Jolanta_Maleryte


       ***

 

       Oi, kaip kvepia žolė,

       Kai basa nušienautomis pievomis,

       Prisirinkus melsvos rugiagėlių dainos,

       Aš brendu vakarais

       Paguldyti į poilsį dieną

       Ir atnešt šuliniams margaspalvės rasos.

 

       Sklidinuos šuliniuos —

       Išbarstyti ramunių vainikai,

       Neišgertas lipnus dobilų raudonųjų medus.

       Šimtaspalvis vanduo

       Nuo apsunkusių rankų srovena,

       Kai rasas nušienautų gėlių skandinu.

 

       Oi, kaip kvepia žolė,

       Kai basa nušienautomis pievomis,

       Prisirinkus melsvos rugiagėlių dainos,

       Aš brendu į laukus

       Susirinkti nusvirusius žiedus,

       Kad atneščiau versmėms margaspalvės rasos.

 

       Aidai, 1975 m. spalis

 

 

 

       ***

 

       Pulsiu į glėbį klevams

       Ir pavasarį saldų išgersiu.

       Rankomis srūva sula,

       Srūva saulė kamienais įšilusiais,

       Ir taip sukasi sukas galva,

       Lyg iš naujo pamilus.

 

       Aidai, 1975 m. spalis

 

 

 

       ***

 

       Vasara skalauja upėse vaivorykštes,

       Pievose džiovina,

       Saulėtam šaltiny, drebulių paunksmėje

       Ilgesį skandina.

 

       Garbanas žaliąsias medžiams iššukuosiu

       Šukom papartinėm,

       Nes padovanojo vasara man širdį —

       Virpantį šaltinį.

 

       Aidai, 1975 m. spalis

 

              

       VAIKYSTĖ

 

       Išblėso ryto miglose

       Ugningos medžių puokštės...

       Pravirko gailiai danguje
       Išbalusios žibuoklės...

 

       Žinau — ištirps drėgna migla,

       Vėl sužydės žibuoklės,

       Tik niekad taip nebesijuoks

       Baltų beržų sūpuoklės.

 

       Aidai, 1975 m. spalis

 

 

      
       VĖLINIŲ NAKTIS

 

       Amžinybe dvelkia rūstūs medžiai,

       Žvakių liepsnos blaškosi nuo vėjo,

       Vėlinių naktis niūri, bežadė,

       Puokštėm chrizantemų pražydėjo.

 

       Ore lapai draikosi be kvapo...
       Tiktai antkapiams pilkiems nešalta...

       Gal būt, kada nors ant mano kapo

       Tu padėsi chrizantemą baltą.

 

       Aidai, 1975 m. spalis

 

 

 

       ***

 

       Pabers geltonas ašaras klevai,

       O man bus liūdna ir klevų tų gaila...

       Surinkčiau ašaras visas visas

       Ir vėl ant medžių pakabinčiau. Kvaila...

       Tarytum nežinau. Nukritęs lapas nežaliuos.

       Jis numirė. Bet jeigu tik galėčiau,

       Vis tiek surinkčiau juos visus

       Ir ant klevų iškabinėčiau...

       Aidai, 1977 m. sausis

 

 

       ***

       Pušys išgėrė saules,

       Upėse jų jau nerasi...

       Ištiesi rudeniui saujas,

       O pagalvojai — pavasariui.

      
       Blyksi birių naktų sagtys...

       Tos mėlumos nesuprasi...

       Rudenio mėlynos naktys,

       O pagalvojai — pavasario.

      
       Pušys — geltonos ir šviesios.

       Išgertų saulių nerasi...

       Rudeniui meilę ištiesus,

       Tu nusivylei pavasariu.

 

       Aidai, 1977 m. sausis

 

 

              
       ***

       Sužvarbo pūgos

       Nuo šaltos žvaigždžių šviesos,

       Nugrubo rankos

       Nuo vienatvės ir tamsos.

 

       Seniai užgeso

       Per dienų gilias marias

       Vilties skarelė,

       Nusinešusi svajas.

 

       Pasilikau sau

       Suledėjusias pūgas,

       Atidaviau

       Žmonėms šiltas žvaigždes.

 

       Aidai, 1977 m. sausis

 

 

              
       ***

       Rugpiūtyje medžius nuplauna paukščių raudos,

       Rugienose pasklinda balkšvos snaigės.

       Rugpiūčio naktimis — be galo tylios delčios,

       Ramus vanduo ir tylios žvaigždės.

 

       Paliko gervės mane vieną

       Ateinančiai snieginei tylai...

       O po piūties užgęsta žvaigždės,

       Ir medžiai nuo raudų pražyla.

 

       Rugpiūty stoviu vidur lauko —

       Ištirpsta paukščiai debesyse...

       Ir pagailėjus balto skausmo,

       Aš vėl su paukščiais neišskrisiu.


       Aidai, 1977 m. sausis

 

 

 

       ***

 

       Trapų jaukumą po lašų

       Suneštu į didelę pirkią...

       Stiklinę laimės paprašė

       Užgesę langų žibintai.

 

       Stiklinėmis samsčiau ežerus,

       Kaimynų languos ieškojau,

       Mačiau save tyliai veriančią

       Šermukšnių žalius karolius...

 

       Languose pasklis ratilai,

       Įšals kibiruose dūmai...

       Kažkas pas duris pritilo

       Išėjo iš pirkios jaukumas.

 

       Aidai, 1978 m. rugsėjis

 

 

              
       ***

       Eglių naštą —

       skarotą atodūsį

       Tartum laimę namo parsivesiu...

       Ir pušinių šakų sopuliu,

       Jai įėjus, duris užremsiu.

 

       Gal raudosiu —

       kaip praeitą rudenį

       Ir už stalo lyg svečią sodinsiu...

       Bet, geltonų laiškų liūdesį,

       Nuraminusi, rytą dingsiu — — —

       Du atodūsius, springstančius ašarom,

       Lyg dvi laimes namo parsivesiu...

       Atraudos už mane vasaros,

       jei naštos savo nepanešiu...

       Aidai, 1978 m. rugsėjis

 

 

              
       ***

 

       Gudobelėm sukrykštė naktys...

       Pabusiu...

       Ir, baugiai apglėbus šešėlį,

       Suklustu...

 

       Languose sustings minčių šukės.

       Palūšiu...

       Prašau, pasakyk man nebūti — — —

       Nebūsiu.

 

       O keistos gudobelių naktys

       Vėl tylios,

       Bejėgiškai purtau šešėlį

       Nebylų...

 

       Ir šiandien kaip vakar nuo skausmo

       Užmigsiu,

       Tik dar vieną šukę languose

       Paliksiu...

 

       Vienatvė per miegą sukliko!

       Pabusiu...

       Nutykino paupiu medžiai —
       Pajusiu...

 

       Aidai, 1978 m. rugsėjis

 

 

              
       ***

 

       Nuo stogų, mačiau,

       Ledo bokštų

       Kasos blizgančios — nusidriekusios...

       Kai maža buvau,

       Pilys rodėsi

       Kaip varvekliai — nepasiekiamos.

 

       Šiandien pamačiau

       Kovo saulės

       Iš varveklių tų — neišgriebiamos...

       Tapo, supratau,

       Pilys manosios

       Kaip vaivorykštės — nepasiekiamos.

 

       Aidai, 1978 m. rugsėjis