petrosius_aoristas
petrosius_aoristas
        Antrasis D. Petrošiaus (g. 1978) poezijos rinkinys „Aoristas“ įtikina, kad į literatūrą atėjo gabus, savitas poetas. Retai girdimas žodis aoristas, pasirinktas knygai pavadinti, graikų kalboje reiškia „neapibrėžtas“, „beribis“. Jis savaip apibrėžia didžiąją dalį knygos eilėraščių – poeto anksčiau patirtų būsenų, atsitikimų ir apmąstymų persikėlimą į kūrybinę dabartį. Septyni nedideli skyriai turi savus lyrinius siužetus. Baigiamasis skyrius „Nuožiūros“ asociatyviai sietinas su pasaulinio garso filmais. „Šiam poetiniam kartui savavališkai susikūriau savo aoristą, kurio supaprastintas apibrėžimas skambėtų maždaug taip: visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada. Kodėl? Todėl, kad būtų neteisinga, jei viskas – lyg niekur nieko imtų ir prapultų į nežinią. Todėl, kad nieko nėra, ko nebūtų. Nuosekliai žvelgiant, niekas niekur nedingo. Neprapuolė ir tas pats senasis aoristas bei visa, kas prie jo buvo prikabinta. Tegu tas laikas dabar atrodo menamas, neatkuriamas, gramatiškai neapibrėžiamas – kaip tik tokio ir reikia eilėraščiams.“ (Donatas Petrošius)

 

        „Nuožiūros“ radosi iš besaikio piktnaudžiavimo namų kinu. Būdavo, kad gavęs kokį naują filmą žiūrėdavau jį kiekvieną vakarą tris savaites. Kai kuriuos peržiūrėjau pusšimtį kartų ir žinau, kad sugrįšiu prie jų dar mažiausiai antra tiek, tačiau esti ir tokių, kurių pavadinimai čia pakliuvo vien dėl to, kad patys įsiprašė, tiksliau, įsijungė reikiamoje vietoje tinkamu laiku. Paraleliai kinomanijoms rašiau eilėraščius, ir kai kuriems jų be skrupulų prisegdavau tomis dienomis tyrinėto filmo pavadinimą – juolab kad ne kartą pagavau save įvykdžius sinefilinį kriminalą: tai, žiūrėk, kokią citatą netyčia nugvelbiau, tai įsijaučiau per daug.“ (Donatas Petrošius)


Pergalingas ėjimas

 

iš A2 auditorijos per pūgą
į tuščią 4A kambarį kas vakarą
tas pats nei balto nei juodo
pėstininko ėjimas bekraščiame
prisnigtame Naujamiesčio
kvartale dienos ir naktys yra
besimainantys žaidimų lentos
kvadratai pakaitom mirgantys
po kojom pramogai keliaujant
iki krašto peržengus tą ribą
tu jau nebe naivus pėstininkas
o visus savo teritorijų padalijimus
pergyvenęs karalius nieko
nepasimokęs iš visų
tų užkulisinių žaidimų ir todėl
laimingas kodėl esi laimingas
nes nėra prasmės nebūti

 

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

 

 

 

Aoristas

 

1

Nesipildo eilėraščiai todėl vos užsimerkus
Balti šešėliai mėnesiais tušti prabėga
Taisais apkaustus nuvalai nuo slidžių sniegą
Kas tau yra kas tavo rankomis tekstus savuosius tvarkos
Ne ta gal koja išlipai gal perbėgo kažkas tau kelią
Vaisius ryji akim tačiau ir nuo žiūros tau odą beria
Kur būta Rojaus sodų liko aptrupėję vartų arkos

2

Slėpei po skaitvardžiais metus bet dūmai nesisklaidė
Bandei išraut su šaknimis bet praeitis atauga
Kas ją supirks aukos dievams už ką tave taip saugo
Už ką nešioja Žemė ir išduoda kilmę raidės
Ir nesvarbu ar tu prie upės ar prie meno
Griebk susikrauk į galvą viską kas plevena
Kas degė dužo į skeveldras ir vaikystė tarsi karas baigės

 

3

Man pasirodė nieko tokio tau tik pasirodė
Neva pavyko tuštumą A4 uždengti aklinai
Naktis už stiklo žalio paukščio žvilgsnis dūmų kaspinai
Girdėjai griaudžiant sausy griaudės dar ir gruody
Nepasiduok jei nieko neišeis net iš devinto karto
Ne veltui dienos saulės monetas už horizonto barsto
Nelieka nieko ko nebūtų ir todėl nepasiduodi

4

Iš sapno nelaisvės pasprukęs į logos kalėjimą
Kur nesvaigina vynas ir ženklai kad jūs subrendę lygiai
Ir jungia skiriamoji juosta amžinybei
Kas daug kalba labiausiai atsako už savo tylėjimą
Jūs įsibrovėte naktin giliau negu pažįstat vienas kitą
Ir tikrąja to žodžio prasme ir potekstėj kuri nenumatyta
Kasmet labiau nei pernai gausi švęst neišprotėjimą

