Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/fomina%20padetis.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/fomina%20padetis.jpg


fomina padetis.jpg       Aleksandros Fominos apsakymus „Nepaprastoji padėtis“, pirmam įspūdžiui pagavus, norėtųsi priskirti jutiminei, taigi sensualistinei, sričiai: veržlus, ekspresyvus, tirštas kalbėjimas, nuotaikų kaita, jausmų svyravimai… Bet vėliau įsitikini, kad tokį įspūdį sukuria ne tik jutimų ir potyrių fiksavimas, bet ir pastabus aplinkos vertinimas, laisva, bohemiška tekstų struktūra, detalės, atliekančios teksto piešinio vaidmenį ir virstančios simboliais, spalvos, vartojamos kaip metaforos. Knyga tarsi parašyta vienu atsikvėpimu (taip dažnai rašomi eilėraščiai), ir žanro rėmai šiuo atveju atlieka veikiau formalų vaidmenį – suskirsto tekstą į vienetus. Temos, stiliaus dalykai, prasmės, idėjos, negausi simbolika – vientisa, nedaloma. Grakštus teksto frivoliškumas, raiškos laisvė ne tik įkūnija jaunosios literatūrinės kartos kalbinę specifiką, bet ir užmina senam (brandžiam) rašytojui ant nuospaudos. Juk neretas metras savo literatūrinį kelią pradėjo nuo sudėtingų temų, didingo stiliaus, klampių metaforų, o vėliau pamiršo, kad kūrėjui bene privalomas savotiško lengvabūdiškumo laikotarpis.(Renata Šerelytė)

       Latvijos Nepriklausomybės diena

       Mėlynai mėlynas antradienis stoties rajone, ir staiga gatve praeina didelis liūdnas žmogus. Jis eina į spektaklį „Viešpatie, vidury baltos dienos mane užplūdo tinginystė“. Jis eina ten todėl, kad nenori toliau sėdėti balkone ir rūkyti. Todėl, kad jis bijo antradienių, bijo net labiau nei pirmadienių, ketvirtadienių šiaip nemėgsta, o savaitgalio apskritai nekenčia.

       Stoties rajone oras dvelkia pigiom cigaretėm, čeburekais ir šviežiu tinku. Žmogus mato, kad gatvės paskendusios rūke, ir jam atrodo, kad ryto šiandien nebuvo, buvo iš karto sutemos, o trečią valandą popiet užklupo vakaras. Jis eina siaura ir tiesia kaip kišenė Šv. Stepono gatve. Ant kampo stovi kinų kilmės pilietis ir švilpauja.

       „Labas,“ sako pilietis žmogui ir šypsosi. Žmogus irgi sustoja ir šypsosi. Jis žino, kodėl kinų kilmės pilietis su juo sveikinasi: todėl, kad žmogus neseniai apsikirpęs atrodo kaip jauna mergaitė. Iš tikrųjų visi kažkodėl skiria mergaites nuo žmonių: tai yra didžiausia pasaulyje neteisybė.

       Žmogus stovi ir galvoja, ką čia tokio atsakius piliečiui. Ką beatsakytų, išeis apgaulė: jeigu pasilabins, kinas pagalvos, kad jis irgi jam patinka. Jeigu nepasilabins, kinas pagalvos, kad žmogus yra chamas, o toli gražu taip nėra. Kol žmogus galvoja, pravažiuoja mašina ir jaunuolis odine striuke rodo jam pro langą trečiąjį rankos pirštą. Galiausiai tenka apsimesti, kad žmogus apskritai nieko nepastebėjo, nes, tiesą sakant, nieko neįvyko.

       Todėl jis toliau leidžiasi prišiukšlinta Šv. Stepono gatve. Pamato namą, kuriame kažkada gyveno jo draugas. Dabar jis nei gyvena tenai, nei tebėra draugas. Netiesa, kad draugai visada lieka draugais. Jie tiesiog nueina sau, ir tada jau niekam nebesvarbu, kas kaip vadinasi.

