bloze-polifonijos


METAMORFOZĖS



E M I G R A C I J A

kartais grindys įdumba lyg vaikiškas kamuolys, ir atrodo lyg būtum
                                                                             seniai suklupęs
įpranti nebepasitikėti savim
savim, kokiu buvai prieš šimtą metų
kai neregių sunkūs žingsniai žygiavo išplėsti miškų
ir tyliai kalbėjo be gestų ir įtampos

ak jau senstu, matyt. Akiniai kartais žvalgos vieni
ir parėję namo nutyli, ką buvo girdėję

rankos šuoliuoja
rankos įkyriais nagais drasko medžių apkurtusią žievę
(aš visada jus įspėdavau saugotis rankų)

grįžta meilė pirmoji ir eilėraščiai grįžta
grįžta paukščių sparnai
grįžta balsas, peršokęs žiemą

tartum sodininkas skiepiju savo gerklėj polifoninį judesį
rūpestingai tvarstau savo kaklą traukžolėmis ir peiliais

nusibodo Amerika
ak nieko čia naujo
ir žmonės visi iš Europos ir Afrikos kilę
jų protėvių kaulai tebevaikšto senovės giriomis
čia karstai jų auga medžiuose, nukirstuose prieš daugelį metų
čia balsai jų lyg būgnai geria Burgundijos lygumas
ir lietuvišką midų tartum Klarensas savo malvaziją

nieko daugiau nenorėčiau
tik sugrįžti atgal iš Amerikos
rasti save bemiegantį, rytą prieš atnešant paštą
pažadint, pašokus pasisodinti prie stalo
ir patylėt kokią valandą, žiūrint tiesiog atgal

paskui nueiti į malkinę
ir išplėšt savo balsą
prieš daugelį metų įkirstą ąžuolo trinkoj

jau du tūkstančiai metų
mes kertam ir kertam ąžuolus

1965

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.




Š A R V Ų   I Š N Y K I M A S

ką mums paliko kartos, gyvenę prieš mus
sustoję laikrodžiai labai tiksliai teberodo valandas ir minutes kada
                                                                             jie sustojo
o mes kaip?
su savo tikslumu einame ir einame iš pokalbio į pokalbį
tačiau netikslumų kiek
po cilindrais nebeįžiūrima priprakaituota erdvė
Gabono sostinėje, kur civilizuotas
magas stovi, atsišliejęs į paskutinį
išėjusio traukinio vagoną, nes jam liko
baltųjų sniego žmonių pėdsakai
vedantys iš seifo į seifą, iš banko į banką
kur uoloj iškalti
radijo stoties bangų ilgiai, kurie trumpėjo ir trupėjo
kol išnyko – tyla jūroje
stovi nejudėdami burlaiviai, vergų laivai, emigrantų
iš Lietuvos, iš mano vaikystės, jiem saulė
degina galvas rugiapjūtės metu ant vandens

gyvulių ir medžių šventėse jie susėda kur medžių paunksmėje arba
                                                                             tiesiog ant kalno
giedrą sekmadienį, kai vabzdžiai
zvimbia galvoj, o vikšrai ropoja akveduktais nuo kalno
arba per popierių, kurį pakėlus prieš šviesą
sklindančią iš ligoninės vietoje buvusios klebonijos
matyti
riterio dailūs šarvai

moliuskai? sraigės? o kam
tau žadintuvas motociklams prabirbiant per šlapias pievas
besitęsiančias kitapus lango, prie kurio jis ir stovi
prisiglaudęs kampe, beviltiškai senas ir iš mados išėjęs
šaldytuvas, taip garsiai įsijungiantis
jog pažadinantis mus laiku
kai reikia pereit į kitą erdvę iš namų
kurių nebebus, dar mums išliekant
savim, su savo prisiminimais apie
šlapiom pievom brendančią mūsų vaikystę
ieškančią lietaus krašto, gale daržo
kur morkos, pomidorai ir aguonos

dabar radom tą šaldytuvą pašiūrėje tarp senų avilių ir korių
ir seno medsukio, tarp kaliausių baidančių girių žvėris
iš mūsų pasąmonės

per miegą įsijungia, išėjus traukiniui, ir pažadina
seniai sustojusio laikrodžio valandą
o mes galvojame, kad sapnuojame, jog
persikūnijame, nubusdami
kitoj erdvėj, kitam laike
bet laikas bėga ir metamechanizmas nebepataisomas kaip tas laikrodis
stovintis ant lango, pro kurį išėjo laikas

genetiškai (ar metempsichoziškai?) persidavė skausmas
ant rankų ir kojų
tebejaučiam daugybės nukryžiuotųjų likimą
dar prieš ir po mūsų eros
kur nors Kartaginoje, kur Kibelė rijo mus ir mūsų kančia būdavo ta
                                          energija, kuri išjudindavo gyvuosius
(kad ir Salambo)

