tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O


b_145_225_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_donatasp.jpg       Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

       O pirmiausia tradiciškai padūsausiu, jog „Pirmosios knygos“ serijoje per metus išleidžiama tik viena poezijos knyga, kai vertų knygos jaunųjų poetų Lietuvoje tikrai daugiau nei vienas ar du. Štai ir Donato Petrošiaus „iš tvermės D“ teko skaityti gal prieš porą metų, kai turėjau garbės būti komisijos pirmajai knygai atrinkti nariu. Jau tada poeto eilėraščiai buvo verti, kad pasiektų skaitytoją knygelės pavidalu, tačiau komisija nusprendė pirmenybę suteikti Agnei Žagrakalytei ir jos opusui „Išteku“. Gal ne vien dėl to, kad Agnė – moteris, o komisija panorėjo išmėginti, ar tikrai D. Petrošius pakankamai ištvermingas. A. Žagrakalytė bent jau mane tada nustebino vitališkumu, nevienareikšmiais minimalizuotos kalbos niuansais, gražiai žaistu primityvumu bei rankraščio vientisumu. Greta šios koketiškai autoironiškos autentikos neką mažiau autentiška D. Petrošiaus ištvermė regėjosi kiek per sunki ir, tiesą sakant, duobėta. Ką gi, leisdama knygą „Išteku“ A. Žagrakalytė jau buvo ištekėjusi, tad dabar, augindama sūnų, naują knygą galėtų pavadinti „Gimdau“ – literatūrinė refleksija mūsuose smarkiai vėluoja. Šiuo požiūriu D. Petrošiaus ištvermingas laukimas – pagirtinas.

       Kad ir kaip ten būtų, dundant traukiniu į Karaliaučių, mano rankose (kažkokia išvirkščia knygnešystė) – D. Petrošiaus knyga „iš tvermės D“. Nelabai skiriasi nuo rankraščio, skaityto prieš porą metų, – gal dešimt naujų, tiesa, gan stiprių eilėraščių. „Mano laikais“ per porą metų jaunas poetas parašytų mažiausiai vieną naują knygą, bet kiekvienam savi laikai ir sava jaunystė. Kaip viename iš geresnių knygos eilėraščių, sukurtų tartum prieš porą metų atmesto (atidėto) rankraščio gedint, poetas sako:

       Tebus atleista visiems: vieną kartą
       Nusprendžiau, kad jau viskas man
       Baigta. Pasitiesiau ant grindų čiužinį,
       Atsiguliau ant nugaros ir taip
       Gulėjau žiūrėdamas į lubas tris metus.


                                                      (p. 34)

       Atpažįstama būsena, o autoironija ją tik mėgina pateisinti. Pasiteisinimai nepriimami. Nereikia net kitos strofos pradžios („Dievas tada į mane atkreipė dėmesį.“), jog suprastume turį reikalą su tikru poetu, tikros poezijos pastanga, tyliu savos tapatybės ieškojimu per kalbą, kuri „Dievo labiau nei žmogaus“, anot vieno pagyvenusio poeto, arba „du mušti / trys užmušti“, anot vieno jaunojo poeto, t. y. D. Petrošiaus. Maždaug tokiu santykiu ir galima vertinti knygos eilėraščius, nepamirštant patarlės, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.

       Gal neverta stengtis tiksliai šifruoti knygos pavadinimo, šiaip ar taip, turi racijos ir tvermė, ir ištvermė, o D gali būti tiek Dievas, tiek Donatas, gal Dėsnis, o gal ir Daiktavardis, jei turėsime omenyje prieš kelerius metus V. Kubiliaus įvardytą naujausios lietuvių poezijos tendenciją daiktavardėti. Iš tikrųjų nelabai suvokiu, ką tai reiškia – gal būdvardžių vengimą, apie kurį šnekėjo J. Brodskis? Tada būtų aiškiau, tada sutinku – štai eilėraštis su vienu neišvengiamu būdvardžiu, nes apie „visas raudonas spalvas“ pasakyta gerai (kas supranta):

       tada šurmulys manyje užlūžo
       ir pamačiau visas raudonas spalvas
       tada jos pasakė ei labas – ne man

       tada aš paklausiau jų ar
       aš pažįstu angelus
       su kuriais jos miega

       blyksnis kaip antausis nukaista
                                        skruostas –
       gal alkoholis kaltas libido gal
       ir niekas nesužinos nes kadras pasiekė
                                        nušvitimą

                                                      („zen(it)“, p. 42)

       Sutinku ir su tokiu poetinės kalbos nužeminimu iki pašnekesio arba prasmingo „kliedesio“, kai asmeninės patirties svaigulys įgyja šiokį tokį metafizinį lygmenį, nušvitimą, kuris pasiekiamas daug organiškesniu kalbos „kaifu“ (jei poetinį svaigulį metaforiškai gretintume su narkotiku), nei naujausios lietuvių poezijos adeptų dažnai vartojami sintetiniai poetinės šnekos pakaitalai bei išmoktų formulių multiplikacija.