       Namas apsilupęs, durys kabo ant vienos vinies, bet trečiame aukšte dega šviesos. Prie laiptinės stovi apsikabinusi porelė ir kažkaip keistai muistosi. Žmogui einant pro šalį, mergina staiga atšoka nuo savo jaunuolio, o tas nuleidžia galvą ir segasi kelnes. Kaip gerai, kai žmonėms malonu gyventi. Jie, žinoma, nesupranta, kad jam visai nesvarbu, kaip jie tą daro.

       Mėlynai mėlynas antradienis juda link nakties, kuri jau bus trečiadienis. Žmogus, staiga supratęs, kad tikriausiai jis yra mergaitė, ta proga nusiperka pakelį ledinukų ir vis dėlto nueina į spektaklį „Viešpatie, vidury baltos dienos mane užplūdo tinginystė“. Jis išeina iš pusės spektaklio, supratęs, kad kažką pamiršo. Scenoje gražūs žmogeliai toliau ploja ir dainuoja romantiškas daineles. Žmogus važiuoja troleibusu ir bando prisiminti, ką galėjo pamiršti. Ir prisimena, kad gi šiandien yra šventė: Latvijos Nepriklausomybės diena.
 

 

       Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji padėtis: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.




 

       Nykumoje

       Atstumą iki akvariumo galima nustatyti pagal formulę, kurioje taip pat naudojamas pirštinių nusimovimo ir apsimovimo greitis. Dabar žiema, savaime suprantama. Ši vieta yra, ir mes bėgam iš jos neaiškią naktį iš penktadienio į šeštadienį, bėgam taip pat, kaip ir visi: išalkę, mirtinai prigrūsta transporto priemone, truputį įkaušę.

       Mirtina transporto priemonė per dieną gabena savyje tūkstantį akvariumų. Mūsiškis kartais tampa toks pat neperšaunamas, kaip ir daugumos šio paslaptingo krašto gyventojų. Reikia gi apsisaugoti dėl viso pikto. Ypač žiemą, nes vasarą beveik nebereiks: visi tradiciškai džiaugsis gyvenimu, apdainuos žaliuojančią gamtą ir svajos apie tolimus kraštus. Tie garsėja savo nušvitusiais žmonėmis, o jų labai reikia, nes po tokios žiemos ledą nuo akvariumo reikia lupti su pirštais ir kalti su plaktukais. Mes čia visi apledėję nuo kulnų iki pirštų galiukų. Visi laukia vasaros kaip kokio išsigelbėjimo, lyg nuo to laukimo kažkas pasikeis. Pavyzdžiui, ji ateis greičiau, nei priklauso pagal kalendorių. Arba pagal liaudies prietarus: šlapias kovas, sausas mojus. Ir kas toliau? Sėdėjimas sulankstomam krėslelyje ant jūros kranto. Laukimas nejudant iš vietos. Bet tik ne mums. Nusprendžiame šiek tiek pagudrauti. Šokame į štai tokią tiršto oro nemalonių kvapų pripildytą pūslę ir dairomės, kur ką galima surasti.

       Tiesa, niekas nesidomi, ką pagalvotų patys nušvitusieji, jei atsidurtų štai čia tarp mūsų: nugara prie nugaros, rankos desperatiškai įsikibusios į slidų kaip ledas turėklą, tarp kojų išsipūtęs portfelis, veido išraiška – kaip mirtinai pavargusio dinozauro. Gera pranašams gyventi ten, kur nereikia žiūrėti į tūkstančius tokių veidų aplinkui. Ten, kur nereikia slėpti plaukų, ausų, akių ir kitų svarbių organų po storais audiniais ir mezginiais. Ten, kur viešose vietose galima pamatyti nutrintą gelsvą lentelę su užrašu: „Važinėti ant traukinio stogo griežtai draudžiama!!“ O žmonės vis tiek paslapčia važinėja. Kodėl gi jie niekad neatvažiuoja pas mus pasisemti įkvėpimo? Turbūt todėl, kad bijo sušalti ir pakeliui pamesti visą savo žinių bagažą. Kad žinotų koks Sai Baba, jog pasaulyje yra tokių slidžių paviršių, tokių nepagaunamų kojų, tai iškart suabejotų savo paties būtimi. Mes laukiam vasaros, o vasarą lauksime pinigų, o pinigus praūšim patį pirmą vakarą mažyčiam restoranėlyje ant upės kranto, arčiausiame nuo sostinės kaime, kurio gyventojai slaptai priklauso narų bendrijai.

