tekstai.lt

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Poilsiaujanti poezija


b_151_233_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_norvila.jpg       Paulius Norvila. SEPTYNI METŲ LAIKAI. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 104 p.

       Knygą pradedame skaityti nuo viršelio – Pauliaus Norvilos knygą puošia autoritetingi Tomo Venclovos ir Juozo Erlicko vertinimai, iškart garantuojantys debiutuojančiam poetui daugiau skaitytojų. Toliau aptinkame paties poeto žodžius, kuriais jis tarsi pradeda knygą: „Stebiuosi. Tiesiog stebiuosi“. Poezija, kylanti iš nuostabos, man kelia pasitikėjimą, tačiau paskutinio viršelio anotacijoje cituojami autoriaus žodžiai, kad poeziją jis laiko „vienu iš poilsio būdų“, kelia nerimą, ko bus daugiau šiuose eilėraščiuose: nuostabos ar poilsiavimo?

       Visame rinkinyje nemažai dabarties laiko ženklų, jo kritikos. Ryškiausiai fiksuojamas šiuolaikinio pasaulio netikrumas, paviršutiniškumas. Kaip dabartinio laiko erdvę galima mėginti identifikuoti nuolatos tekstuose pasikartojančią skirtį „čia–ten“: „čia mes šaudom tuščiais šoviniais, / kai palieka benamiai namus, / kai pasisuka žemė kampais / ir atsiremia tiesiai į mus“ (eil. „nesvarus“). Tokią nesvarumo būseną galima vadinti rinkinio dominante. Ištuštėjęs pasaulis, kuriame sunku pajausti prasmę, į subjektą pasisuka savo aštriais kampais. Fiksuojami jo paviršiai („čia šluoja stogus pavėsis, / kreivai pradarytos durys / ir sklinda dirbtinės šviesos, / reklamos pro plyšį žiūri“), kuriuose žmogus nebeturi kur sustoti: „aš toks – iš stoties į stotį, / iš miesto į miesto kraštą“ (eil. „kitas variantas“). Eilėraščių subjektas nuolat bando prasiveržti gelmėn, tačiau ir vėl tarsi iškeliamas į paviršių. Būsenai išreikšti pasitelkiama jau įprasta reklamos ir šviesų vaizdinija, neieškant, kas slypi po šiais pavidalais, neformuluojant kiek savitesnių pozicijų.

       Svarbus šio pasaulio bruožas – dialogo, ryšio nebuvimas: „čia sugrąžintas status quo – / mergaitėms nukapotos galvos, / o žvilgsniai – pasiųsti miegot / ir rožinės neegzistuoja spalvos. / nes egzistuoja sąlytis – kirviu, / ir santykiai – bevielėm sielom“ (eil. „labai status“). Atsparos ieškoma kreipiantis į „tu“, mėginant sukurti intymią erdvę. Eilėraštyje „netikėtas“ subjektas, esantis tokiam pat nusekusiame, sušalusiame pasaulyje, kreipiasi į „tu“, su kuria santykis nutrūkęs („tavo akys mažiausio kalibro, / ir nelieka jokių dialogų / ir net ašaros dydžio kontaktų“), tačiau ji yra tarsi daugiau žinanti, numananti pasaulio atsinaujinimo galimybę: „tu žinai, kur tirpsta ledynai, / ir mane ten kada pasikviesi“. Kartais subjektas pasirodo banaliu „Dievo varguolio“ (t. y. poeto) pavidalu, kuris regi šio pasaulio absurdą ir tuštumą: „čia dešimtys bando paklysti, / o tūkstančiam niekas nerūpi“ (eil. „absurdas“). Savitai sugaunamas svetimumo, vienišumo jausmas: „krinta tyliai, bet nukrenta garsiai / ir atsisuka žmonės iš gatvės, / ir taksistas paskolina švarką, / kad pridengtumei savo vienatvę“ (eil. „kartais taip būna“).

       Subjektas kalba siekia sugauti trapius būties pavidalus ir pajausti įtampą tarp minties ir kalbos formos, į kurią bando įlieti savo vidinę energiją: „kai atranda mane mano mintys, / mano kirčiai suluošina rimą“ (eil. „psl. atsivertimas“).

       Bet vis dėlto P. Norvilos eilėraščių subjektas nėra tik šio pasaulio paviršiuose pasiklydęs ieškotojas. Esama tekstų, kuriuose jis pasirodo kaip žinantis, saugantis prarastas vertybes, bet, deja, – neišgirstas: „mane pasikvietė ir aš paviešinau, / jiems sniegą, smėlį, druską, vyną, / trumpi šie žodžiai – nesipriešino, / mokėjau aš kalbėt, bet nieks nežino“ (eil. „nežino“). Teisiojo pozicijos, kartkartėm išnyrančios šiame rinkinyje, kiek trikdo prie dialogo įpratusį skaitytoją. Juk žinome – banalių tiesų nėra, blogai tik tai, kad mes nesugebame jų „išvėdinti“, pateikdami jas tiesmukai ir pačiu banaliausiu jų pavidalu. Šio rinkinio eilėraščiuose minėtos nuodėmės neišvengta: „ir tapo peizažą negražų / taip gražiai, / kad ten ras savo jausmą / – kiekvienas – / nesvarbu, koks jis – didis ar mažas“ („kiekvienas“). Po visus pakampius ištampytas „alkano poeto“ įvaizdis (eil. „kažkas beldžiasi“), kai pateikiamas be jokios ironijos priemaišos, manau, ne vieną skaitytoją privers praversti puslapį. Su alkanu poetu ar anksčiau minėtu „Dievo varguoliu“ dar galima susitaikyti, tačiau kai subjektas užsivelka pranašo togą ir ima pačiu primityviausiu būdu postringauti apie gėrį ir blogį, pasijuntame išspjauti iš poezijos erdvės:

atpiginti kopūstai,
šiluma.

o kiek kainuoja jūsų gėris?

už dyką?
akcija čia gal tokia, ar ką?
o gal ne verslo esat jūs pilietis?

rytoj pabrangs?
kodėl? nejau atšyla oras?
atšąla, sakot?
genda viskas po ledu?

