linas kranauskas
linas kranauskas
       RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI

 

       Nuo pat pirmos atminties akimirkos vaizduotė buvo ta kilpa ant kaklo, kuri kėlė daugiausia problemų. Tai buvo veronikos akmens glėbys ir mikelandželo gyvatė, apsivyniojusi visą kūną, kandanti į genitalijas, viskas kartu.

       Ne vien tas raudonuojantis tinimas apie žandus ir ant ausų, kai staiga pakviečia atsakinėti arba tėvas užklumpa su kompromituojančiom medžiagom, ir reikia skubiai ką nors suregzti: kai mintys nutrūksta ir užstringa susikurto pasaulio struktūrose, pulsuojančios vaizduotės vaivorykštėse, tada tau blogai. Adaptacijai prie tikrovės, į kurią dabar įtraukia netikėti trukdžiai, reikia laiko, ypač jei ir nesi breinstormingo laureatas ir blickrygo rungčių lyderis.

       Kiek kartų sėdint troleibuse su ausinėmis akys įsminga į vieną tašką ir mintys ima lėkti per laiko, atstumo pakopas šviesos greičiu, tu rezgi peizažus su žydrais baseinais ir berniukais, permatomomis sienomis, intymius dialogus ir scenarijus dvidešimt valandų į priekį. Kai pažadina staigus garsas, durų cypimas arba priešistorinio plejerio automatinis jungiklio spragtelėjimas kasetei pasibaigus, būna nuostabiai gera; muzika ir stotelė liko kažkur toli.

       Šitas pribloškiantis talentas atsiriboti atskleidžia dar vieną vaizduotės grimasą: naivumą. Naivumas ir amžinai nerealizuotos ambicijos. Kai neskubėdamas eini Gedimino prospektu, esi dievas, ir tavo salamander batų padai pakilę nuo šaligatvio per dešimt centimetrų, eini oru, kiaurai sienas ir medžius. Nieko baisaus, jei užkliūsi už senutės, pargriausi besišypsančią mergytę, nešiną mobiliaku, ant kurio prilipdytos jos akys, nes gyvenimas, o ypač pasivaikščiojimas mieste yra Ververų video. Nieko baisaus, jeigu atsitrenksi į reklaminio skydo stiklą, nepralįsi pro besisukantį telekomo durų propelerį, ir iš tavęs žvengs stiliovų dantytų jaunuolių debesis, nes esi kažkuo aukštesnis už juos visus: juk niekas nežino, kokios neįkainojamos idėjos ir minimum nobelio lygio projektai maskatuoja tavo galvoje. Vaikštai pakylėtas nematomos aureolės, orbitos, kurioje sukasi traškūs vaizduotės šalutiniai produktai: ultratopinės mergos su minimalistiniais latekso (ir vėl lateksas? Kas ten man buvo užėję?) kostiumėliais, keletas saloninių kabrioletų, ofisas hanner saldainių dėžėje, milijonai iškirptų šypsenų ir juoko spazmų, skirtų vien tik tau.      

       Deja, vaizduotė nemėgsta veiklos. Nuo veiklos jai suka vidurius ir ant ekrano klojasi įspėjančios error paklodės.

       Kai sergi vaizduote, aplinkui neatsiranda vietos jokiam racionaliam ir nuosekliam užsiėmimui, nebent kokiam automatizuotam darbui, kaip antai: ravėjimas ar teksto rinkimas. Gali visą dieną prasisupti kėdėje grauždamas plunksną ir svajingai žvelgdamas į dangų, kur laigo balti seksualūs sėkmės ir pripažinimo arkliai; galiausiai viskas baigsis tuo, kad sukiši vaizduotę atgal į pagalvę ir susiriesi savo amžinam saldžių haliucinacijų lopšy.

       Tai buvo trečiasis pasakojimas iš mano askezės savaitės, kai buvau užsidaręs dėžėje su krūva popierių.

       Kaip ir turėjo nutikti, tai buvo tikrai ekologiškas atliekų panaudojimo būdas.

       Atsimenu visus momentus, kai atkoręs žandikaulį minutę galvodavau ką atsakyti, nes reikėdavo atsukti klausimą atgal ir iš naujo jį suprasti.

       Atsimenu visus bičus, kurie lindo prie mano panos ir kuriems nespėjau laiku duoti į jų asiliškas lūpas, nes akimirksniu paskęsdavau į keliamates psichologijos linijas, apmąstymus, ką galvoja jinai, klausimų-atsakymų-najezdų-graudenimų kryžiažodžius.

       Atsimenu visas pozas, mimikas ir jų projekcijas mano nemiegančiuose sapnuose.

       Bet žinot ką.

       Bet žinot ką, mano mažučiai. Mano sidabriniai kirminyčiai, plaukiantys prošal su kokteilių palmėmis čiuptuvuose.

       Man nereikia nė vieno miltelio iš visos tos jūros dulkių, kurias jūs sutraukiat, nė vieno lašo, nė vienos dūmų sruogos. Galiu pasiekti ekstazę, vien pridėjęs pirštą prie smilkinio. Metai idiotiškiausių infantilių klejojimų verti vieno miražo, kurio sulauki, vienos minties oazės, kai nusistoja spalvos ir kai netikrieji daiktai įgauna savo rūgščias, iki dantų skausmo gręžiančias formas, tada neriu į lubų paviršių ir krentu į debesis. Lazda turi du galus. Dali siurbė iš jos savo vizijas, man tai patinka. Bet kai užsitepsiu jo lydytus laikrodžius ant bageto ir ant savo rytinio papiruso užklijuosiu dar drėgną tekstą, išryškintą iš ką tik praėjusio sapno, būsiu pasiekęs didžiausią, asmeninę euforiją.

 

       Literatūra ir menas, 2006-04-28