is tvermes d.jpg
is tvermes d.jpg




Kailiniai geriausieji

 

kai eisi į Medvėgalį karosų gaudyti
rasi prie mokyklos suvažinėtą didelį zuikį
jei kraujas nubėgęs galima lupti
susėdus už stalo pamažu suėsti

 

nes kaip benueisi į tą Medvėgalį
ką ten bepagausi jei kelią pastos
suvažinėtas zuikis jei gulės prie mokyklos
kruvinu kailiu žmogus

 

 

Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Pasivaikščiojimai be meilės ir ne

 

kai nešies per mišką peilį – juodą kaip didelį –
ranka pati kyla nukirsti kokiam
juodalksniui šaką

 

kai nešies pro šventyklą dievą – visą kaip
gabalą – ranka pati kyla – užriškit greičiau
man akis kitaip nebmatysit kas daros

 

kai stumiesi prieky savęs sau po kojom velies
kai springsti – nešiokis ir kumščius
dražė nuo ūmaus nušvitimo
lašus nuo lietaus
teisingus atsakymus – nešiokis tam ponui

 

kuris pasakys dar laukia šiaurės platuma
rytų ilguma pasivaikščiojimai be meilės
ir neapykantos karališka išmalda

 

 

2001
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Po pietų iki vakarienės

 

Dabar dar negaliu sakyti, kad vidury
dienos matau žvaigždynus. Matau tik
Venerą, nes tik ji taip nusirenginėja.

 

Angelai yra labai paprasti žmonės.
Jie yra apsauginiai ir niekada nepasibaido,
nors su manimi nutinka šis tas baisaus.
Nieko nebuvo – sakau, kai praeina.

 

Kai mano kaimynai pensininkai žiūri
pavakario žinias, iš lentpjūvės pareina
jų sūnūs – dideli kaip drakonai.

 

Jie praeina pro langus, beldžiasi ir
šaukia: pažiūrėkit – Saulėje kažkas blizga.

Nereikia būti dideliam drakonui, kad taip nieko
nepasimokytum, nes ši vasara kaip pernai –
tik purvas panagėse nuo svajonių kaupiasi.

 

Po pietų iki pat vakarienės klaidžioju nuo
obels prie obels. Vieni šunys staugia
iš atminties, vieni šunys staugia iš rutinos.
Kai staugiu vienas – mane girdi
didelis, bet mėlynas dangus.

 

 

2002
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Atgal į priekį. Eilės tvarka

 

Šiandien aplankė atvaizdų perpardavinėtojas –
netikintiems nėra į ką žiūrėti, – sako
išvyniodamas Pradžios ir Išėjimo drobes.

 

Sakau, kad jau Baigiu ir niekur Neisiu, o jis
vis traukia ir traukia iš kiauro sakvojažo diržą,
kuriuo prisirišu, kai nebeveikia trauka,

 

kai valgai dilgėlių sriubą palinkęs
į priekį mintimis dvi savaites plauki atgal:

 

rodos, dar vakar nutrenkiau kuprinę į kampą,
o šiandien jau visa balta – grybu apėjusi.
Visą gyvenimą apylinkėse lyja ir griaudžia,
o man vis trūksta skysčių ir tavo dūžtančių indų.

 

Mirti vienas kitam vienu metu yra tik viena iš dviejų
išeičių – paprastai mirštama vienas kitam eilės tvarka

 

 

2001 VII
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Subjektyvios dainos

 

I. Menas Nugali Žmogų

 

kartokite paskui mane

 

                  [aš]
esu nekalbus todėl
dažnai nusišneku

 

                  [ek]
manęs beveik nebėr tai kas
liko suskaičiuokit pirštais

 

                  [oj]
kai man skilo žandikaulis
pamaniau kad esu ekstravertas

 

                  [ir]
jums po knygą parašiau
imkit ir spalvinkit

 

                  [už]
tai ir parašiau nyko sunyko
žmogus liko tik lyrinis subjektas

 

 

2001 V

 

