BLYNELIAI


Vieną vakarą mirtinai pavargusi Larisa Borisovna sumanė išsikepti blynelių.

Kur jau tau.

Pirmiausia ji plačiu mostu įpylė į dubenį tiek pieno, kad tas ėmė bėgti per kraštus. Tada teko tėkštelėti daugiau miltų. Tešla erotiškai pasiskleidė per visą virtuvės stalą ir prijuostę, ėmė lašėti ant grindų. Larisa Borisovna padėjo po stalu dar vieną dubenį ir nervingai pasišalino į balkoną parūkyti, kadangi laukė dar kiaušiniai ir cukrus.

Grįždama iš balkono, ji netyčia prispaudė tarp durų šliurę, trūktelėjo, praplėšdama joje beveik nepastebimą skylę, ir nuo stūmio grakščiai perlėkė per visą kambarį, nusileisdama ant sofos. Ir turėjo gi taip atsitikti, kad būtent tuo momentu ant sofos jos Jaunystės Klaida lakavosi nagus.

Kojų nagus lakavosi. Sausio mėnesį. Visiškai beprotišku juodos spalvos atspalviu.

- Bliamba, kokia dramblienė, - suspiegė Jaunystės Klaida, - eik tu peklon, nieko sau skrydis virš gegutės lizdo!

- Kuo gi čia dėta gegutė? - mandagiai pasiteiravo Larisa Borisovna. - Čia šliurė kalta, garbės žodis.

- Vaje, vaje, vaje, - ėmė raudoti Jaunystės Klaida, - visą mano pedikiūrą sugadinai! Kaip dabar į žmones išeisiu? Ir laką išpylei visą! Tik pažiūrėkit! Vos ant dugno liko!

- Paprašyčiau maloningąją ponią atleisti, - sumykė Larisa Borisovna ir skersom, skersom palei sieną nubidzeno į virtuvę. Sielos gilumoje ji džiaugėsi, kad dabar Jaunystės Klaidai teks pasirinkti kokios nors gaivesnės spalvos nagų laką. 

Sugrįžusi pagaliau į virtuvę po rūkymo pertraukėlės, Larisa Borisovna ėmėsi peilio ir juo taikliai sudaužė kiaušinį, kartu įsipjaudama pirštą. Jau buvo nusiteikusi nešvankiai nusikeikti, kai pastebėjo, kad tešlos sudedamieji komponentai šiek tiek pakito.

Dubeny tupėjo tarakonas.

- Ko čia dabar išsidrėbei? - taikiai paklausė Larisa Borisovna. - Infekcijas platini?

- Tu pati baisiausia infekcija, - įžūliai atsakė tarakonas, toliau ramiai kirsdamas tešlą.

- Ar nesiteiktų ponaitis pasišalinti? - nenusileido Larisa Borisovna, jau pamažėle niršdama.

- Kaipgi kaipgi, kitais metais tuo laiku, - atrėžė tarakonas.

Larisa Borisovna pagalvojo, pagalvojo, atsisėdo ir apsižliumbė.

- Ir vėl bus sumuštiniai vakarienei, - kūkčiojo ji, - dievulėli, kaip pabodo.

- Na ir durnelė, - prunkštelėjo tarakonas. - Šitaip nusiminti dėl smulkmenos, pfi. 

Ir sukvietė visą savo šeimyną į puotą.