       Bet mes pasiryžę judėti ne tik akvariume ar link jo. Laukiame tik vasaros, bet visą kitą galėtume surasti patys. Ne, mes nesame tie, kas pabėga ir sugrįžta nušvitę. Svarbu pasirūpinti, kad mūsų radinius matytų visa liaudis. Jei tik žinotų Džimas Morisonas, kad anąkart tu įsigudrinai taip pasiilgti jo asmenybės, jog netvirtu žingsniu nuėjai į naktinį supermarketą ir vaikiškų žaisliukų skyriuje užsiprašei tokio daikto, kad man teko su visu krepšeliu palįsti po prekystaliu. Gal jūs turėtumėt surenkamą Morisono figūrą? – ir jaunoji pardavėja, vos ne Čiupa-Čiupsą čiulpiantį, raudonavo, baltavo, dūsavo, tačiau žinovo tonu pasiūlė kažkokį nevykusį supermeną, kurio ūgis – netgi vaikui iki bambos. Pažadėjo paskambinti į sandėlį. Net užsirašė į sąsiuvinuką figūros vardą bei pavardę.

       Netgi jei tas vardas būtų užrašytas ant kiekvieno stulpo, vis tiek pas mus niekas neatvažiuos. Čia nieko nėra, išskyrus mus. Ir juos, krašto gyventojus, kurie nepanašūs nei į mus, nei į nieką pasaulyje. Jie tokie paslaptingi, kad nors galvą į sieną trankyk. Šią bjauriai negražią sutemų valandą jau tampa aišku, kad tokiam krašte kaip mūsų vargu ar gims ir užaugs nors vienas žmogelis, bent iš tolo primenantis minėtus guru. Čia – inertinių telefagų šalis, giliai susikaupusių segtukų šalis, nors greičiausiai pirmoji. Kita vertus, galima pasiguosti vos pagalvojus, kad iš gero gyvenimo žmonės netampa guru.

       Tačiau iš visko matyt, jog iš tokio gyvenimo, kaip šioje unikalioje dykumoje, jie netampa visai niekuo. Jie tiesiog ištirpsta. Ši vieta dega, žmonės čia dingsta vos suspėję peržengti gimtų namų slenkstį. Mistinėje pilkoje erdvėje jų neįmanoma nei pamatyti, nei išgirsti. Jie nardo į nematomybę taip pat lengvai ir paprastai, kaip Haris Poteris, ir nereikia jokių specialių lietpalčių. Jie nuostabūs tyleniai; juos labai puošia kuklumas – išvydę kokį ryškesnį daiktą jie pašoka kaip įgelti Tačiau vis tiek nepraranda savitvardos: iš jų neištrauksi nė žodelio, ir net partizanai imtų pavydėti šiam meniniam sugebėjimui neišduoti gyvybiškai svarbios informacijos. Jie tiek įnikę tylėti, kad jiems net priešų nereikia, jau nekalbant apie kankinimus ir žiaurumą. Tai, ką jie laiko asmenišku ir slaptu, neišduodama net draugams. Šios žemės gyventojams nereikia tvardytis, kad būtų šaltakraujiški; kartais ima atrodyti, kad jų nesutrikdytų net Vezuvijus, o jų vaikai – tiktai atsitiktinės cheminės reakcijos padarinys.

