zagrakalyte agne
zagrakalyte agne
        Seniai seniai, jau prieš kokią dešimtį metų, mokykloje su drauge viena kitai pasakojomės savaitgalio įvykius – jos istorija tąkart buvo tokia šiurpi, kad turėjom šnibždėtis. Tiesą sakant, šnibždėjomės gal dėl to, kad sėdėjom kokioj matematikos pamokoj, bet tai visai šiai istorijai nereikalingas faktas, svarbiausia čia tai, kad, pamūšiais besiirstydami, jie su broliu rado senas, jau nebeveikiančias kapines. Iš pasakojimo dabar atsimenu tik į upę šliaužiantį skardį, ir, kaip upei nuėdus gabalą kapinių kalnelio, ryškiame lyg morkos raudoname molyje galėjai matyti sutrešusių karstų nuolaužų ir gelsvų blauzdikaulių. Klausiausi tada, (šiurpdama iš šventvagiško pavydo ir baimės), kaip jie prisilaupė mažų kauliukų – tikriausiai pirštų narelių, kaip brolis sumąstęs juos susiverti lyg karolius ar apyrankę, bet paskui viską subėrė į lauko pelės urvelį – taip ir palaidojo – perlaidojo, lyg sėtų kaulines žmonių sėklas. Dabar manau, kad ten tąkart buvo ir žmoniškumo sėklos – tokia štai istorija, kaip maži kapų plėšikai persiauklėja į laidotojus.

 

        Laidotojais ir iki tol mes visi buvom dirbę. Nežinau, kuo užsiima miesto vaikai, bet mes, iš kaimo (tiesą sakant, iš klestinčio kolūkio centro), laidojom kaip pamišę. Dėl įvairių gyvūnėlių lavonų kildavo tikros rungtynės – viščiukus laidoti buvo įprasta, mat maži viščiukai greiti stipti, jų kapeliams užtekdavo poros gėlyčių, užtat atnešusysis ežį tapdavo visos savaitės didvyriu, o dydžiu išsiskiriantį kauburėlį puošdavo gėlių vainikai. Tose miniatiūrinėse kapinėse, įrengtose už tvarto, niekas negiedodavo giesmių, maži kryželiai, net iš degtukų, taip pat uždrausti mano mamos – gyvuliai mat neturi sielos, kuri eitų į dangų, tad jų kapams statydavom paprastus akmens paminklėlius.

 

        Prie pačių didžiausių kapinynų, skirtų kolūkio gyvuliams, mūsų niekas neleisdavo – tik girdėjom pasakojant apie negesintų kalkių pripildytas tranšėjas, ten laidodavo sirgusius paršelius – o sveikų, tik nelaikšių veršelių mėsą žmonės parsinešdavo namo ir sušerdavo šunims (tada dar nebuvau girdėjusi apie jokį „šunų ėdalą“, o tą keistą pilką šunims skirtą dešrą iš parduotuvių lentynų ragaudavo gal tik labai didelių ponų augintiniai, gyvenantys toli, dideliame mieste – Pasvaly). Prieš tai, tiesa, kad šuniui nė į galvą nedingtelėtų pulti savo tvarto veršelių, lavonėliams nudirdavo odą (man knieti sakyti – kailį, nes negimusių veršelių kailelis švelnus, o ir gražesnis nei lapės – bent mūsų šeimoj išdirbtų veršelių kailių užteko ne tik dvejiems kailiniams, bet ir „žigulių“ sėdynių apmušalams, - atrodė labai prašmatniai, kol gausios šeimynos užpakalių trinami nenumuko visi užvalkalo plaukeliai, bet ir toks nudėvėtas kailis pravertė - juo apdengė viščiukų narvą.

 

        Stambūs naminiai gyvuliai tiesiog pasendavo, tada juos, nespėjusius susirgti, parduodavo į mėsos kombinatą, o kolūkiams subyrėjus, jų nupirkti atvažiuodavo „berniukai“, tokie visad besišypsantys kampuoti vyrukai, vėliau perkrikštyti „mafijozais“, dar vėliau - „žulikais“, - tie, šnibždėtasi, galėjo paimti bet kokios sveikatos gyvulį, bet apie tai aš nieko nebežinau.

 

        Nusenusius šunis laidodavo tėvai slapta nuo švelniaširdžių vaikų, nors girdėjau, kad į mūsų serbernarės pakasynas vaikų prisirinko kaip į tikras laidotuves – tada jau studijavau, tad apie tai, kad nebeturim šuns, sužinojau tik po geros savaitės, tačiau tos liūdnaakės kalės kapas visada liks sode, - ten dabar tėvo alpinariumas – toks netyčinis didelis prašmatnus paminklas prašmatniai dideliam šuniui.

 

        Katės tiesiog išeidavo – pasendavo ir išeidavo – kažkur į laukus. Nemačiau nė vienos, sava mirtim padvėsusios katės – tik suvažinėtas – vieną jų automobilis patrenkė mano akyse – balta apvali kamuoliukinė akis, iššokus iš trūkčiojančio jos kūnelio dar ilgai ritinėjosi mano sapnuose ir viename netikusiame eilėrašty.

 

        Iš spąstelių ištrauktas peles atiduodavom katėms – bet to neįskaičiuoju į laidojimus. Natūraliai pelės kažkodėl susiruošdavo stipti pianine – jų irgi niekas nelaidojo, išmesdavo ant mėšlyno jau gerokai pasmirdusias. Bet pelių ir nebūdavo gaila – net ir gailesčio objektai tikriausiai pavaldūs auklėjimui, tėvų balsui, dejuojančiam dėl smulkių spirelių virtuvės spintelėj ar miltuose.