GELEŽINKELIO DAINOS

 

Pravažiuodama tiltu pro jūsų kaimą, prigludusi prie lango, kad galėčiau pasigrožėti aplinkiniu pasauliu, šaltoje mėlynoje tamsoje netikėtai pamačiau Marijoną, iki kelių įklimpusią sniege ant nedidukės upės kranto ir pakėlusią galvą, lyg ji pasitiktų tą patį traukinį, kuriuo aš važiuoju didmiesčio kryptimi, prieš savo valią klausydamasi per radiją gražuolės tamsiaodės dainininkės balso. Tikriausiai šiuo atveju pirmas įspūdis bus apgaulingas, nes sutikti pravažiuojančių traukinių nėra prasmės, juolab kad Marijona, dėvinti tamsiai mėlyną paltą vatiniu pamušalu, jau seniai nebe to amžiaus, kai žmonės pasitinka traukinius. Mes praūžėm arba prariedėjom - žiūrint iš kur pažvelgsi, iš išorės ar iš vidaus - pro keleta pasvirusių telegrafo stulpų, dvidešimt pirmame amžiuje vis dar pagamintų iš nežinomos pilkos medienos, ir pro tamsią beformę masę kiek atokiau nuo jų: matyt, tai ir buvo anksčiau minėtas kaimas, iki kurio nuo stoties reiktų važiuoti kokias penkiolika minučių, o pėsčiomis eiti - ir visą valandą.

Pačiame vagone šviesa buvo laikinai išjungta taupumo sumetimais - iš tikrųjų, į ką čia galima žiūrėti? - ir vis tiek pro nučiupinėtą lango stiklą veržiasi nenatūraliai geltona žibintų šviesa, o joje tyliai blizga estetiškai nuostabūs puraus sniego klodai: pasirodo, šiame krašte sniego yra didžiulė gausybė. Tarp tokių aukštų ir galingų pusnių ne iškart galima pamatyti Marijoną, riogsančią už pusės kilometro nuo stoties atkakliai lyg sargybinis, paliktas saugoti tamsoje nematomų lobių. Nepastebėjau, kad ji kam nors būtų mojavusi: ji tiesiog stovi sniege kaip imperatorienės paminklas, įsisprendusi rankomis į šonus, išdidžiai pakėlusi skara apmuturiuotą galvą ir išskėtusi kojas it sūpuojamas jūreivis, nors sniegas po jos kojomis guli gana ramiai. Dėl jos aristokratiškos laikysenos net galima būtų įtarti, jog ji kenčia nuo didybės manijos. Nors tiesiai paklausus iškart taps akivaizdu, kad Marijona visai ne kenčia, nekentėjo ir kentėti nesiruošia, kad ir kaip ją įkalbinėtų - kasdien nuo dešimtos ryto iki šeštos vakaro - meksikietiškų serialų veikėjos.

Gražuolei tamsiaodei dainininkei Toni Braxton - ne taip kaip Marijonai - labiau patinka lėtai mirti nuo kančios, sukeltos itin stipraus jausmo. Ji spiegia apie savo išgyvenimą taip garsiai, kad girdžiu ją net dundant traukinio ratams ir vėjui plonai švilpiant pro lango rėmo plyšius. Toni Braxton niekada neateitų į galvą smerkti Marijonos už sentimentalumą, pasireiškiantį tuo, kad ji lėtai brenda siauro upelio krantu, kartkartėmis užklūdama už nematomų po sniego sluoksniu rąstų ir akmenų. Net pro traukinio langą matyti, kad čia tiesiog nėra kur eiti: tik smarkiai paveiktas jausmo žmogus pasiryš kulniuoti iš jaukių namų į stotį per trylikos laipsnių speigą, kad pajustų gyvenimo skonį. Ir todėl, pagerbdama šį didvyrišką - arba greičiau didmoterišką - poelgį, aš pasiimsiu šį miestą atminimui, pasiimsiu visas jo virpančias ugneles, jo šimtą gyventojų, kad ir nematomų neaiškią prieblandos valandą, tuos ilgus šešėlius ant sniego, taip pat cisternų eiles, nusidriekusias palei visą prišiukšlintų klastingų griovių apsuptą stotį, ir užrašus ant cisternų: "Benzinas", "Mineralinės trąšos". Pasiimsiu nepaisydama to, kad ši gyvenvietė vargu ar vadinama miestu, o mano atmintis tokia trumpa: tik gerokai pasikankinusi prisiminiau Toni Braxton vardą ir pavardę, žinomus visam pasaulyje, už kurių slypi ši įkyrėjusi panelė, staugianti apie savo sudaužytą širdį taip patetiškai, jog net Marijona su panieka nusispjauna į juodą netoliese sruvenančio upelio vandenį ir giliau įsikiša rankas į nutrintas odines kumštines. Šešėliai ant sniego jos visai nedomina, o ir būtų keista, jei sudomintų, jeigu ji vieną gražią dieną atsipeikėtų ir pastebėtų, kad ant cisternų užrašyta "Benzinas" ir "Grūdai", o upė po sukriošusiu tiltu užsikabino už rąsto, ir tas iš džiaugsmo apsidengė žaliais plaukais, beveik tokiais pat ilgais, kaip tamsūs Toni Braxton plaukai, kurie krenta paskui ją į pakelės dulkes ir veltui plevėsuoja jai bandant sulaikyti mylimąjį, sprunkantį motociklu. Jo paties galva plika, šokoladinės spalvos, o žvilgsnis - patyrusio supermeno, ir jis taip garsiai bilda mūsų siaubingais keliais, jog Marijona vėl užkliūva ir net pakelia galvą, kad pasitaikius progai nuoširdžiai išbartų motociklininkus, tiltą stačiusius darbininkus, vietinę valdžią, dangaus karalystės valdovus, taip pat ir savo daugiametį sugyventinį iš baldų kombinato: tas rupūžė vėl nušvilpė iš jos stalčiaus keletą banknotų ir net nemano už juos pirkti to, kam Marijona juos taupė nuo pat spalio mėnesio.

