Komsi Komsa

       Vieną dieną Vida nutraukė visus ryšius ne tik su savo draugais, bet ir su nusistovėjusia savo kasdienybe. Visų pirma ji nustojo lankytis paskaitose, kas buvo iš tiesų neįprasta: jaunajai menotyrininkei profesoriai žadėjo puikią ateitį, siuntė į komandiruotes, kviesdavosi kavos, skirdavo papildomas premijas, o kasmet per Kalėdas iš dekanato Vida gaudavo po paauksuotą diktofoną – jaunuolė buvo interviu žanro virtuozė, turėjo charizmą.
O paskaitos buvo itin svarbios: iki bakalaurinio tebuvo likęs vos vienas semestras, tačiau raiškaus Vidos balso nesigirdėjo nei seminarų, nei paskaitų metu. Geriausi draugai taip pat sunerimo: anksčiau komunikabilumo ir energijos nestokojanti mergina ignoruodavo pasiūlymus eiti į kiną, teatrą, neatsakinėjo į sms’us, taip pat išgaravo ir iš pokalbių svetainių, kuriose garsėjo savo aštriu liežuviu ir temperamentu.

       Kad Vidai kažkas nutiko supratau iš karto: ją dažnai matydavau mikro autobusiukuose “Kauno pilis-Urmas”. Ji stengdavosi užimti kėdę prie lango ir svajingai prisimerkusi važiuodavo iki pat galo, t.y. iki Urmo bazės, o išlipusi tiesiu taikymu nerdavo vakarų rampos kryptimi.

       Taip, Vida gyveno antrą, niekam nežinomą gyvenimą.

       Prekybininkė Levutė į ją atgręždavo veidrodį, kuriame Vida ilgai žiūrėdavo į savo pusnuogį atvaizdą liūdnomis gazelės akimis. Vida žinojo, ko nori. Mergina turėjo iš tiesų puikų, išlavintą skonį: ji puikiai suprato, kad prie jos tamsių akių geriausiai dera sidabrinio tigro kailį imituojančios liemenėles. Tokių Vida iš Levutes parsivežė septynias. Kiekviena buvo skirta vis kitai savaitės dienai, turėjo savo angelą globėją ir atskirą maišelį.

       Mačiau, kaip dreba Vidos rankos. Keli lūpdažio brūkštelėjimai, išsidraikę purpuriniai plaukai, juodas paltas, liguistai žaižaruojančios akys – taip, ji puikiai suprato, kad ant kortos stato savo gyvybę.

       Vida, komunikabili ir landi mergina, draugų neretai vadinta vakarėlių puma, apie kavinės “Komsi komsa” egzistavimą sužinojo visai atsitiktinai. O nuožmioji likimo chimera! – užteko to vienintelio, fatališko apsilankymo, kuris sudrumstė visą Vidos gyvenimą. Kavinėje “Komsi komsa” rinkdavosi miesto bohema: čia iki paryčių savo bėdomis dalindavosi tapytojai, poetai čia pat ant servetėlių kurdavo eilėraščius, o grojančius, įgirtusius muzikantus pertraukdavo įsisiūbavę aktoriai, kurie čia pat visus džiugindavo A.Čechovo vienaveiksmių pjesių improvizacijomis.

       Vida atidaro duris. “Komsi komsa” tuščia, nė vieno žmogaus. A, kampe porelė smaguriauja pigiais kompleksiniais pusryčiais. Vida užsisako juodos arbatos. Atsisėdusi atsiverčia Aristotelio “Poetiką”, raidės liejasi. Nervingai prisidega cigaretę. Nikotinas nuramina, jos vidinis žvėris, pradžioje susigūžęs, neramus, pasirąžo, plačiai atmerkia akis. Iltiniai dantys – žibančios militaristinės žvaigždės. Vienas, du. Vienas, du, trys. Vidos pulsas – putotas žaltys žvangantis. Stangri, it kiaunė, Vida liuokteli per stalą, atsiduria virtuvėje. Prie puodo – “Komsi komsa” savininkas Žanas. Žanui penkiasdešimt šešeri, AMŽIUS NIEKO NEREIŠKIA, ilgus mėnesius prieš miegą kartodavo Vida.

