vesciunaite_medziai Aldonos Veščiūnaitės poezija pasakoja apie dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint. Tai lengva poezija teigiamiausia to žodžio prasme. A. Veščiūnaitė kūria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito „nužemintą kalbėjimą“, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. „Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą.“ (Vytautas Kubilius)
PAVEIKSLAS SIENOJ
vingiuoja
upelis
laiko žolės
palydimas
iš nakties
žaibu ištrykšdamas
dienos niūniuojamas
akmens
tylos
supamas
į vakaro
švelnias spalvas
vis
grįždamas
ir suteka
nakčia
staiga
į degantį paveikslą
sienoj
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
O KUO JI KARALIŠKA?
Karališkam muziejuje
Karališka amazonė
iš Apulios
Bet kuo gi ji karališka?
Šalmu? Šarvais? Apsiaustu?
Brangakmeniais daugiau
negu švytinčiais
ant kaklo?
Lieknu diržu perjuosiančiu
skaidriai skraidančius gėlynus apsiausto?
Ir ietis?
Kėsinsis?
Jei atsižvelgtum
kad taip galėjo atsitikti tik
besibaigiant ketvirtajam šimtmečiui
prieš mūsų erą
toliau svarstytum:
Pasibaidžius arkliui kuo ji
išsiskirtų iš būrio klykaujančių amazonių?
1991
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
BERNIUKAS PAGANINI VEIDU NERIMAUJA
Mezgėjos mezga popietės
spalvas, mieguistą
sūpavimą traukinio, šnekas
mergaičių, būsimas dienas
Berniukas Paganini veidu
nerimauja
išsineria per langą:
rūmuose baigiasi žiemos
pamokos, užsivers langai ir
balsingi smuikai
pasiliks tik kasdieniškai
tylios valandos
O kas jei Megumi Fujita
dar vis dvylikametė
apskritaveidė
kaspinuota
kaip niekur nieko
išeis ir
suskambins La Campanella,
o visas orkestras simfoninis
netilps mūsų mažutėj scenoj
(dar laukia visas naujas repertuaras)
ir aš nespėsiu – užgrius
koridorius orkestrantai nerepetavę
Traukinys spengdamas lekia
kai gatvių šimtai atkakliai
baukšcius namų fasadus pertraukia
Berniukas Paganini veidu
išsineria per langą – traukinys
supleškės greit saulėlydžio saulėj
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
NEARDO MEDŽIŲ SUSIKLAUSYMO
Lietinga popietė
neardo
valandų ritmo
medžių susiklausymo
nuglostyti lašais
lietaus purškalais
atklydėliai paukščiai nepaiso
pražingsniuojačių
platybėse jiems skendi pievų žolynai
krūmokšnių – ryškių gėlynų salos
pakilus laiptais
už tų aukščiausių medžių
jau salėje
jaunutė pianistė mintinai
visą IMPROMPTU Šopeno
pradžioj lyg nedrąsiai
lyg nesklandžiai
lyg išsivyniodami drąsėja
tonai
paliejami – pasiliedami
pasišokinėdami visus klavišus užvaldo
dailūs mezginiai darniai
šilko bliuskutę puošia
jaunutė pianistė atidžiai
valandų ritmo klausosi
Lietinga popietė neardo
medžių susiklausymo
1992
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
BERNIUKAS SU RAKŠTIM KOJOJ
Dar vis tebesėdi
berniukas su rakštim
kojoj
neišgriautas dar
nesudaužytas
nenusivilktas
vis pasikreipęs
nulenkta galva
įsistebeilijęs
rakštin kojoje
Niekad nepažvelgia
neapsižvalgo
Per kokias pievas
dygias žoles
jis leidosi tuomet
basas skardžiu skubėdamas
užsimiršęs – nesisaugojęs?
Gal kieno šaukiamas?
Ir šiandien jis
nepakelia galvos
apsikaišęs galvą garbanom
panašėja debesim sidabruotos
garbanos
Vakarėjant priartės debesys
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
KEMSYNĖSE
sujauktos
prasmės
sujaukti
veidai
liekanos
sodrių skambesių
pokalbių nuolaužos
esam kemsynėse
sudemokratintos
visuomenės
gal kreiptis į milžiną D?
keliais gūsiais atšuoliuotų
grąžintų svorį žodžiams
grąžintų svorį veiksmui
(ieškant į ką atsiremt)
reikėtų kreiptis į Gerard
Depardieu
kad milžino Cyrano šuoliu
atšuoliuotų
kardu užsimojęs kad
išblaškytų abejojimus
bet visgi kaip jį įtalpinsim
šio dešimtmečio Australijoj?