žinai...
trumpi gyvenimai goduolių.

ir gėrio neperku
ir neparduodu,

dalinu.

 

 
(„atpiginti kopūstai“, p. 58)

       Banali retorika, kurios rinkinyje gausu, esti kaip balastas, kad išlaikytų eilėraščio formą ar kompensuotų neturėjimą ko pasakyti: „o mes kalti? kalti todėl, kad einam. / rytoj nauja diena, bet senas gėris (eil. „gondolom“); „bet ne galvos ledinės, o širdys“ (eil. „tiesioginis II“). Daug eilėraščių neturi savo branduolio, prasminės ašies, ant kurios suktųsi vaizdiniai. Atrodo, juos laiko lengvas skambančių žodžių rikiavimas į sklandžias eilutes, kuriose neatsiranda jokios prasmės, pavyzdžiui: „kai juoda aplinkui, taip juoda, / ir tylu, kai aplinkui tylu“. Panašu, kad poetą pagauna kalbos inercija, prieš kurią jis ne visada atsilaiko: „tik šlavėjas sušalęs rugpjūčio. / tik šlavėjas ir vėjas, ir aš“ (eil. „pasiklydę“). Poeto pamėgta kartotės stilistika ima erzinti, eilėraščiai supanašėja, tampa monotoniški, o kartais išvirsta tik į beprasmę žodžių dėlionę, a la „žaidžiame kalba“. Tai ir atskleidžiama eilėraštyje „kaip nereikia daryti“ (šiame kontekste – prasmingu pavadinimu):

ir strėlės nevalingas šuolis,
jos nukautas žemės vienuolis,
jos nukautas senas varguolis?
ar girdėjai kada, kaip skamba
josios mirksnis, dingęs už kampo,
josios šypsena, dingus už kampo,
ir nuleistos pavargusios rankos,
ir pakeltos pavargusios rankos?

       Eiliavimo „lengva ranka“ esama nemažai, nereflektyvus santykis su tuo, apie ką kalbama, dangstomas poetinėmis puošmenomis. Matyti, kad kartais reikėtų ilgiau brandinti tekstą, pavargti ieškant žodžio, kad dėl poetinio tiesmukumo neliktų luošas vienas geresniųjų rinkinio tekstų: „krenta karvės didumo lašai / ir mane, tokį mažą, sutraiško“ (eil. „negatyvas“). Jeigu visas eilėraštis būtų parašytas humoristinės žaismės stilistika, šios eilutės nežeistų klausos, tačiau cituotam tekste subjektas ieško „tu“, gana lyriškai ir melancholiškai intonuodamas: „jie išduoda, bet žino gerai, / kad ieškoti kaskart per vėlu, / tad prašau – tu pati pasakyk, / kad žinočiau, kada, kas ir kur“ (eil. „negatyvas“). Neieškant subtilesnės raiškos, nueinama tiesiausiu keliu, pasitelkiant paaugliškos kalbėsenos resursus, kurie vėlgi nedera prie viso eilėraščio intonacijos: „nežinau, nes manęs čia per daug, / o tavęs per mažai – viso gero, / išeinu, susisieksim vėliau, / išeinu, bet žinok, buvo gera“ (eil. „per daug“). Esama eilėraščių, kuriuose tarsi neišlaikomas tas pats poetinis lygmuo ir jie sušlubčioja. Tekste „iš tiesų“ sukuriama stipri intymumo aura, kurioje vykusiai įpinami erotinės žaismės elementai, tačiau paskutinė eilėraščio eilutė – kaip tas deguto šaukštas: „ar žinai kokia tu? – kavos skonio. / ir tik gaila... ragavęs nesu“. Poetas nesukuria savitos įvaizdžių, metaforų sistemos, kuri liudytų esant savarankišką poetinį pasaulėvaizdį. Nuolat varijuojama sapnais, žvilgsniais ir pan., iš esmės neatnaujinant šios jau išbandytos poetinės kalbos galimybių, jos neindividualizuojant.

       Nepaisant visų išvardytų trūkumų, matyti, kad šioje poezijoje yra ir kita pusė. Svarbiausias bruožas, kuris daro ją poezija – autentiška pagava, kuri sublyksi ir priverčia stabtelti. Kad ir ši eilutė: „čia malūnas sutilpęs į ausį žibuoklės mažytės“ (eil. „neparašyta istorija“), kurioje pasirodo savitas ir įdomus pasaulio matymas; arba: „nes tai dykumos mano delnuos“ (eil. „miegas“).

       Skaitant šį rinkinį nuolat piršosi analogija pagal Roberto Musilio romano pavadinimą: poezija be savybių. Joje yra visko: džiaugsmo, skausmo, blogio, gėrio, tačiau beveik niekas neišsikristalizuoja, neįgyja charakterio, kad priverstų suklusti, sustoti. Trūksta tos jau minėtos nuostabos. Todėl šią kūrybą vadinčiau „potencialia poezija“.