kajenas_gediminas
kajenas_gediminas
        Gediminas Kajėnas (g. 1978) – poetas, eseistas, bardas. 2004 m. baigė lietuvių filologijos magistrantūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. 2002–2004 m. dirbo Lietuvos Radijo laidos „Poetiniai skaitymai“ („Mažoji studija“) redaktoriumi. Nuo 2005 m. – internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ kultūros redaktorius. G. Kajėno recenzijos, straipsniai, esė, pašnekesiai, vertimai publikuoti laikraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir Menas“, „7 meno dienos“, žurnale „LUX / jauniems“, interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Eilėraščiai spausdinti almanachuose „Žiemos žodžiai“, 2003 (sudarė Benediktas Januševičius, Darius Pocevičius, Juozas Žitkauskas), „Poezijos pavasaris“ 2004 (sudarytojas Rimantas Kmita), „Žiema ir mirtis“ (sudarė Žilvinas Andriušis, Dainius Gintalas), „Varpai“, 2007 (22). 2003 m. už poezijos publikaciją festivalio metu „Literatūrinė sostinės žiema“ leidžiamame almanache  „Žiemos žodžiai“ buvo apdovanotas „Barzdos premija“.

 

 

Aštuntosios

 

taip būna naktimis, kai baigiasi ugnis ir rašalas
ir nesueina skiemenys į žodį, pirštai į glamones
kai ima sverdėti ir virsta nuopuoliais šventųjų raudos
ir atmintis sugrįžta nebūtais prisiminimais

 

pro sielos plyšius įsisukęs skersvėjis pabudina čia miegančius
kuriems tik sapnuose pavykdavo nubusti
nuskausmintos jų venos darganų pribrinkusios,
o akys tokios geros geros, lyg ką tik būtų nutapytos

 

bet nejučia jie ima stūgauti ir kriokti
ir prašo išmaldos, neprašo, o jau reikalauja,
kad gailestį sukeltų kits kitam galūnes nukapoja
ir žvangina grandinėm sunertų litanijų

 

vardai jų surašyti paskutinėj knygoj,
ji dar tik rašoma, bet raštai jos jau pildosi
ir šliaužia nesibaigianti procesija pro sutemas, pro miglą
o ženklas danguje išpranašautas – dyla

 

jų šventė tęsiasi, jai dar nelemta pasibaigti
pasaulis šitas kuriamas iš žemės ir jos aido
kol virpa tamsoje nerimastingas kūno dagtis
kol popierius dar nedega, kol delnas dar prikaltas

 

taip būna naktimis, kai viskas leidžiama –
pabust ir netikėt, ir netgi išsinert iš kailio

 

 

 

Daina apie nesibaigiančią meilę

 

išgulėjom kilimą
tipenimais, kutenimais
pramaišiui begurkšnodami
tai arbatą, tai vyną

 

dar kažką besmilkydami
tylėjom baugščiai
susižvalgydami,

 

nesakei nieko, naktimis tik
krūptelėdavai
iš miego lyg kažko išsigandus,

 

nedrąsiai
nusijuokdavai

 

mano palėpėje,
kur tik knygos
dulkių ryjamos,

 

spausdinimo mašinėlė užsikirtus
ant pauzės

 

ir sutemus sienoje išnyrančios
tušu teptelėtos medžio šakos,

 

tada dar nė neįtariau
tavo sapnuose mirties sėklą
pasėjęs

 

 

 

dar vienas nepavykęs Charo Girgeno* bandymas

 

kad tave kur perkūnas daužtų matai išsirėdė
gražiausiai rupūžė velnių iš kemsynų pririjus
dabar sėdi sau ramiausiai ir nė pirštelio
nė krust ot gyvatė, – burnoja sau panosėj
Chara Girgenas nagais įsikibęs į dalgio
kotą, kojom apsivijęs tręštantį
kamieną, maskatuoja, bando užsikabarot
viršun, kad kumščiu pamosikuotų aukščiausiajam
panosėj, nelipk, iš apačios rėkia boba
keisdama vystyklus ne Charo Girgeno
vaikui, – geležtę nulauši, kaip tada
per visus kaltus mirtį mėgdžiosi

 

*pasak buriatų, Chara Girgenas - pirmasis šamanas, kuris dar ir mėgino varžytis su Dievu

