petras_gintalas
petras_gintalas
        Jis buvo ką tik baigęs Žemaitės gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą. Kaip ir kiekvienam gabiam meniškos prigimties aštuoniolikmečiui, pilnam gaivios euforijos, atsivėrė pirmosios gyvenimo perspektyvos. Bet 2002 metų vasaros pabaiga, ramus rugpjūčio šešioliktosios vakaras buvo lemtingas – prie Palangos tilto jį negailestingai pasiglemžė jūra.


        Pamenu, per Poezijos pavasario valandėlę Vytauto Mačernio klasėje gyriau Petro Gintalo eilėraščius. Jie nustebino originalumu, tikra poetine ekspresija, savitomis pasaulio įžvalgomis. Ir kalbėjau, kad tokie ieškojimai turi ateitį – juose neradau pradedančiųjų literatų kūrybai būdingų „gražumų“ bei stereotipų.


        Liko (kaip sunku rašyti šį žodį) pluoštas prozos bandymų, o eilėraščiai artimiausiu metu tikriausiai susiklostys į knygą. Jie, be abejo, to verti. Kaip ir dienoraščiai, sklidini jaunatviško maksimalistinio siekio pažinti save ir paradoksalią, amžinai mįslingą tikrovę.
Kaip pranašiškai skamba dabar kupini širdgėlos jaunojo poeto žodžiai:


        „Viešpatie, nuramink mane, mano širdį, ji daužosi į keturias sienas – “
         (eil. „Per Plačiai išskėstos Rankos“)

 
        Vytautas Stulpinas

 

 

LAŠAS KONDENSUOJASI


Lašas kondensuojasi
koncentruojasi
Debesų koncentracijos stovykloj
Debesų diktatūroj
Garų struktūroj

Krenta
Pro paukščio snapą
Medžio pynę
Tėškias į buką
Buką plikę.

 


* * *

Po nendrių ražieną
Basas vaikščiojo Nojus
Žmonių čia būta su dalgiais

Akim rakinėjusių
Zefyro debesis
Numetusių savo kailines kepures.



* * *

Ar tu taip?
Taip ach tut!
Taip tu tach!
Ach taip tut!
Būtent:
Po velnių rašosi
atskirai

 

 

PER PLAČIAI IŠSKĖSTOS RANKOS


žiūriu į tirpstančius kontūrus lange.
jisai šoka su paukščiais iš penkto aukšto.
slysta... tuoj nepagausim!
paskambink man, Viešpatie, nuramink mane,
mano širdį, ji daužosi į keturias sienas –
baisu, kad užsimuš ir pasibaigs lietus,
taip ilgai savo švelnumu kankinęs,
lūžinėdamas, sustodamas, kaukdamas,
aplijęs daug tokių didelių namų kaip mūsų,
kuriuose visuomet dedasi baisūs dalykai,
kur aukštuose kambariuose, palubėj
kabančiuose,
vandentiekio vamzdžiuose bėgioja lūžę balsai,

man išties labai neramu:
tas angelas smaluotom kojom lange ...
baisiausia, kad jam nupjauti sparnai,
o jį taip siūbuoja skersvėjis.- - -
mano veide įstrigusi didžiulė skeveldra.

 

 

 

PO DARBO


Įsisupęs mėnulin
Akis žvakės šviesom
Pasiramstęs
Žiojėja dangus

Mėnulio veide –
Takelis tiesiog sutryptas...
Negaila šiąnakt
Abelio, negaila

Negaila to medžio
Kurs kimbasi man į rankas
Ir nors rakštys man
Bado
Delną
Ištraukit mane kas iš čia.

 

 

 

ANGELAI SARGAI NEDRYBSO DANGUJ


Angelai sargai nemaskatuoja kojom iš dangaus.
Jie atsitūpę ant tavo pečių,
Paduoda cigarečių pakelį.
Vakare girti bindzinėja
Po tavo nusėtą purvo butą,
Stumdosi tarp šiukšlių konteinerių
Ieškodami maisto,
Miega užsidengę sparnus taukuotu pledu.
Jie keikiasi kaip primušti,
Alkoholy paskendę mužikai,
Rauna naktį svogūnus iš svetimo daržo.
Baksnoja į gęstantį ryto žibintą,
Ir bunda keli milijardai bedievių.
Griūva ant rasoto asfalto,
Isteriškai dusdami,
Kūną mindo tie patys.

 


* * *

vėjas nutraukė sausgysles.
ačiū, vėjau, kad nutraukei sausgysles,
dabar negalėsiu nei rankom pamosikuoti,
nei kojom pamosikuoti, nei galva pamosikuoti,
nei ausim pamosikuoti, nei skrandžiu
pamosikuoti, nei
plaučiais pamosikuoti, nei dvylikapiršte žarna
pamosikuoti, nei inkstais pamosikuoti ir tuo
daiktu irgi
pamosikuoti negalėsiu, ir liežuviu pamosikuoti, ir
šonkauliais pamosikuoti, nei sinusitu
pamosikuoti, nei
išvis... nu niekuo negalėsiu dabar pamosikuoti,
ačiū tau
vėjau, tai va koks tu draugas.

 

 

 

IEVA


Ieva,
pavasarį žydi,
o kartais ne,
nes čia ne augalas,
Nusidėjėlė, bet provokuota,
atrodo, sugadino šį pasaulį...
aš neatleisiu,
nes ir nėra už ką,
kitaip čia nesėdėčiau,
negalvočiau,
nesidžiaugčiau,
ieva,
toks augalas, kuris nebuvo provokuotas,
o sugalvotas,
ir kažkodėl vis sukas aplink galvą
obuoliai, gyvatės, Dievas,
bet man gražu tik ieva arba Ieva...

 


* * *

Trumpa daina apie nieką...
Apie laivą ir būseną, kai trankai duris.
Iš pykčio
Turbūt jau nusispjaut.

Čia stalas, kur geriu arbatą.

 

 

 

POETO MIEGELIS


Su tėvu apsėję
Trąšom saulės vakarą
Vieną
Kalbėjom:
Kiek daug čia
Gyvenimo būta
Nutupėta
Iš skausmo
Jasono prisėta
Gyvatės dantukų

O paskui –
Vaikai žaidžia...

 

Literatūra ir menas, 2004-02-27