klimaite gabriele
klimaite gabriele
       Tai, kas sudaro saulėtą dieną: jūra, karštas smėlis, tuštuma. Tai beveik laimės esmė, labai gerai tokią dieną, vienatvei skleidžiantis kaip augalui. Atsiveria visa jos didybė, jos absoliuti laisvė ir erdvė, garbinu ją ir bijau prarasti. Karštis plėšo odą, guliu ant žemės, ant uolos, ant smėlio, vandeny ir po medžiu, nieko neveikiu, jaučiu einant laiką, jaučiu jo tuštumą ir bevertiškumą, prakaituoju ir prakaitas ritasi šiltais lašais man per veidą, geriasi į tai, ant ko guliu ir palieka tamsias dėmes, tai ir visi pėdsakai.
       Nematau kontūrų kaitroje, šviesa akina, man gerai, daugiau jokių pojūčių. Vanduo, paukščiai, kažkieno žingsniai, kartais girdisi žodžiai. Sausas vėjas pakelia dulkes ir plaukų sruogą, dangus kažkur, toks lėkštas, pavirtęs į mėlyną diafragmą virš banguojančios žemės, raukšlėtų peizažų ir išvadų, tirpstančių karštyje.
       Lengvai juda saulė ir šešėliai, mano kūnas praranda priklausomybę, tampa visuotinis kaip deguonis ir lydosi palaimoje, jis- mano nekenčiamiausia, tobuliausia, brangiausia nuosavybė, mano džiaugsmo šaltinis, mano kapas, mano mauzoliejus, mano namai ir mano galaktika. Spinduliuoju nuo šios minties kaip įkrauta baterija. Nieko nenoriu, mėgaujuos kūnu, jaučiu vienatvę, guliu saulėje, laikas eina ir grožis tampa toks artimas, toks savas, toks nuosavas, kaip žmogus, kurio dėmesio niekad nesulauki ir už tai jį gerbi. Dievinu grožį ir abejingumą, kuris niekuomet neklaidina, dievinu kaitrą ir kūno laisvę nuo priekaištų, susitaikymo ir judesių.
       Spindintis vandens paviršius, šaltas maistas, delnų ir odos jutimai, ilgas atsigėrimas, kvėpavimo ritmas susipina į chorą, gyvavimo atsakymą, nevykdomą dienotvarkę ir tylius devizus. Mano kūnas yra mano dievas yra mano triumfas. Smilkiniai ant grunto, tolimos ir artimos perspektyvos jūroje, sausumoje, visur, kur gali nueiti basas, visur, kur gali susitart su savim ir pats sutiksi, visos vietos, kur persekioja karštis, glebumas, miegas, svaigulys, kur tuščia, skanu, lengva, tylu ir mirtinai, net pomirtinai laisva- kiekvienąkart trokštu rasti tokią vietą ir ieškau. Myliu save, myliu save labiau už bet ką ir niekad nemylėsiu nieko taip, kaip save, gal beveik kaip save, bet niekad tiek pat. Priklausau išorei ir saulėtoms dienoms, kabu virš žemės grožybių, įlankų, jodo dozių, saldumynų, geismo, kvapo atomų, simpatijos ir ekstazės, kabu viršui visu svoriu, kaip mėsingas angelas, sunkus kaip kimšta lėlė, šiltas, įdegęs, druskinas, laimingas, labai kūniškas ir laimingas. Kabu viršui, dienos totalume kaip storas šauktukas, kaip sprogmuo po ratu, kaip segė arba embrionas plaukuotame žiuželių soste, kaip sunki pulsuojanti molekulė, kaip trūkčiojanti akis. Mano kūnas supranta malonumą, dievinu tai, dievinu malonumo mokslą. Užsimerk, atsigerk, plaukiok. Kabok, mano gėrybių dėže, mano kimšta lėle, mano kruvinas ryšuly, mano gražiausia dovana. Aš tave dievinu, tu dievini mane, sezoninę vienatvę, gulėjimą, tau nėra prieštaravimų, tu pažįsti signalus, tu išpažįsti liniją, o ne zigzagą, tuštumą, poreikį, greitą sprendimą, susitelkimą, bet nieko daugiau. Diena fantastiška, ir mudviem taip gerai, taip labai gerai, kad negaliu net pagalvot, kas būtų, jei....tikrai. Jei... Ne.


       2005 m.