       Žanas yra aktorius, jis moka atmintinai daug eilėraščių, jį dievina režisieriai, jį atpažįsta gatvėje, jis turi tris Kristoforus, vieną dukterį ir vieną sūnų, Vida – tik savo vidinį žvėrį, vieną vienintelį, nepakeičiamą, Vidai dvidešimt vieneri, viena akimirka, Vidos smilius - nariuotas, aukštu pervertas kirminėlis, ji - vienintelė nuotaka, Žano sūnus, dukra ir žmona – vienas, liūdnas tapetas, prisiminimas, retrospektyvi pievelė, vienerios vestuvės ir laidotuvės, Vida ir Žanas, ugnis ir vanduo, stichija prieš materiją, Adventas ir hedonizmas, Liuciferis ir Burgundija, variklis ir ūkas, žalvaris ir rūgštynė, asimetrija ir koralas, advokatas ir ginklai...

       Niekas nė neprisiminė, kaip dar vakar Žanas barė savo dukterį, kaip sūnui tapšnojo per petį, kaip kartu futbolą žaidė, niekas neprisiminė, kad jis turėjo rūpestingą žmoną. Žanui iš dešinės stovėjo purpurinė puma – Vida - vienintėlė “Komsi komsa” valdovė ir šeimininkė.

       Gazo ruožas

       Visą šį kūrinį su meile neišpasakyta, dedikuoju Absurdui – mano manymu, tobuliausiam tvariniui Dievo.

       Mėsinę “Iš pirmų rankų” žinojo ne tik visas mūsų miestelis, bet ir kiti miestai. Ši maisto oazė buvo pagerbta ir įvertinta penkių merų, kurie visas parduotuvės sienas nukabinėjo medaliais ir pagyrimo raštais: “Už švarą” – buvo išgraviruota viename, “Už visada šviežią, tvinksintį raumenį” – bylojo antrasis, “Visada būk šalia mūsų! ” – skandavo specialiai išaustos juostos.

       Mėsinėje dirbo pačios darbščiausios ir talentingiausios mūsų miestelio moterys. Pagal seną miestuko paprotį privilegiją stovėti už prekystalio pelnydavo tik meniniais gabumais ir grožiu apdovanotosios. Būtent jų talentas ir žavesys žaižaravo ir tvinksėjo, žaidė ir šokčiojo, visus kvietė, viliojo . Išpjaustytoja Pipa buvo baigusi dvi klasikinės gitaros klases, todėl nuplėšusi bekono auselę, kuri jos rankose virsdavo mažyčiu mediatoriumi, braukdama per galvijo žarnas užplėšdavo tokį minorą, kad visi esantys parduotuvėje pravirkdavo. Faršininkės Gulagienės – žinomos akvarelinių atviručių meistrės – talento žiedai neatsiliko nuo Pipos: užuot liejusi peizažus, ji nusitvėrusi mažas, tačiau labai patogias laikyti, kiaulės kojikes, trependavo ir dundėdavo įvairiausius ritmus. Mėsinės pirkėjai kalbėję, kad ilgai klausantis užburiančių Gulagienės ritmų, galima atpažinti paprastojo miškinio ulduko treliavimą. Tokios kalbos neturėtų gluminti ar stebinti – tiesiog paskerstosios kvartalo kiaulės neretai prarydavo kokį apdujusį, gatve tipenantį ulduką, kuris ištirpęs ir po ilgų virškinimo procesų nusėdęs deglosios blauzdose, virsdavo įstabia muzika, kuri atgydavo mušamuose mėsininkės ritmuose.

       Pusseserės Liudvika ir Venesuela dėl savo amžinai jauno veido ir neblėstančios šypsenos dirbo labiausiai matomoje mėsinės vietoje: Liudvika spaudė kasos aparato klavišus, o Venesuela į maišelius kastuvėliu pasemdavo tai faršo, tai skrandelių, ir viską sudėjusi ant svarstyklių maloniai pranešdavo pirkinio kainą.

       Šis moterų kvartetas nuo pat mėsinės atsidarymo pradžios gyveno santarvėje ir taikoje, kol neįvyko fatališkas incidentas, viską apvertęs aukštyn kojomis.