       Nereikia mokytis išnykti – tiesiog reikia pasistengti, nuo pat pradžių pasistengti kuo ilgiau ir kuo smarkiau nebūti Nesirodyti, neišsiduoti, kad esi, atsiliepti tik išgirdus grėsmingą policininko šauksmą. Atrenkant profesionalius šnipus šitie žmonės laimėtų visus konkursus. Jie vaikšto pro sienas, mato vienas pro kitą, jų judesiai ištobulintai nerangūs, kaip gumbuoti pagaliai tarp ratų. Jie turi talentą iš visur, kur tik nubloškia likimas, vis tiek traukti tos ribos link, kur prasideda jų asmeninis išnykimas. Tai visai ne sunku: išlipai iš transporto, susiradai urvą ir šniurkšt! Nuo tos minutės jie nebeegzistuoja; aplink jų gyvenamą vietovę sklinda neaiškūs duslūs garsai, ir panašu, kad netgi šie mažumėlę vėluoja sureaguoti. Jie negirdi net visai paprastų sutartinių garselių, liudijančių, kad teritorijoje dar neblėsta gyvybė. Susitikę jie apsimeta, jog – o galbūt ir visai natūraliai – neatpažįsta viens kito ir skuba nuleisti akis.

       Žinau, kad šiuos žmones Morisonas irgi turėjo omeny. Jei nebūtų per arti priėjęs prie septyngalvės gyvatės, norėčiau pažiūrėti į jo veido išraišką, kai pamatys mus visus – ir paklausyti, kokie garsai jam gali gimti po to. Tačiau surenkamo Morisono kol kas neatvežė, o to kito nebeaptiksi gyvųjų tarpe, jeigu nekreipsim dėmesio į netvirtus paranojiškus gandus, jog jis išgyveno kažkur Afrikoje.

       Viskas, ką teturime – tai akvariumas. Ten bent jau matai savo figūrėlės atspindį stiklinėje sienoje. Ir netgi jei pastūmęs jį nosim atsitrenkį į savo kietą, klausiantį anfasą, net tada yra vilties: juk atvaizdas juda ne šiaip sau. Jis juda tavęs link.
 

 

       Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji padėtis: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.




 

       Veža

       Maira įlipa į troleibusą ir atsisėda, plačiai išžergusi ilgas kojas. Galinės sėdynės transporte kažkuo primena apžvalgos aikšteles arba mokytojų neapkenčiamus paskutinius suolus klasės kambaryje. Puiki vietelė: tu matai visus, o tavęs – niekas. Beveik niekas, nes sėdintys šalia irgi turi galimybę pasijusti karaliais ir būti nematomais žiūrovais tokių reginių, kokiems neprilygtų joks serialas. Sėdi sau ir ramiai spoksai į veiksmą, pati kiek įmanoma jo išvengdama. Net nerizikuoji pasirodyti nemandagi ir neišsiduodi, kad iš tikrųjų irgi baisiai nemėgsti svetimų žvilgsnių. Juk paprastai jeigu žmogus į tave žiūri, vadinasi, jis iš tavęs kažko nori, todėl veltui dalinti žvilgsnių nereikia. Ne veltui alaus mėgėjai visada atsisėda į galą: kad jiems nepavydėtų. Jei kas ir pagauna tavo žvilgsnį, tai yra tavo problema.

       Juos mėto posūkiuose, ir Mairos polietileninis maišas nučiuožia nuo kelių, viliojančių visus paskutinių suolų vyrus: jos kelnės plonos, glaudžiai aptemptos, ir ji sėdi patyrusio krepšininko poza. Ji visada taip sėdi ir net neįtaria, kad daugelis tų vyriškių, nepriklausomai nuo solidžios išvaizdos ir tikrosios profesijos, jau nebevaldo savo minčių. Jie miega su ja čionais, myli ją tiesiog troleibuse, kol Maira susimąsčiusi kramto gumą ir važiuoja į kokią nors aukštesnę kirpėjų mokyklą ar siuvėjų motorisčių kursus. Jie ilgėsis jos akių, su nežmoniška jėga apvestų mėlynu pieštuku, ir jos beveik natūralių, šiaudų spalvos kirpčiukų, ir jos nenugalimo abejingumo. Matyt, jiems ji atrodo ramybės įsikūnijimas.

