. Majevskis taip pat domėjosi leksika (ypač augalų pavadinimais), kūrė savitus poetinius naujadarus. Todėl eilėraščiai sunkiai išverčiami, juose esama sudėtingų veiksmažodinių konstrukcijų. Latvių kritikai pažymi, kad H. M. Majevskio poezija nuo kitų autorių kaip tik ir skiriasi ypatinga žodžio samprata, savita žodžio kultūra. Pats poetas yra sakęs, kad dar neužaugo karta, galinti suprasti tokią kūrybą.
       H. M. Majevskį ir J. Vaičiūnaitę siejo galantiškas rafinuotumas. Labiausiai jų kūryboje akcentuojama miestiškoji dvasia, miesto temos. J. Vaičiūnaitės poezijoje kuriamos asociatyvios paralelės tarp gamtos ir miesto architektūros. Poetė formavo naują, nebe žemdirbiškosios kultūros koloritą, tačiau jos kalbėsena nebuvo veikiama nei radauskiškosios (tarpukario miesto), nei niliūniškosios (filosofinės) stilistikos. J. Vaičiūnaitei buvo nesuprantamas kūrybos skirstymas į miesto ir kaimo poeziją, nes ji gimstanti bet kur ir bet kada. Poetė rašė, kad yra gimusi sukultūrintame pasauly, ant grindinio, išnuomotame bute, be tarmės. Kaimiškoji kultūra ir tautosakinė tradicija jai atrodė svetima.
Tačiau Tomas Venclova dar 1977 m. skeptiškai rašė apie Lietuvos urbanistinę poeziją, o švelnus egzaltuotas J. Vaičiūnaitės impresionizmas jam atrodė turįs netikėtai daug bendro su „eskapistine“ sodžiaus poezija3.
       Kai J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose vaizduojamas ne miestas, o kaimas, miškas, jūros pakrantė, tada erdvė yra simbolizuojama. Ji reikalinga tam, kad būtų galima apgyvendinti, pavyzdžiui, kokią nors personifikuotą antikinę mūzą, įsikūnijusią paprastos mergaitės pavidalu. Tokia yra viena iš poetinio žvilgsnio galimybių – kūrybos impulsas įmanomas tuomet, kai erdvė nėra pažįstama (šiuo atveju – kaimo erdvė). Dėl sãvo ir svetimo skirties poetinėje refleksijoje svetima erdvė tampa simboliniu objektu. Šiame simbolizacijos procese įmanomos įvairios atminties perkėlimo konfigūracijos.
       Pagal semantinę kultūros sampratą miestas yra suvokiamas kaip reikšmingos patirties fenomenas ir kaip simbolinių reikšmių koreliacija. Pasak Vytauto Kavolio, gamta srūva į kultūrą kaip į reikšmių pasaulį, o kai daiktai nebetenka savo reikšmės, jie iš kultūros paprasčiausiai pasitraukia. Todėl ir J. Vaičiūnaitei buvo toks svarbus išsaugojimo siekis. Poetės žvilgsnis intensyvus, sukoncentruotas į objektą – miesto erdvės detalė yra pretekstas jausmams išreikšti. J. Vaičiūnaitės tekstuose prisiminimas kyla ne savaime, praeities įvykiai, jausmai, istorinė atmintis restauruojama kaip architektūrinis paminklas. Kiekvienas tokios erdvės daiktas tampa prustiškuoju motyvu – prisiminimu. Dažnai J. Vaičiūnaitės eilėraščių pagrindinė ašis yra prisiminimas, kylantis iš kultūrinių reikšmių sklaidos.
       Miesto peizaže labiausiai atsiskleidžia sakralizuota senamiesčio topika: bažnyčios, krautuvėlės, kavinės, skersgatviai, akligatviai. Toji erdvė yra įforminta, o forma turi ribas. Gamta nuo kultūros skiriasi tuo, kad joje nėra tiesių linijų ir geometrinių figūrų. Miesto architektūra suteikia erdvei formą. Poetės eilėraščių erdvė yra konkreti, suvokėjos jutiminės refleksijos koncentruotos į detales, kurios per išskiriantį sugestyvų žvilgsnį savaime tampa poetiniu tekstu. Tokių reikšmių punktyrai pereina ir į H. M. Majevskio eilėraščius, dedikuotus J. Vaičiūnaitei.
       Bendra abiem poetams yra tai, kad miesto erdvės gamtiškumas kartais kelia mistinę grėsmę, tačiau H. M. Majevskio miestiškoji erdvė kiek kitokia. H. M. Majevskio poezijai, ypač vėlyvajai, būdinga dramatinė žmogaus laikinumo pajauta, išreikšta asociatyviomis gamtos paralelėmis. Nors poetas gyveno didžiuosiuose miestuose (Rygoje, Vilniuje), jo kūryboje miestas yra abstrahuotas. Paradoksalu, kad poeto eilėraščiuose yra daugiau gamtos, o ne miesto. Miesto detalės, priešingai negu J. Vaičiūnaitės poezijoje, nėra konkretizuojamos – jos personifikuojamos, kultūros daiktams suteikiama pulsuojančios gyvybės sema. Daiktai sukelia ne prisiminimus, bet įvairius – girdėjimo ir regėjimo – pojūčius. Tokia pojūčių sinestezija lietuvių poezijoje būdinga, pavyzdžiui, Jono Aisčio kūrybai, taip pat ir J. Vaičiūnaitės eilėraščiams. Pojūčių koreliacijai daug įtakos turi muzika, kurią H. M. Majevskis ypač mėgo – rašė koncertų apžvalgas, analitinius straipsnius.