       Jautelio Mykolo nugarą atvežė iš karto po skerstuvių. Pipa gremžtuku turėjusi viską gražiai nuvalyti, o Gulagienė – sumalti į raumeninę košę. Moterys darbavosi ir plušo pakiliai, nestokojo gero ūpo. Staiga Mykolo nugara suspurdėjo tarsi plekšnė ir pakilusi į orą trinktelėjo Pipai per galvą. Moteris virto kniūbsčia prieš tai spėdama riebiai susikeiti. Gulagienė nepasimetė: ji stipriai suspaudė malimo mašinėlę ir tvojo Mykolo nugarai per stuburą, tikėdamasi pakirsti priešo šerdį. Stuburas buvo stuburų karalius, o būti stuburų karaliumi, reiškia būti falu. Todėl jis įsitempė ir milžiniška jėga sulindo į Gulagienę, kol Pipa Morzės abėcėle mėgino išbelsti atsisveikinimo maršą. Gulagienė neišlaikiusi smūgio mirė. Ji nemokėjo Morzės abėcėlės, todėl nebeldė jokio maršo, tik prisiminė gražuolę Dievo Motiną, paminusią Mėnulio pjautuvą.

       Žaviosios Liudvika ir Venesuela tuo metu flirtavo su turtingais pirkėjais nė nenutuokdamos, kas vyksta išpjaustymo kambarėlyje. Venesuela, kuri buvo kiek drąsesnė ir nuolat svajojo apie pinigų kalnus, išsitraukusi iš iškirptės krūtinę ja, nelyginant varpu, begėdiškai tilindžiavo  palei išsirikiavusių vyriškių veidus, tokiu būdu tikėdamasi juos užhipnotizuoti ir iškvosti banko kortelių slaptažodžius. Staiga atsidarė durys, skyrusios išpjaustymo kambarį su prekystaliu, ir įėjo tiesus, elegantiškas falas.

       – Sveiks, vyro genitalija, - nepasimetė Venesuela.

       Liudvika tuo tarpu stovėjo nuleidusi akis, o kad mažiau būtų gėda, veidą užsidengė apvaliu galvijo inkstu. Falą sutrikdė toks ūmus Venesuelos būdas, tačiau Liudvikos kuklumas - pakerėjo. Mykolas labai vertino kuklumą. Jis priėjo prie suglumusios Liudvikos ir nedrąsiai šyptelėjęs ištiesė porą sausainių “Ralis”.

       - Tebus mūsų gyvenimas amžinas gazas. Ar tekėsi už manęs, raliste Liudvika? – sušnabždėjo stuburų karalius.

       Kodėl falas ją pavadino raliste, nesuprato nė daug gyvenimo mačiusi Venesuela. Reiktų pasakyti, kad ji, matydama tokį pusseserės triumfą, griebė ant broilerio besišildantį soliterį ir juo mirtinai pasisprangdino. Liudvika, įvertinusi ją ūmai aplankiusią likimo dovaną, pasiklojo minkštų žarnokų patalą, apsikaišė širdžių pagalvėmis, ir su jaunikiu Mykolu leidosi į amžino gazo karalystę.

       Vaikai dar iki šiol klebena mėsinės dureles, mėto akmenukus ir bando pradeginti langines, tačiau nesulaukę gyvos dvasios pasirodymo, grįžta namo ir guodžiasi savo mamoms, esą jų infantilus vandalizmas jau nebeturi galios. Motinos už tai prikumščiuoja ar užsuka ausį: “ Girdi, niekada, sakau – niekada - kad man nešmirinėtum apie Gazo ruožą! ”.

       Išgirdę Gazo ruožo vardą vaikai imdavo verkti iki pamėlynavimo žadėdami daugiau taip neišdykauti.

       Ką tik ir aš savo sūnų išplūdau ir išsikaulinusi tūkstantį pažadų būti geru. Dabar ramiai planu indus.

