Tokio A.Baltakio Nidoje dar neteko matyti. Kelias iš Vilniaus labiau nei bet kada nuvargino? Pasirodo, ne. Kol, po ilgo nesimatymo, nueiname iki savojo korpuso, Algimantas, kopdamas laiptais į antrąjį aukštą, liūdnai pasako:

    - Aš jau nebe tas.

    - Kas atsitiko?

    - Et, - numoja ranka. – Vėliau papasakosiu.

    Negerą įtarimą – klastinga liga? – dar labiau sustiprina vaizdas, po kokių poros valandų pamatytas išėjus į balkoną. Pirmoji diena prie jūros – kelionė pas Miliūnus prasideda vėlgi ne taip kaip visada. Nueinančio Algimanto žingsnis šalia Sigitos kažkoks sunkus, neužtikrintas, nebaltakiškas.

    Aštuntą valandą Baltakiai jau “Urbo kalne”.

    Sigita išduoda paslaptį: Algimantas nuo pavasario – blaivininkas. Beveik valančiukas. O prieš tai nutikusi labai nelinksma istorija. Kai po Poezijos pavasario dienomis užsitęsusių vaišių A.Baltakis namus pasiekė nelabai kaip atrodantis, Sigita neišlaikė. Algimanto ilgus metus rinkta tauriųjų gėrimų kolekcija atsidūrė praustuvėje, o likę tušti buteliai buvo daužomi metaliniu mėsos muštuku. Ant grindų iš spintos skriejo kostiumai.

    Gal šito dar ir nebūtų atsitikę, jei ne už knygų rastas paslėptas butelaitis. Tas pykčio proveržį sukėlęs gėrimas slaptavietėje iš tikrųjų buvo atsidūręs labai seniai, taip pat seniai ir užmirštas, pasakojo jau Algimantas. O baro, kuris buvo pilnutėlis ir nerakinamas, turinio Algimantas niekada neliesdavo.

    Ne, jokių įžadų A.Baltakis nedavęs. Jam tiesiog buvo pasakyta: arba – arba. Gersi – į namus nepareik. Eik kur nori – pas panas, pas draugus, bet, jei dar sykį išgersi, namų slenksčio neperženk.

    Algimantas vyriškai priėmė sprendimą.

    - O taip buvo gerai. Taip viskas kilo aukštyn, - vėl atpažįstu tikrąjį Baltakį. – Ypač Aukštadvaryje. Jaunosios literatės tiesiog nuglostė.

    Pasibaigus tam lemtingam vakarui A.Baltakis tebebuvo beveik blaivus. Tik su Vaciu Reimeriu grįžtant į namus kažkoks kipšas degalinėje padėjo nusipirkti buteliuką. O paskui bičiulis pasiūlė užsukti pas jį. Pasakė, kad nėra žmonos, be to, norįs atsidėkoti už naujausios knygos recenziją.

    Tos pavasarinės permainos jau nemažai keblumų pridarė. O labiausiai išgąsdino nežmoniškai kilstelėjęs kraujo spaudimas. Dabar lyg ir viskas baigia atsistoti į savo vietas.

    - Net po penkiasdešimt “Pelynų” neparagausim?

    - Tikrai ne, - A.Baltakis juokauti nenusiteikęs, nors akies krašteliu ir žvilgteri į Sigitą. Viena, ką sau leidžiąs, - tai mažas alaus buteliukas. Silpno alaus. Ir tik retkarčiais.

   

*

 

    Sigita papasakoja, kad Algimantas dabar kaip ir disidentas. Anądien “Lietuvos žiniose” išspausdintame pasakojime apie menininkus, persekiotus sovietinio saugumo, paminėtas ir jis. Tarp archyvinių dokumentų rastas buvusio KGB šefo Randakevičiaus pranešimas Antanuo Sniečkui. Tokia istorija apie “slidų kelią”.

    - Net keista, kad tokius niekus užrašinėdavo, - sako A.Baltakis ir prisimena kur kas didesnio dėmesio vertą istoriją. Po Nikitos Chruščiovo nuėmimo “Pergalės” žurnalo redakcijoje buvo paklausta truputį išgėrusio redaktoriaus nuomonės, kas vis dėlto įvyko. “Eilinis Kremliaus perversmas”, - net ir žinodamas, kad redakcijoje dirba informatorius, atsakė A.Baltakis.

