Ausra Kaziliunaite
Ausra Kaziliunaite
      Aušra Kaziliūnaitė (g. 1987) poetė. Biržuose baigė vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja istoriją. Pirmosios publikacijos kultūrinėje spaudoje pasirodė 2002 m. Kūryba ir straipsniai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Naujojoje Romuvoje“, „Gintaro lašuose“, „Biržiečių žodyje“, „Lietuvos ryte“. Kuria trumpus filmus, muziką, dalyvauja netradiciniuose meno projektuose, priklauso laisvųjų menininkų projektui „Kėdžių vagys“. 2005 m. apdovanota Prano Lemberto premija, 2006 m. tapo Panevėžio literatūrinės žiemos skaitymų nugalėtoja, 2006 m. menininkės debiutas pripažintas geriausiu „Poezijos pavasario“ almanache. 2007 m. pasirodė pirmoji jaunosios poetės knygą sarkastišku pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga“.

 

 

rudeninio miesto akys

vėjas pakyla
šnara nendrės
kaimynai pagarsina muziką

dvi mergaitės
sėdi ant mirštančio
ežero

jose tylut tylutėliai vaidenasi -

juodi lietaus lašai
pakybę ant nuogų
medžio šakelių
tviska saulės
spinduliuose

grįžta paukščiai
į pragarą
it niekad nebūtų išvykę -

juose taipogi atvėso

ir po akmeniu
krebžda
 

 


nulio užtemimas

šis žmogus
pervertas
perėjos ženklu

bet jam neskauda
tylos
ir jai nereikia
pavasario

iš kairiojo atomo
pamažu
lenda rytas –
cigaretės
kava
paukščiai

ir laiko dėlės apkimba
mus, pėsčiuosius,
skubančius
į bet kur
paliekančius
didelį sapną –

nes –

ei, pilnatie,
tau ant veido
saga

užsisek ją,
prašau
 

 


šis ruduo perplyšo

naktis –
visur tylu
miega dviračiai
automobiliai
sportiniai bateliai
durys ir gaisras

tik nuogut
nuogutėliai
sulysę žmonės
vis dar važinėja
dviračiais ir automobiliais
nešioja sportinius batelius
darinėja duris
dega

visa tai vyksta
gėlės žiedo
viduryje

dar nežinau
kokia tai gėlė
bet norėčiau
tau ją
nuskinti –

ištraukti
iš klaidingos
rozetės

 



jonukas ir


palengva
iš tavo akių
išsirita žvirbliai.

taškai, kurie
buvo padėti
baigiant daugybę
istorijų,
šią naktį
atstoja žvaigždes –

krinta
ir krinta,
ir nedužta,
bet eižėja

o mes, užvertę galvas
aukštyn,
norėtume ko nors
dar norėti.

pvz., kad
žvirbliai
sulestų
taškus

 



tvanas

valtyje
kažkas išjungia
paukščius
ir
liūdnas žmogus
turi pripučiamą lovą
pripučiamą stalą
krėslą
pripučiamą kambarinę
gėlę, kurią kada nors
paliktas pripučiamos lady
bandys tyliai išrauti
su visomis
šaknimis

bet kaip jis
nustebs

bet kaip
jis dainuos

nusipirks naują
pripučiamą televizorių,
kuris rodys
vienintelį vaizdą

nes buvęs prieš
tai
žmogų gasdina

buvusiame prieš
tai
nedera
           spalvos

ir 7h ryto
žmogus prisipūtęs
save
vėl bandys
išsirauti

 



tūkstantis ir viena mirtis

vyras prarijo
tiltą,
nuo kurio
nušokusi saulė
kadaise gavo
didžiulį invalidumą

ir dabar
jo pilve –
šeštadienis


šeštadienį
iš žvaigždėto
dangaus
ilgus metus
lankstėme gerves

o kai darbas
buvo jau baigtas
joms nebeliko
daugiau
kur skraidyti
 

 


akvariumas

aušta rytas
1/3 mirusiųjų
suėda 1/3 tavęs

kita 1/3 tavęs
ilgą laiką neturi
ką veikti

tai virsta paukščiu
ir pakyla į dangų
kur ją suėda 1/3
mažesnių paukščių
ir debesys

paskutinė 1/3
dairosi aplink
ir mato
didžiulius golfo
laukus –
ten ją suėda
1/3 baltų mažų
kamuoliukų

ir stovi tu
vidury didelio
nieko,
vidury miesto
ar ežero

matai –
šiandien 50%
nuolaida
tylai

išsitrauki kreditinę
ir mąstai
apie tai
koks gražus šis gyvenimas

eilė trumpa
greitai
išmuša čekį

tau jo nereikia
tu pakeliui
į Kanaadą

o lauke –
velniškai lėtai
sninga
gal tūkstantį metų


2008 m.