       Pikų dama

       Mano draugas šventė savo sutuoktuvių dešimtmetį. Susirinkome visi seni bičiuliai užsakytoje kavinutėje, šnekučiavomės, šokome, dovanas įteikinėjome jaunavedžiams, dainavome truputį. Ant sienos projektorius suko aštuoniasdešimtųjų klipus. Girgždanti juosta manyje -  akyse prasisuko mano gyvenimo  filmas, mano jaunystė.

       Per liemenį apkabinau savo buvusią kursiokę Jolitą – visų švelniai ir draugiškai Jolituku vadinamą.
Spurdėjo jos raumenėliai mano rankose, malonūs buvo liesti, glostyti per atlasinę suknelę.
Taip graudu pasidarė, kad ne savo moters liemenį laikau, kad fotografijas, kurias jums galėčiau parodyti, yra ne apie tai, kaip su šeima kepame šašlykus, kaip ketčiupe pirštus mirkome, paskui  laižome, o sode augančių, mūsų skiepytų obelaičių lapai lenda į burną. Nuotraukos, kurias galėčiau parodyti - ir ne apie estafetes, kur savi, stiprūs, vikrūs ir  drąsūs vaikai užfiksuoti: dar įšilusiais veidais, akutėmis žibančiomis...

       Štai, kodak paper, 13x18. Čia aš, prie raudonųjų serbentų krūmo, čia su bendradarbiais, čia – su mamute savo, naujo virtuvės baldų komplekto.

       Jolitukas išsinėrė iš rankų: širdį lyg kas aštriausia adžnika būtų įtrynę, prieš plauką paglostę.
Įsipyliau truputėlį  saldaus „Damų“ likerio, kavos balintos, šakočio gabalėlį įsidėjau. Prieš mane sėdintis vyras – maždaug virš keturiasdešimties, maždaug  mano metų – mirktelėjo akį. Per visą sieną nusidriekė vaivorykštė, išsilankstė iš baltučio kabrioleto. Vyro rankose atsirado kortų kaladė, kuri taip judėjo, mainėsi, lyg Jolituko liemuo gundytų. Tada ir prisiminiau – draugas buvo minėjęs, pasakojęs apie savo žmonos pusbrolį, kuris su kortomis nesiskiria, daug triukų, fokusų moka.

       Atsisėdome atokiai. Dvejais pirštais sužnybiau tūzus – stipriai stipriai laikiau juos. Nieko nesuprantu: pirštuose atsirado keturi karaliai. Būgnų valetas sužvangino kalaviju kitapus stalo. Vaivorykštė susivyniojo į kabrioletą. Klipą keitė klipas – dvi brunetės laku purškėsi plaukus ir judėjo.

       Iš ausies vyras man Pikų damą ištraukė.

       Ar ne Jolituko sumuštinis čia tėškėsi į žemę? Ne jaunavedžių taurės skilo pusiau?

       Klipe judančios brunetės nusivalė makiažą ir užsidarė į spintą.

       Tąkart man gimė dukrelė: graži, juodbruva, tik nelinksma tokia. Kaip supratau vėliau – ligoniukė.
Jos draugės, būdavo, linksmos, mezga, gražiai skalbia, lipdukais mainosi, o ji - vis tai galvytę, tai pilvelį suėmusi virkauja.

       - Pikuole, - tada įpykęs ją subariau, kai nugirdau bjauriai telefonu besikeiksinčią, - kas gi taip kalba? Ne mužikė juk tu.

       Dukrytė tada nusišaipė, pamenu, piktai susijuokė ir sviedė seną vazą. Sviedė ir telefoną, išsinėrė iš savo tamsių džinsų, susidraskė visus auskarus. Juos irgi sviedė. Ir tada supratau – gyvatę užantyje sušildžiau. Širdis mano lyg senas kabrioletas, lyg į šiukšlyną būtų nusviesta pikčiausios rankos.

       „Damų“ likerio butelis stovi puspilnis, nugertas tik tiek, kiek tada nugėriau – pusę kaklelio. 

       Akcininkai

       Mes, penki stiprūs vyrai, stovėjome nejudėdami. Vėjo šuoras perėjo per kojas vilkdamas rudeninių lapų girliandas. Mes anksčiau vilkdavome didžiulius maišus su pinigais, lazerių dėklais arba paprasčiausiais čiulpinukais – pasitaikydavo visko. Tai buvo lygiai prieš metus, lygiai tokį pat nerimastingą ir niūrų rudenį.