       Viena svarbiausių poezijos reikšmių – tęsti, anot vieno arabų mito, Dievo Adomui pavestą darbą: suteikti daiktams vardus, atverti tikrąsias, tiksliausias jų prasmes. Įvardyti, t. y. paliudyti jų tikrumą, stebėtis, jog tai yra:

       – – – – – virš cerkvės praskrido kovarnis.
       Suspėjau baloje užminti ant jo atspindžio.
       Sustok ir apsidairyk, kas dar matė, kas šį kartą
       tavo liudytoju niekada nebus.

                                                      (p. 60)

       Tai pabaiga ilgo eilėraščio „Būtojo kartinio vienaskaitos antras skiemuo“, prie kurio pieštuku spontaniškai pažymėjau „l. geras“ ir kurį vertėtų cituoti visą ne vien dėl to, kad jame sapnuojama taip puikiai man pažįstama topografija ir nostalgiškai skamba senas G. Grajausko bliuzas: „aš užkalbėsiu tave nuo jų, aš numylėsiu tave / nuo jų, aš nukankinsiu tave, aš susprogdinsiu…“ Nėra kitų liudytojų, tik poetas, tad jei jam pavyksta įtikinamai paliudyti, liudytoju tampa ir skaitytojas. Liudiju. Tvermę.

       Viena kūrybos psichologijos teorija teigia, kad libido, arba seksualinė energija, bei kūrybinė energija yra vienas ir tas pat. Dabar sako, kad ta teorija paseno, bet manau, jog tiesiog paseno ją propagavę. Kad ir kaip ten būtų, yra ir nesenstančių dalykų. Jei neklystu, energijos išsilaikymo arba tvermės dėsnis tvirtina, jog energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Neką nutuokiu apie fiziką, apie poeziją šį tą galėčiau pasakyti, bet vargu ar pasakyčiau tiksliau, nei tą išreiškė mano bičiulis (arba, kaip jis pats sako, – bičiulėnas) latvių poetas Pėteris (arba, kaip pataisytų „iš tvermės D“ redaktorius V. Braziūnas, – Pėteras) Brūveris: „Galvojau ir apie poeziją – ar ji tik paprasčiausia raidžių kombinacija? Yra net toks posakis, kad poezija – tai tikslūs žodžiai tikslia tvarka. Galėtų taip būti, bet negi tai svarbiausia. Aš, nebūdamas mistikas, vis dėlto manau, kad egzistuoja dvasinės energijos tvermės dėsnis. Būtų pernelyg išsišokėliška teigti, kad tavyje įsikūrė dieviška ar apvaizdos energija. Tačiau kiek savo energijos įdedi į eilėraštį, muzikos kūrinį, paveikslą, tiek jos ten ir yra. Paskui tą energiją gauna skaitytojas. O dar vėliau – ji eina per kelias kartas“. Tad verta pakalbėti ir apie tradiciją (kuri D. Petrošiui, ačiū D., nesvetima), dialogą su kita ir net kitokia poezija.

       Kad ir renesansiško užmojo trijų šlubuojančių, slidinėjančių, čia merdinčių, čia vėl prisikeliančių, bet vis dėlto alsuojančių, gyvų eilėraščių cikle „Didysis Žiemos Išpardavimas“ jaučiami tolimi atgarsiai klasicistinės T. Venclovos architektonikos, kuri čia virsta kadais tam tikrą kryptį lietuvių poezijoje ženklinusios tvarkos ir darnos griuvėsiais. Tiesą pasakius, tuo man šis ciklas ir patrauklus. Žodžiu, pasirodo kadaise didingos katedros griuvėsiai, kuriuose aidu atsimuša kažkur jau girdėtas gan tiksliai daugiažodžiaujančio pamokslautojo balsas. Užmušk, bet beveik kaip S. Parulskio: „Tau per brangu. Kišenės liks dievotai tuščios / Šviežioj kupiūroj parašyta: sniegas krenta biržoj / Dar parašyta: kils pūga ir pardavėjos gūžčios // Ir urmu suvynios metus, įtikins kaklą, kad nespaudžia diržas“.