5

Kažkas tau suteikė kartojimo kreditą
Ir buvo žodžiai žiemą išsibarstė sūdytu žvyru
Nėra prasmės nebūti tai atbūk už du
Pasaulis kis geryn ir tu ir visa kita
Švytės pakaušių nimbai kai atsitokėsi
Be turinio ir nuorodų plyni prasmės pavėsiai
Kiek praradai iš atminties ištrynė vieną bitą

6

Ir debesis audrų iškrautus gins tolyn per kopas
Apsemtų karalysčių monetas į minią svaidys bangos
Pakrančių apsauga su dalgėm viešbučiai prabangūs
Kiek daug žinai gali išvardyt nežinojimo pakopas
Dangus ir vėl aukščiau nei tįsta bokštai babilonų
Burnos neaušink kam tai rūpi matosi iš šono
Kad visa tai ne tran[s/z]as o vidinis autostopas

7

Tau ko kavos juodos žalios šaltos arbatos
Trisdešimtėji nežinai kas tikra kas nusirašyta
Iš vieno sapno reiso persėdi į kitą
Kažką skubi nuplaut nuo veido betgi aiškiai matos
Kiek tavo užtylėta žodžiai prasikals po metų
Anapus muzikos spengsme ir švilpime kometų
Kartosis viskas bus taip pat tik kitos datos

 

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

 

 

 

Diena iš dienos, rytas – iš nakties

 

Naktį, kurią išsimiegi giliai, ir vėl rytas aiškyn akyse
ir atrodo, kad viskas jau bus tau galiausiai atleista.
Ieškai aklom akinių, ir užklumpa mintis įkyri,
kad kažko taip svarbaus tu nepabaigei vakar.
Metęs žvilgsnį pro langą regi, kaip žemai apačioj
bau įkalintas tavo vaizduotėj [žvalus toks] ratu
aplink nusususį kadagį vaikšto sau katinas rainas.
Ant šaldytuvo imtuvas trumpųjų bangų: tiesi ranką
ir visu garsumu programą atsisuki Antrąją,
kur opera trenkia skardžiai – išties niekuomet negirdėta.
Taip šį pasaulį įspraudęs į kreivą kontekstą
papusryčiauji šypsom bei kitų pramogų pasiieškai.

Rašai visą dieną ilgais ir sklandžiais sakiniais,
tariesi įvaldęs hegzametrą virtuvinį – veik iki tobulybės –
nelyg miško genėtojas, kurs dabar štai formuoja šimtmetes
girias vien tik kirčiais aštriosios mačetės vidur jaunuolyno.
Bet būk tikras – jei prisieitų dabar tau kalbėt, nesumotum,
nei ką pasakyti, nei už kiek ir kada patylėti.
Betgi kartojasi nuolat situacijos, kuomet pora žodžių tiesių
sujungti dvi širdis galėtų. Iškalbingai tyli it bevardė uola:
tad nekeista visai, kad lig šiol nė viena iš anų nėra tavo.

Vyną svaigųjį pilstai į visas savo keturias stiklo taures,
pakol šiaip ir ne taip vėl sulauki klaikiai nuobodaus vakaro.
Degioji žvakes vis meluodamas sau, būk tai tvyro tavajam
bute stogą raunanti romantika. Žvilgsnis užkliūva
nūnai už regą gundančios vazos, išgaubtos begėdiškai.
Ir tada telefoną pačiupęs staiga puoli numerius rinkti ir
skambinti tarsi verdančią kavą ant savo kojų džinsuotų
išliejęs nelaimėlis. Bet aiškumas delnu šaltuoju tau kaktą
paliečia – ėgi žodžiuose, kuriuos šįvakar pajėgtum – jokio
lipšnumo; klampūs jie – pritiktų gal tik dviračio guoliams
sutepti. Argi tai jau būt nuodėmė – pats sau vienas svarstai –
ar ji sutilptų galvoj? Guolyje argi tavajam abu išsitektumėt?
Nesang nuodėmių juk nebūna mažų. Apniktą mintijimų šiokių
be vargo tave į valdas savąsias Hipnas klastingasis įtraukia.

Pabudęs ir vėl ne ta koja iš lovos lipi – nelyg ką tik
apsiplunksnavęs pranašas. Išbėgi iki kioskelio, kur godžiai
perki 500 g kavos ir laikraštį šviežų. Katinui apsnūdusiam
prieš pat nosį kelią perbėgi ir, atgal pas save užlipęs,
dvi valandas virtuvėje verdi kavą, lendi po dušu,
o ten susigalvoji, ką sakytum, jei vis dėlto šiandien nueitum
į darbą. Batus juoduosius šveiti, keiksnodamas prastą Mahlerio
ketvirtosios įrašo kokybę, MP3 ir apskritai – globalizaciją,
nuskurdinusią kadais tokią taurią pramogų industriją,
pakol galiausiai meti į kampą batus ir nusprendi kojos nekelt
daugiau iš namų, kad visai nesusigadintum nervų.

