rimsevicius laurynas




Vaikystė

 

Strazdai, pelėdos ir gervės
Artėjantį šaltį suvokia
Mergelė ant kluono gegnės
Į jauną mėnulį suokia

 

Atjos mėnesėlis miežiais
Numes šalia kluono balną
Ir lūpų mergelės gviešis
Paglostęs galvelę baltą

 

Klausysis geltonas laukas
Kaip lūžta nuo šalčio miežiai
Kaip tyliai mergelė laukias
Sūnelio, išberto šviesiai

 

Kaip krinta ant sniego gervės
Strazdai, pelėdos kaip snaudžia
Kaip braška nuo šalčio gegnės
Kaip kūdikį šienas smaugia

 

Atšalę mėnulio pėdos
Ir stogas pilnai atvirtęs

 

Žiūrėkit, strazdai, pelėdos
Mergelė, daili, ant virvės

 

 

 

 

Lopšinė

 

Galusodėj šienas dvelkia
Ir norisi garsiai verkt
Žiūrėk, tik užstumk velkę
Langelį tvirtai užverk

 

Per dangų, gandrais akėtą
Saulelė ėjo lanku
Į lopšį, į medį kietą
Žiūrėk, atsigulk laiku

 

Nes vakaras piktas trunka
Kaip varnų lizdai kamine
Žiūrėk, sukalbėk karunką
Už tėvus, kurie kalne

 

Nevaikščiok, nes lubos virstų
Pajudintos vėjo nors kiek
Žiūrėk, marškinėlių viršų
Užsek, sapnais netikėk

 

Nes tėvą įtraukė dugnas
Nes vanagas – močios delnan
Žiūrėk, ašarėlės drungnos
Per naktį sušals ledan

 

Piršteliai per naktį trūkčios
Akelės stiklu pasvers
Galusodės miglos rūgščios
Iš lopšio, žiūrėk, pastvers

 

 

 

 

Motulė 1

 

Vai ne be reikalo blykčioja
Dantys motulės iš dūminės
Sūnūs gražiausi ulyčioje
Auga kaip ūmėdės

 

Vai ne sidabras, ne krištolas
Piktas dukros sugyventinis
Ėjo per ugnį sugrįždamas
Plaukė per vandenis

 

Vai ne sesutė ant eržilo
Vai ne brolis iš Sibiro
Ėmė galva ir peržilo
Pienu iš kibiro

 

Vai ne tėveliai pabudino
Juos jau užvirto kapinės
Spaudžia motulei į dubenį
Plyšusios kepenys

 

Vai atiduodanti pagarbą
Saulė – pilna kaip butelis
Lanko motulės pagrabą
Blakės ir utėlės

 

 

 

 

Motulė 2

 

Kaip prie rankų pilki vargai
Taip prie kojų balčiausios kalijos
Argi sūnūs tavo varnai
Argi dukterys tavo kalės

 

Argi Dievas ir jo angelai
Išėjo dangun atostogų
Kad šarvonės abu galai
Nebe verksmo pilni, o tostų

 

Jau atleisk, kad užklojo maišu
Ir įkirto į pilvą pjautuvą
Jie išmoko gyventi mažu
Ir į svetimo pusę spjauti

 

Ir į svetimo baltus rugius
Pamėtėt saujelę rugiagėlių
Kai norės, ant mažosios užgrius
Irgi virvę užmes ant gegnių

 

Tam kvailiausiam, nenuovokiam
Katras vaikšto po kiemą su išvarža
Ir paduos geležėlę vaikam
Alkaniem, katrie aria mišką

 

Ir taip reikia, ir būna tegul
Nes per amžius taip būdavo būdavę
Jau geriau atsikeltum, motul
Ir nueitum, nukastum bulves

 

 

 

 

Motulė 3

 

Iš vandenio ankstų rytą
Iš vėjo tos dainos esti
Išeisim rytoj į Rygą
Motulės namo parvesti

 

Atsimeni, kaip jin stvėrė
Vartus, kai ją nešė brėkštant
Kaip veidą užaugo svėrės
Kaip pavogė sielą kėkštai

 

Kaip metai sugniaužė saują
Kaip lindo per burną slenkstis
Kaip kirto vapsva pusiaują
Kai puolė prie duonos lenktis

 

Nukritus mėnulio riekei
Kaip degė veideliai sūrūs
Kaip nešė sijonų priekiai
Į kelią dukras ir sūnus

 

Jin gieda dabar – iš vėjo
Iš vandenio ankstų rytą
Dar nieks nesugrįžo, kas ėjo
Motulės parvest į Rygą

 

 

 

 

Motulė 4

 

Rygos pakraštėliai žali
Mes kirtom dangų vėlai
Žiūrėkim, ten sodas, ly
Motulės darželis, lai

 

Mes smeigsim snapais obelin
Nutūpsim po amariliu
Tiktai ne sodelis ten, lin
Motulės griautelis, liu

 

Žiūrėkim, ratilių žolėj
Motulės aukso koljė
Mes leisimės suopiais, lėj
Mes pulsim ereliais, lė

 

Ir kojas sudilgins gėla
Ir veidus nupraus gėluo
Tiktai ne koljė ten, la
Motulės akelė, lo

 

Rygos ežerėliai giliai
Miegosim kur kas giliau
O jeigu numirsim, lei
Motulę regėsim, lau

 

 

 

 

***

Dalgis nukirto smilių
Nykštį tėvynė graužė
Mažąjį ta, kurią myliu
Per plaukus, būdavo, audžia

 

