miknevicius lukas
miknevicius lukas

 

        Pavargau.

        Universitete sesija, o man visiškai nusispjaut. Štai sėdžiu virtuvėje ir bandau įtikinti save, kad laikas pradėti ką nors daryti, nes blogai baigsis. Veltui. Kaičiu arbatą. Skambina draugai: gal alaus? Pavargau, sakau. Nenoriu. Vis tiek neatstoja. Pagalvosiu, sakau.

        Nieko negalvoju.

        Vėl skambina. Šįkart kursiokė. Gal žinai, kelintą rytoj egzaminas? Nežinau. Gal dešimtą? Koks skirtumas. Ateisiu dešimtą – anksčiau vis vien nebus.

        Valandą geriu arbatą. Gaunu kursiokės žinutę – egzaminas aštuntą. Reikia bandyti anksčiau eiti miegoti. Skambinu mamai. Labas. Kaip laikotės? Aš irgi neblogai. Mama, paskambink man septintą. Bijau pramiegoti. Aha, mokysiuos iki vėlumos.

        Vėl draugai. Gerai jau, gerai. Ateinu. Kur sėdit? Ir vėl!? Po pusvalandžio...

        Einu alaus. Atėjęs suvokiu, kad visiškai be reikalo. Kiek laiko jau čia esat? Aišku, su niekuo nebesusikalbėsiu. Nors kam to reikia. Su visais ne kartą esu kalbėjęs.

        Sėdžiu, tyliu. Visi labai garsiai šneka, juokiasi. Apie ką jie čia? Nieko nesuprantu. Vienas per kitą pasakoja, kaip sutiko Naujuosius. Labai trūko manęs. Nemeluokit, tyliai sakau. Ką? Ne, nieko.

        Nugeriu gurkšnį. Skambina. Draugė. Neatsiliepsiu, galvoju. Pavargau. Po penkiolikos minučių vėl. Susirandu tylesnį kampą. Klausau. Atsiprašau – negirdėjau. Neatvažiuosiu – mokausi. Gal rytoj? Pabandysiu, bet nepažadu. Daug darbo. Pyksta. Man nusispjaut. Bando kalbėti švelniai. Man nusispjaut. Klausia, kas darosi? Nežinau. Nieko. Visiškai nieko nesidaro. Prišoka draugas, rėkia: kas skambina? Duok aš pakalbėsiu. Niekaip nesuprantu, kodėl girti žmonės kišasi į svetimus reikalus? Šitas irgi kartu mokosi, klausia draugė. „Šito“ ji niekad nemėgo. Girdžiu pypsėjimą. Šiandien nebepaskambins. Tikriausiai ir rytoj.

        Išgersiu dar bokalą. Po truputį atsileidžiu. Kažką pasakoju.

        Klydau. Vėl draugė. Tylesnio kampo nebeieškau. Klausau. Sako, kažkas pasikeitė. Jai su manim nebesmagu. Nori, klausiu, atsistosiu ant galvos. Arba pažongliruosiu kamuoliukais. Keli kamuoliukai bumtels man į galvą. Aš juk visiškai nemoku žongliruoti. Labai linksma. Cirkas pralinksmina žmones. Buvau kartą, pats mačiau: visi juokiasi, ploja, valgo rausvą cukraus vatą. Smagu. Mums reikia pasikalbėti, sako. Apie ką? Nesuprantu, kodėl reikia kalbėtis apie akivaizdžius dalykus. Tai viskas, klausia. Nežinau.

        Daugiau tikrai nebeskambins. Visai.

        Turiu gerų draugų. Viską supranta. Užjaučiu, sako. Dėl ko?

        Skambina. Dar viena kursiokė. Ar žinai, kad šią savaitę reikia atnešti kursinį. Atnešiu, sakau (juk neatnešiu). Beje, rytojaus egzaminą nukėlė į kitą savaitę. Gero vakaro.

        Einu namo. Sausis. Šalta. Norėčiau užsirūkyti, bet nesiryžtu iš kišenių ištraukti rankų. Pamečiau pirštines. Tą pačią dieną, kai nusipirkau. Nuo pat vaikystės man šitaip. Tai vaikštau penkis mėnesius per metus šniurkšdamas nosimi. Nosines pametu per penkiolika minučių.

        Noriu kavos. Štai kažkokia kavinukė. Visi staliukai užimti. Prie lango sėdi mergina. Žiūri į snieguotą gatvę. Atrodo, viena. Nesutrukdysiu? Ilgai maišau cukrų.

        Aš Lukas. Bjaurus oras. Jai patinka. Sako, tokiu oru lengva susikurti jaukumą. Gal ir taip. Nesiginčiju. Nors man jaukiau tvankų liepos vakarą mušti uodus. Jedem das seine.

        Gal ji norėtų vyno? Neatsisakytų. Kalbamės.

        Dar vyno? Šiandien tikriausiai išleisiu visus pinigus. Tiek to, po poros dienų stipendija. Juk gerai sėdime. Beje, kada mes pradėjome laikytis už rankų?

        Ji prašo daugiau papasakoti apie save.

        Pasakoju: kartą buvau cirke. Ne, jau nebebuvau mažas. Gal šešiolikos ar septyniolikos. Pirkau patį pigiausią bilietą, todėl beveik nieko nemačiau, kas vyksta scenoje. Užtat pro užuolaidų kampą mačiau užkulisius. Mačiau rūkantį klouną, pusnuoges akrobates, fokusininką, į plačią vidinę palto kišenę dedantį triušį. Ir dar mačiau, kaip stora siaubingai išsidažiusi moteris, pasičiupusi lazdą daužė per šonus mažyčiam meškiukui. Gyvūnėlis inkštė ir sukosi ratu, kokiu jam leido prie grindų prikabintas daugiausiai trisdešimties centimetrų pavadėlis.

        Kur dabar tas meškiukas, klausia ji.

        Jis jau užaugęs tikru meškinu. Tikriausiai gastroliuoja su visu cirku kur nors. Vaikšto ant užpakalinių kojų, važinėja dviračiu ir fotografuojasi su žiūrovais, kurie nepatikliai klauso, kai storoji moteris aiškina: nebijokit, mūsų Rudis visai nepiktas, jis jums nieko nepadarys.

        Aišku, kad nepadarys. Juk Rudis labai pavargęs nuo lazdos, pavadėlio, dviračio ir fotoblyksčių.

        Arba: jis visai ne Rudis. Be to, jau seniai atiduotas į kokį nors zoologijos sodą, nes, pasirodo, beviltiška jį išmokyti net vaikščioti ant užpakalinių kojų, jau nekalbant apie priekines. Taip, taip, kai kurie meškinai sugeba ir tai.

        Šitaip ir kalbamės. Jai gaila Rudžio, ar koks ten jo vardas.

        Labas, mama, čia vėl aš. Nemiegojai dar? Atsiprašau. Žinai, nebeskambink rytoj – nukėlė tą egzaminą. Viskas gerai. Pavargau truputį, bet nieko. Susitvarkysiu. Labanakt.

        Apie ką mes ten kalbėjom? Ak taip... Žinai, tas cirkas dar turėjo ir porą dramblių...

 

        Literatūra ir menas, 2005-01-14