klimaite gabriele
klimaite gabriele
       Iš pradžių stipriai palijo, paskui per miestą ėmė srūti juodas vanduo su popieriais ir mūsų kojos permirko kiaurai per sportbačius. Tėvai į tai nekreipė dėmesio, nes nieko negalėjo padaryti – Kaliningrade turėjome bastytis dar keletą valandų, o tada sėdimu traukiniu važiuoti į Gdanską. Buvome septyniese – aš, mano tėvai, teta, dėdė ir du jų vaikai, kurie viską, kas pakliūdavo po ranka, smulkino ir nagrinėjo, reguliariai ir staigiai susimušdami. Pavalgę kavinėje, kur odiniai vyrukai vaišino savo merginas plakta grietinėle už dolerį, patraukėme kur nors atokiau, nes tėvai norėjo, kaip sakoma, pasėdėti. Jie nusipirko konjako, džiovintos dešros ir figų, ir netrukus, atsipūsdami po kiekvieno gurkšnio vaikų darželyje ant suoliuko, ėmė kalbėtis ir juokauti, kartais pasiūlydami išgerti ir mums, o kai apsimetę, kad patikėjome, eidavome prie jų suoliuko, vaidino nustebusius ir griežtus. Pavargęs rodyti savo kovos triukus mano pusbrolis su pussesere ėmė kasti duobę smėlio dėžėje, o aš patraukiau parkeliu tiesiai link pagrindinės gatvės. Motina sušuko, kad neičiau toli, tėvas, kad atneščiau „pati žinai ko“, o pusbrolis pravirko, tikriausiai susitrenkęs kur nors galvą; jam tai nutikdavo dažnai. (Niekas nežinojo, kad rytoj kelto į Švediją kajutėse verks visi vaikai, ilgas kietas minutes bandydami išstumti iš savęs sausą dešrą ir džiūvėsius, o kai pagaliau suprakaitavę ir linksmi susirinksim denyje (truputį bijodami atsisėsti), teta laivo loterijoje laimės Absoliuto butelį. Aišku, dar kitą rytą bus dažnai kartojama „Jolkipalki, daugiau niekada“.)
       Einu tuščiu parku, medžiai ir tvorelės, kaip ir kiekviename parke. Mano būsena chrestomatinė paaugliška – nei liūdna, nei linksma, toks beoris plyšys, kur nuobodulio peizažas inkrustuotas įtarumu kaip gintarais. Nuobodžiauju ir įtariu, kad jei gamta, kaip yra sakoma, ilsėjosi darydama genijų porai vaiką, tai mano atveju apskritai miegojo letargo miegu. Galvoje – nuo brizo iki skersvėjo, metų per daug, kad pakęstum vaikus, ir per mažai, kad lįstum jiems meilintis, tai ir laikausi nuo mažamečių atokiai. Anam krante manęs laukia draugė švedė, kuri per dieną ištaria tris keturis žodžius, vežioja mopedu po salą ir deginasi, ir kol nesako man „baltakaipmakaronas“, jos nuobodumas išteisintas. (Netiesa, kad žmogus subręsta, kai susitaiko su savimi, tiesiog vienas iš jų pasitraukia.)
       Artimųjų nebesigirdi; būtų ne kas, jei sugrįžčiau, o jų nebėra, ir aš lieku Kaliningrade kaip stoviu. Einu toliau išvanota iki Rimties ir Didingumo alėja, lyg nuo visko pavargęs vilkas. Senis su vatine vedžioja šunį. Krenta lapai. Pasuku už kampo ir čia išdygsta būrelis, susigrūdęs prie tvoros. Jie pastovi, palinkčioja, nueina. Tada ir aš prieinu. Ir čia, o! Likime!