Žinoma, nevalia čia skųstis vieninteliu normaliu kaimo vyruku, tačiau net jei jis būtų toks pat raumeningas ir tokio žaibiško žvilgsnio, kaip tas Toni Braxton mylimasis milžinas, Marijona vargu ar sugalvotų voliotis dulkėse ir dainuoti apkabinėdama jo motociklą, vargu ar ji stovėtų čia po tiltu per tokį speigą: jau tikrai sumanytų ką nors įdomesnio, pavyzdžiui, iškeptų blynų su šokoladiniu sirupu. Greičiau jis pats vaikštinėtų aplink ją kaip gandras aplink patelę, nesiryždamas apkabinti jos per liemenį - o liemenį Marijona užsiaugino ilgą - ir nelabai tikras dėl to, kas jo laukia po tokio neprotingo žingsnio. Jam iškart kristų į akis ir šitos keptų bulvių spalvos drožlės ant švelnaus sniego, ir pilkos dvokiančios dėmės toje vietoje, kur traukinys paliko savo dūmų pėdsakus: nors, galimas daiktas, vargšelis nėra kaltas, kad nepastebi natūralaus grožio šitame mieste, kurį aš vis dėlto pasiimsiu atminimui, kad jis kur prasmegtų, stovi čia kaip paskutinis dykūnas ir spokso į šalis. Spoksok, mielasis, spoksok, vis tiek nieko nepamatysi, visi gyventojai didžiuojasi tuo, kad mūsų penkiose gatvėse - nė vieno žibinto, o kuo gi beliko didžiuotis, jei įžymybes galima pamatyti tik iš traukinio, kai jis važiuoja tiltu taip galingai, jog dreba visos aplinkinės kalvos, o išsiliejusi dėmė aplink mėnulį susitraukia ir pulsuoja į dundėjimo taktą tarytum širdis arba bent jau maža startinė raketa mėnulio paviršiuje, kurią fiksuoja blizgantys amerikietiški prietaisai būtent tuo momentu, kai Toni Braxton apimta nevilties šoka nuo tilto į slėnį, apsuptą kreivų pušaičių, ir puolusi žemėn bando dainuoti negrabia povyza, it pusiau pašautas zuikis, ištiesęs į viršų savo bejėgį kaklą, tačiau įdomiausia, kad ji dainuoja visai įtikinamai, ir garsą nelabai slopina net sustabdytas ir sušaldytas sausio trisdešimt pirmosios dienos oras.