    Su “organais” būta nemalonumų ir per Sigitą. Jaunoji žmona nutarė nebemokėti komjaunimo nario mokesčio. Kilo nemažas triukšmas. Besilaukiančią S.Baltakienę rajkomo biuro posėdyje paklausė, apie ką gi ji (atseit, tokia nesusipratėlė, netikėlė) su poetu kalbanti. “Aš su Baltakiu nekalbu, aš su juo miegu”, - atsakė būsimoji mama.

 

*

 

    Sigita su Silvija liko sėdėti ant suoliuko šalia marių, o mes su Algimantu nukeliavome kopos link. “Kaip ji mažėja, - pastebi A.Baltakis ir papasakoja, kaip su kursiokais nuo jos nučiuoždavo.

    Sugrįžus į šeštojo dešimtmečio pradžią, į studijų metus, prisimenamas Putinas.

    - Ne, - sako Algimantas, - profesorius nebuvo iš tų, kurių paskaitos ypatingos. Bet tai buvo Putinas…

    O tas “neypatingumas” – monotoniškai atskaitomas tekstas iš rankraščio, vengimas bet kokių diskusijų. Ir tai suprantama: tokie laikai buvo.

    - Būtų kas praneša, jei kas ne taip?

    - Be abejonės.

    A.Baltakio manymu, auditorijoje, kai susirinkdavo įvairių kursų studentai, neretai sėdėdavo ir kas nors iš anos garsios įstaigos.

    Pertraukos metu profesorius su studentais stengdavosi nebendrauti. Dažniausiai stovėdavo ir žiūrėdavo pro langą.

    A.Baltakiui įsiminė pora artimesnių susitikimų su Putinu. Neskaičiuojant tų bene trijų vizitų pas Putiną lapkričio mėnesiais, kai, planuodamas “Pergalės” žurnalo sausio numerius, parsinešdavo pluoštą naujų eilėraščių. Kai tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Eduardas Mieželaitis papriekaištavo, jog čia kažkas ne taip, kad nedera naujus metus mėnraštyje pradėti Putinu ir tik Putinu, toji “tradicija” baigėsi. Nors redaktorius A.Baltakis ir bandė įrodinėti, jog taip esą tik todėl, kad sausis – poeto gimimo mėnuo. O jei jau spausdini Putiną, žurnalo viduryje ar pabaigoje jo nedėsi…

    Vienas prisiminimas gerokai linksmesnis. Buvo, berods, 1958 metai. Tada Vilniuje pradėjo veikti vėliau plačiai menininkų pasaulyje išgarsėjusi “Neringos” kavinė.

    - Išeinu iš redakcijos, aišku, truputį išgėręs ir gatvėje susitinku Putiną, - pasakojo Algimantas. Kaip tokia naujiena nepasidalinsi su mylimu profesorium? Taip ir taip, sako A.Baltakis, atidarė labai dėmesio vertą kavinę, kviečiu užsukti.

    Kaip nekeista, profesorius susidomėjo ir netrukus abu jau sėdėjo “Neringoje”. “Ką gersim?” – paklausė buvęs studentas, o dabar jaunas talentingas poetas ir redaktorius. “Konjakėlio”, - atsakė Putinas.

    Žinoma, A.Baltakis užsakė visą butelį, dėl šito priversdamas profesorių gerokai sunerimti. “Viskas bus gerai”, - nuramino jaunasis kompanjonas.

    O ir buvo gerai. Tik paskui, sako, buvę šiokių tokių nemalonumų. Tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas Venclova priekaištavo, kaip taip galima… Mat lyg ir per garsiai Algimantas savo mylimą profesorių vadinęs paskutiniu Belovežo girios stumbru ar panašiai. O ir tiek daug kavinės lankytojų stebėję tą jų pasisėdėjimą.