       Išsitiesęs visu ūgiu, nuolankiai apkritęs lapais guli prieš mane Imanuelio Kanto kapas. Pilkas antkapis, tvorelė sunkiomis grandinėmis ir nelabai aiškus užrašas. Viduje tikriausiai ir moralinis imperatyvas. Jis, kuris praleido didžiąją gyvenimo dalį stačias ir tiesus vaikštynėse po parkus, arba sėdintis prie stalo pilna grynojo proto galva, dabar guli visai gulsčias kaip baslys po žeme, ir net jo antkapis truputį atsilošęs, gal prigultų šeimininkui leidus. Kapas guli visų akivaizdoj kaip pilkas ruonis, kuriam jau daug metų nusišvilpt į zoosodo lankytojų reakcijas ir kreipinius, kaip truputį nuoga ponia paveiksle, vis dar nesuprantanti, kad į ją žiūrima, kaip keistas žemės ir akmens kepalas, prislėgęs kaulus, jeigu jų likę, ir viską, kas jie buvo kažkada. Tarsi matinis gaubtas iš viršaus krenta šešėlis, lyg tyčia kapas įsodintas tokiam pavėsy, iš kurio neišsiveržtum net būdamas labai gyvas. Girdisi greitkelis, sumišęs su vaikų klyksniais, vėjas medžiuose perbraukia žemą natą, o gal visą Šopeno „Gedulingąjį“. Grybų ir šlapios dirvos tvaikas, lipnus kaip džemas, maišosi oro srovėje su saldžiu pūvančio arbūzo kvapu – atsigulk gi tu šitokioje kvapų makalynėje, kur tapęs angelu grotum bijodamas privemti į trimitą. Prieš kapą stovim keletas turistų, tyliu, nes nieko nežinau, tik kad tai buvo Imanuelis Kantas, jeigu iš tikrųjų buvo, ir jis guli čia, jeigu čia guli jis. Stoviu ir žiūriu, mano metų, palyginus su kapu– menkumas, svoris, palyginus su palaikais – milžiniškas, temperatūra – kaip ugnikalnio, odos platumos, plaukų galybė, mėlynos obtežkės, ilga maikė ir bananas vienoje rankoje, jeigu kapas mato, tai mano vaizdas iš apačios būtent toks. Dar palenktas ir surauktas veidas iš noro ką nors perskaityti, bet antkapis, kaip kokia Irano mergaitė, slepia veidą. Stoviu prieš tave, Imanueli, ir nei eit atgal, nei likt čia amžiams pamaldžiai susikaupus. Kas po šito? Turėti mirusį autoritetą yra jėga? Dar nemačiau Lenino, mastabų ir Didžiojo Kanjono. Tu guli visai atsipalaidavęs ten, išdrikęs galbūt, easy like a Sunday morning, o mes palinkstam ir spoksom kaip nieko nesugebančios slaugės.
       Tu man tuomet nei patikai, nei nepatikai. Stovėjau pagarbiai, galvojau apie tai, kad jau nepadarysi nieko, kas numuštų autoriteto stulpelį, kad tu miręs kaip milijonai žmonių, kaip ir aš vieną dieną; nuo mirčių man rodės tiršta.
       Bet vis dėl to, kaip ten buvo iš tikrųjų? Ar tau sakydavo „labas, Imanueli“, ir paplodavo per petį, o gal buvai nervingas ir pašokdavai nuo kiekvieno prisilietimo? Įdomu, ar esi švaistęs pinigus, girtas išpasakojęs savo idėjas, iškritęs naktį iš lovos, gavęs nuo moters per veidą, pavyzdžiui. Ar tu turėjai naktinį puodą, skutaisi pats ar ne, ar skundeisi pirmam sutiktam žmogui, kaip skauda kurią nors vietą. Ką tu sakytum, sugrįžęs iš anapus? Galėtum, be abejo, į klausimus atsakinėti e-mail'u, arba dalyvauti video konferencijoje, kurią stebėtų visas pasaulis „Imanuel Kant: live on show“. Kažin ar būtum pasirinkęs būtent šį kapą, nors kapas tuo ir nuostabus, kad jo nesirenki, ir niekuomet neširsti kaip dėl nepatogios sofos, bet net kape nesi visai saugus, viršutinė tavo ekspozicijos dalis, paminklas, taip ir lieka atvira, ir jokia pomirtinė užuolaida jos neuždengia, kol neišnyksta raidės. Bet vėl gi, tai rūpi tik kūnui, o jis, juo labiau miręs, mėgsta perkėlinėti rūpesčius kitiems.
