Vesciunaite_AldonaAldona Veščiūnaitė-Janavičienė (g. 1923) – poetė. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Priartėjus frontui prie Vilniaus, išvyko į Vokietiją. Freiburge baigė Menų ir amatų mokyklą (Ecole des Arts et Metiers), tapybos klasę. 1950 m. išvyko į Australiją, kur pradėjo rašyti eilėraščius. Išleido eilėraščių rinkinius Žodžiai kaip salos (1976), Aidinčios upės (1985), Medžiai ryto laisvėj (1999). A. Veščiūnaitės eilėraščių išspausdinta almanachuose ir antologijose, tarp jų antologijoje Po Pietų Kryžium (Vilnius, 1990). Nuo 1999 m. – LRS narė. Aldonos Veščiūnaitės poezija pasakoja apie dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint. Tai lengva poezija teigiamiausia to žodžio prasme. A. Veščiūnaitė kūria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito „nužemintą kalbėjimą“, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. „Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą.“ (Vytautas Kubilius)
Į BALTUS EŽERUS
Sidabro
traukiniais,
arkliais,
miškų ūksmingais
keliais,
medžių šlamėjime,
medžio lapų ir saulės
virpėjime
karieta artėjanti
baltais rūmų keliais,
ratais baltais
į aikštės vidurį –
sustoja
baltuoja baltos
medžių kolonos
ryškume saulės
O rūmuose Jūratė
Jūratė šviesiakasė
šoka,
vilioja
Kastytį laibakaklį,
nerangų –
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
ŽEMĖS MUZIKA
Živilei Gtmbutaitei
Praskleidusi
medžių šakas
žvelgi:
sulijusi Najadė
glaudžiasi
prie lapų
apsiausto
nustebusi
kad saulė vakar
nesilaikė
pažado
ir nenušvito
įlankoj perlinėj
o klostėse
dar žiba rasos
vaivorykštės
žaidžia
fontanuose
laukinių rožių
medis
dainuojančius
paukščius
žavi
kardais
nusagstęs žemę
uoloje ilsisi
dievaitis Eridanas
žaliuojančius
ramius
šlaitus
ir upės tėkmę
saugo
laukiniais profiliais
laukiniai
žvėrys tolumas
nekantriai seka
rytoj
į aukštupius išplauks
į dienų pradžią
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
TYLOS ŽĖRĖJIME
Tylos žėrėjime
sirenos lietų perpjauna.
Sirenos kažką primena.
Sodelio poilsiautojai pakelia
galvas. O beveik –
Beveik užtektų subtilaus
tęsinio pasikalbėjimui
tylos žėrėjime.
Kaip išgelbėti dieną?
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
ŠALIGATVIŲ KAITROJ
Šaligatvių kaitroj
gležni petunijų
sijonai
norėtų slėptis
savo šešėliuose.
Karščiu kvėpuoja medžiai.
O driežas
abejoja
kai ilga jo nugara
nučiuožia
švilpianti melodija
ar verta
kopti sienom?
Gana kasdieniška.
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
NENUORAMOS
takais
šlaitais
nubyra
gimnazistai
raudonom
kepurėm
lengvai
svyruodami
aukšti
laibi
nenuoramas
užduos
sunkius
klausimus
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
ŠEŠIOLIKAMEČIO TRIO
Sidabro juostom kyla
dailių ritmų lygumos,
šešiolikamečio trio –
pirštų lengvais pabraukimais
plaukia muzikinė linija,
dėstymas savitas
kaip taiklūs paukščių
žingsniai
perbėga valandos
vandens ritmu siūbuoja
jūros žolės
krūmai,
supas vandenyje variniai
anemonai.
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
DELFAI
Už magiškų salų,
Už kalnų,
Uolų gūbriais
saulėtais
Apolonas vaikšto.
Ganosi saulėj
alyvmedžiai,
Taurūs šaltiniai
šnekasi.
Už magiškų salų,
Už kalnų,
Kolonų papėdėje
Mūza užsisvajojus
sėdi.
O saulėj šokinėja
Grakščios ir linksmos
ožkos,
Pilasi gaivūs
upeliai.
O vėjas lankus
tempia,
Paukščius į erdves
laido.
Vėjas dievaitį
perspėja.
Giliai jis
pažvelgia,
Giliai nuskęsta
akys:
Takais vingiuojančiais
į kalnus
žmogus
braunasi.
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.
ATŠIAURUS ŠERNAS
bėgantis šernas pralenkia
medžių griuvimą
sustingsta
laiko erdvėje
atšiaurus šernas graudina
šimtametes pušis
lapų virpėjimą
miško prisiminimuose
ulbauja mergaitės
medžių viršūnėse
sklaidos vėjuj permatomi
jų plaukai
žydras lietus suokdamas
krenta
atsiveria žemėj žydri
šuliniai
jauni galiūnai galinėjasi
griūva ir keliasi žalias
dangus
karūnuotas ežeras
ledynų saulę matęs
vilioja į žalias gelmes
už upės paukštis
aidi
įstrigęs mėlynoj erdvėj
blaškosi išdidus šernas
praradęs aidinčius miškus
Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.