    Kai po kurio laiko A.Baltakis susitiko Putiną ir paklausė, ar tikrai įvykę kažkas ne taip, profesorius jokių priekaištų neturėjo: “Ne, ne, viskas gerai, viskas gerai…”

    Kiek artimiau su Putinu bendrauta dar po kelerių metų. Tąkart Kaune, Vytauto parke buvo atidengtas paminklas Vytautui Montvilai. Į iškilmes drauge su A.Baltakiu atvyko Just.Marcinkevičius, Vl. Mozūriūnas, dalyvavo Kaune gyvenusi Vilija Šulcaitė. Joms prasidedant poetai pamatė susirinkusiųjų tarpe Putiną ir paklausė: “Gal kalbėsit, profesoriau?” Putinas kalbėjo. Jis netgi buvo iš anksto pasirašęs nedidelę kalbą.

    Neoficialioji vakaro dalis buvo surengta “Metropolyje”. Čia laukė didelės ir brangios vaišės. Anot A.Baltakio, kaip tik tą vakarą Putinas pasiūlė Just.Marcinkevičiui pratęsti Adomo Mickevičiaus “Pono Tado” vertimą. Sakė, jis jau nebeįveiksiąs, daug laiko atima “Sukilėlių” antrosios dalies rašymas. Įsiminė ir V.Šulcaitės netaktas. Toji viešai paprašė Putiną papasakoti apie savo draugystę su V.Montvila. Tačiau Putinas lyg ir nesutriko, jis ramiai paaiškino, kad jie buvę pažįstami tik iš tolo, nes ir įsitikinimai buvę skirtingi. O šiandien atėjęs, kadangi norįs pagerbti tragiškai žuvusį gabų poetą…

    Keletą nežinomų spalvų iš Putino asmeninio gyvenimo A.Baltakiui teko pajusti ir kartą buitiniais reikalais keliaujant į Kauną ir atgal į Vilnių su profesoriaus žmona. Vienam reikėjo parsigabenti šaldytuvą, kitam nugabenti spintą ir ta proga Litfondo direktorius Narcizas Mėšlius pasiūlė pasinaudoti ta pačia mašina. Be kita ko, Eleonora Mykolaitienė tuomet papasakojo ir apie tai, jog labai nedaug trūko, kad Putinas baigiantis karui atsidurtų Vakaruose. Tuomet jie buvę kaime, berods, gimtinėje. Frontas vis artėjo ir kalba sukosi apie išvažiavimą iš Lietuvos. Lyg tyčia, pasibaigė radijo imtuvo baterijos ir paskutinės žinios, kurios tuomet labai greit keitėsi, kaip ir stabtelėjo. Putinas nutarė dar sykį sugrįžti į Vilnių, visų pirma paimti kai kurių svarbių popierių. Deja, kol pasiekė Vilnių, kelio į Vakarus nebebuvo.

    - Tik niekam apie tai daugiau nepasakokit, - paprašė tuomet profesoriaus žmonos A.Baltakis, gerai suprasdamas, kokių dėl šito gali būti pasekmių.

    Daugiau Algimantui niekada niekur šitos istorijos neteko girdėti.

 

*

    

    “Urbo kalne” apsigyveno inteligentiška dama, visur kur lydima jaunos merginos. Netrukome sužinoti, jog tai – 87 metų Kazio Borutos našlė Elga su anūke.

    Šeštadienio vakarą, nuėjus valgyti vėlyvų blynelių su varške, kavinukėje buvo ir įdomioji pora. Matydamas, kad E.Borutienė nusiteikusi atsiminimams, A.Baltakis tai dar paskatino damoms pasiūlydamas po taurę vyno.

    Šiandien prie marių aptarinėjamos įdomiausios papasakotos smulkmenos. Toji latvė nugyveno išties įdomų gyvenimą. Kur tik jis nebuvo nunešęs. Maskva, tremtis, iš kurios sugebėta sugrįžti aukštai iškelta galva, ilgametis darbas Lietuvos Mokslų akademijoje. Romano verta ir jos meilės K.Borutai istorija.

    - Prieš pat Borutos mirtį buvom gerokai apsipykę, - kažkodėl ne nuo maloniausių prisiminimų pradėjo A.Baltakis.