švelniais triko aptempusiais mūsų sąnarius stovime prieš fotokameras
tegul išlieka šarvai, galvojame persišviesdami
rentgenoskopiškai permatomos vaškinės lėlės
atvirkščiuose negatyvuose ant vaško grindų
vaškiniais sąnariais šokame

kur tie laivai, išvežę mus į Naująjį Pasaulį
į Atlantidą, pasigėrėti
„Titaniko“ liekanomis, jūrų muziejais ir brangakmeniais
turtingųjų kajutėse

tartum bulviakasy vartomės sau po žemę
išrausę ją, kaip kurmiai savo namus
arba prie laužo tikriname savo delnus
prieš ugnį: ar persišviečia: žiūrim
tarsi pro rakto skylutę: prarastas laikas: uždaram kieme
Piloto pokalbis su apsirengusiais jau išeiti
šarvuotais kūnais mūsų
metempsichozės elitariniuose sluoksniuose
kur nors Niujorke ar Grenoblyje
kur nebepasiekia mūsų jau lietaus lašai
iš vaikystės sudegintų pelkių

jo pilnos verlibro pėdos, ir ėriukas suklumpa
atsigerti iš jų savo kraujo aukos
laiminančios pasaulio nuodėmes
tik palei ežerą ar upelį mėtosi ir braška po kojų
kriauklės, dailūs šarvai, likę nuo riterių
laikų – praradusiųjų dvasią pėdsakuose
kurių jau nebeįžiūrime
pakėlę prieš nusileidžiančią žemę mėnulio šešėlin
grįžtančią į prarastą laiką ir erdvę, kur tebesame
susitikę ir susidūrę
antikvarinių knygų trūnėjime

1965–1980

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.




H O M E O P A T I J A


nespjauk į ugnį, kurioje pats degi
užkalbėjimais reikia tikėti, kitaip jie nepadės
neatsiras pavogti arklai, jaujos, laikrodžiai, kišeniniai daiktai
nes kūdikio juokas natūralus kaip dagilėlio lizdelis
kurį aš nešiojausi ant galvos
kad girdėčiau, kaip cieksi būsimi išsižiojėliai
iš tų mažų kiaušinėlių
tas rožių vainikas
agrastų krūmelyje
ir žolės, iš kurių galima virti kerėjimais kvepiančią putrą
tau atrodo vis tiek, kad aš mečiau kosėti
po to, kai buvo užėjęs negras
dirbęs dvare malūnkrėčiu
jis buvo tai baltas, tai juodas
kur palovėje pilna dulkių, kur smogiamas smūgis
peiliu tiesiog į grindis
(kažkoks graikas, tarnavęs parlamente kurjeriu)
kur įėjusi į medžio drevę
sugausi tą katę, kuri galbūt
yra tik moteris, daugiau nieko, pagimdžiusi
dvylika kūdikių: trys užaugo ir dirba
vaistinėse, kiti buvo prigirdyti kūdroje

paslaptis paaiškės, jei pradėsime viską iš naujo
po kiek saulėgrąžos? po kiek
jų paveikslai turguje, kur galima nusišlapinti
iš tų laikų liko tik vaikiškas seksas

visą naktį blaškosi karščiuodamasis, tuo tarpu čia stovi žmogus
plikas, su akiniais, vaistininkas, taip pat mano tėvas
kai aš dar vaikas pardavinėjau
jam išėjus pažiūrėti bičių
meškos auseles, museles, terpentiną ar kokius vaistus nuo nervų
kurie būdavo laikomi mandolinose
kuriomis tėvas skambindavo
kad papasakotų ligoniams
apie Volgos upę ties Kastroma, kurią tėvas perplaukdavo
su akiniais
darydavom miltelius, susėdę visi prie stalo
dalindami į vis mažesnes krūveles, kol sulankstę į popierėlį
dagilėlio kiaušinį, siųsdavome paštu
kur buvo visokių daiktų, net smagu pasižiūrėti: niekad namie tiek
                                                                                    nebuvo
plaudavom buteliukus, kol pradėdavo jie gurgždėti
(graikas bandė pasikėsinti, bet jam nepavyko)
duodavom karvei, bet ji nenorėjo jų uostyti

o dagilėlio lizdelis, kurio vis ilgėjosi mano maža galvelė
nėr tokio portreto turbūt ir nebus

o dabar jau nebėr many tų begalinių stalčiukų
kur aš stovėdavau vienas
kol tėvas kirpdavo plaukus
paskui plaudavo putojančiu vandenėliu
žaizdą vaikino galvoj
peiliu
kada kirto juo į grindis
muštynėse per pasikėsinimą

paskui veždavo žmones į Šidlavą
kur buvo homeopatija
vargingi vaikų vežimai Berlyno
Amerikos kumetynuose
tuo tarpu, kai mes Kaukaze
kur turėjome savo vaistinę

vis tiek jau niekas nebetiki
bet grįš ji vėl į knygas
homeopatija
parduotų baldų
inventoriaus
homeopatija
patirties, kuri eina iš patirties
nežinojimo, kas yra viešpats dievas
vaikiškam dagilėlio lizdelyje

1965–1971

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.