 
II. Copy and paste

 

kai įsimyliu – taip ir sakau: myliu tave
o Ji visada susimąsto: taip taip taip –
ir tu rasi kada nors savo meilę
patikėk

 

kai aš sėdžiu netoli moterų per paskaitas
skaityklose jos tyli ir tyli ir tyli kartą
viena tarė: šalia tavęs neįmanoma –
tu toks protingas atrodai toks rimtas
baisu šalia tavęs nusišnekėti ne taip
ką pasakyti

 

kartą man dalykiškai pasakė: yra moterys
jos myli tave slapta; jos myli tave saikingai
rašo kasdien kiekviena tau po vieną laišką
bet niekada neišsiunčia – nuo keliolikos iki
keliasdešimt laiškų priklausomai nuo metų
laiko pasilieka

 

kartą vienas vaikinas iš Aukštaitijos
jamaikiečių dialektu pamokė kaip tokiais
atvejais jis sprendžia savo
problemas: copy your body
and mind and every night paste yourself
in to the most beautiful woman's bed
just copy and paste
just do it

 

bet mano kompiuteris neprijungtas prie tinklo
tinkle aš neveikiu

 

 

2002 XII

 

 
III. Psalmė mano pirmoji

 

Tebus atleista visiems: vieną kartą
Nusprendžiau, kad jau viskas man
Baigta. Pasitiesiau ant grindų čiužinį,
Atsiguliau ant nugaros ir taip
Gulėjau žiūrėdamas į lubas tris metus.

 

Dievas tada į mane dėmesį atkreipė.
Ištarė Jis man negulėti
Ir pažymėjo Vilniaus šaligatviuose
Balta linija keliolika trasų, ir uždavė
Eiti ir šlovinti.

 

Ir dariau tiksliai ką lieptas, ir baiminaus
Nuklydęs nebegrįžti, nes pasaulis per tuos tris
Metus nebeatpažįstamas. Dievas vėl pastebėjo
Nerimą mano. Tuomet Jis šalia Ėjimo
Linijų pažymėjo Sugrįžimo linijas.
Dabar drąsiai einu šlovinti į pasaulio kraštą,
Nes už poros metrų tamsoje švyti
Balta Sugrįžimo linija.

 

Tačiau kasdien pervargstu – ilgos mano trasos.
Baltų dažų kartą pasiėmiau ir trasose kas 100 m
Nupiešiau dviračius. Daug baltų dviračių Dievui,
Iš aukštybių stebinčiam mano kelius. Kad Jis matytų,
Kaip aš pavargstu
Pėsčias kasdien

 

 

2003

 

 
IV. Prisirišęs prie neprisirišimo

 

Ėjau kai pasilenkiau užsirišti
pamačiau visus ir baltus

 

ir raudonus ir juodus permatomus
ir tuos kurie gyvena plytose

 

supratau kodėl kai puola
ši piktauja niekada nebūna netikėta

 

aiškiai mačiau kaip jie kartoja
mano formas ir mano tuštumas

 

mano tuštumas mano formas
po to vėl formas ir tuštumas mano

 

 

2001 VII
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Pirma aštuntoji
                 Antanui Šimkui

 

Jau ir trumpam išsiskirdami paduodame vienas kitam ranką.
Maža kas. Pusė karalystės išgelbėta. Ne ta pusė. Visai ne ta.
Šiapus springsta duona kąsnyje, kitapus žaidimai neturi taisyklių.
Greitai viskas bus antraip. Po to vėl grįš iliuzijos.
Brandžioji paauglystė pasireiškia tada, kai slibiną nukauni visai
ne dėl princesės. Palieki jo nugaroje peilį ir pabėgi iš pamokų:
tegul auga galvos, liežuviai, skersžvilgsniai,
pusė kitos pusės karalystės. Tegul auga.
Pusė kitos pusės ketvirčio. Tegul plečiasi ramybėje.
Pusė šventųjų nesveikųjų dydžių. Tegul auga ir plečiasi skersai
išilgai kristalų. Tegul lūžta kaupiasi garuoja, tegul teka stiklu
druskos rūgšties liežuvis.