    O priežastis tikrai netradicinė. K.Boruta perdirbo savo garsųjį romaną “Mediniai stebuklai”, ir jis atsidūrė ant “Pergalės” žurnalo redaktoriaus stalo. A.Baltakis jau turėjo apie perrašytąjį kūrinį savo nuomonę – jis neabejojo, kad ankstesnysis, visiems žinomas variantas, gerokai lenkia šį, todėl, kai redakcijoje apsilankę tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis ir “Vagos” redaktorius Jonas Čekys paprašė ir net buvo, kaip vėliau prisipažino, pasiryžę maldauti, kad tik nespausdintų to rankraščių, abejonių visai neliko. Tačiau K.Boruta šito nesuprato.

    Anot Algimanto, K.Boruta kartais mėgo pasididžiuoti tarp Kauno darbininkų atradęs Juozą Baltušį. Tačiau vėliau susiklostė tokios aplinkybės, kad jie tapo priešais. Ir šito kaltininkas pats K.Boruta, kuris, kaip ne sykį būta, kažką kažkur ne taip pasakė. Regis, tas pasakymas turėjęs politinį atspalvį.

    Na, o šiandien, vėl susitikę E.Borutienę prie jūros, Baltakiai buvo gerokai sujaudinti jos pasakojimo apie “Baltaragio malūno” pastatymą Vingio parke. Našlė niekaip negalėjo suprasti, kodėl jokiame skelbime nebuvo K.Borutos pavardės. Bandymas kažką pakeisti nedavė jokių rezultatų. Organizatoriai jai net kvietimo pagailėjo, teko bilietą už 80 litų pirkti.

    Liūdna proga dar sykį pakalbėti apie autorines teises, apie pagarbą autoriui. Nors A.Baltakio žodžiais parašytos dainos ko ne kasdien skamba per radiją, neretai ir koncertų metu, beveik niekada autoriaus pavardė nebeskelbiama. Ko verti tie, kuriems privalu saugoti autoriaus teises? Vienu metu apie tai buvo lyg ir visu rimtumu prašnekta, tačiau vėl užmiršta. Kodėl?

   

*

 

    Dabar LRS žurnalas “Metai” tikriausiai neatsisakytų, jei “Mažeikių nafta” pasiūlytų rėmimo sutartį. Naftininkai rašytojams – pinigų, o rašytojai – dvasinio peno, vieną kitą literatūros vakarą.

    O kažkada, kai “Mažeikių naftai” iki dabartinės galybės dar buvo toli toli, “Pergalės” puslapiuose rašytojai diskutavo reikia ar nereikia Lietuvai tokio monstro. Beveik vienbalsiai buvo sakoma, kad nereikia. Ir kai vieną dieną lyg koks taikos balandis redakcijos slenkstį peržengė iš Mažeikių atvažiavęs tuometinis direktorius Bronislovas Vainoras, A.Baltakis į jo daug žadantį pasiūlymą atsakė: “Ne! Ne! Ne!” Jokie įkalbinėjimai negelbėjo. Nesgi rašytojas ir pats buvo įsitikinęs, kad “Mažeikių nafta” – žala gamtai, ir kolegų nuomonę žinojo.

    Panašus požiūris, pasakojo Algimantas, buvęs ir į Ignalinos atominės elektrinės statybą.

- Kas Lietuvos laukia, jei teroristai atsisuks ir į mus? – klausė A.Baltakis, aptarinėjant vieną iš dienraščių aktualijų. Poetui ir šiandien atrodo, kad tikrai galėtume išsiversti be atominės energijos, ir jis, ko gero, teisus.

 

*

 

    Artimesnė pažintis su K.Borutos našle nuteikė prisiminimams apie kitų kolegų žmonas. Ta proga pakartotas ir garsusis J.Baltušio posakis: “Sulaukėt dvidešimt penkerių, ir rašykit testamentus, tada niekam nebus jokių problemų”.

    A.Baltakiui labiausiai įsiminęs Antano Miškinio testamentinis prašymas dėl jo psalmių, parašytų lageryje ant cemento maišų popieriaus. Buvo 1987 metų pabaiga, kai jis su profesorium Vytautu Kubilium poeto našlės Aleksandros paprašė tų garsiųjų psalmių, kurių viena kita jau buvo pasirodžiusi išeivijos spaudoje.

