vesciunaite_zodziai_kaip_salos Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių formos nėra nei ypatingai įdomios, nei įvairios. Tai laisvas tekėjimas, su daug miniatiūrų. Skaitydama jauti, kad gali sustoti, kur nori. Kai kuriuos posmus (sakykime, „Žalių dainų vaikinai“) gali skaityti nuo galo iki pradžios — eilėraštis daug nepasikeis. Kai kuriuose eilėraščiuose (panašiai kaip Jono Meko „Pavieniuose žodžiuose“) eilutės krinta kaip lietaus lašai: ramiai, tyliai, vienodai. Jei ne įvaizdžio spalvingumas, sakytume — monotoniškai. Ši laisva tekanti forma atspindi Veščiūnaitės mėgstamiausias spalvas (mėlyną ir žalią), lietų, laivus, debesis, krantus, praeinančios akimirkos trapumą. Tai "lengva" poezija teigiamiausia to žodžio prasme. Tegalime tikėtis, kad Aldona Veščiūnaitė ir ateityje liks ištikima savo poetinei intuicijai. Šiuos įspūdžius, gal būt, dera baigti šiomis Williamo Butlerio Yeates‘o eilutėmis: „The rhetorician would deceive his neighbours, / The senti-mentalist himself; while art/ is but a vision of reality“. (Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Apie daiktų paviršium čiuožiantį laiką.)
ŽODŽIAI KAIP SALOS
Žodžiai kaip salos.
Rytais. Prie jūros.
Braido mergaitės
Lieknai nudegę
Akim plasnojančiom
Mergaitės
ar
žuvėdros?
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
ŽOLĖ TOKIA ŽALIA KAD AŠ DAINUOT IMU
kai praeini
tavo ir akys mėlynos
ir marškiniai
ir tokios mėlynos kad
žemė visa saulėm užsidega
upės išplaukusios pavasariu
žaliu lietum užpiltos
aikštės, pievų geltonumas
visai užsižiūrėjęs upėn
miestas
prikritęs medžių, debesų
plasnojimo žuvėdrų balto
žingsnių nueinančio
gatvės, namai
paukščių dainavimo išplautais langais
žolė tokia žalia kad
aš dainuot imu
kas žino, gal laivo išėjai
ieškot, stiebai medžiais išaugo
ir kai pavasaris, tik pagalvok
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
SU LAIVAIS DIENA IŠPLAUKS
tarp medžių kai dairaus
ir nežinau
ar tai lopai dangaus
ar tavo marškiniai
diena išplauks
kartu su tais laivais
gal tik užmes lengvus šešėlius
ant vandens sujudinto
palies žaismingai miesto bokštus
palies akis
parėjus rasiu vakarą
žvaigždes
dalinsimės
kiekvienas uostas žemėj
turi
savo ašaras
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
TRISTESSE
Aš eisiu paklausyt lietaus.
Verandos langas didelis. Žemė
rausva ir skaudanti ir
medžiai liūdesiu nuplauti. Po gluosniu
primesta geltonų lapų, kasdien tamsėjančių.
Dienos kaip atsisveikinimas.
Kieme kai atsistoju, jausmas
toks, kad tuoj visi kur nors išeis:
medžiai, gėlės, vaikų veidai linksmi.
Kai kambary ir truputį tik
galvą pakeliu, matau žiedų augimą.
Rudens gėlių. Skarelė klevo lapais
nubarstyta ant sienos pakabinta, bliuskutė
siuvinėta mėlynai ir
juodas šalikas saulėm spalvotom.
Toj pusėj ir paveikslas vakaro spalvomis
labai seniai parsivežtas iš pajūrio.
Po topoliais jonquillijos žiedus jau
kelia. Kitam pavasariui. Nes šiandien lietūs
lyja sugrėbtus topolių lapus ir
mano plaukus.
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
MANO PLAUKAI KAIP SULYTA ŽEMĖ
Mano plaukai
kaip sulyta žemė.
Anksti ryte. Skalbykloj.
Sapne.
Vėsūs lašai
užlieja balsą,
vakarą,
žydėjimą,
magnoliją
laiške.
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
RAUMENINGOS MOTERYS PAKUOJA MANO LIŪDESĮ
nuo žemės pakraščio atklydus karvė
baigia ėsti saulėlydžio spalvas
apsunkę nuo apsisprendimų tavo šviesūs
kambariai
suyra
kai raumeningos moterys
žvaliai
pakuoja mano liūdesį
spengiantis stiklinis balsas
aštriai supiausto vakarą
dienos užsirakina
kaip peržengti?
didžiajam eukalypte paukščiai renkas
rytoj jie iškeliaus
gal net ir už žvaigždžių
namai tokie maži paliko
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
GATVES DEBESYS NUSINEŠA
O. I.
Grįžau. Ruduo mano mieste.
Salom išplaukę medžiai.
Suoliuko kojos žemėn visai įaugę.
Ir tyla.
Neperšauktum.
Neprisišauktum.
Žodžiai tylon. Nulinkę žodžiai.
Nulinkę vakarai.
Naktim. Gėlės tamsiavidurės.
Sienomis auga.
Baltom švytinčiom sienom.
Rytais.
Rytais debesys gatves nusineša.
Salom išplaukia medžiai.
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
PARSINEŠI UŽKRITUSĮ KALNE SAULĖLYDĮ
atsisėdus vartau šviesiaplaukes
knygas, užmirštus peizažus,
miestus užmirštus,
upes šakotas,
naktis baltas ir atviras
vartau.
Ritasi pievos obuoliais
raudonais, klostosi
skarom žaliom, liepsniukėm
raudonom, per vėją,
braido sniegenos, tarp lapų,
įsivėlę,
raguoti grambuoliai.
Per langą vakaro matau
parsineši
užkritusj kalne saulėlydį
glėbius šakų
prisėtų paukščiais raibais.
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.
DURIS JŪRON NEUŽMIRŠT
į tylą įsiklausęs užmiršai
ugnis arti
sudegins tavo burną balsą
lietaus mėnesiui ilga kelionė
dienas tamsėjančias kaip kambarius
vedinam veiduose ieškom nemeluoto
kad neuždust
žemei ryto vėsumas
ir duris jūron neužmiršt,
ir ką sodinsim
ir ką gi sodinsim
dar nepažįstamoj
kad atgytų
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.