 

Kiekviena pirmoji diena yra tuo pat metu ir aštuntoji,
nelygu tik iš kurio rojaus bėgi.

 

 

2001 I
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Minties atminties aritmetika

 

du minty
trys atlape
du lape
vienas vilku

 

du minty
tris galiu
du pagaliu
trys paguliu

 

du minty
du mušti
trys girti
du žinai

trys atminty
du lape
vienas vilku
du velku

 

trys atminty
du pagaliu
trys paguliu
du atsikeliu

 

trys atminty
trys užmušti
du pagirti
tris amžinai

 

 

1997 XI
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Didysis Žiemos Išpardavimas

 

1. Gruodžio nurašymas

 

Tu nori būti ten, be abejo, tu ten nebūsi
Nurodys kryptį rūkstantis degtuko pirštas
Buvai pagirtas, tad žinai už ką save išplūsi

 

Žinai ir ko netekęs, tad laimingas. Gruodis pinga
Jei tau ko trūksta, tai prekiauk savais – visų neišsiginsi
Nuplėšk nuo veido pleistrą – blunka bruožų bintas

 

Prikąsk liežuvio kainą – kai reikės mokėt, neatsiminsi
Tarp sūdytos šaligatvio ledų skerdienos – sočios Kūčios
Lig pažastų pusny Kalėdas savo susirinksi

 

Tau per brangu. Kišenės liks dievotai tuščios
Šviežioj kupiūroj parašyta: sniegas krenta biržoj
Dar parašyta: kils pūga ir pardavėjos gūžčios

 

Ir urmu suvynios metus, įtikins kaklą, kad neveržia diržas
Įtikins kojas, kad nespaudžia nykščių šaltis
Ausis apšildys radijas, kuris tarp batų girgžda

 

Sandėlyje yra vinių, ir jos vėluoja kaltis
Prekystalis tamsus – ką nors gali pavogti
Bet būsi nufilmuotas. Duos į galvą. Ir tingėsi keltis

 

Vagies dienorašty nėra tiesos, jis dar tik mokosi meluoti
Dienos ilgumas – 0 valandų. Orų mergaitė keikias
Ją stebi kameros ir bando sulaikyti. Ji ruošias atsiduoti

 

Tau siuntinys atėjo, bet stotis neveikia
Ir gruodis užblokuotas. Nieks neprisiskambins
Iš sausio ir vasario – jiems tavęs nereikia

 

Tuščioj taroj paslėpsi kvitą ir praris jį vandens
Ši sąskaita įrodo, kad tave atstoja klaidos
Teisingi norai, bet nuo jų tik skauda skrandis

 

Yra vaistai, jie nekainuoja. Tave koduoja klaidos
Atrodo perpirktas esi, bet vis dar šąla ausys

 

Nuspausk reset – ilgus žodžius nutraukia telefono laidas
Bet nurašytas gruodis. Nėr vasario, baigsis tuoj ir sausis

 

 

 
2. Sausio eilės

 

Kažką prisimeni, bet dar kažkuo tiki
Žiemos žodyno vidury citatos baigias
Tu klūpai lovoj. Minus vienas. Dieve di

 

Kieno vienatvės ilgos skaičių aibės
Aš sveikinu tave ir paskubom sveikstu
Tik nesijaudink – juk mokslas viso labo – raidės

 

Jei pamatysi šviesą veidrody, žinok: čia jau ne tu
Užpūsk jo atspindį. Dvasia, jei ji gyva – išbluks savaime
Įsėsk į vagoną. Konduktoriui mokėk už du

 

Tau ši suma – viena antroji meilės kasdieninės kainos
Taip persūdoma. Ir, jei jau sūru, išeik, kitaip teks nenorėti, gerti
Tamsoj ganyti tolstančias šviesas. Nubus tavy ir gatvės kreivos

 

Kažkur, tarp nuotraukų, jauties svarbus, spalvotas. Netrukdo tau gyventi
Peizažinis žiemos rasizmas. Jauties kaip nelaimingas amuletas
Kuriam išinstaliuotos magijos, ir maudžia kaulus, ima berti

 