M E T A M O R F O Z Ė S


mes galim visai pasikeisti
pavirsti laikrodžiais arba sugeriamuoju popierium
nes esam numatę gamtos reiškinių nepatvarumą
šiandien, sakykim, lyja, rytoj irgi lis, ir stovi mašina, įklimpus
                                                                             į sniegą
dėl to mes ir pasėsim
šiek tiek valgomųjų pupų
pabandykim suvalgyti
pupupupupu
sugeriamasis popierius (ant kurio rašau) visas mano inventorius
ir aš sugeriu save, nenaudodamas tabako
virsdamas rūkomu popierium
popapapapa
vaikščioju, pasirėmęs alkūnėm į stalą, trypdamas po stalu
tikrinu pernykščius stalčius
stale aptikau kregždžių lizdą
jos žiemojo neišsiritę dar iš kiaušinių
ir neišskridę niekur
atėjom basi iš Odesos
kur vienas latras gyveno, pasivožęs po stikline
kur dirbdavo jis maišus, o juose fermentuodavo vyną
po dešimt, penkiolika ir net dvidešimt metų
laikydamasis jurisdikcijos, kur banginių kaimenė
iššoko į krantą, audros metu, kažkoks nesuprantamas reiškinys
buldozeriais juos nuvilko į jūrą, krantų apsaugos kateriais
bet jie ir vėl, antrą kartą iššoko
instinktyvioj atminty mes ieškome protėvių genų
mes kilę iš La Mančos, iš apkūnaus pražūtingo kaimiečio
kuris per kairę akį matydavo dešinę ausį

vaikai dar geri
pupupupupu – sako žaisdami
ir galvos ritasi nuo pečių į skylę karsto kampe
pasikeičiam su mirusiais vietomis ir atvirkščiai: galingos metamorfozes
sukrečiančios visą pasaulį, priverčiančius apsispręsti
nieko nėra, tik ją, tą metamorfozę
palydi bažnyčių egzotika ar pilietiniai šermenys

rastas kaulas žmogaus, kuris pasikeitė pavirsdamas į mamutą
rastos žirklės žmogaus, kuris pagailėjo lauko gėlės
rastas balsas žmogaus, kuris pavirto į šūvį nesuprantamoj girioj
rasta dešinė akis kairėj ausy, bet ne atvirkščiai

rastas lieptas į stogą tiesiog per upelį
rastos durys į priemenę, kur stovėjo kapai
rasta lenta atsisėsti, rastas laikas kalbėti
rasti visi žmogaus pasikeitimai

marškiniai, nunešiotos kelnės, biusthalteris
kojinės, kojinaitės, besikeičiančios tartum vėjas
karvių tešmenys, pilni krekenų, kurie dar nedavė pieno
bet linko prie žemės, pritvinkę ir sunkūs
dar neišžįsti, dar neatiduoti kitiems
visą save atiduoti, atiduoti savo mintis
alkūnes ant stalo, kojas trypiančias po stalu
einančias vis pirmyn ir pirmyn, o koks sunkus tas ėjimas
kai sugrįžti, „labas“ sakai, „labas iš ryto

žmogaus judėjimas baigiasi, jis turi likt kuo yra

iš viso šito pasaulio išlieka du gražūs dalykai
draugystė, apginant vieną nuo kito
kada vienas pavirsta kitu, išsaugodamas savo vertę
ir motinų rūpestis
motinų, nešančių kūdikius
būsimą žmogų, kraujo lašais maitinamą, tą, kuris juokias iš visko
bet neša jį klupdama, suklupusi savo įsčiose
prieš atsirandant žmogui dar pirmykštėj bandoj

gal neužmuš savo motinos, gal užmuš ką nors kitą
gal pasimels jai, madonai, prieš numirdamas, atsisveikindamas

