klimaite gabriele       Prisiminiau, kaip laidojau katiną. Kol dar ne mano eilė, galiu ir papasakot, ne tiesa?
       Susukau jį į pagalvės užvalkalą, kad staiga nepasipiltų blusos, įdėjau į dėžę nuo mikrobanginės, kaip žmogų pašarvojau, galima sakyt. Tada išnešiau į balkoną. Jau vakaras buvo. Visą naktį sapnavau, kaip jis grįžo, bet... atsiprašant, bjaurus toks, be kailio, tik juodi kaulai ir akys. Ryte išėjau į balkoną ir apstulbau- nebuvo jo! Tikrai, aš net, žinokit, pamaniau- ar tik nebus prisikėlęs kaip sapnavau, tokią minutę viskas į galvą šauna...
       Bet buvo jis, tik po pusnim, naktį labai snigo, nors jau atėjo pavasaris.
       Pasiėmiau kastuvą, dėžę ir nuėjau į parką prie ežero. Ten susiradau gerą vietą, iškasiau duobę, suprakaitavau, žemė buvo šlapia, įdėjau dėžę, užkasiau. Tada sutrypiau tą vietą ir grįžau namo.
       Tai va, taip ir nebeliko mano katino. Tik žinot ką? Nežinau, kaip jums pasirodys. Bet pasakysiu. Man norisi jį atkast! Ne, aišku, aš neatkasiu, nesu koks beprotis. Kokia sklerozė, ką jūs man kalbat! Man tik labai įdomu, kas iš jo liko. Du metai praėjo. Dėžė turbūt liko, buvo iš geros celiuliozės, tokios blizgančios. Neprisimenu, kaip ten jį įguldžiau. Bet nudvėsė atsimerkęs, kaip žmogus. Letenos buvo labai geros. Kai jis miegodavo, jos trūkčiojo, bėgiojo sapne. Kartais atnešdavau dešros ir vedžiodavau jam palei nosį, jis pabusdavo kaip nuplikytas ir žiūrėdavo bukom akim, o aš stovėdavau šalia, rankas greit už nugaros, ir jis nesuprasdavo, iš kur tas kvapas!
       Jei kas tuo metu būtų už durų klausęs, sakytų- išprotėjęs senis sau vienas juokiasi. Bet ne, aš juokiaus iš katino. Kartais jam prikišdavau degančius degtukus; gyvuliai įdomiai žiūri į ugnį. Jis traukdavosi, akys didžiausios, net nuvirsdavo aukštielninkas. Arba apsiklojęs galvą antklode imdavau gaudyti. Jis kniaukdavo ir lįsdavo po lova, arba imdavo šokinėt sienom. Buvo šiaip jau storas. Kartais, lįsdamas į šiukšlių kibirą, jis vos laikydavosi ant krašto ir jo uodega imdavo suktis kaip propeleris. Vis tiek jis nuversdavo tą kibirą. Buvo porąkart apmyžęs man batus, bet gavo lupti ir nustojo.
       Geras buvo daiktas. Kartais man atrodo, kad jį girdžiu, o kai pareinu namo, iš įpročio kviečiu. Žinot, ką dar pastebėjau? Nėra visai katinų, kad būtų į jį panašūs, nemačiau dar nė vieno tokio, kaip jis. Kažkodėl nebemėgstu, kai jie kniaukia... nors vis tiek jie kniaukia visai nepanašiai. Bet aš nebemėgstu katinų, siaubingai nekenčiu, veju iš po balkono. Parašiau keletą skundų dėl tų žmonių, kurie juos laiko. Reikia uždrausti laikyt katinus, bausti šeimininkus arba tiesiog tegu atvažiuoja tarnyba ir juos išnaikina. Taip bjauriai kniaukia tie katinai. Negaliu klausyt, iškart darosi bloga.


       2005 m.