       O diržas vis dėlto kartais veržia ir dažnai į galą uždusina gerai pradėtą eilėraštį – štai čia autoriui ir pristinga ištvermės. Kad ir puikiai pradėtame „Praėjusiai – artėjančiai ir neišvengiamai“:

       štai vėl tu laisvas virš trans-
               porto kamščių tarp signalinių šviesų ir smogo
       sandalai slidės smilkalų antenos
               nedžiūva skalbiniai Taurakalny kaip ant Tibeto stogo

                                                      (p. 74)

       Pavydėtina eilutė „nedžiūva skalbiniai Taurakalny kaip ant Tibeto stogo“, užuot išsprogdinusi jos vertą eilėraštį, pasiklysta visokiausiuose „sielos stadionuose“, kur rimuojami nesirimuojantys tarptautiniai žodžiai – „saliutuoja“ ir „laboratorija“ arba „džiazas“ ir „miražas“. Ir dar visa tai stebint Raineriui Marijai, suprask, Rilke'i. O užbaigiama meilės lyrika, kuri nesugraudintų net J. Erlicko: „nuo tilto spoksai apačion ir ji šalia vilies / kad ji yra stebies už ką tave jos myli ak tos akys“. Žodžiu, eiliniam skaitytojui autorius kažin ar įrodė, kad čia kalbama ne apie kokią prarastą geltonkasę, bet apie neišvengiamą mirtį ir meilę sau – vieninteliam ir nepakartojamam. O galėtų būti geras, sakyčiau, labai geras eilėraštis.

       Tad gal ne visai teisus „Literatūros ir meno“ naujų knygų apžvalgininkas, teigdamas: „Paprastai dauguma jaunų kūrėjų dar nesugeba suvaldyti balso, išlaikyti kalbėjimo ir saviraiškos įtampos, minties ir žodžio pusiausvyros. Donatui Petrošiui tai negresia“. Gresia. Ir Petrošiui, ir Nekrošiui, ir jaunam, ir senam, ir tau, ir man.

       Arba štai tokie katastrofiški (turint omeny tiek formos, tiek lenkų katastrofizmą) jėgų mėginimai silabotonikoj, kurie vargu bau yra „formos eksperimentai“, anot to paties „Literatūros ir meno“ apžvalgininko, ir liudija gal tik nesugebėjimą susitvarkyti su elementaria tradicine forma:

       į Viešpaties kūną nulyja lietus
       teisingas ir šventas, lyg sprogstančios kulkos
       vėl staugs sirenos, bet niekas nepabus
       akis užmerkę inkš neklotuos gultuos

                                                      (p. 50)

       Dvi eilutės vienoje metrikoje, trečia kitoje, o ketvirta apskritai velniai žino kas. Nepriekaištauju autoriui – sako, M. K. Čiurlionis taip pat nemokėjo piešti. Tačiau mano priekaištų čia nusipelno gerą, net, manau, kiek hipertropuotą, iki eufonijos kraštutinumų užaštrintą poetinę klausą turintis knygos redaktorius, kuris, jei nesugebėjo poeto priversti tokio nemokšiško teksto atsisakyti, tai bent galėjo parodyti, kaip paprastai padaroma, kad ir prastas eilėraštis suskambėtų. Dabar gi eilėraštį gelbsti tik pavadinimas – „Peizažas, kurį išmetėm“.

       Ir vis dėlto D. Petrošiaus „iš tvermės D“ – gera knyga, su visomis pastebėtomis ir nepastebėtomis klaidomis. Gudrusis D. Kajokas teigė, jog į eilėraštį, kad šis suskambėtų, kartais reikia tyčia įvelti klaidą. O aš prisiminiau prieš dvidešimt penkerius metus sutiktą senuką liaudies dailininką, kuris, sulaukęs septyniasdešimties metų, pradėjo tapyti, kiek įmanydamas stengėsi tai daryti teisingai, be klaidų, studijavo klasikus ir tada madingą hiperrealizmą, bet viskas, kas jo kūryboje turėjo vertę, buvo klaidos. „Pastebėtų klaidų atitaisymas“ – taip vadinasi paskutinis knygos eilėraštis. Man miela ši knyga, jos besiplečianti topografija ir nenykstanti filotopija – nuo krumplių, kuriais tėvas išmokė skaičiuoti laiką bei švęsti gyvenimą, iki tėviškės, kur tikroji religija – kinas („ir šventieji šypsodami stumdos paveiksle / toj išblukusioj kino ikonoj“). Kur – „kai eisi į Medvėgalį karosų gaudyti / rasi suvažinėtą didelį zuikį“. Iki Taurakalnio, kuris ir man svarbus nemažiau nei monoteistams Araratas, Taurakalnio, slidaus kaip mitologinis Stiklo kalnas, ant kurio poetas vietoj Kaulo senio apgyvendina mylimąją. Manyčiau, jog tai ir yra poezija, kuriai sukurti reikia tiek tvermės, tiek ištvermės, tiek Dievo ar bent jau kalbos pagalbos:

                                         <…> Naktimis atkuriu
       visus mūsų bežodžius pašnekesius, jų stilių ir
       sintaksę. Perrašinėju šimtus kartų kiekvieną

       žodį, besikėsinantį tapti jos tobulumo
                                                   atspindžiu,
       nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno
       atitikmens kalboje, o visas mano rašymas
                                                   bus tik

       nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas

                                                      (p. 80)

       Yra šioje knygoje kažkas, ką nesunku pastebėti, bet apibūdinti nelengva. Kažkas tikro ir gyvo – iš alsavimo, iš oro, iš OM. Dažniausiai tai pavadinama poezija.