    - Neturiu, - pasakė A.Miškinienė.

    Vyrai nepatiki, dar ir Vytauto Jakelaičio liudijimą apie tokių rankraščių egzistavimą primena.

    - Bet… ar jūs nebijot? – jau lyg ir nuolaidesnė našlė.

    Tačiau tądien psalmių rankraščių taip ir neteko pamatyti. A.Miškinienė paprašė ateiti kitą dieną. Bijodama, kad neatsitiktų nepataisomas dalykas, namuose jų nelaikė.

    O kitą dieną A.Baltakis su V.Kubilium psalmes persirašinėjo. Vienas skaitė, kitas užrašinėjo.

 

*

 

    - Algi, Algi… - Sigita rodo A.Baltakiui pro šalį praplaukiantį originalų burlaivį.

    Tačiau poetas žiūri į kitą pusę.

- Marios niekur nepabėgs, o daili mergina praeis… - šypsosi Algimantas.

 

*

 

    Apie literatūrinių vakarų metu patirtus nutikimus A.Baltakis galėtų pasakoti ir pasakoti.

    Vienas prisiminimas itin originalus.

    Tai buvo senokai, berods, šeštajame dešimtmetyje, kai Lietuva dar buvo padalyta į begalę rajonų, o joms vadovavo mažai raštingi žmonės. Kalvarijų rajone (Suvalkijoje, ne Žemaitijoje) vykusiame vakare dalyvavo drauge su Antanu Jonynu. Stalai, kaip tuomet buvo įprasta, lūžo nuo taurių gėrimų ir gardžių valgymų. Vietinis karaliukas – kompartijos pirmasis sekretorius, nutaręs viešai parodyti savo erudiciją, priėjęs prie A.Jonyno, pasakė:

    - Labai myliu ir gerbiu jūsų poeziją. Ypač patinka eilėraštis “Neverkit pas kapą narsiųjų draugų”.

    A.Jonynas sutriko, bet nepasimetė:

    - Atleiskit, sekretoriau. Bet ne aš šito eilėraščio autorius, o Julius Janonis. Niekaip negalėjau juo būti, nes jį parašęs poetas žuvo dar 1917 metų pavasarį.

    Kaip po to pasijuto vakaro šeimininkas, komentarų turbūt nereikia.

 

*

 

    A.Baltakiui kartą teko gelbėti K.Maruko gyvybę. Kaip tik toje vietoje, kur dabar mariom grožimės.

    Kolega buvo neseniai palaidojęs seserį. Labai dėl šito pergyveno. Tai nesunku buvo pajusti ir tądien Nidoje gurkšnojant “Ešerinėje”. Jau buvo nemažai išgėrę. Išėjus prie marių, neslėpdamas, ką ruošiasi daryti, nelaimingas žmogus vandeniu brido vis tolyn. Mariomis, žinia, taip toli gali nueiti, visai negilu, tačiau pačių marių visvien nepereisi. Nepadėjo atsitokėti nė lapkričio šaltis.

    Iš pradžių bandė stabdyti bičiulį žodžiais. Negelbėjo. Tik kai gerai trinktelėjo, lyg ir atsitokėjo K.Marukas, tarsi iš kito pasaulio sugrįžo.

 

*

 

    Pasirodžius “Durnių laivui”, labai išpopuliarėjo Vytautas Petkevičius. Dėl to “populiarumo” net bylos keliamos.

    - Petka visais laikais tikrovę maišė su vaizduote, - sako Algimantas, mokęsis su V.Petkevičiumi vienoje gimnazijoje.

    A.Baltakio liudijimu, šis kolega iš tikrųjų niekada nebuvęs stribu, stribu buvo jo vyresnysis brolis, Vytautas tik pasigyręs. Knygoje “Durnių laivas” vien A.Baltakį, A.Maldonį ir Just.Marcinkevičių liečiančių neteisingų eilučių apstu. Išgalvota, supainiota, pripainiota.

