labanauskaite gabriele
labanauskaite gabriele
I. Turiu du senelius. Vienas aristoteliškas, kitas – haidegeriškas. Vienas visą vakarą postringauja apie grožį ir estetines pagavas, kitas – apie anonimines ideologines kaukes. Abiem linksiu.

 

II. Turiu vieną tėtį. Nietzsche. Mažai jo skaičiau.

 

III. Turiu dvi mamas. Abi butaforinės. Pavaduojančios trūkstamą trečiąją.

Su viena tabaluoju kojomis atsisėdusi ant palangės. Kitai skambinėju iš visų įmanomų telefono būdelių. Niujorkas, Tokijas, Kanarai...

Sapnuoju mamą.

 

IV. Tradiciškai – turiu dvi močiutes. Teorija ir praktika.

 

V. Turiu filologės diplomą. Todėl nebegaliu rašyti. Arba: todėl neturiu teisės rašyti.

 

VI. Bet. Grafomanija – stiprus narkotikas. Labai toksiškas. Pranokstantis ambicijas tiesiog sustoti. Primityviai pranokstantis Wittgensteiną (apie ką gali nekalbėti geriau patylėti jei gali nekalbėti geriau).

Spąstai. Sūris nė nepaliestas. Tik daug pelyčių.

 

VII. Ar grafomanai kartojasi?

Grafomanija: amatas ar liga? Silpnas imunitetas?

Ar kuo nors skiriasi šiuolaikinis grafomanas nuo...

Ar grafomanu gali būti bet kas?

 

VIII. Grafomanas redaguoja tekstą. Redaguoja save. Ir bando, kaip ir visi mirtingieji, išsilukštenti iš naujo.

 

IX. Rašaluotais pirštais, pūslėtais jų galiukais, nuspaustais kompiuterio paviršiais, išskydusiomis akių tinklainėmis, išardytais minčių kamuoliais, tvarkingai suvytais į savuosius gniužulus.

 

X. voras narkomanas

voras grafomanas

čiumpa siužetą, kontekstą ir

paplavas

užmaišo tešlą

minko bandelę

išeina sūrelis

prasivėrusioj žodžių

burnoj

 

XI. Ką valgo grafomanai?

Ar geria rašalą?

Kokia grafomanų Lietuvoje populiacija?

Klausimų kulkos į minkštą grafomano sapno audinį... Tikrai – visai ne apie tai.

 

XII. Jusliškai prisotintos erdvės be branduolinės sekos. Tačiau akcentuojama integracijos reikšmė.

 

XIII. Sunku kritiškai įvertinti šiuolaikinę poeziją. Daug problemų. Autoriai dar gyvi. Ir labai jautrūs.

 

XIV. Močiutė skundžiasi, kad senelis per lėtai skaito spaudą. Atsibosta laukti.

Bepigu jai – romaną pasiėmusi permeta akimis tik pradžią ir pabaigą. Ir taip viskas aišku.

 

XV. Tėtis valgo naktimis. Eco, Cervantesas, Christie, Rilke, Kingas, Nabokovas...

Mėgsta mišraines.

 

XVI. Mama laikosi dietos.

 

XVII. Ką valgo grafomanai: šokoladą (juodą, baltą, taškuotą), pyragą (perteptą kremu ar uogiene); jei grafomano nirtūs dantys, griaužia šonkauliukus (ypač kiaulienos), daržoves (išskirtinio dėmesio sulaukia bulvės ir cukriniai runkeliai).

Meluoju: už vargšišką honorarą sumuštinius baltyminiais ikrais gardina.

Ir vargo nemato.

 

XVIII. Močiutė stebisi "ant bernų smailiomis" herojėmis. Nesupranta ir "slidžių žuvelių".

Lengviau atsiduso, pabaigoje visoms išmirus.

 

XIX. Viena leidykla vis kalbina ką nors parašyti, nes "lietuviai dabar gerai eina".

Kur eina?..

 

XX. Ar grafomanas užsiiminėja sociokritika?

Išvada Nr. 1: žinoma, tik kad ja užsiiminėja ir ne grafomanai.

 

XXI. Išvada Nr. 2: imperatyvai. Ir subjekto pasyvumas.

 

XXII. Ar grafomanas gali būti be vaizduotės? Tikriausiai taip (nors kartais jos ir prireikia norint įtikėti, kad jis nėra grafomanas).

Ar poetas gali būti be vaizduotės? Jei atsakysime "taip", tai bus poetas grafomanas.

Jei "ne", tai jis nebus poetas.

Jokios logikos...

 

XXIII. Geras grafomanas vizualiai medituoja. Ir baltam lapui nepaliekama vietos.

 

XXIV. Tėtis teiravosi, ar už makulatūrą šiais laikais gerai mokama.

O ką, daug turi, – prisimerkiu.

Nors sunkvežimiu vežk – knygų pilnos lentynos.

 

XXV. Nepriekaištinga asmeninė sklaida.

 

XXVI. Kam mokaisi?

Kad būtų sukalamos vinutės ten, kur reikia.

Ooo – tada negali nedejuoti.

 

XXVII. Pareinu namo ir pasigendu laikraštinės makulatūros. Ant naktinio staliuko paliktų dienraščio skelbimų (kada nors tikrai pupa būsi dirbanti pupa tik dairykis pupa akis išplėtusi), literatūrinio savaitraščio (tokį straipsniuką nusižiūrėjusi – polemizuojantį x ir y temomis...), bulvarinio skaitalo (šiaip aš tikrai ne tokia...).

Sugyventinis apgriaužė ir sąvartynan išmetė.

Teks likti be šviesos ir tiesos. Patamsyje.

[Amžiams netobulai prisirišusiai prie daiktų, negalinčiai jų atsisakyti per porą sekundžių.]

 

XXVIII. Ar būna poetų be vaizduotės?.. Ką?!

 

XXIX. Gyvenu (?) namuose, kuriuose didžiausios (ne tik dydžio, bet ir užimamos vietos atžvilgiu) popierinės plokštės: "Java – Cobra", "Europe", "Zolotaja kulinarnaja kniga", "100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje". Dar yra Gassetas ir Mackus.

Bet jų niekas neskaito.

 

XXX. Grafomanas tiki, kad "words can change reality".

 

XXXI. Šliogeris gerai taip haidegeriškai pasakė: "Laisvė yra transcendentinis nuotykis". Kur nebus. Ypač kai norisi jos kuo daugiau. Tampi kažin koks nuotykiautojas. Ir tau vėl ant kaktos prilipdo grybukinį antspaudą. Pavyzdžiui, nesubrendėlio. Kartais – "bohemščiko".

Nors netikiu, kad Lietuvoje esti bohemos.

 

XXXII. Grafomanas – tai perteklius.

 

XXXIII. Todėl tokių svarstymų bus.

 

XXXIV. Daugiau.

 

Šiaurės Atėnai, 2005-09-24