Vis dėlto visiems būtų geriau, jei ji pakeistų plokštelę ir nekvaršintų galvos savo primityviais tekstais, kupinais monotoniškų skundų ir prašymų sugrįžti, kuriais kreipiasi į tą nevykusį supermeną, šokinėjantį iki kelių sniege aplink savo maištaujantį motociklą: ji nerastų tekstų ar net padorių žodžių aprašyti, kaip bjauriai trylikos laipsnių speigas ir labai drėgnas oras elgiasi su plikai nuskusta tamsiaode galva, tai nelaimėlis, važinėjasi čia be šalmo, o juk tokiam kelyje padaryti avariją taip pat paprasta, kaip nusišnypšti, kaip kad nusišnypštė susigraudinusi Marijona, kai prisiminė tris banknotus ir kartu prarastą jaunystę. Todėl, išgirdusi variklio garsus, sukeliančius jai nežabotą pavydą ir teisybės troškimą, - toks geltonsnapis, o jau technika giriasi, - pakelia nuo sniego pirmą pakliuvusią gumbuotą šaką, viena odine kumštine nusivalydama snarglius, o kita atsiremdama į padargą ima bristi į priekį, apsimesdama, kad šiaip sau vaikštinėja tarp pusnių: ten, kur šalia apverstos konstrukcijos, kuri kadaise buvo suoliukas, mirguliuoja tamsi figūrėlė su blizgančia mėnulio šviesoje plika galva.

Sunkiu žingsniu ji artinasi prie motociklo, apie kokį jos sugyventinis nė nedrįstų svajoti, kur jau - pati jo vaizduotė neištvertų tokios prabangos, prilygstančios nebent nuosavam traukiniui su prikabintais dešimčia pirmos klasės vagonų. Sniege lieka gilios kreivos duobės, forma primenančios sprogimo duobes. Jeigu dabar jai po ranka pakliūtų ta pati Toni, kurios siluetas taip elegantiškai prigludo prie dulkėto kelio laukdamas stebuklo, Marijona ir jai atkeršytų už savo sužlugdytą likimą, šiaip sau, dėl bendros tvarkos trenkdama šakele kur pakliūva. Tokiu atveju kliūtų ir man, begėdiškai spoksančiai į pilkai mėlyną jos gimtojo kaimo kraštovaizdį iš beveik padoraus antros klasės vagono, stebinčiai tą jaudinantį vaizdą, kai sunkus ir drėgnas pušies ragočius susitinka su tamsia metaline konstrukcija, kurią Marijona daužo su įniršiu, neprilygstančiu teatrališkam pirštų užlaužymui. Taip, kliūtų taip intensyviai, kad neaprašytum jokiais didžios ir turtingos anglų kalbos žodžiais, - šiame blyškiai alyviniame užkabaryje visiškai niekas nemoka angliškai, taigi motociklininkas turės šiek tiek sumažinti savo įkarštį gindamas privačią nuosavybę nuo įtūžusios Marijonos. Susišnekėti su ja tiktų nebent nenormatyvinė rusų kalbos leksika - gaila, kad niekuo negaliu jam padėti, nors ir moku abi kalbas, juk traukinys nelaukia žmonių, dirbančių savo darbus. Jis lekia vis tolyn ir tolyn nuo tarškančio tilto per ledinį upelį, atspindintį išsiliejusią medinių žibintų šviesą, ir palieka sutrikusią Marijoną smirdančių melzganų dūmų debesyje, užstrigusią sniego duobėse su diržingu pagaliu rankoje ir žiūrinčią į tvirtą, girgždantį baltą kelią ir pėdsakus jo paviršiuje, paliktus penkiasdešimt antro dydžio firminių kaustytų batų.

          Literatūra ir menas
          2004 10 29