       (Inter)tekstiniai ryšiai

       Esama keleto H. M. Majevskio tekstų su J. Vaičiūnaitės eilėraščių epigrafais. Antra H. M. Majevskio knyga („Vienatnes piedzimšana“) prasideda J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Plaka širdis po ledu“ vertimu. Knygą sudaro keturi skyriai, o minėtas eilėraštis yra tarsi visos knygos epigrafas. Taip pat šiame rinkinyje J. Vaičiūnaitei dedikuotas vienas triptikas „Vilniaus regėjimai“ („Viļņas redzējumi“). Į trečią rinkinį įtraukti trijų J. Vaičiūnaitės eilėraščių vertimai ir du originalūs kūriniai su J. Vaičiūnaitės epigrafais.
       Epigrafai arba dedikacijos yra paratekstai, tačiau jie atlieka ne marginalinį, bet tiesioginį prasmės didinimo ir kaupimo vaidmenį. Per tekstus ir intertekstualumą vyksta saviti poetiniai mainai. Anot J. Kristevos, intertekstualumas suvokiamas kaip kolektyvinės pasąmonės skleidimasis ir kaip kiekvieno teksto sąlyga – sąmoningų ir nesąmoningų citatų ir parafrazių raiškos laukas.
M. Bachtinas dviejų kūnų jungtį yra pavadinęs „simpatiniu įsigyvenimu“: simpatiškai įsigyvenus gyvenimo patyrimas įforminamas ne , bet kito kategorija – kaip kito žmogaus, kito gyvenimas4. Per metaforines raiškos priemones ir gyvenimo kaip ontologinio teksto įprasminimą interteksto sąvoka prasiplečia iki paties asmens (asmenybės) sampratos, nes dialogas įmanomas tik dviejų asmenų susitikimo atveju. Pasak Paulio Ricoeuro, vieno žmogaus patirtis tiesiogiai negali tapti kito žmogaus patirtimi, perimama yra pati patirties reikšmė – patyrimas yra asmeniškas, bet jo prasmė ir reikšmė tampa vieša5. Tokį patirties perteikimą P. Ricoeuras pavadino subjektiniais mainais – dialogo vyksmu. Dialogas suteikia galimybę užtekstinėms prasmėms kurti.
       H. M. Majevskio eilėraštis „Prisiminimų sniege“ („Atmiņu sniegā“) prasideda J. Vaičiūnaitės epigrafu: „...amžinybės sniego gniūžtės...“ (eil. „Sniego gniūžtės“, rink. „Debesų arka“, 2000). Epigrafas nurodo į konkretų tekstą, kuris palieka pėdsaką. Pasak H. M. Majevskio knygos recenzentės latvių literatūrologės Intos Čaklos, eilėraščio adresatas liudija ne formalų išorinį kreipimąsi, bet dalyvavimą. Epigrafas ar dedikacija atlieka dalyvio funkciją, dalyvauja kuriant teksto prasmę. Kito žmogaus gyvenimas lemia žiūros ir interpretacijos kryptį, minties posūkį, kai į pirminį tekstą žiūrima tarsi į veidrodį.