    Kažkada, jaunystėje, A.Baltakis su V.Petkevičium yra dalyvavę ne viename literatūriniame vakare. Jų metu kolega tiek prikalbėdavo, buvo toks drąsus ir visažinantis, kad po to ilgai tekdavo aiškintis, teisintis. Pradėjus priekaištauti tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui E.Mieželaičiui, Algimantas dažniausiai pasakydavo: “Nieko nežinau, nieko negirdėjau. Aš pats ruošiausi kalbėti”. Ir buvo beveik teisus.

    Kol po eilinių priekaištų pasakė:

    - Daugiau su Petka manęs nesiųskit.

 

*

 

    Šią vasarą nemažai rašoma apie šviesios atminties dailininką Stasį Krasauską. Algimantas papasakojo apie su artimu jaunystės draugu susijusias skaudžiausias akimirkas.

    Paskutinįsyk matėsi prieš pat jam išvykstant lemtingon kelionėn į Maskvą. A.Baltakis, kaip ir kiti Stasio draugai, žinojo apie padėties beviltiškumą, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi neišsiduoti. Ar iš tikrųjų nepajuto šitos šventos veidmainystės pats S.Krasauskas, šiandien Algimantas nėra toks užtikrintas. Juk Stasys ne tik buvo visapusiškai talentingas žmogus, bet ir neblogas psichologas. Be to, A.Baltakis iš tų, kurie visose gyvenimo aplinkybėse stengiasi išlikti atviru.

    Tačiau vykti į Maskvą, į iškilmes, kuriose S.Krasauskui buvo įteikta SSRS Valstybinė premija, atsisakė. Žinojo, kad draugui liko gyventi vos kelios dienos ir šitokios įtampos gali neišlaikyti. O kai įvyko baisiausia, A.Baltakiui buvo perduotas Roberto Roždestvenskio parašytas atminimo eilėraštis ir prašymas jį išversti laidotuvėms.

    Vertė naktį. Su ašaromis akyse. Bene sunkiausia buvo atrasti pirmąją, nesyk pasikartojančią eilutę. Išvertus ją pažodžiui, eilėraštis neskambėjo. Kol netikėtai buvo užrašyta: “Stasy, broleli, nemirk”.

    - Ne, pats skaityti niekaip nebūčiau pajėgęs, - prisipažino A.Baltakis. Skaitė aktorius. Tačiau kas toks, Algimantas neįsidėmėjo. Pernelyg didelis skausmas buvo širdy ir šalia.

 

*

 

    Sumanymas Algimanto automobiliu nuvykti į Juodkrantę užsibaigė vidury kelionės. Pastebėjęs, kad jokių ženklų nerodo aušinimą reguliuojantis prietaisas, A.Baltakis sunerimo. Sigitai priminus, jog taip jau ne sykį yra buvę, netapo ramesniu. Netoli Preilos stabtelėjome. Kai atsidarė kapotą, Sigita tyliai, tačiau nepiktai pasišaipė: “Vistiek nežino, ko kur ieškoti”.

    Tačiau šito neslėpė ir pats Algimantas.

    Po tokios techninės-poetinės apžiūros vis dėlto buvo nuspręsta surizikuoti ir nuvažiuoti bent iki didžiosios kopos. Likimo ironija: grįžtant nuo jos nelemtas prietaisas jau veikė.

    - Kol vairavau “Žigulius”, didelių problemų nebuvo, daugmaž viskas buvo aišku, - nors nuotaika kiek pasitaisė, vis dėlto matėsi, kad Algimantą tebejaudina bejėgiškumas, ištikęs dėl techninės smulkmenos. Kaip nekeista, nors ir būdamas toli nuo technikos, A.Baltakis labai mėgsta vairuoti ir jam tai puikiai sekasi. Jei kokią dieną nesėda prie savojo golfuko vairo, jaučiasi lyg ko trūktų.

 

*

 

    - Baltaki, atvesk mane į literatūrą. Nesigailėsi, - jau ne pirmąkart netoli Algimanto namų poetą sustabdo įspūdinga gražuolė.

    Algimantas pasakoja, kad ta įkyruolė nėra visiškai nežinoma, tačiau jos eilės (jau išleidusi knygelę, o gal porą) didelių vilčių neteikia. Nors visiškai beviltiškos ir nėra. Tačiau labiausiai neramina agresyvios debiutantės akys. Beprotės akys.