       Troleibusas yra nenuspėjamas padaras, keičiantis savo vidinį pasaulį kažin kokiais būdais, nepriklausančiais nuo viso likusio pasaulio. Todėl ir laikinai jame apsistojusių keleivių mintys taip akiplėšiškai šokinėja nuo vieno objekto iki kito: šokinėja nenustodamos ir kartais net įkvepia. Viską lemia atstumas tarp išvykimo punkto ir paskirties vietos. Keleiviai paprastai nekreipia dėmesio į tai, ką mato ir girdi. Tačiau įkvėpimas neišlips kartu su jais reikiamoj stotelėj, o lyg koks paslaptingas troleibuso bildukas liks spoksoti į įlipančius ir išlipančius, nevalingai klausysis svetimų pokalbių ar tiesiog mėgausis tuo, kad jis yra. Tai retas sugebėjimas, net nežinomas daugumai keleivių.

       Tačiau jei tas įkvėptas bildukas pradeda reikštis, galima net praleisti reikiamą stotelę ar nepastebėti, kaip keičiasi transporto priemonės turinys. O jis keičiasi stebėtinai greitai, monotoniškai atnešdamas vis naujas bangas žmonių, net pamiršusių, kad aplinkui yra kiti žmonės. Pavyzdžiui, jeigu Mairai staiga šautų į galvą mintis atsisukti, o ne bukai žiopsoti į išaugančias prieš akis nugaras, tai ji galėtų pamatyti net kelias savo pačios kopijas. Tokias pat abejingas, be perstojo įlipančias ir išlipančias, tiesiog stovinčias, kramtančias gumą, glamžančias polietileninius maišus arba mažyčius rankinukus. Jos, kaip ir pluši Maira, taip pat važiuoja iš neaprėpiamų pilkų pavasarinių laukų. Jos irgi gyvena juose išmėtytuose pilkuose bunkeriuose, kuriuose kruopščiai apgalvotas tolimesnis jų veiksmų planas: gauti išsimokslinimą, sutikti gerą vaikiną arba bent jau dirbant paprasčiausią darbą užsikalti kuo daugiau pinigų. Už juos nusipirkti visų pirma geriausią kosmetiką. Po to – aukštos kokybės pėdkelnes su likra ir būtiniausiai aukštakulnius batelius.

       Aukštakulniai bateliai bunkeriuose laikomi neatsiejama moters dalimi. Detektyviniuose filmuose veikėjos, avinčios tokiais bateliais, įsipainioja į kraupiausias istorijas pirmiausia todėl, kad dėl kulniukų nespėja greitai pabėgti iš įvykio vietos arba patraukia nusikaltėlių dėmesį nenatūraliais savo žingsnių garsais. O Maira, pavyzdžiui, mėgsta aukštus kulniukus visai ne dėl to, kad patinka aštrūs pojūčiai. Ji jais avi dėl galimybės jaustis pakylėtai, žingsniuoti oriai, lėtai ir solidžiai. Tokie bateliai leidžia niekur neskubėti, vaikštant tik maršrutu „mokykla-namai-bariukas šeštadieniais“. Tai yra nenukrypti nuo bendro gyvenimo ritmo. Tuo pačiu aukšti kulniukai yra karališko tono požymis, taip pat, kaip ir galinė sėdynė. Jie padeda automatiškai žingsniuoti ieškant gero vaikino: žinoma, tik ten, kur galima rodyti kojas nepažeidžiant viešosios tvarkos. Mairos kojos toli gražu ne patrauklios, bet ji tiesiog žino, kad jas privalu rodyti viešai: o gal atsitiks stebuklas, ir jos grožybes pagaliau pastebės potencialus sužadėtinis arba, blogiausiu atveju, koks žymus verslininkas.

       Apie tokią išskirtinę galimybe Maira skaitė daugybėje žurnalų: tai spalvingi žurnalai, pavadinti moterų vardais, kupini puikių gyvenimiškų pavyzdžių. Jie yra skirti ir subalansuoti specialiai merginoms, o specialistais reikia pasitikėti. Maira niekada neabejoja jų patarimų veiksmingumu. Ji net nesitiki pokyčių – tiesiog žino, kad jie ateis patys, o ji turėtų tik klausytis patarimų. Ir todėl jai niekad nieko neatsitiks, kadangi niekas niekada neįvyksta vietoje, judančioje ratu tam tikru ritmu. Tikriausiai su ja sutinka ir kiti keleiviai, ir tokiems irgi niekad nieko neatsitiks. Jie atvažiuos kur reikia ir gyvens kaip reikia. Ir tik jaunuolis tamsiais akiniais toliau stovės atsirėmęs į turėklą, beveik prispaustas prie Mairos kairios šlaunies, ir apsimetinės, kad žiūri pro langą.

