gediminas kajenas
gediminas kajenas
        Jau kelintą sykį sėdint prie varpinės ir kažko belaukiant-nelaukiant prie manęs prieina žmonės ir klausia, kur yra „laimės plokštė“ ar „stebuklo plytelė“, ar dar kaip... Jų sutrikę žvilgsniai atrajoja kaltumą. Jie nebyliai keikia save ir plūsta už tai, kad paklausė, kad užkalbino nepažįstamą žmogų – kiek sykių vaikystėje mama grasė pirštu nekalbėti su nepažįstamaisiais. Jie nevalingai žvilgčioja tai kairėn, tai dešinėn, lyg kažko laukdami – gal atpildo, gal prakeiksmo, gal nelaimės. Paprastai aš irgi labai sutrinku užkalbintas nepažįstamųjų. Ypač kokiam Pilgatvy.

 

        Kartą prie manęs priėjo trise ir pareikalavo pinigų. Gąsdino. Norėjo mušti. Bandė stverti už atlapų. Kėsinosi į mano kišenes. Parodė pistoletą. Žadėjo nušauti. Pistoleto, tiesa, nebuvo. Vienas šaulys tik laikė ranką už striukės ir siūlė paėjėti kiek už kampo. Pistoleto nebuvo, bet aš jį mačiau. Vis dėlto laikiausi narsiai. Jie, tiesa, irgi. Už kampo nėjome. Bijojau, kad tikrai ims ir nušaus. Gal net ir pirštu. Ką gali žinoti. Visada laikausi tokios nuostatos – kol gyvas, niekuo negali būti tikras. Niekuo tikras. Mano sutrikimas ir baimė netrukus persidavė ir grėsmingai trijulei. Sakiau, kad kapeikų neturiu ir jų nebijau. Melavau net susirietęs. Turėjau ir kapeikų, ir baimės. Pilnas kelnes. Beje. Paskui jau išsiskyrėme. Pasidalijau su jais viskuo. Su kaupu. Du litus ir po kilogramą baimės kiekvienam atidaviau, nė nereikalaudamas grąžos.

 

        Tą mėnesį mane mėgino nušauti dar kartelį. Tiesa, ne Pilgatvy. Ir ne trise. Bet lygiai taip pat nesėkmingai. Tąkart pistoletą jau mačiau. Koks jis didelis buvo... Prašiau duoti palaikyti, bet nedavė. Irgi norėjo pinigų. Alui. Kai suprato, jog tikrai nieko neturiu, ėmė prašyti, kad neįduočiau jų policininkams – nelaikys gi manęs prie savęs visą likusį gyvenimą. Neapsimoka. Alumi tektų dalytis jau ne dviem, o trims. Todėl paleido. Gražiai atsisveikinom. Palinkėjau jiems sėkmės. Jie padėkojo. Bet sutrikę buvome visi lygiai taip pat. Palengva eidamas nuo jų vis svarsčiau: šaus į nugarą ar nešaus? Nešovė. Paskui, kai jau buvau per saugų atstumą nuo šūvio, mintijau sau – kaipgi čia išeina, kad jau antrą kartą per mėnesį mane nori nušauti. Turbūt dėl gražių mano rūbų, nusprendžiau. Nuo to laiko vaikštau apiplyšęs. Nė karto niekas ir nesikėsino. Jie turėjo būti kur kas baisiau sutrikę nei aš. Kažką užkalbino, prašė pinigų, net parodė jam pistoletą, o paskui lyg niekur nieko – gražiai atsisveikinę paleido. Nei šis, nei tas. Ką jie sau turėjo manyti? Kaip save pateisinti savo pačių akyse. Nuo to laiko, matyt, nepažįstamų žmonių nekalbina, nes tik prasižioji, galvoja sau, ir kaipmat – nesusipratimas.

 

        Užkalbintas nepažįstamųjų prie varpinės tuojau pat susigūžiu. Pinigų prašys? Į paskaitas apie tyrą meilę kvies? Gal net vėl ginklu palei pat nosį mosikuos? Apsimetu jų nepastebintis. Imu ir aš dairytis į visas puses – gal jau pasirodys, ko (ne)laukiu. O jie laukia, lyg būčiau jų paskutinė viltis. Žiūri man į akis maldaujamais žvilgsniais ir klausia, kur yra ta „laimės plokštė“. Ne, pasirodo, ne pinigų reikalauja, niekur nekviečia su jais eiti, nežada nieko pikto daryti. Nejučia mosteliu jiems ranka ar net pakylu iš tos vietos, kur jau pusdienį sėdėjau, ir nuvedu nelaimėlius ten, kur ir prašo. Baksteliu pirštu: „Čia“. Ir palieku juos prie spalvotais akmenėliais nusagstytos plytelės, aikštės pašonėje. Jie abstulbę žvalgosi į visas puses, dairosi, ir tuose jų žvilgsniuose matyti skaidrus sąmyšis, susipynęs su nerimu ir viltimi. O paskui jie nedrąsiai vienas paskui kitą užlipa ant tos plokštės, užsimerkia, nurimsta paskendę giliai savy, dar kiek pastovi ir tris kartus apsisukę nueina. Laimingi. Savojo stebuklo link...

