Vaiva Grainytė
(g. 1984 m.) poetė ir prozininkė, respublikinio jaunųjų filologų konkurso ir Prano Lemberto konkurso laureatė. 2003 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, mokėsi Kauno meninės fotografijos mokykloje. Šiuo metu tęsia teatrologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, domisi tarpdisciplininiais menais. Spausdina kultūros kritikos publikacijas respublikinėje spaudoje. Buvusi „psichių avangardisčių“ muzikos grupės SUGYVULINOS LATAKAMS lyderė „Juoda Juoda”.  „Mėgstu avantiūrines keliones. Iš meno krypčių labiausiai patinka siurrealizmas ir dadaizmas. Dirbau spaudos kioske bei virėja Rodo saloje“ (Vaiva Grainytė).





Aš esu vaišės
 
Biblioteka viešoji.
Netoli –
už tvoros – mediniai namai.
Sodai
būdos su kalėmis.
Per tvorą viena peršoka
ir įsikibusi į ranką nusineša
šiek tiek mano mėsos.
SOS!
Lyg tai būtų laiškas
lyg tai neatidėliotina būtų.
Kalės vaikų tonusas pakyla
girdžiu – inkščia –
kraujo man it kavos atsigėrė.
Mėsos mano –
it biskvito užkrimto.
 
 
 
 
Pasirinkimas
 
Tarkim yra septynios tulpės.
Kaip iš jų išrinkti baroną?
Naudotum skaičiuotės metodą
ar rinktum pagal pumpuro stotą?
Temperatūrą tikrintum žiedo
ar pagal mikrobų tankį
kilmę apskaičiuotum?
 
Aš, pvz., tituluočiau dėl jėgos augalo:
ar išlaikytų stiebas gorilą.
 
 
 
 
Kambariai
 
Pridengiu ausis laišku –
šaukimas į teismą balandžio mėnesiui.
Voko popierius storas, gal net netolimas kartono giminaitis.
Pridengiu tarsi skydu savo ausis į kurias kėsinasi:
šaldytuve netyliai sūris su ridikais mylisi,
kaukia paskutines savo dienas gyvenanti grietinė.
Šiukšliadėžėj kasdieninė duona puikuojasi žalsvu grybienos kailiu,
batų tepalas tarsi pikta bitė siurbia grindų nektarą.
Praeinu,
paspiriu meno istorijos ir teorijos knygas,
lygintuvą,
sidabrinį šaukštelį įžeidžiu numesdama nuo stalo.
Mano nematomi tarnai ima tuoj pat darbuotis vos nusisuku,
įraudę apkalba ir piktinasi kiekvienu mano judesiu.

Prieinu langą -
su juo geriausiai sutariu ištisus metus.
Stiklas visada man nusilenkia ir nuolankiai pasišalina:
Gaivus oras tarsi retas gyvūnas įžengia –  – –.
 
 
 
* * *
Vėjas toks stiprus:
jūroje medūzas sutelkė į vieną krūmą
skalbinių virvės stuburą perlaužė
nuo lubų nuplėšė uodus
mano galvą ant tavo pagalvės atnešė.
 
 
 
 
* * *
Kelios kirmėlės ritinėjasi po mano balkoną kaip mėnulis po dangų –
ruduo, drėgmė, durpių lakštai.
Glazūra aptrauktas drakonas sekcijoje.
Po lova violetinė meška – paskui sužinojau.
 
Nepabaigti brėžiniai
susikirtusios tiesės fechtuojasi ir daužosi viena į kitą popieriuose.
Popierius buvo mediena ir per jį šliaužiojo vėjo švelnūs aliejai.
Pamečiau pinigą
pamečiau binoklį
pamečiau valstybę
pamečiau save.
 
Atsiguliau,
Prišliaužiau.
Pirmą kartą matau kaip atrodo lova iš apačios,
kokia jos dulkėta nugara ir kas apgraužęs taip negrabiai jos skeletą.
Violetinė meška -  kaip teta mano kadaise pasitiesusi raugintų agurkų ir keletą daktariškų dešrų pliaže – Guli.
 