    - Nors… beprotybė ir poezija – ne tokie jau nesuderinami dalykai, - tarsi sau pastebi A.Baltakis.

    Regis, labiausiai nuo šitos gražuolės bėgti kuo toliau jį verčia jos žodžiai apie turtus. Materialius, žinoma. Ir akivaizdus noras užlipti.

 

*

 

    Šią vasarą Algimanto nuotaika tokia ir liko: nuskriausto vaiko, kuriam mama neperka trokštamo žaislo.

    Vis dėlto kartais ir pro niūrius debesis šis tas švysteli.

    Šiandien A.Baltakis pakvietė pietų. Kai išgertas alaus buteliukas nors kažkiek praskaidrino buitį, užėjus kalbai, jog be migdomųjų jau senokai negalįs užmigti, ir visuotinai nutarus, kad nederėtų prie šitų vaistų priprasti, baltakiškai sublevyzgojo:

    - Kartais ir valerijonai padeda. Bet, kai tik jų išgeriu, atsibundu su sta...

    Pasakė ir žiūri nusikaltusio vaiko akim į Sigitą.

 

*

 

    Į “Urbo kalną” kelioms valandoms užsuko Klaipėdoje vasarojantis Bronys Savukynas. Su svečiu ir Baltakiais dairėmės po Nidos krantinę, porai dienų tapusią archaiška – rugpjūtyje čia jau kelinti metai vyksta įspūdingas etnografinis renginys.

    - Ar meškos nebeateina? – klausia B.Savukynas ir papasakoja, kaip kažkada, jam čia atostogaujant, buvęs smagus nuotykis. Eidamas pušynėlio, kuris veda į Nidos centrą, link, pamatė Aleksį Churginą, kažkodėl energingai gestikuliuojantį rankomis. Tik po kurio laiko pamatė tokį vaizdelį: vertėjui iš paskos žingsniavo keturi vienas po kito išsirikiavę šernai. A.Churginas jautėsi nei gyvas, nei miręs.

    Tačiau kur kas daugiau rūpesčių, anot B.Savukyno, jam keldavo K.Maruko džiovinamos (vytinamos?) žuvys. Jų balkonai pirmojo korpuso pirmajame namelyje buvo greta, todėl musės aplankydavo ir kaimyną.

    - Reikėjo pabarstyti žuvis pipiriukais, - ir problemos nebūtų buvę, - patarimą ateičiai duoda A.Baltakis. – Na, ir druskos musės nemėgsta.

    - Nebuvo didelės problemos ir taip, - šypsosi Bronys. – Vakare pabelsdavo į duris Marukas ir pranešdavo: užkanda balkone, degtinytė – šaldytuve. Argi po to gali pykti?

 

*

 

    - Save matei? – A.Baltakis klausia B.Savukyno.

    “Urbo kalno” pagrindinį korpusą, kuriame įsikūrusi kavinukė, jau kelinti metai puošia rašytojų ir kitų žinomų kultūros žmonių portretų galerija.

    - Baisus veidas, - konstatuoja kalbininkas ir redaktorius.

    - Tačiau ne toks, kaip Kukulo, - nuramina Algimantas.

    Valdo Kukulo portretą įsidėmi daugelis kavinukės lankytojų. Ir ne tik todėl, kad kabo matomiausioje vietoje. Fotografas Algimantas Aleksandravičius, matyt, žinojo, ką daro, paliepdamas poetui juoktis, nes kaip tik todėl išryškėjo išpuvę dantys. Tikras vampyras, ir tiek.

    Ar tai reiškia, kad fotografas kažką daugiau, ko kiti negirdėję, žino apie šį žmogų, ar čia tiesiog atsitiktinumas – pasinaudota kūrėjo geranoriškumu ir fiziniu trūkumu? Kad paskui rimtu veidu būtų galima samprotauti apie gilias fotomenininko psichologines nuojautas.

 

*

 

    Baltakių šeimą ne taip seniai nekasdieniškai sujaudino viena TV laidos “Atleisk” istorija. Kažkokia panelė, ieškanti per televiziją savo tėvo, ištarė Baltakio pavardę.