 

        Ir gal tikrai paskui jie išlaikys egzaminą, troleibuso kontrolierius juos paleis, nors ir neturės bilieto, vieną rytą už lango pamatys pražydusį kaštoną, susitiks seniai matytą bičiulį, gaus šimtą metų lauktą laišką, pajūryje suras gražų akmenį su skyle, perskaitys stulbinamą knygą, susipyks ir vėl susitaikys su mylimu žmogumi, parašys dvi gražiausias pasaulyje eilutes, bučiuosis per pilnatį, paragaus gardžios arbatos, išvažiuos į kalnus, išvys margaspalvį drugelį, gimtadieniui dovanų gaus kačiuką, ant palangės namuose pasės našlaičių ir kasdien žiūrės, kaip jos dygsta, vieną dieną nenueis į paskaitas, o išsidrėbs žolėje ir žiūrės į praplaukiančius debesis, surūkys pirmą cigaretę, o tėvai neužuos, sirgs ir pasveiks, vos nenuskęs, mėgins nusižudyti, bet išgyvens, įsimylės, paklausys stogą plėšiančios muzikos, nučiuoš nuo kalno slidėmis ir nepargrius, patikės, nusimegs gražias kojines, vos nepaklius po mašina, susipažins su labai geru žmogumi, neskaudės, kai dantistas gręš dantį, nufotografuos pritrenkiamą vaizdą, skris lėktuvu, o jo neužgrobs teroristai, sykį prabus ryte nuo paukščių ulbėjimų, nusirašys per egzaminą, ves ar ištekės, augins gražius vaikus, ilgai gyvens ir laimingai numirs. O prieš mirtį prisimins tą „laimės plokštę“ ir nusišypsos.

 

        Kai matai krintančią žvaigždę, sugalvok norą – jis išsipildys. Kai sudūžta lėkštė, nieko tokio – dėl laimės tai. Liūdnus dalykus paverčiame džiaugsmingais. Ar bent jau viltingais. Šukės neša laimę. Beviltiškas optimizmas. Šokis maro metu.

 

        Kiekvieno mėnesio pabaiga mane ištinka nepasiruošusį. Kad ir kaip slėpčiausi, ji vis tiek ateina. O su ja ir sąskaita už butą. Mėginu ją ignoruoti, bet nesėkmingai. Jei savaitę nenulipu laiptais žemyn ligi pašto dėžutės (taip pradedu elgtis nuo mėnesio 13 dienos), galiausiai kokiu nors visai nestebuklingu būdu sąskaita vis tiek mane pasiekia – per geras gerų kaimynų rankas, per mylimosios išlavintą atsakomybės jausmą ar per mano paties durnumą – užsimiršęs einu sau, kad ir ligi pirmojo kioskelio cigarečių ar siemkių nusipirkti, žvilgteliu į pašto dėžutės vidurius, ogi ten - siurprizas. SKAMBUTIS!!! Ūmai galvoje perdega visi saugikliai, šaibom nueina pasaulio erdvinis-laikinis ir kitokie suvokimai. Galiausiai ir pats imu savęs nebesuvokti nei kaip homo sapiens, nei kaip subjekto, nei kaip kažką turinčio sielą, nei juolab kaip to, kuris, ką tik-lipo-laiptais-žemyn-iš-namų-kad-artimiausiame-kioskelyje-nusipirktų-kepintų-siemkių-pakelį-ar-kažką-panašaus.

 

        Kiekvieną kartą vos žvilgtelėjęs į sąskaitą (užtenka tik akies krašteliu pamatyti tą lapą, jau nekalbant apie jo paėmimą į rankas), aš užsimirštu, kas esu. Tą akimirką perniek nueina visos mano žinios, iš perskaitytų knygų sugerta išmintis, visi atestatai, diplomai, pagyrimo raštai, auksiniai medaliai, kelerius metus bemedituojant kaupta gera energija, sugriūva tikėjimo pamatas, užgęsta meilė visiems gyviems ir negyviems sutvėrimams, užverčia kanopas viltis. Prieš sąskaitą už butą aš visada esu bejėgis. Nuogut nuogutėlis. Kaip prieš pulką banditėlių su slepiamais pistoletais (pirštais) užantyje. Tačiau jie bent jau kalba. Su jais gali tartis, derėtis, ginčytis, net meluoti, nuo jų gali pabėgti ar šauktis pagalbos. Prieš sąskaitą už butą nepapūsi. Jos tyla kraupesnė nei šimto banditų stereorėkimas tau į ausį. Nuo jos neatsiginsi. Jos neapgausi. Gali prašyti, kad geriau tave muštų, spardytų, kankintų, nušautų, bet kad paliktų ramybėje. Tačiau ji negailestingai kirs tau į pačius paširdžius ir vis tiek pasiims, kas jai priklauso. Senovės lietuviai žinojo, kaip giltinę apgauti. Bet čia kur kas daugiau nei mirtis. Ir jokios žolelės, jokios žvakelės, jokie išsikraustymai nepadės. Sąskaita už butą tave vis tiek pasieks, kad ir kur tu būtum, kad ir ką darytum, kad ir kaip gražiai ir šventai gyventum. Ir net jei visą savo gyvenimą stovėtum lyg koks atsiskyrėlis ant tos „laimės plokštės“ amžino stebuklo artumoje, vis tiek ir už tai tektų mokėti. Kaip viename eilėraštyje rašė Josifas Brodskis – „Malo togo, što nužno žyt‘, ežemesiačno nado ešče i platit‘ za eto“...

 

        Krentant žvaigždei niekada nespėju sugalvoti noro. Rinkdamas duženas visada susipjaustau rankas. Sąskaita už gyvenimą pasiekia, kad ir kur, kad ir ką, kad ir kaip...

 

        Tokie štai ir stebuklai...

 

        2005 m.