       Jis taip norėtų kažko kitko nei šis senas ir neįdomus laiko stūmimo būdas, nuo kurio net spėjo pavargti, nes būtent šiuo momentu po juodais jo akinių stiklais vyksta ryškūs vaidinimai ir švysteli aštrios haliucinacijos: tiesiog kažkoks netikėtas judesių sūkurys. Jis šiandien ypač jautrus, galbūt dėl oro, o gal nuo tablečių, kurių prisirijo. O troleibusą pasirinko todėl, kad jam trūksta bendravimo ir paprastų tiesų iš paprastų žmonių lūpų. Kaipgi galima prisipažinti, kad jis tiesiog išklero po eilinio liūdesio priepuolio, užplūdusio nuo dykinėjimo ir ezoterinės literatūros. Jis taip norėtų būti kitoks. Pamėginti priversti juos visus norėti kažko vieno, ne tokio banalaus ir konkretaus, kaip jų egocentriški ir smulkmeniški siekiai. Jis tiesiog fiziškai ilgisi pribloškiančio tarpusavio supratimo arba to ypatingo žmonių ryšio, kuris iš esmės visada yra, bet išeina į dienos šviesą tik gražiuose filmuose arba realiose ekstremaliose situacijose. Jis taip nori, kad nepakartojamas pojūtis visą laiką būtų čia, o ne tik televizijos ekranuose ar sėdint virtuvėje prie butelio su draugais. Tačiau dėl įgimto naivumo ar išsilavinimo stokos jis nuolat painioja vaidybinius filmus su dokumentiniais ir iš tikrųjų pats nepastebėjo, kaip priprato neskirti filmų nuo realybės.

       Kai Maira atvažiuos į savo kirpyklą, o jos kopijos – pas savo gerus vaikinus, pagyvenusias mamas ir nupenėtus katinus, jis tiesiog svirduliuodamas nuo pojūčių išlips stotelėje šalia parko ir ritmingais žingsniais nueis per patį kosmosą. Stebės harmoniją ir grožėsis ja, žingsniuodamas milžino žingsniais tiesiai per žolę ir įsivaizduodamas, kad jis yra riteris-kosmonautas. Neverta nieko tikėtis iš tų smulkių žmogelių, iš tų jų kasdieninių rūpesčių, jei pasaulyje yra svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, vaikščioti parke ir ieškoti supratimo, kad būtų kaip kine, kur ant suoliuko netikėtai susitinka du visuomenės nesuprasti genijai. Vaikščioti parke zigzagais, užsidėjus tamsius akinius. Tegul visi kiti toliau lieka savo vietose it šachmatų figūros: viso labo tipažų rinkinys, kurių užprogramuotos mintys tiesiog vertos nusivylimo. Jie ir toliau vykdys savo socialines funkcijas, tik retkarčiais susidomėdami filmais ar emocijomis.

       Ir tas irgi yra gerai, nes dėl to mieste viešpatauja tvarka, nes visi turi darbo ir taip palaiko figūrų išsidėstymą planetoje – o štai jis, kvailelis, bando ją palikti, nors kiekvienas mokinukas žino, jog Žemė traukia kūnus baisinga jėga. Pabandytum iššliaužti, vieną kartą išropoti iš rutinos, ir niekas – beveik niekas – nesupras ir nesužinos kodėl, dėl Dievo meilės, viso to reikėjo. Ir panikuodami ims lipti atgal: juk siekiant išvengti katastrofos, traukiniai privalo nuolat laikytis tvarkaraščio. Ir vėl užsimaus nepralaidžią ramumo kojinę ant savo nesudrumstų veidų, tuomet kai jaunuolis bus sulaikytas parke besišlapinantis ant krūmo: dėl užaštrintų pojūčių jam atrodo, kad šis procesas reiškia simbolinį savivalos aktą. Ir gerieji vaikinai policininkai čia pat paims iš jo baudą, spardydami taip, kad jis bus priverstas skubiai nutraukti savo pažintinius skrydžius. Jis pabėgs nuo jų kliuvinėdamas: juk seniai nusileidusi prieblanda nepastebima jo tamsiems akiniams, ir palaipsniui baigiasi tablečių poveikis, palikdamas tik viso kūno nuovargį.