    - Jau pradėjau dairytis į duris, ar nepaskambins ir neįžengs su gėlėmis, kaip tokiais atvejais būna, - pasakojo Sigita.

     Toji nuojauta dar sustiprėjo, kai telefonu paskambino dukra, kuri taip pat klausėsi laidos. O čia dar Algimantas nei šioks, nei toks.

    Kol netrukus paaiškėjo, kad iš TV ekrano ištartoji pavardė buvo kiek kitokia – be trečiosios raidės.

    - O gal buvo dėl ko jaudintis? – Sigita, atrodo, jau ne pirmą sykį bando patraukti per dantį Algimantą.

 

*

 

    A.Baltakio automobilio stebuklinga istorija prisiminta ir atsisveikinimo vakarą. Jonas Liniauskas, anksčiau taip pat turėjęs golfą, papasakojo, kokia iš tikrųjų tai galinga mašina. Kai naujutėliu, gal ketvirtį milijono kainuojančiu žaisliuku kažkokia nekantri panelė stuktelėjo į mašinos užpakalį, susiplojo tik jos mašinytės raudona nosis. O kai netrukus ir pirmininko žmona taranavo mersą, kolekcijai parsinešė tik pastarojo šukes.

    Taip vieningai išgyrus golfuką, prisiminta ir daugiau istorijų, susijusių su rašytojų meile keturiems ratams.

    Algimantas papasakojo, kaip išdidžiai kažkada jautėsi Algirdas Pocius, įsitaisęs zaporožietį. Ne vaikščiojo, o skraidė. Kol nutarė parodyti, kokius nepakartojamus stabdžius toji mašinikė turi. Kaip reikiant įsibėgėjo savojo garažo link ir, kai jau buvo visai netoli, spustelėjo… Deja, iš tos laimės sumaišė pedalus ir, vietoj stabdžių užmynęs ant greičio, garaže atsidūrė su visomis durimis.

    O Vladui Dautartui per didelis pasitikėjimas savo, kaip vairuotojo, sugebėjimais baigėsi dar bjauriau. Panašioj situacijoj ne tik savo žiguliuką supylė, bet ir dar kitą automobilį apdaužė. O jau tada įvyko nei šis, nei tas. Viską metęs žmogus parbėgo į namus, atsigulė į lovą ir gerai užsiklojo galvą. Kad nieko negirdėtų ir nematytų. Beveik kaip strutis.

 

*

 

    Algimantui tikra kančia matyti, kaip kolegos kilnoja taureles.

    - Gersi – įvyks insultas ir po to galėsi tik viščiukus perėti, - bando juokauti Sigita.

    Juokas grubus, tačiau su literatūriniu pamušalu. S.Baltakienė papasakoja kažkada skaičiusi apie tai islandų ar brazilų autoriaus apsakymą. Jo herojui kiaušiniai būdavo pakišami po pažąstimis.

- Insultas greičiau įvyks visiškai atsisakius taurelės, - vieningai nutaria vyrai.

* 
 

    2004 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis 

 

 

    Tikėdamasis, kad Sigitai jau padaryta operacija, paskambinau Algimantui. Pasirodo, kol kas atliktos tik paruošiamosios procedūros, o svarbiausia numatyta savaitės pradžiai. A.Baltakis gerokai sunerimęs, aiškiai be nuotaikos. O kaip kitaip tokiu atveju jausies? Prašau padrąsinti Sigitą.

     Paklaustas, kokia jo paties sveikata, Algimantas labai jau liūdnai atsako, kad prasta: jaučiąs silpnumą. O ir šiaip… Beveik įsivaizduoju tragišką mostą ranka.

    - Pribaigs mane ta blaivybė, - pagaliau pasako tiesiai šviesiai.

    - Perduokit Sigitai, kad Leonas su Silvija prašo Algimantą nors vienai dienai reabilituoti, - bandau gelbėti padėtį.

    Sigitos atsakymas, nors ir tariamas ne į telefono ragelį, gerai girdisi ir nesuteikia jokių vilčių:

    - Arba blaivybė, arba aš…