 

 

 

istorija su gaubliu

 

mėgo paskaitinėti kur lovoje išsivertęs po
sočių pietų, sakydavo knygos peni dvasią arba
aukštielninkas žiūrėdavo į lubas kažką vis sau galvodamas

 

rytais tik pabudęs valydavosi dantis, triašmeniu
skustuvu šienaudavo veido pievas

 

kad įtiktų moteriai kartą liovėsi gerti, savaitę
ištvėrė, paskui pasakė viso gero ir iškilmingai išlydėjo

 

rišdavo juodus kaklaraiščius eglišakiams baltais
rašmenimis išpaišydamas, įpykęs keikdavosi, net pačiam
ausys linkdavo – vis dėl to iškalbingumo

 

kiaušinius mėgo kietai virtus,
kavą saldžią,
metų laiką – po žiemos

 

su malonumu medituodavo plūdę paežery, kas vakarą
ligi pabaigos žiūrėdavo televizijos programas,
spjaudydavosi tik į servetėlę, prieš šventes išvėdindavo
kambarius, kviesdavo į namus santechnikus ir kitas
greito reagavimo pajėgas

 

dievino kassavaitinius apsipirkimus super-parduotuvėse,
rūkydavo cigaretes be filtro, nuo ko palaipsniui
lengvi krenkštelėjimai peršalus peraugo į chronišką kosėjimą

 

pykosi su kaimynais dėl katės apmyžto kilimėlio, kiekvieną
rudenį iš skambinančių į duris pirkdavo maišus bulvių

 

pašte užsiprenumeruodavo laikraščius visiems metams,
skaitydavo juos sau vienutėje nuo visų pasislėpęs
falcetu kriokdamas – gražus šis pasaulis, visų jis gražiausias

 

kartą iš nuobodulio peiliu gaublio vidurius atvėrė
ir nustėro tokią tuštumą radęs

 

paskui jau greit suvisam viską metė

 

 

 

iš Piterio

 

Ruduo jau greit. Mėnulio pusė.
Neva. Ir ji neatsimins manęs.
Ir vis žemyn nata, ir vyno butelys
tuštyn. Krantinės perkirstos pusiau
lyg atsisveikinimui ištiesta ranka.

 

Dabar tik kojose ataidi grindinys.
Duslus kartumas. Pėdos. Akmenys.
Kai trečią kart ištyli kupolą
prarijęs gaidys. Ir tyliai iš perono
pasitraukia traukinys.

 

 

 

iš puvimo knygos

 

palėpėj skersas vėjas plaka dalgį
kažkam šalia linkiu sveikatos – nepadės
iššokt iš šito viešpaties vežimo nachui
kai šienas perlytas ir ima pūti puslapiai
viršeliai ir brūkšniai, puodelis
pastalėj nuėstas dulkių ir linksmo pano
fleita be skylių, degtukai, cigaretės, pirštai,
dantys, vilnonės kojinės ir tabletės nuo
sapnų ir šuns būda ir buda, viskas
pūva, iš žemės žemėn, iš kojų panagių
į medžio žievę krakmolu išbaltintais
marškiniais ir užvožia, ir išneša, ir
pameta pakrūmei, ilsėkis puvime dabar
atleisk, skubu, pranešk kaip sekasi, ar daug
pasistūmėjai priekin ir kiek dar liko lig
vaiskiosios pamazgų duobės

 

 

 

iš tuvių gerklių šiąnakt išstrigo man dievas

 

kranksėjimas tavo varne juodasai
drėskia išdrasko lūpas ištinusias
žemės sauja iš tavo delno springdamas
krenkščiu vis springdamas apie
buroką plynam lauke šokinėdams
trypiu išsižergęs trypiu lyg riaugiojant ryjamas
vienas žingsnis šiapus kartais lyg
kryčiui urzgiu pabraukiu uodegą
brązginu žvangalais delčion įsispyręs
kirsk geluonim kirsk mano tėve
kirsk į brastą dabar kai į tave
žiūriu gali griausmu nes vis tiek
kran kran kaštonų branduoliai ant
šlapio grindinio ritas paskui
beveidę moterį kuri be paliovos
taip įkyriai šypsosi

 

 

 

mirtininkų elegija

 

delčia delsia

 

viešpatėli šventeliausiasai

 