Drožles TV ekranai. Programos žada gulbių plieną ir baletą
Ne tas kanalas, baigėsi žaidimai, o tu dar vis renki taškus
Ir kaupiasi visi virš „i“. Nauji užgriuvo metai, naujas alfabetas

 

Prie technologijų pripratins bankomatas – tai naujas potyris, todėl – aštrus
Kitoks, negu stoty tau įprastos prekybos kioskų eilės
Keleivis miega tarp suolų po galva pasidėjęs odinius batus

 

Net dvesiant nuo gražių minčių žinduoliams teka lipnios seilės
Tuos rūšių skirtumus gamtoj nulėmusi ledynmečio era
Sugrįš. Ir tu sulauksi kritulių, nors aišku, kad tikėjais meilės

 

Ar bent lašų akims, kad pamatytum, kaip pilis iš oro virs krūva
Makulatūros. Toks trumpas įvadas į kitą lygį, kuriame užgyja žaizdos
Parengiamasis kursas, kaip naudotis degtuku, virve, siera

 

Net vizijoms prakiūra stogas, trūksta plytų – negailėk bent glaisto
Šitoj erdvėj nėra krypčių, kiekvienas spinduliuoja sau ne savo ratuos

 

O tie, kur atitrūko – rašo iš Čepkelių raisto:
Jei gruody linksminais, tai sausy staugsi vienas. Vasary –
                                                                    bėk kur akys mato

 

 
3. Vasario skyrius

 

Vasaris: nieko neprisimeni – tai ir nebuvo
Ne dvidešimt aštuonios dienos, metai dvidešimt ne trys
Neklotos lovos, tyli radijo imtuvas

 

Visapus sienų spengia ir tavęs neras, jei lauš duris
Nesivaidena, prirūkyta. Sekundžių padalos švies žalios
Jei klaus kas dievo – kumščiais prisidenk akis

 

Vasaris: venų mėlynumas. Karantinas. Balius
Daltonikas: neatskiri SECAM nuo PAL – apakęs super light
Lange netilps senamiestis. Jį cenzūruotum – per giliai įšalęs

 

Nelaimes neša prietarai, bet vis jau miego dietą baik
Ir horoskopų žvėrys bunda nuorūkų žvaigždynuos
Išbluks tavieji duomenys. Beliks: neįsk. Ir skaitv.

 

Vasaris: viskas pildosi ir demonas pašertas blynais
Esi nedalomas, o kas tavoj visatoj surūšiuos šiukšles
Jei trokšti būti pirmas, tu žinok – pirmausi sąvartynais

 

Turi dvi išeitis ir nežinai, kurią atmest
Nebėr savaitgalių, atstumai atšaukti, belieka tenkintis
Rytų išminčiais, guostis – wild wild west

 

Šią žiemą grįši pas visus, bet taip, kad nereiks net sveikintis
Ir lažinsies ne iš grynų, tik šiaip – iš kraujo
Nėr ko prarast, imtuvai genda, pats tu sunkiai veikiantis

 

Vasaris: priežastis nuskurst ir prisikelt iš sausio
Dabar tylėk, meldeis už du – ir tau dievai nubudo
Kvėpuok giliai – gali išvengt blogiausia

 

Vasaris: nieko neprisimeni – tai ir nebuvo
Nebuvo – tai, vadinas, dvigubai neprasidėjo
Jei tavo dvasios alksta, nepalik praverto nakčiai šaldytuvo

 

Ir pakartok: nebėr vasario, baigės sausis, gruodis neatėjo.