       Kartą nutarėme nuvažiuoti į mišką. Miške labai gera: auga eglės, pušys, žalios samanos tokios minkštutės, grybų tiek daug, taip pat ir uogų, vienas kitas žvėrelis šmėsteli, paukštis. Prie miško stovėjo trobelė, kurioje kūrenome židinį ir gėrėme žolelių arbatą. Jauku ir sveika, gera pailsėti nuo miesto rūpesčių, truputį atsipūsti.

       Vieną vakarą kažkas pasibeldė. Šiek tiek sutrikome, bet vienas kitą nuraminę atidarėme duris. Pieš mus stovėjo paprasčiausias Ūkvedys. Pasikvietėme į vidų. Smagiai pasibuvome, paskui Ūkvedys išėjo. Kitą rytą grįžome į miestą.

       Mieste ruduo kitoks nei miške. Čia ir kvapas, ir lapai kitokie, žmonės visur skuba, neįsiklauso į gamtos stebuklus.

       Aistė laukėsi nuo Tomo, visi nerimavo. Mes, penki vyrai, buvome „Saldumynų pasaulio“ bendraakcininkai – tai mus iš tiesų suvienijo, ėjom koja kojon, nesipykome. Aistė smarkiai kosėjo, ją bėrė. Gydytojai įtarė Aistės katę: esą ji serganti toksoplazmoze ir ji persidavusi vaisiui. Aistė karštai meldėsi prie Aušros vartų Marijos ir prašė, maldavo, kad kūdikis gimtų sveikas. Kaip tik tuo metu du sukčiai prie Nacionalinės filharmonijos pavogė būgnus. Muzikantė buvo atvykusi iš Afrikos, vakare buvo numatytas koncertas. Būgnininkė buvo pervargusi ir įsiutusi: apkeliavusi visą pasaulį, bet tokių vagysčių niekad nepatyrusi. Nedėmesingumu ir akiplėšiškumu buvo apkaltintas visas  Filharmonijos personalas. Mūsų penkiukė pažinojo Aistę. Tomas buvo „Saldumynų pasaulio“ direktorius. Malonus, darbštus vyras, savo prakaitu viską užsidirbdavo. Griežtas ir teisingas – šie žodžiai taikliausiai apibūdintų Tomą. Mes, penki bendraakcininkai, nerimavome dėl Aistės, stengėmės jai rodyti dėmesį, švelnumą, atidumą. Bet moteris vis vien vaikščiodavo labai nuliūdusi ir geso kaip žvakė.

       Būgnai neatsirado, Filharmonijos vardas kaip purvinas, dvokiantis kamuolys, nusirito per viso pasaulio spaudą. Visi žurnalistai – nuo seno iki jauno, nuo Ugandos ligi Rygos, negailėdami pliekė muzikos ir meno šventovę.

       Tie sukčiai buvome mes – penki stiprūs vyrai.

       Dabar mus vienija ne tik bendros akcijos, bet ir šis niekingas nusikaltimas.
Kai Tomas prie veido prikišo laikraštį su didžiuliu straipsniu apie skandalingąją vagystę, stengėmės neįsiduoti, suokalbiškai tylėjome nuleidę akis. Aistė gulėjo aprengta ruda suknele, lyg būtų karališkas ir didžiulis karakumas. Lijo, Ūkvedys buvo Kunigo brolis, todėl laidotuvės praėjo sklandžiai - jei neturi pažinčių, viskas daug sunkiau.

       Metų laikai

       Drevėse kaleno geniai, prūde po ledu nardė žuvytės. Ant rašomojo stalo gulėjo gimimo liudijimas, pasas ir meškerė. Nijolė Narmontaitė „Girtučio“ rūmuose dainavo šansonus, iš po žvyninės palaidinės žibėjo auksinis jos liemenukas, žiūrovai šalo.

       Vėmėme kartu susikibę už rankų. Už lango burzgė kaimynų automobilis, Saukienė kieme karpė
krūmelius, kilo daigai.