žvarbus vėjas
žemelė salsva

 

ką daugiau

 

tik tiek, kad
numirsim
draug ligi pat
galo

 

 

 

Mįslių minimas

 

nieko tokio, sakau,
bandyk dar sykį,
šįkart dievaži atspėsiu,
šįkart – pataikysiu

 

taip ir galinėjuos
su dukra jos
išgalvotas mįsles mindamas
ir visada – pro šalį

 

rodos, nieko čia neprigalvosi,
taisyklės visiems vienodos,
tenka jų paisyti

 

o jai, matai, nusišvilpt

 

kabo kabikas, žiūri žiūrikas

 

kas?

 

cha, sakau,
lašiniai ir katė

 

ne, ir vėl
nepataikei

 

žmogus ir jo mirtis,
pareiškia
ir kvatodama nuliuoksi

 

nieko sau, galvoju,
ir išties

 

visi mes čia
kabantys ir skambantys
virš šitos properšos
tarp čia ir paskui

 

- - - - - - - - - - - - -

- - - - - - - - - - - - -

 

taip, o kartais dar ir
šokantys

 

 

 

pasimatymas

 

susitikom
susėdom
susitrupinom
susisukom
supūtėm

 

dabar laukiam

 

kas sau

 

 

 

pasisėdėjimas prie atviro lango su puodeliu arbatos

 

užu apvalaus medinio stalo tarp
visokių popiergalių sulankstytų suglamžytų prakuroms
tiksiančių artipilnio arbatinio pašonėj
čiobreliais ir jonažolėm užmerkto spoksau – pagada,
kanapėlės prie lango ant laikraščio taip
dailiai išdėliotos pamažėl traukiasi, visaip kaip garbanojasi,
sukasi pamiršusios saulėje išsiraivyti, tai vis nuo žemės
šaknimis atitrūkusios tik taip ir beišgali dabar
užsimirštu taip sėdėdamas musių zvimbimo klausydamas
skersvėjis pro atdarus langus vis kokį šuns amsėjimą pasiklydusį
ar karvės baubimą tuštėjančiuose laukuose atgina ligi manęs
obuoliams dundant žemėn lyg prieš užkasant

 

 

 

pastalėj

 

viešpats višnus vyšnias
lesa

 

nedrąsiai prisliūkinu
prie vaišių
stalo

 

kaulelius nuo žemės
saujon
susirenku

 

ryju
lankstydamasis
ryju

 

paskui
vartausi žviegdamas
pastalėj
apendicitu
išvarvėjusiu

 

 

 

Rastamano giesmė

 

O, galingasis Jah
tavo oda būgnui suteikia gyvybę
vos aš prisiliečiu prie jo
tu šoki

 

O, šlovingasis Jah
ant Babilono kaulų tavo rankų mostai
pabudina vaikus išvargusius
nuo ašarų ir ilgesio
ir jie šoka su tavimi

 

O, galingasis Jah
tavo karolių vėriniai tviska
juose mėnuliai keturi ir saulė,
žaibai ir debesys,
ir žvaigždės sunerti

 

O, šlovingasis Jah
tavo plaukai išdabinti gėlių vainikais,
tavo sūnūs ir dukros pasisotina
nektaru varvančiu iš jų

 

O, galingasis Jah
kai tu man ištiesi ugnies,
aš jau žinau –
esu per žingsnį nuo tavęs

 

 

 

veidu į baltą pilgatvio grindinį

 

šiąnakt įsispyręs į svetimas šlepetes pamaniau
kad suvisam ką bepasakytum mizantropiškas mėnulio
pjautuvas pasirengęs vienu kirčiu išskerst
šaltą dangaus augmeniją viskas bus kad ir kaip
besivartinėtum kad ir kaip vistiek kakta
į šiaurę išorinėj delnų pusėj
žiema prieš tave

 

nieko aš ir nesakau

 

 

 

ženklo variacija lėtą šeštadienį

 

šitoks lėtas dienų slinkimas
lėtas dūmas ir gurkšnis arbatos
lėtas letos lingavimas lėtas
ir lietaus varvėjimas nuo medžių

 

švento mykolo gatvėje džiazas
lygus delno nykimas lygus
kelias į šiaurės vakarus
lygiai lėtas pilnaties vytimas

 

2009 m.