       Tokiu būdu jie privers jaunuolį sugrįžti į pasaulinę ramybę ir palaikyti tvarką, simbolizuojamą Mairos: ji kaip tik susideda įrankius į lagaminėlį, jausdama, jog įvykdė savo pilietinę pareigą. Troleibusas atvažiuos, kaip įprasta, pavėlavęs, bet visgi atvažiuos: juk šiandien darbo diena. Piko valanda jau praėjusi, todėl matomumas salone irgi toks, kaip įprasta, ir visi pavargę panarina galvas. Tuo momentu, kai riteris-kosmonautas sunkiai nusileis ant galinės sėdynės, Mairai šaus į galvą, jog šitą arba labai panašų vaizdą ji jau kažkur mačiusi. Tačiau jaunuolis niekuo neprimins jai kažko konkretaus, o ir pats neatskirs jos veido nuo tūkstančių kitų kopijų, kadangi jau prasidėjo „atchodai“, ir būtų neblogai pasnausti tiesiog čia. Jis užmerks akis pamiršęs nusiimti tamsius akinius, ir išsidrėbs lyg girtas senis.

       Ir tada Maira nuspręs, jog kadangi jų akių kontakto momentu nesujudėjo nė vienas jo abejingo veido raumuo, vadinasi, jis taip pat yra kažkieno kopija. Jų gi nemažai šiame pasaulyje – tokių jaunuolių, važinėjančių troleibusais, su tamsiais akiniais ir įžūliomis manieromis. Vadinasi, neverta net žiūrėti jo linkme ir juo labiau knistis prisiminimuose: vis tiek jokios naudos, tik laiką sugaiši ir išeikvosi protines pastangas. Ir nusišieps pagalvojusi, kad gal kas nors ir sutinka gerus vaikinus troleibusuose, bet tik ne ji, Maira: juk ji supranta, kad tai yra nepadoru, žema ir nenaudinga. Troleibusas yra tam, kad juo važinėtum, o ne tam, kad su vaikinais šnekėtum. Tam, kad galėtum persikelti iš mokyklos į namus, iš namų šeštadieniais į bariuką ir atgal, ir nėr čia ko spoksoti iš galinės sėdynės.

       Tačiau tokios sudėtingos mintys vangiai užsilaiko šviesioje Mairos galvoje, tad gal būtų geriau palikti ją per šį nuostabų sustingimo momentą: akimirką, kai trumpam suabejojama pastovumo naudingumu. Tegul ji toliau sėdi su savo polietileniniu maišeliu ir aukštais kulnais, kaitindama vyriškos giminės atstovų vaizduotę (tų, kuriems labiau patinka blondinės). Tegul viskas lieka kaip įprasta. Visi žibintai užges, o žvaigždės toliau tebešvies, ir troleibusai visada važinės pagal tvarkaraštį sningant ar lyjant, o į kosmosą skraidys tik raketos ir tik pagal raketų tvarkaraštį.

       Praeis dar daug laiko, kol tai supras vaikinas, užsimerkęs po tamsiais akiniais. Tegul jis snaudžia, ilsėdamasis po sunkios dienos, kol vairuotojas neprivažiavo troleibusų parko ir nesėkmingai pabandęs vesti derybas neįspyrė jam dar kartą. Tas spyris kažką primins kosmonautui, bet tik trumpam: reikia susikaupti, kad rastum kelią namo. Tegul jis brenda tamsoje, nekankindamas savo nuvargusio proto bandymais prisiminti tą kažką, nors ką gi čia beliko prisiminti, jei aplinkui vien judantys ratu tipažų rinkiniai, kuriuos Žemė traukia baisinga jėga.

       Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji padėtis: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.