miknevicius lukas
miknevicius lukas

 

 

        1.

 

        Liūdesys. Pyktis. Kas dar? Tikriausiai nieko. Tiesą sakant, abejoju, ar belikusios ir šios dvi emocijos. Esu visiškai tuščias, bet ne kaip baltas popieriaus lapas, į kurį gali iš naujo rašyti, ką užsimanęs.

        Čia labiau tiktų juodraščio metafora. Esu šimtus kartų rašytas ir perrašytas tekstas. Perrašytas vis tikintis, kad šį kartą pavyks, žybtels kažkas neapsakomai tikro, nesumeluoto. Esu tiek prirašytas ir pribraukytas popieriaus lapas, kad jame niekas daugiau nebetelpa.

        Ir todėl – tuščias.

 

        2.

 

        Vasara – geriausias metas šitaip jaustis. Karštis ir ore tvyrančios kvėpavimą gniaužiančios dulkės atbukina emocijas. Leidžia jaustis taip, tarsi egzistuotum kažkaip pusiau, ne iki galo. Viskas, kas vyksta, atrodo nerealu – lyg savo gyvenimą stebėtum kaip kino filmą.

        Net ir skausmas darosi kažkoks netikras. Bandau jį aštrinti, kabintis kaip į paskutinį įrodymą, kad štai – esu dar gyvas, moku jausti. Sėdžiu temstančiame kambaryje ir net gailėtis savęs nebesugebu. Vis tikiuosi, kad gal kas nors kitas pagailės. Ateis, paskambins, gražiai pameluos, jog viskas bus gerai. Privers bent kelioms akimirkoms tuo patikėti.

        Tyla. Sielos gaudesį vėjas slopina.

 

        3.

 

        Kažkada esu rašęs, kad sielos geografijoje atstumas matuojamas septynmyliais žingsniais. Dabar jau žinau, jog ne tik jais.

        Per sielą galima pravažiuoti ir traktoriumi arba prabėgti lengvais moteriškais žingsneliais. Tik suboluoja baltut baltutėlė suknelė ir vėl tamsa. Vėl visiška tuštuma, nes šiuose tyruose ir su septynmyliais batais niekur nenukeliausi. Be to, juk niekur keliauti ir nesiruoši. Ir kam? Čia juk visur viskas vienoda, pilka.

        Ir visai nėra, ką susitikti.

 

        4.

 

        Smagu draskyti sielos randus. Rašyti apie tai, koks esi nelaimingas, vienišas. Patikėti tekstui savo virkavimus, nusivylimus. Tik kad netiesa čia viskas. Nesu nei nelaimingas, nei vienišas. Esu absoliučiai joks. Tuščias, primityvus, neįdomus net sau, tai ką jau kalbėti apie tave.

        Tave, kuriai norėčiau pasakyti tai, ko tu klausytumeis viską užmiršusi, laiminga, skęstanti mano žodžiuose. Norėčiau, kad klausytumeis mano žodžių, ilgainiui nebegirdėdama jų prasmės. Pasiduotum balsui, mano pasakojamų istorijų melodijoms.

        Negaliu. Esu silpnas, nemoku jokių istorijų, mano balsas užlūžta vos bandau ką nors pasakyti, nes bijau, kad tu nesiklausysi, neleisi man kalbėti ir taip patvirtinti savo buvimo.

        Mano žodžiai praranda mane.

 

        5.

 

        Būna ir kitaip. Labai retai būna.

        Naktis prie upės su kitame krante žybsinčia jonvabalio liepsnele. Tu ne vienas, tavo siela rami ir mylinti. Save, šalia sėdintį žmogų, pasaulį po šiuo skliautu, kuriame nardo kregždės, jonvabalį kitame upės krante (kaip ilgai jis šviečia!).

        Tokios akimirkos įelektrina, įkrauna, leidžia dar kelias dienas iš inercijos pagyventi taip, tarsi visas pasaulis būtų tau savas ir draugiškas. Priimtų tave su visomis žaizdomis ir jas išgydytų. Nuplautų nuo tavęs visą susikaupusį purvą, išvalytų juodraštį ir parašytų ką nors tokio, po kuo galėtum padėti savo parašą, nes tai būtų žodžiai, kuriuos tu visada norėjai ištarti.

        Pavyzdžiui: širdies dėžutėj strazdas gieda mirtį.

 

        Bernardinai.lt, 2007-06-15