 

 

2002 I-XI
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Metų vidurio skolų išsižadėjimas

 

Šeštadienis trečiadienį. Kitaip nebūna
Data: du nulis nulis trys šeši du vienas
Tave nuskaito ir transliuoja tuščios sienos
Po tantrinių mišių kaip maišas kūnas
Kas gležnas – tą suglamžo baltas lapas
Tą muša prakaitas. Ir rudenėliui labas
Užklumpa neprašytas. Anaiptol neliūdna

 

Dabar naujienos geros – nėr nuo ko pradėti
Tau skambino: kažkur vien tau pravertos durys
Paklota lova. Spąstuos kvepia sūris
Užsikerta plokštelė: siūlo nusidėti
Kiaurai užuolaidas regi kad visa tai – netikra
Daiktų pusiausvyra tarp makro mikro
Kai nieko neturi – tik viena trokšti: neturėti

 

Negeisk kai būsi geidžiamas – tada tu pranašus
Nes kai mylėjai – tau labiausiai trūko meilės
Buvai laimingas – matėsi – iš baimės
Kad šitiek daug gavai su antspaudu: pražus
Na ir tegu. Svarbiausia – saugok savo kaulus mėsą
Nes sveikata veide atspindi Galutinę Tiesą
O badas primena kad Buddha matė miražus

 

Šių metų vidury kai tirštos spalvos
Prašyk: te nesibaigia niekad šildymo sezonas
Dangus te nepritrūksta duonos ir ozono
Ir te visad šeštadienis. Ir iškylos į kalnus
Te niekad nesibaigia Šventas Niekada
Tegul visad tuščia skolų knyga
Ir akmenim į langą nepataiko grįžti pelnas

 

 

2003 VI-VII
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Nesinys
         – mano A.

 

Atrasdamas, bet vengdamas, klaidinantis ir neapklaustas
kaip dalis, variantas kažko, ko nebesitikima buvus
šia nebesisukančia asfalto žeme kaip tarpkontinentinis plaustas
kaip tylos bomba, kaip neatsiliepiantis per dūmus

 

kaip jokia gyvybės forma, ne mechanika netgi ne mineralas
joks jausmas, jokia būsena, ne-forma ir net nebe-tuštuma
be jokio įvertinimo, neįskaitytinas – minus vienas balas
tyčia nuklystantis į vieną pusę: šešėlis sniege – žiema

 

be pridėtinės vertės – bet ne mirtis – nekenkiantis net sau
prisimerkęs, besijuokiantis iš savęs gruody ir jodo stygiaus
galėtų išgelbėti 10 ha pasaulio, bet atsikalbinėjantis: „ką aš žinau“
įsimylėtas pūgos išmestas pusnin arba ant ledo; priklydęs

 

akredituotas šioj žiemoj juodai baltos ugnies atstovas spaudai
neužėmęs nė vienos sėdimos vietos, nelegalių kelionių gidas
po gaisravietes, potvynius – sugautas liudija ne savo naudai
bet jį paleis sakydami: „apsipažinom, tai – ne jis, ten buvo kitas“

 

slapstydamasis, bet nepaieškomas, atsiliekantis ir pirmas
pilietis teritorijų, nesidriekiančių nei dangum, nei žeme
regėjo jį atsispindintį, stebėjo įtemptai, tad liko neištirtas
su žodžiais prisikėlusiais iš mirusiųjų kalbų žodynų lūpose:
                                                                         „myliu tave“

 

 

2004 I
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

Pastebėtų klaidų atitaisymas

 

Pati švelniausia būtybė gyvena Stiklo kalne, kitoje miesto pusėje.
Kiekviena akimirka šalia jos keri mane.
Myliu ją, princesę – tokia mano ars poetica.

 

Kai ji išvažiuoja į Alpes ar Mažąją Aziją – palieka man
kates, papūgas ir trijų kambarių nerimą. Atsisveikinus
pradeda veikti visi jos nekalti burtai.

 

Nežinau, ką jie reiškia, todėl kraustausi iš proto ir,
kad greičiau slinktų laikas – prisiregistruoju poliklinikoje,
ten pasidarau širdies kardiogramą, be to, nustoju domėtis

 

kas vyksta fotografijos pasaulyje. Naktimis atkuriu
visus mūsų bežodžius pašnekesius, jų stilių ir
sintaksę. Perrašinėju šimtus kartų kiekvieną

 

žodį, besikėsinantį tapti jos tobulumo atspindžiu,
nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno
atitikmens kalboje, o visas mano rašymas bus tik

 

nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas

 

2004 IV
Petrošius, Donatas. Iš tvermės D: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.