klimaite gabriele       Kai buvau ankstyvo kankinančio amžiaus, mėgau ginčytis ir prieštarauti, net tuomet, kai tiesa buvo akivaizdi. Kartą motina man pasakė - gali gyventi kaip nori, svarbiausia, kad tai būtų tavo pozicija. Kiekvieną kartą, kai ką nors darai, kiekvieną akimirką turi pagal ją elgtis, ji turi būti tavo esme. Tai buvo tiesa, kurios aš tuomet negalėjau paneigti, negaliu ir dabar. Aš iš tiesų norėjau turėti savo poziciją, savo "tai", savo raktą, kodą, kuriuo atidarinėjamos įvairiausios durys- į išorę, žmones, patyrimą ir panašiai. Kartais man atrodo, kad ją turiu, kad jaučiu, bet dažnai nutinka taip, kad vėl nežinau, kaip atsakyti į išpuolius, nutinkančius kas dieną, didelius ir mažus, malonius ir ne. Mano pozicija nėra rūbas, kurį apsivelki ir nusimeti, tai nėra ir kaukė, tai nėra niekas, ką galiu pasiimti iš išorės. Žinau, kad turiu ją gauti iš kažkur, iš kur kyla visi mano veiksmai, tai lava, jei sumanyčiau save vadint ugnikalniu, kaip Nyčė. Kažkoks gerai sukaltas darinys, modifikuojama konstrukcija, visagalė košė, dujos, plazma, lengvesnė už bet kokią idėją. Kai manau, kad ją turiu, pats turėjimo faktas manęs netenkina. Aš trokštu tam tikrų savo pozicijos bruožų ir gebėjimo juos panaudoti. Noriu jos lengvos, žaismingos ir anarchiškos. Noriu, kad ji būtų tobulas katės, vaiduoklio, vandens, piligrimo, karaliaus ir klouno hibridas. Kiekvienąkart aš susižaviu kitų pozicijomis. Kažkokia mokytoja man sakė - tavo siela turi būti kaip rūmai. Nesąmonė. Netikiu siela ir vidiniais pasauliais. Sakyti žmogui, kad jo turtinga dvasia, tai versti jį šikti lotoso žiedais, vaikščioti šviečiant antgamtiškus spindulius ir panėšėti kiekvieną sutiktąjį. Taip, aš savo dvasiniame pasaulyje auginu vaisingų kiaulių fermas ir vynuogių plantaciją. Laikau jį po krištoliniu gaubtu ir gerai verčiuosi, belskite į mano dvasios duris, miegokit ant slenksčio, laužkit spyną. Savo turto veltui nedalinu. Bet pozicija yra kas kita. Tai tobulas nenormalumas, kurio trokštu. Fantastiškos architektūros pastatai, antikiniai akvedukai ir saulėje įšilęs tinkas. Ji turi visiems patikti, visi turi jos norėti, visi turi ją mėgdžioti. Ji nėra geresnė už mane, ji nėra virš manęs, ji nėra priekaištas. Ji tiesiog mano geroji pagalbininkė, gal kiek nepriklausoma, vien dėl įtampos malonumo. Kaip nagai rankai. Aš noriu ją taikyti, naudotis, susitapatinti. Ji neturi išsigimti, kai ateina atsakingas momentas ir man labai reikia žinoti. Noriu jos gražios, amoralios, ribinės. Žinau, kad niekad nemėgsiu savęs be jos ir visuomet pavydėsiu kam nors kitam. Pavyzdžiui, tam tikram reiškiniui, įvykiui, savybei. Senėm, einančiom ryte maudytis su guminėm kepuraitėm, anglei, pasakojančiai apie savo vegetarizmą, odą ir boyfriendą. Moterų numylėtiniui, paišančiam naktimis ant biliardo stalo, baskų merginoms, vietoj "s" visuomet tariančiom "š" ir šokančiom liaudies šokius su pastrikčiojimais, pasiryžimu ir liūdesiu. Gražiai dainuojantiems, linksmai puotaujantiems, rėžiantiems geras kalbas. Apsirūkiusiam ir krykštaujančiam kroatui, šukuojamam šuniui, besimylintiems vandenyje. Visoms lytims ir tautybėms, visiems kojų nagams ir antakiams, visiems juokams prieš auditoriją, visiems ilgiems žvilgsniams, visiems spontaniškiems ir kvailiems poelgiams, po kurių žmonės tave vadina fainu ir tiesiasi kaip pienės į šviesą. Kentėt ir pavydėti negalima, mano pozicija neturi to leisti. Ji- tai Nelsonas, Tamerlanas ir Napoelonas iki Elenos. Velniop ją, ji amžinai paveda. Lenda į apkasus, išvydus horizonte liepsną. Užsidengia galvą, ir dažnai jai tenka kautis su prieraišumu, savinimusi ir prisižadėjimais. Ir dar jai visuomet kas nors patinka, tai mėlynos akys, tai balti dantys, tai susigraudinusi mimika, tai liečiančios rankos. Moterų vyriškumas ir motinystė, barzda po smakru, šešėliai, užuominos. Keisti kvapai, kvietimas, pilvo raumenys, charizma. Tai, kaip sensta vyrai. Balkonų grotelės ir čirškianti keptuvė, pietietiškas akcentas anglų kalboje, juokas atlošus galvą, taip be galo. Cha, ir visgi, ir visgi, svarbiausia, kad mano pozicija būtų erotiška, gyvybinga, ne visa kita- protas taip pat- atrodo nuobodus nevykėlis, kai ji gali trykšti vitališkumo žiedais, koketišku džiaugsmu ir kutenančiu kikenimu. Pigesnė pozicija daro žmogų brangesnį, supranti tai, kai neieškai joje lobių, bet egzistuoji kaip seksualus teiginys. Negaliu nusiramint, kai pagalvoju, kokią bjaurybę užsiauginau per žiopsojimą ir bandymą save apibūdinti, kažkokį betoninį grybą. Pozicija turi būti kaip dvelksmas. Kaip mirtinas virusas. Niekas neįtaria, bet visi jaučia. Tuomet virsti kultu ir gyveni amžinai, tampi pasaulio stimuliatorium, visagale kiaušialąste. Pozicija, mano gražuole pozicija. Nenugalima amazone, didžioji motina ir mergele plonomis rankomis. Mano svajone. Taškas, tritaškis, šauktukas.


       2005 m.