       Epigrafas yra metaforiškas. Metafora intertekstualumo teorijoje suprantama kaip kūniška citata, nes jos reikšmė atlieka vaizduojamąją funkciją – ji kuriama pagal konkretaus kūno panašumą. Eilėraštyje erdvės ir laiko dimensijos iš esmės yra susijusios su prisiminimu – taip galima įvardyti prasmės lūkestį. Hansas-Georgas Gadameris tokį prasmės lūkestį yra pavadinęs išankstiniu supratimu. Intertekstas – epigrafas – kaip „teksto sutankėjimas“ gali būti suvokiamas kaip kitos erdvės ir kito laiko fragmento atsiradimas tekste. Šiais konkrečiais atvejais fragmento statusą ir įgyja prisiminimas, juolab kad ši sąvoka figūruoja jau pačiame pavadinime. Kitas pavadinimo žodis „sniege“ turi tiesioginių sąsajų su intertekstiniu J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Sniego gniūžtės“ pavadinimu. Tad pavadinimas taip pat atlieka paratekstinį vaidmenį – jo ryšys su epigrafu suteikia papildomą teksto sutankėjimo konotaciją. Intertekstu, nors ir ne tiesiogiai, galima laikyti dar vieną poetės eilėraštį „Plaka širdis po ledu“, kuris įtrauktas į antrąjį H. M. Majevskio rinkinį ir į dvikalbę J. Vaičiūnaitės rinktinę.
       Per prisiminimo tekstinę sklaidą yra įvedama kita laiko plotmė. Sniegas turėtų nurodyti žiemos laiką, tačiau J. Vaičiūnaitės eilėraštyje minimas rugpjūčio dangus (vasaros mėnuo), o H. M. Majevskio tekste („Kovą žibučių palytėti pirštai – – / Tuomet – pro tamsos vartus – prasišviečia metų laikai“ – „Pie marta vizbulītēm pieskārās reiz pirksti – – / Tobrīd – caur tumsas vārtiem – izspraucās gadalaiki“) kalbama apie pavasario mėnesį – kovą ir apskritai apie visus metų laikus. Laiko nekonkretumas leidžia daryti dar vieną prielaidą apie prisiminimą. Abiejuose (tiesioginiame ir intertekstiniame) tekstuose yra minimas sniegas, kuris ir atlieka jungiamosios ašies funkciją.
       J. Vaičiūnaitės eilėraštyje fraze „amžinybės sniego gniūžtės“ apeliuojama ir į kitą faktą, aprašytą prisiminimų knygoje „Vaikystės veidrody“ (1996). Poetės atmintyje liko užfiksuotas pasakojimas apie senelį, Karo artilerijos gamyklos liejimo cecho meistrą. Sprogus aliumininiam katilui, sniego gniūžtė seneliui išmušė akį. Faktas neturėtų kontekstinės reikšmės, jeigu pati poetė nebūtų įvardijusi to gniužulo „sniego gniūžte“, arba atvirkščiai – ši žodžių samplaika į eilėraštį atėjo iš prisiminimo. Sniego gniužulus J. Vaičiūnaitė mini ne viename tekste. O šiame eilėraštyje „amžinybės sniego gniūžtės“ yra aliuzija į mirtį. Tokia konotacija suaktyvinta H. M. Majevskio tekste, kurio paskutinė eilutė („kur Tavo pirštus bučiuos po sniegu“ – „kur Tavus pirkstus skūpstīšu zem sniega“) nurodo į žiemos miegą ir į pavasario prisikėlimą.
       H. M. Majevskio eilėraštis „Prisiminimų sniege“ parašytas 2001 m. vasario mėnesį, o vasario 11 d. mirė J. Vaičiūnaitė. Tad šiuo atveju eilėraštį galima perskaityti kaip epitafiją, atsisveikinimo gestą, kuriuo apeliuojama ne tik į konkretų tekstą, bet ir į visą poetės kūrybą ir gyvenimą. Be to, eilėraštį „Sniego gniūžtės“ H. M. Majevskis paminėjo ir įžanginiame J. Vaičiūnaitės dvikalbės rinktinės žodyje. Autorius užrašė J. Vaičiūnaitės dukters Ulos pasakojimą apie šio eilėraščio genezę. Poetė po bevaisės operacijos, vos tik atsigavusi nuo narkozės, parašė eilėraštį – paskutinį paskutinės knygos kūrinį (rinkinys „Debesų arka“, 2000 m. pabaiga). Tad H. M. Majevskio epigrafu pasirinkta eilutė turi ne tik tekstinių, bet ir užtekstinių aliuzijų.