 

        Visai smulkūs kultūriniai gyvulėliai – turiu omeny žiurkėnus – vaikystėje taip pat nesiduodavo palaidojami – spėdavo išsilakstyti anksčiau jiems skirto gyvavimo laiko - išsmukdavo iš prastai sunarpliotų narvelių, arba, žaidžiant užkasti į smėlio krūvą, žiūrint, pro kur išlįs, nemačiom išnerdavo į kitą, geresnį gyvenimą. Kai jau užaugau ir sumiestėjau, ilgai popintą (ir iš sielvarto namuose atsiradus konkurentui pastipusią) laboratorinę žiurkę palaidojom Vilniaus Lazdynų rajono miškely – užkasėm įguldytą ryžių trapučių dėželėn, dabar laigo tas spėjęs pražilti gyvulėlis amžinuosiuose medžioklės plotuose, - tikiuosi, neiškniso jos ramybės koks palakstyti paleistas miestšunis.

 

        Esu dalyvavusi ir pačiame keisčiausiame laidojime – per lietų suplukusi ant dviračio bagažinės vežiau didžiulį elektros laidų nutrenktą suopį – gabenau jį iškamšų meistrui, o gal tik meistreliui – tai ne aš, tai labai didelė niekam nepasakota paauglės meilė tąkart mynė pedalus ir prie besidaužančios širdies, kad ta neišlėktų, spaudė milžinišką negyvą paukštį – tikiuos, jog tas ir dabar suka ratus kokių namų palubėje.

 

        Gyvenu dabar prie beveik seniausių miesto kapinių ir džiaugiuosi, kad savo sodely dar nieko neteko pakasti – išaugau iš amžiaus, kai kritusių gyvulių užkasimą vadini laidojimu, o ir gyvulių, nei pagyvenusių gyvulėlių neturim. Užtat kiemo kampe auga drugių medis. Nežinau, koks iš tikro jo vardas – žydi kekėmis, panašiomis į alyvas, bet alyvos iki rudens gi nežydi, netveria žalios iki šalnų (ir šiaip alyvas puikiai pažįstu – gerokai jų, penkialapių, esu suvalgiusi – kas nežino, kad laimės pažadą gavus neužtenka violetinį jos bilietėlį užsikišt užantin ar įsimest užkulnin – daug patikimiau tą kartybę praryti - iš skrandžio neiškris). Drugių medžiu jį vadinam, nes dieną naktį jis virpa, drugiais aplipęs – dieną gal ir gražu, bet vakare jie trukdo sėdėti dar neatvėsusioje terasoje – lekia tuntais prie žvakių ar beldžiasi į stiklo duris, dusliai trankydami savo drugiškas galvas, be to, su drugiais į namus priskrenda uodų, gyvybingų tiek vasarą, tiek rudenį, tiek iškart po Kalėdų. Jiems naikinti į namus parsinešėm spec. aparatą, kas vakarą įjungiam ir klausomės, kaip sproginėja melsvos šviesos privilioti kraujasiurbiai bei muselės, o kaimynams atrodo, lyg mes ištisą naktį spoksotumėme į televizorių.

 

        Uodus nutrenkiantis elektrinis prietaisas pro praviras terasos duris prikviečia pilną virtuvę tamsiasparnių plaštakių, aptupiančių sieną lyg pušies žievės gabaliukai. Naktinė mozaika, yranti ir besilipdanti iš naujo – nuo balzganos sienos vis atplyšta po įsidrąsinusį vabzdį, neriantį tarp žydrų lempų, stringantį įelektrintame tinklelyje ir čia pat sušaudomą kibirkščiuojančių iškrovų. Degantys drugiai dvokia kaip deginamas kaulas – paskutinį kartą tokią smarvę uodžiau, kai dantistas man kažkodėl prideginėjo dantį. Tad mano dantys ir naktiniai drugeliai nulipdyti iš tos pačios medžiagos?

 

        Sėdžiu šalia to elektrinėm katutėm, mirtinais pliaukšėjimais plėšančio naktį aparato, ir drebu.

 

        Atsikėliau netverdama drugio degėsių smarvės – viena riebi plaštakė, matyt, įstrigo ypač nelaimingai, nes užsiliepsnojo, tad bandžiau iškrapštyti ją šakute, bet elektra perbėgo per medinę jos rankeną ir supurtė visą mano dešinę ranką, pakratė iki pat pažasties. Sėdžiu ant grindų, kalendama dailiai sutaisytais dantimis, kairėje rankoje spaudžiu juodą iš tinklo išpeštą laido uodegą, dešinėje tebelaikau šakutę. Toks tad vabzdžių giltinės pasisveikinimas, malonu susipažinti - elektriniu botagu pliaukšinti vabzdžių giltinė – nemalonu susipažinti – drugių budelė, kuri vėl sienon sukiša laidą ir kriauklėn įmeta šakutę. Ryte šiukšliadėžėn subersiu visą krūvą uodų ir muselių lavonėlių su keliais sunkiais naktinių drugių kūneliais. Arba palaidosiu - pasėsiu prie to paties medžio, tikėdamasi, jog nesudygs, ir kad nieko, didesnio už drugį, laidoti daugiau nebeteks.

 

        Bernardinai.lt, 2007-02-22