2003 m. studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo“ VU anglistės Aleksandros Fominos eskizai pripažinti geriausia proza. Pateikiame konkurso nugalėtojos tekstą.


     Fanaberija

     Miela, miela mažiukė. Ji gyveno mūsų gatvėje ir kartais sveikindavosi, o kartais tiesiog tyliai žvelgdavo į veidą – jos tušas būdavo nuvarvėjęs ašaromis. Taip, ji galėjo apsižliumbti tiesiog gatvėje arba, atvirkščiai, burbėti sau po nosim citatas ir kikenti, valgyti bandeles su marcipanais ir sustoti vidury gatvės, kad pasikalbėtų su karveliu. Ją visi matydavo ir niekas deramai nepažinojo. Bet paskui atsitikdavo taip, kad jos istorijos sklisdavo po visą kvartalą, ir kažkokie paklaikę pasakojimai apie tai, kaip ji pirko kojines už du keturiasdešimt, virsdavo detektyvu, kurį kiekvienas buvo pasiruošęs išpainioti, kad suteiktų jai malonumą. Kai ji šypsodavosi, atrodydavo, kad tuoj ištrauks ranką iš savo amžinai murzinos striukytės kišenės ir padovanos jums tikrų tikriausią pasagą, kuri neša laimę. Kai kurie minėjo jos vardą – Nina, kiti teigė, kad ji save vadina Ama ir dirba viso labo kasininke cirke. Jos akys buvo nepakartojamos spalvos – kaip kokia bala lietingą gruodžio popietę. Ji visada kvepėjo dūmais: ar cigarečių, ar smilkalų, bet tikriausiai tą kvapą skleidė sena apsilaupiusi krosnelė jos vonios kambary.

     Nina Ama sutikusi jus laiptinėje neprabildama pasakydavo „Labą dieną“. Ne, ji nebuvo kurčnebylė, tiesiog turėjo retą savybę neaušinti burnos be reikalo. Rytais iš jos orlaidės ant šaligatvio krisdavo popieriukai. Šuo, įpratęs sekti iš paskos visiems kaimynams iki pat jų buto durų, ypač šiltai sutikdavo Niną Amą. Ta sustingdavo už dviejų kilometrų ir rėkdavo: „Labas, Drimbla“, atkreipdama praeivių dėmesį ne tiek į save, kiek į dėmesio ištroškusią kalytę Pupytę. Nina Ama geležiniame buteliuke nešiojosi tabletes nuo isterijos ir retsykiais labai elegantiškai pasikasydavo galvą: tai buvo savotiškas maištas prieš šampūnų reklamą. Atrodė lyg ieškanti progos laisvalaikiu prieš ką nors pamaištauti. Nervingas ir skandalingas charakteris – savo sąsiuvinyje užsirašė ir slapčia draugėms pranešė mūsų kiemo komendantė.

      Kartą Nina Ama įsimylėjo tramvajų. Niekas nematė, kaip vieną rytą ji sparčiu žingsniu išėjo iš namų, kaip įprasta, nešina savo avangardišku portfeliuku. O po trijų dienų, kai jos kaimynei iš apačios pro lubas ėmė sunktis vanduo, lyg niekur nieko prisistatė, pasiryžusi likviduoti potvynio pasekmes. Ir čia pat vonios kambary apstulbusiai kaimynei, buvusiai fizinio lavinimo mokytojai, prisipažino, kad dieną naktį važinėjo tramvajumi ir netgi gėrė arbatą su jo vairuotoju tramvajų parke. Fizinio mokytoja linksėjo, linksėjo – ir spruko pro duris vos pasitaikius progai, nepadėjo net dosnios džiūvėsėlių vaišės. Daugiau ji nebereiškė pretenzijų Ninai Amai, nors kiek vėliau pas šią ėmė lankytis įtartini tipai.

     Ant suoliuko prie laiptinės, už dviejų kvartalų nuo mūsų namo, buvo galima išgirsti išsamią Ninos Amos ir jos svečių aistros istoriją. Aistra pasireiškė tuo, kad jie išrasdavo patiekalus iš aguonų ir paskui susibūrę juos atidžiai degustuodavo. Sklido gandai, kad Nina Ama turguje turi meilužį, kuris ją kasdien aprūpina kilogramais aguonų. Toks tylus hobis niekam netrukdė, tačiau visada ir visur esantis senis su karpa suraitė pareiškimą, kad name įsikūrė narkomanai.

     Pas Niną Amą nuėjo tardytojas ir negrįžo iki pat ryto. Ėmė telktis debesys. Kartą kažkas užklupo Niną Amą, rankose laikančią keistą prietaisą. Tardytojo pas ją daugiau nebeatsiuntė, tačiau greito reagavimo policininkų būrys atvažiavęs nesuprato, ar tas aparatas skirtas pilstukui gaminti, ar yra jos pačios surinktas teleskopas. Nina Ama teigė, kad šitą fanaberiją jai atsiuntė iš Argentinos, o skirta ji litografijoms spausdinti namų sąlygomis.

     Nepraėjus nė dviem savaitėms, kažkur dingo Pupytė. Paskui nei iš šio, nei iš to pražydo gėlyne augantis gluosnis. Kaimynė iš penktojo aukšto išklijavo skelbimus, pranešančius, kad Nina Ama įsimylėjo santechniką ir jį įžūliai išnaudojo tiesiog vonios kambaryje. Nelaukdama draugiško teismo, Nina Ama išvažiavo nežinoma kryptimi: užlipusi į penktąjį aukštą sudainavo ariją iš „Velnio Nuotakos“ ir žaibu pralėkė per kiemą mosikuodama litografijų spausdintuvu. Ir tuoj pat į taksi su savo portfeliuku. Pupytė kitą dieną lyg niekur nieko pasirodė su naujagimiu šuniuku. Kieme išdygo dvi didžiulės aguonos: purpurinė ir raudona. Po visą miestą išsižiojęs bėgiojo santechnikas, ieškodamas Ninos Amos pėdsakų: ji niekam nepaliko naujojo adreso.

     literatura.lt
     2004-01-14