       Aišku, nei aš link tavęs, nei tu link manęs tuo metu nepasislinkom arčiau, nors neneigsiu – vėliau tavimi domėjausi (tu manimi greičiausiai ne). Po tavęs, Imanueli, supratau žmonijos veiksmus ir pasaulio logiką iš viršaus, vidaus ir šonų, žodžiu, staiga visa TAI. (Paskui visa TAI pamiršau irgi staiga.) Laikas per tą stovėjimą prie kapo pasislinko mano nenaudai ir tavo niekam; maža, kad šiaip buvo šalta, aš žengiau arčiau kapo, savojo. Pagalvojau, kad jau eisiu su savo spalvota striuke, sulyta galva ir rytojumi, kur laukia karštos orkaitės ir švedų šeimos už stalo, ir viskas zebriškai padalyta į atostogų ir ne zonas, o mano gulėjimas, koks ilgas bebūtų, tėra laikinas. Net dabar aš stoviu, o tu ne. Taigi nuėjau, o tu, spėju, likai ten pat.
       Kai atėjau į vaikų darželį prie suolo, tėvai ir dėdė su žmona buvo taip įsijautę, kad nepastebėjo sugrįžimo. Jie juokėsi iš ukrainiečio, kurį vaizdavo mano dėdė, o motina su juo ginčijosi žemaitiškai; teta iš juoko verkė. Pusseserė su pusbroliu, savo ruožtu, ant galvų buvo užsimovę maišus ir prasiplėšę skylutes akims, ir puolė man rodyti iškastą smėlyje duobę, siūlydami joje patupėti, nes „tai labai faina“. Atsisėdau, visai jauku duobėje. Kai suaugę tai pamatė, pradėjo kvatotis ir klausti, kaip man ne gėda, puikiai suprasdami, kad aš tik tupiu, o vaikai pasijuto gerai išdūrę ir iš džiaugsmo šokinėjo aplinkui. Šitas prisiminimas norom nenorom kelia mintį, kad pasaulyje, keičiantis urbanistinėms idėjoms ir miesto planavimui, atsigulsi po žeme ir tuoj kažkokio vaiko sėdynė bruksis per smėlį atsisėsti tau ant pilvo, o jei sugalvos kapstytis, ištrauks kokį kaulą ir bėgs rodyti motinoms, nors subrendusios moterys, kaip taisyklė, tokiems dalykams nejautrios. Tėvas liepė išlipti ir užmetė savo įšilusį švarką. Po kiek laiko mažaūgiai monstrai prigeso ir tada patraukėm link geležinkelio stoties.
       Retai, bet pasitaiko nubusti naktį ir jausti, kaip tamsoje guli savas kūnas, kaip didelis šiltas daiktas, ir kvėpuoja. Jo gyvybė kažkokia svetima, savaeigė, nepriklausoma, kaip nejautrus šeimininkas, užėmęs patogią vietą. Keista justi savo paties odą. Kai kūnas migdosi, kartais nepaklusęs jokiam impulsui sujuda ir verčiasi, ir norisi jo klausti, kodėl jis tai daro, bet nesulaukęs atsakymo vėl panyri į minkštą letargą. Kažkur į pakalnę nubėga mintys, skambtelėjimais išsidraiko skiemenys. Kapas bus, į tai labai panašu, jis turės būti, bet jame manęs – tikiuosi, – ne.


       2005 m.