Jos pilvas kaip oro uostas didžiulis yra įsirėmęs į lovą.
Ji gyveno nuo pat pradžios ir atsirado su pirmuoju mano zodiako smūgiu.
Nenoriu žinoti jos veislės,
žiedavimo numerio.
Staigiai atsitraukiu
staigiai į balkoną:
čia kelios kirmėlės ritinėjasi.
Vėjo aliejus- galantiškas ponas – mane aplieja.
Mandagiai apsiverkiu niekam netrukdydamas.
 
 
 
 
* * *
Vidurnaktį prabundu nuo čia nakvojusių moterų buteliukų čiauškėjimo.
Plaukų žvilgesį prižiūrintieji smaugia kvepalų
O kvepalų buteliukai smaugia plaukus prižiūrinčiuosius.
Mano vienintelis, juos peraugęs šampūnas, stovi vidury tarsi obeliskas ir į jokias kalbas nesileidžia.
Aplik lovą mėtosi mikrofonai
Kažkokie užrašai ir eskizai
Labai senos nuotraukos
Fazano iškamša šildosi prie radiatoriaus, kartą į savaitę paberianti spirų.
Televizorius pasimetęs laksto tai prie narsių diktorių, tai tolimosios Azijos link, pakeliui atsipūsdamas tarp įklotų ir kavos kerų.
Prie veidrodžio pamerkta medinė tulpė išskiria sviestą
Ant kurio gera rytais kepti blynus.
 
 
 
 
Kiekvienas žvėris turi savo hobi
 
Kiekvienas žvėris turi savo hobį:
Būna, kad skalikai prieina ir aplaižo rankas
Kirilas ir Metodijus domisi abėcėlėmis
Carai ir šimpanzės yra seserys dvynės
Popiežiaus lazda – vienturtė
 
 
 
 
Kiekvienas žvėris turi savo kodą
 
Kiekvienas žvėris turi savo barkoką.
Pvz., ežio kodas yra rudens pienas ir vaikiška seilė,
Katės – Sirijaus ir koralo liepsna,
Mamuto – hipotezė ir liguista vaizduotė
Šuns – botagėlis ir šukos,
Didžiojo Žvėries –
Anot evangelijos Jono –
666 karpa.
 
 
 
 
Būrimas iš tapytojo
 
tu taip gražiai pieši eketes
ir buivolus
nuogas levandas ir moteris.

mano kortose premjera –
vynų bartuko ūsai.
 

 
 
Paskutinė diena
 
aure, kaštoninis getas
su pilvakalbėmis ožkomis:
jų kanopos virs omletu
paskutinę pasaulio dieną
planetos pabaigs savo darbą
į juodus rankinukus nuleidusios lūpdažius
pabučiuos savo sukimosi ašį.
 
 
 
 
rytai-vakarai
 
pasižiūrėkit, kaip gazos ruože kraujuoja avys
o dievo marija turi skvotą
su paukštužėliais ir labai gražūs krūmai;
velykos velykos
jau skamba varpai –
ne kiškeliai
o 39 pedofilai atsilieps tau
ne pyrago
o maschadovo kojos močiutė atrieks
 

 
 
cunamis maitinasi nevegetariškai
 
Cunamis maitinasi nevegetariškai
mėsiškai
perdėm sočiai
popiežius gripo botagu nuplaktas
liūdesio kandžiai penkta diena
burnoje spurda
 

 
 
Vienis
 
Saulė yra žynys chemikas:
Jis savo pirštais apgobia ugnį
Plakanti mėtos skara yra Mėnuo –
Ji įkvėpia strazdo liežuvį
 
 
 
 
* * *
Nusenęs erelis sklando virš vynuogių
Gulime ant žabų ir mėlynų žirklių.
Mūsų liežuviai išsineria i ir šliaužia po obelis.
Kaimynų mergytės prisijaukino, nes tai yra graži sraigė
 
 
 
* * *
Gimda – mano pirmasis butas
Marmeladas
Pavyti skrybėlę
Pešti vištą
Myžalai į vieną kibirą –
Dabar mes jaunikis ir jaunoji
 
 
 
 
Bjaurus kunigaikštis yra saulė
 
Koks bjaurus kunigaikštis yra saulė.
Jis yra nutukęs
Ūsuotas
Jo delnai - įkyrūs sekliai, nenuilstantis malūnų fechtavimasis.
Veidas – tai milžiniška seniūnija
Burna – įkaitę pamišę gaidžiai, raudona fosilija
 
Saulė yra šlykštus!

2006-2008 m.