 

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

 

 

 

Gruodžio konkurso nugalėtojai

 

nežinau kiek jau metų prabėgo nes nežinau
nuo kada pradėti skaičiuoti žinau kas buvo
svarbiausia ir kas svarbiausia dar bus
nepasakysiu ką galvojau visą tą laiką kol
tavęs nebuvo kol konstravau savo naująsias
tapatybes ir tai kas man išėjo
greičiausiai tėra dar
viena laiko mašina nukelsianti mus į
dar kitus laukti prailgusius metus

nepasakysiu kiek kartų jau
yra taip buvę kiek kartų mėginau sujungti
nesunumeruotus baltus
taškus juodoje ikikalėdinėje begalybėje
menamas gruodžio
snaiges kurias išmokome kasmet išsipurtyti
iš dangaus sukiodami savo galvas į šalis
tarsi tikintume save kad ne
dabar dar ne
laikas

nieko tikra kalendoriuose ten susegti
tušti pasikartojimai rytoj buvo pernai o
šiandiena esti visada kaip šventė kuri
užklumpa tarsi kosminio
gruodžio konkursas
jokių nuojautų tik nuo šalčio
susigniaužę pirštai bandantys
atplėšti voką dėl akių nes
yra nulemta kas bus
paskelbta nugalėtoja
o tas užantspauduotas kalendoriaus lapelis
tėra mano
raštiškas pasižadėjimas neišvykti
neišsikelti į niekur
plėšytis ir mėtytis ir vėl
susirankioti save iš čia
į dabar

 

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

 

 

 

Nesileiskit mulkinami

 

Galų gale esu laisvas
pagaliau manęs nebeveža
niekas t. y. jau nebekliedžiu
atsisukęs kasetę visu garsu
ar radiją pasigarsinęs iki ribos
kai tiesioginių koncertų transliacijos
trenkia iš filharmonijų per smegenis
man pavyko atsijungti nuo viso
to sentimentaliai organizuoto
triukšmo prisukti įmantriųjų
garso mašinų galingumą iki
absoliutaus nulio nebematau
prasmės stiprintuvais trupinti
orą užsikimšti ausų būgnelius
triukšmo tarša

šiandien pirmą kartą gyvenime
sėdžiu nuščiuvusiame sode tarp
kolonėlių mediniais korpusais ir
pradedu skirti garsus nuo daiktų
kuriuos jie gena į sumaištį
skelbiu savo nepriklausomybės
deklaraciją išinstaliuoju garso
leistuvus sakau sudiev komercinei
psichodelijai ritualinei
postmoderniųjų genčių muzikai
avangardinei elektronikai
visam tam džiazui etnografinėms
retenybėms kameriniam disko
vokalinėms prasmių melodijoms
ir kt. pagaliau sukaupiau
valią nebemeluoti bent sau

muzika visada tebuvo iliuzijų liūnas
beprasmis įsitikinėjimas neva
kažką galima atsivogti iš kosmoso
virpesių iš „giminiškų“ sielų ne
nieko neįmanoma perimti turi
savyje arba ne arba skamba tavo
vidus o jei ne vadinasi niekas kitas
tau nepagros kurtinančio
harmonijos spengsmo
anapus tylos


Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

 



Viskas, kas liko nepasakyta, arba Po tiesioginio eterio su Vanda Juknaite

 

laidos laikas jau eina
į pabaigą mūsų balsus žmonės
sėdintys už stiklinės pertvaros
gesina į tylą išeiname skubotai
vienu sakiniu apibendrinę

išeina nerišlios niekieno mintys
per mano burną tokia tiesioginio
eterio specifika bet pasitaiko ir čia
profesionalų kurie žino ką kalba
arba nežinodami pasako daugiau
nei supranta nežinau gal ir mes
amžinųjų kursų studentai
kada nors protingai papasakosim

kaip įmanoma ištverti
nesusijuokus ypač kai tokia rimta
pokalbio tema kad net antinksčiai
pamiršta į kraują įšvirkšti adrenalino
ir net anglies dvideginis susilaiko
nešnypštęs mineralinio vandens
buteliukuose galvodavau kad ten
juoko dujos kurios nedera rimtiems
pokalbiautojams susėdusiems
apie amžinąsias vertybes

kurios kaip ir geriausios mintys
aplanko nenuspėjamu laisvu grafiku
po daug laiko po tiesioginio eterio

kai ant stiklinių sienelių
kur buvo vanduo likę vien
kalkių žymės
kai nieko šalia nebelieka
tada būni
puikus pašnekovas

vienas geriausių
absoliučiai vienas

 

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytoų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.