(dailios merginos rauko nosį)
1991–92
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
MIESTAS AUGA
stebiu kaip miestas auga
rytais
pratrūksta – plyšta gatvės
ir lipa
aukštais, plečiasi
betonais, vamzdžiais
išraustais uoloje
požeminiais aukštais
beldžiasi
trenksmų nenuramins
švelniausios muzikos,
skaidriausios Telemano
sonatos
aukštai klarnetais besiliejančios,
net Šuberto Piemenaitės dainos
lyrišku sopranu,
nuklystančios
iki užmiesčio kalvelių,
nubyrančios – nušokinėjančios
nuo medžio iki medžio
plačiųjų sodų ūksmingiausiose
šakų-šakelių pynėse,
raibuliuojančiose žalių
žaliausiose
pievutėse ir pievose sklindančios
sutrenks diena tirštėjančiam
judėjime
staigiais susidūrimais, svoriais
susikirtimais
metalinių grąžtų aiktelėjimais
o žmonių veidai – figūros
tolsta
ištremiami griežtų betono sienų
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
VERŽIASI ŽIEDŲ SKEVELDROMIS
Metmenų viršelyje
išsirašė poezija
nusidriekianti
iki iškirpto lango už lango
veržiasi
lengvutėmis žiedų skeveldromis
suomis – atklydęs į Australiją
stebisi: beveik tokie pat žmonės
beveik tokie pat debesys
padrinkantys paryčiais virš
miesto pakraščiais kai
žvalgosi godžiai į jūrų vandenis
nėra miškų nėra miškų
nėra už miesto nei tolybėse
nėra kai dairosi pro plieskiančius
giedra atsiveriančius dienai langus
O išsijuosęs iš lentpjūvės nešė
visokiausio medžio gabalus
kitų žmonių kambarius dailino
miklino galvą
pasidrąsindavo
bet
kai atsisėsdavo – suomiškom
mintim apsigaubdavo.
TANKĖJANTI ŠVIESA visai
dar neseniai šiuos krantus pasiekė.
Visais šešiasdešimt septyniais
puslapiais svariai įsirašė.
Paskutiniame įspėjimas: „Kol kas pradžia,
kol kas ne pats kartumas.“
1991
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
GAILA, KAD PTOLEMĖJAS
Gaila, kad Ptolemėjas mintimis
nepasekė
nepalydėjo
pirklių-keliautojų. Smalsumo nesužadino.
Gal būtų laiku užplūdę senovės graikai
ir romėnai,
gal būtų atsivėrę jiems senosios žodžių
formos
kai rinkosi gintaro vėrinius.
Jo žvilgsnis nekrito į užsipusčiusią
toli tūnančią šiaurę.
Atstronomas, geografas-matematikas
tikslumo laikėsi. Bandė laikytis.
Apjuosė linijom-brūkšniais plačiai.
Aprėpt-apimt norėjo vandenynus-okeanus
upės kryptį
pradžią
miglotų aukštumų supainiotų atstumų
slypinčiose nežiniose.
Miestus-miestelius išvedė. Išmargino skambiais
vardais Hadriano ir Antonijaus Piau‘s
karaliavimo laikais.
Stebėdamas žvaigždes ir visokiausius
dangaus kūnus,
šviesiausioje daly Serapis šventyklų
erdvių terasų
praleido keturiasdešimt ilgiausių metų.
O mūsų neįpaišė į savuosius braižinius.
Žmogus žemėlapius tuomet gi dar tik paisyt
pradėjo.
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
LAIKAS KLAUSYTIS PASAKOJIMŲ
Ritmingai supasi tamsiam danguj
tamsių šakų dar tik nujaučiami
vainikai.
Kiekvienas lapas šakose savaip
atsako ryto vėsumai.
Taip atsistot kur nors tarp medžių
ir laukt kol saulė patekės.
Laikas klausytis valandom Beethoveno
sonatų kilniai melodingų,
įsups ir nulydės Patetiškoji
Adagio contabile-Rondo-Allegro.
Laikas klausytis pasakojimų
Peterio Camenzindo kartu peržengiant
Nimikon kaimą
įstrigusį giliai tarp uolėtų kalnų,
kur medžiai kitaip kalba,
rungiasi savaip su greitaisiais vėjais
šiurkščiai išraižančiais jų liemenį.
Laikas klausytis valandom užgenant
vandeniu
duslaus ir prislopinto balso – kadais
Mačernis taip kalbėjo;
„Po sustingusiu ir statišku paveikslu įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veiklų.“
1993
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.
LAKŠTINGALA GAL LAKŠTINGALAI
Lakštingala gal
lakštingalai
gal lakštingalai suokia
gal ieško gal tebeieško
upokšnio pasislėpusio
po žydrai mėlynu dangum
brūzgynuose
kuždasi šakos
šakų susiraitę lapai
vėjų prisiragavę:
Jei lėksi perlėksi
šalis apaugusias miškais žaliais
lankas pritvinkusias linų žiedais
po dangum dar tebeaugančiu
dvi fleitos kalbasi
dvi gražiabalsės
Domenico Cimarosos
melodijom ploniausiom
Vilkėjo jis raudonu apsiaustu
sėdėdamas prie klavesino. Gaidų
sąsiuvinys ir puošnaus paukščio
plunksna rašalui pavilgyt. Visuomet šalia.
Aprengtas įmantriais marškiniais su
mezginiais, rudom aksominėm kelnėm
kaip dera muzikuojančiam. Taip jį nupaišė
kažkuriais metais artėjant pamažu
devynioliktam amžiui dailaus piešinio
meistras.* Negailėdamas spalvų italui nuo
Neapolio. Muzikuojančiam Domenico
Cimarosai. Visuomet jis su paukščio
plunksna. Visuomet prie klavesino.
Visuomet su puošnaus paukščio plunksna
rašalui pavilgyt. Visuomet gaidų sąsiuvinys.
Visuomet šalia po ranka.
1992–1993
_____________________________________
* Francesco Candido
Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.