Rado aruode girtą
Ketvirtą vidurinysis
Ėmė, įstrigo į girną
Manosios geltonos nytys

 

Saule sidabražvyne
Mėnuli už šimto mylių
Kur gi dabar tėvynė
Ir toji, kurią aš myliu

 

Guldė tėvynę žąsys
Aruode ant šalto šono
Smilius, nykštys ir mažasis
Vedybas, tavosios, šoko

 

Eitum, sūneli, plauktum
Tenais, kur geltonos nytys

 

Peilį, kaip duonon, plautin
Suvarė vidurinysis

 

 

 

 

***

Nužydėjęs į nuotakos pusę
Užgiedos raudonasis smidras
Nutekės kaip jaunystė į pūslę
Obuolių vėlyvųjų sidras

 

O ant kalno prie lentpjūvės mergos
Iš ulyčios sušoks sadutę
Ir kumelės, raudonos kaip verbos
Atlydės mėnesieną saldutę

 

Į jaunosios sudėta pasogą
Senapienės, gaidžiai ir šunės
Susirinks naktikovai į stogą
Ir tarškės ant delčios viršūnės

 

Sužibės kaip alyvuogės sagos
Šešurų, ir kalbėsis svotai
Nekaltybę jaunosios pasaugos
Prie Panelės paveikslo votai

 

Giesmininkės, tarp varnų pagirtos
Gers miešimą ir valgys kulšis
Tik jaunikio pakaušis nuo girnos
Sulėtėjusios aslon kulsis

 

Tik nuo piršto platusis auksinis
Nurietės į pelėnų urvą
Tik jaunosios žabo išaugtinis
Plevėsuos per viksvas, per purvą

 

Į lydekos ir ungurio šeimą
Kur vanduo – kaip pernykštis sidras
Ir kai rytas atbrėkš į atšlaimą
Negiedos raudonasis smidras

 

 

 


***

Mano brangioji nutolo
Marių jūrų krantu
Kaip žiedeliai migdolo
Po langeliu krintu

 

Kirto kulka pilotę
Padai pilni skylių
Žinią vėjas atplovė
Žabalu kikiliu

 

Paukšti, skristum atgalio
Vakaro pakrašty
Arba ant lauko žalio
Liksim nesuprasti

 

Gerkles išlups migdolai
Galvas išplaus vanduo
Paukšti, dangaus Madonai
Mūsų vaikus parduok

 

Paukšti, į vandenį sūrų
Laimę gilyn skandink
Plaka už marių jūrų
Josios – širdis – smarkyn

 

 

 

 

***

Žėri mėnuo kaip žvejo valksna
Ir aš sėdžiu akis užspaudęs
Mano mergaitė salsva
Nusipraususi braido paupes

 

Atsigulęs kartu su sartais
Aš matau, kas per naktį vyksta
Mano mergaitė rytais
Pasiverčia į upės viksvą

 

Pasiverčia dumblu eržilai
Ir galva man nuo vėjo svaigsta
Mano mergaitė, žinai
Panaši į Marijos paveikslą

 

Žirgo šonai kaip upės krantai
Ir aš maigau rankoje gėlę

 

Mano mergaitė antai
Užu vingio ano prigėrė

 

 

 

 

***

Mes gersim, brolau, iš Vilijos
Kartu su baltais arkliais
Mergaitės paskui iš vizijos
Padebesiais ateis

 

Kojelės ant lauko mėlyno
Širdelė rami kairėj
Mes tyliai liemuo prie liemenio
Liksim pavakarėj

 

Ant vandenio, vėju varomo
Mus laikas visus apgaus
Naktis atsiras iš vakaro
Vakaras – dangaus

 

Mergaitės nuskęs į Viliją
Vaikams atiteks arkliai
Nuskęsi, broleli, gylyje
Su mėnuliu gerklėj

 

 

 

 

***

Sukapojo tėvas bučių
Nepagavęs balto šamo
Ar aš visad tavo būsiu
Jei tu visad būsi mano

 

Išdaigino vėjai krieną
Verda pilnos kraujo gyslos
Renkasi į tėvo kiemą
Su ilgais kardais žmogystos

 

Tie kardai žydrieji lankstūs
Kerta, riejasi savaime
Mes išeisim brėkštant ankstūs
Kai giedos gaidys nelaimę

 

Kai giedos danguj kaimynas
Ryto maldą devyneilę
Prasidės ruduo vėlyvas
Panašus labai į meilę

 

Panašus į dvaro poną
Kurisai pasmaugė paną
Panašus į pečiaus vopną
Ir į tėvo žemės planą

 

Pasikorė tėvas bučiuj
Ir jo vietoj auga krienas
Vakare lankoj žibučių
Plaukios mėnesio kurėnas

 

Vakare prie tėvo namo
Mes laimėsim ilgą mūšį
Tik nebūsi niekad mano
Jei aš visad tavo būsiu

 

 

 

 

***

Raudongalviai vilkai vakare ant lankų
Apsilankė
Nesulaukia manęs prie aukštųjų langų
Baltarankė

 

Kaip gerai, kad į jauno mėnulio nagus
Nepapuolei
Eržilai nusineš į nebūtus namus
Ugniabroliai

 

O lietum kai atplauks iš pietų po giedros
Debesynas
Pasodink, ir ant mano krūtinės giedos
Debesylas

 

Prakalbėk, ir ant lovos krauju sužydės
Šalavijas
Palytėk, ir plieninis baltai sužiedės
Kalavijas

 

Ir kai saulė ateis iš vėjuotų miškų
Mėlynoji
Apsivilk mano marškinius, jei numirsiu
Mylimoji