       Dviejų tekstų komunikavimas įžvelgiamas ir per eilučių panašumus. H. M. Majevskio „melsvi vandenys“ („zilgmes ūdeņiem“) tiesiogiai turi ryšį su J. Vaičiūnaitės teksto eilutėmis: „Sniego gniūžtės, / debesynų sniego gniūžtės / tamsiai mėlynam / rugpjūčio danguje“. Kontaktuoja ir subjektai: aktyvusis H. M. Majevskio eilėraščio „aš“ komunikuoja su pasyviuoju J. Vaičiūnaitės eilėraščio „kitu“. Aktyvusis ir pasyvusis pradai čia susiję su teksto rašymo procesu ir interteksto kaip pėdsako ieškojimu. Tiesioginė komunikacija reiškiasi paskutinėje strofoje, kurioje subjektas kreipiasi į „tu“. Subjektui yra reikalingas „kitas“ kaip veidrodinis atspindys, todėl ir eilėraščio erdvė, ir laikas, ir pati egzistencija yra inversiška kito teksto atžvilgiu: viršus – dangus, apačia – vanduo. Pagrindinė prasmės ašis yra prisiminimas, apeliuojantis į sąmonės veiklą. Pagal hermeneutinius principus skaitytojas kuria savitą teksto prasmę. Toji nauja prasmė yra H. M. Majevskio tekstas, veikiamas kitų tekstų, kito suvokimo apie prasmės duotybę. Eilėraščio „aš“ kreipiasi į „tu“, kuris yra kito eilėraščio subjektas.
       Intertekstas turi atmintį, kurios nepraranda ir todėl, kad jame slypi pirminio teksto, proteksto ir preteksto pėdsakas. Tik per kartojimą asmeninei istorijai suteikiama simbolinė reikšmė. Tai teksto struktūros vertikali ašis, retrospektyvus erdvės gilinimas ir vidinis, intymus, dviejų lyrinių subjektų dialogas.
       Belieka pridėti, kad bet kokia tekstinė simbolika ateina iš gyvenimiškųjų reikšmių ir žmogiškųjų sąlyčių: abu poetai mirė tais pačiais metais. Nors ir skirtingų kartų, tačiau abu priklausė dar aristokratiškam poetų luomui, kuriam poeto ar poetės statusas buvo egzistenciškai svarbus ir svarus – reiškė gyvenimą arba mirtį.



       ______________

       1 P e l e c k i s - K a k t a v i č i u s  L .  Vasaros su Algimantu Baltakiu // Varpai: almanachas. – 2004. – Nr. 18. – P. 229.

       2 Gaila kaip toj dainoj: Judita Vaičiūnaitė atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus // Metai. – 1997. – Nr. 7. – P. 108–109.

       3 V e n c l o v a  T .   Vilties formos: eseistika ir publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 324.

       4 B a c h t i n  M .   Autorius ir herojus: Estetikos darbai. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 189.

       5 R i c o e u r  P .   Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 27.