       Jos vaikai, aprengti mėlynais šortukais, sulindę į rūsį valgė bananus, vyresnėlė mineraliniu vandeniu drėkino odą.

       Medžiai raudo, rašalas ir sąsiuviniai glaudėsi prie nugarų, sanatorijose baigėsi šokiai.

       Languoto pledo istorija arba LOR Dievui

       „Aš nėščia! Aš nėščia!“ - į kambarį įėjo susijaudinusi  guvernantė. Tai buvo netikėta tiek man, tiek mano broliui.

       Tada mes sėdėjome susigūžę po didžiuliu languotu pledu ir stebėjome pro langą krintančias snaiges. Tėvas į šalį padėjo apskaitos knygas, atsargiai sulankstė akinius į verstos odos futliarą, pasirąžė, ir nuėjęs prie šaldytuvo riebiai susikeikė - pienas buvo sugižęs. Pabučiavau brolį - įsivaizdavau esanti šachmatų damkė, kuri prieš apleisdama savo languotą pledo karalystę visad atsisveikina su savo mylimu žirgu (mano brolis iš tiesų priminė ramų arkliuką - didelėmis rudomis akimis jis liūdnai, rodos, kažin ką susimąstęs rupšnodavo, gliaudydavo niekam nežinomas istorijas, virpėdavo nuo turbūt jam vienam girdimo garso). Užmečiau akį į guvernantę. Maždaug trisdešimties metų moteris sėdėjo ant taburetės ir tylėjo. Ji pavydėjo mano stiprių ir šviesių plaukų, todėl pagavusi mano žvilgsnį nejučiomis delnais pridengdavo savo nelyginant pelės uodegą nušiurusią ir dažniausiai riebaluotą bizę. Iš lentynos išsitraukiau medicinos enciklopediją. Mėgau vartyti lapus su tomis liguistomis organų iliustracijomis ir nuotraukomis. Mūsų namuose niekas nesidomėjo medicina, o apie visus negalavimus buvo uždrausta kalbėti. Net sloga  ar karščiavimas buvo nutylimi ir slopinami savo individualiais metodais. Mano brolis praeitą rudenį susirgo plaučių uždegimu. Girdėjome, kaip tyliai kliedėdavo lovoje, iki galvos įsirausęs į gyvsidabriu apibarstytus patalus - tokia aukšta buvo jo temperatūra, jog vienas po kito sproginėdavo termometrai. Man buvo liūdna, nes po pledu turėdavau kiurksoti viena ir prieš išeinant atsisveikinti su tuščiomis arklidėmis, bučiuoti mėšlinus juodai baltus karliškojo tvarto tapetus. Galiausiai jis mirė. Tokia Dievo valia - Jis spręsdavo mūsų šeimos narių likimus (nežinau, kaip buvo kitose šeimose, bet esu tvirtai įsitikinusi, jog mumis rūpinosi labiausiai, todėl pasistengdavo parinkti netikėčiausius ir originaliausius gyvenimo scenarijus). Tik truputį nustebau, jog priėmė tokį netikėtą sprendimą dėl auklės nėštumo. Lauktis vaiko man atrodė pernelyg įdomi ir išskirtinė privilegija, kuri, tikėtina, turėjo greitu metu atitekti man - nepaliaujamai Dievo stebimam objektui. Tiesa, man šiuo metu septyneri ir vietoj savo brolio meldžiu naujo berniuko. Esu pernelyg liesa, geltona striukė kabo ant manęs. Atsiradęs pilvas užpildytų tuščią erdvę. Dievas paseno ir jam turbūt krito ant ausų - mano prašymą supainiojo su auklės. Dievas sočiai pavalgęs prisnūdo ir mano balsą supainiojo su auklės. Dievui tuo metu operavo infarktą ir narkozės metu laikydamas pliušinį berniuką jį sukišo į auklę (auklės pilvą). Cha, pliušinį berniuką. Palauksiu, ir turbūt po devynių mėnesių – jeigu auklė nenusiridens nuo laiptų - turėsiu naują ir - tikiuosi - rudakį arkliuką.

       Tėvas tą vakarą stipriai viduriavo nuo pieno.