jau baigtos metamorfozės
baigtos metamorfozės
baigtos metamorfozės, laukiamas grįžtančio žingsnis
tarė Kolumbas prie kito žemyno krantų
ieškodamas žmogaus gemalo tarp gyvulių
žiedo kvepėjime, moters plaukų praskleidime
pratęsim žmogų jo visai nenorėdami
gelbėdamiesi nuo jo gudriai sugalvotais būdais
gašlumo akimirkoj, netyčia, kad jis neateitų
atėmęs viską iš mūsų, apvalgęs ir nusinešęs
iškreiptą mūsų džiaugsmą sau pačiam tik pateisinti, sau pačiam
tik sau pačiam
iš statulų ir skulptūrų
iš piešinių Egipto vazose, iš to iškrypimo
mes to teverti
pupupupupu
priverčiame savo širdį skubėti, bėgti į priekį
kur banginių banda iššoka iš karvės tešmenio
ir guli nuogi, saulės atokaitoj, kvėpuodami, bet nejudėdami
išmesti į krantą tie žmonės, apaugę žuvų žvynais
pelekais ir uodegom, mėnesiena tą naktį
šaltai spinduliuoja virš jūrų
virš prarastų asmenų, virš žuvų, jau pavirtusių ikrom
ikrom pavirtus, baigias ėjimas
lieka vienos rankos ant stalo
rankos prie knygos, prie popieriaus lapo
popieriniai
stebuklai ir žmonės, kurie ilgisi vienas kito

1965–1971

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.




S U G R Į Ž I M A S

pastoralinis kaimas, jau blunkančioje sieninėje tapyboje, vešlios
                                                               ganyklos ir piemenys
užmirštos senos vienos sau žydinčios kapinės, iš čia
draugų būrelis parveža mane ir parneša namo
(aš tada nuomojau lūšną kalnų papėdėje, kadangi sirgau džiova ir
                                          ieškojau nors po savęs atokvėpio)
valstiečiai tebeveža šieną
iš tolumos krypuoja tokie ryškūs ir sunkūs vežimai jų
kaip ir iš kur aš čia? juk pavasarį mano palaikus globė
tavo ašaros, žydinčioji žydryne, palinkusi prie lango ir ūkanomis
                                          kvėpuojanti man į veidą drobėje

vėjas lydi mane, tapšnoja per petį, plasnodamas pelerina mano
O juk buvau pririšęs jį prie išbujojusių medžių
rusvai žalsvų spalvų, aukštumos sūpuoklių
prie atverstų knygų, pabrauktų eilučių, atmintyje palaidotų vaizdų

mergaitės barsto šieną po lietaus, kad jis vėl galėtų prigyti kaip aš
sekančioje tikrovėje, ačiū, gerbėjai mano, einantys mano keliu
iškentę daugiau kaip šimtmetį, kol broliams Gonkūrams pasiūlius
grožio dvasia mane prikėlė (intuityviai galvojau pro miegus, kad esu
                                   dar vos vos gyvas svetimam sau ir man kape)

neliūdėk, sielvartingoji mano, tai aš, tas pats, nieko nepaistau, juk vis
                                                                             tiek mes ne namie
ypač kai mane parneša iš kapų ir laikas sukasi atgal
medžiai grįžta į sėklas, avys – į ėriukus, paveikslai – į žmones, į
                                                                             regėjimus
grįžta pozuotojai per lietų, natūra, dažai išsitaško iš siuntinių

neliūdėk, vėl galėsim mažam prancūzų Alpių miestely išsinuomot vežimėlį
nebijok, Po ligos, nebepasikartos katalepsija, nebeužkas mane
pamiršę draugai dygioj pasąmonėj savo, kur nebėr tavo laiškų iš čia
neliūdėk, dulkės nebekyla iš mano sulytų plaukų ir musėms zvimbiant
                                                        vasaros karštyje jie nesišiaušia
guli tarp surištų knygų

prisimenu, kai po lietaus, šlapias gulėdamas liejau devynis
                                          prakaitus,– sapnavau tave
renkančią juodas magijos knygų žoles, žiedelius arba tiesiog išplėšiančią
              įsiligojusioms avelėms pievoje iš atsirenkančių burnų
džiūvau, kaip sausa žiemos puokštė ant stalo, iš kur
įkvėptai rašinėjau tau į kito šimtmečio šaltą ir šiurkščią padangę

taigi iš Po novelės, netikėk, tai ne ligos simptomas, keistas sutapimas:
                                                                                           grįžau
išlipau mažoje stotelėje, kur išniręs iš tunelio ekspresas nesustodavo
trumpalaikėje sieninėje tapyboje, negyvų gėlių raštuose, vešlių
                                          galantiškų švenčių poezijoje, kur
antrasis gyvenimas mano, kūną ir kraują prikėlęs meilės ir muzikos
                                                        akimirkų dingstančių grožis

(kaip tos getto
gatvelės reporterių akims
gyvos po restauracijos – bet kur jų buvęs purvas, skurdas, juokai,
                                          ašaros, kraujas, lengva koketerija
iškentėtas autoportretas – jis niekam nebereikalingas)

būčiau prašęs per laišką tavęs užpilti mano linksmas tuščias akis –
                                                        jose nugrimzdo ir neiškilo
praskrendantys paukščiai, pamečiau jų skaičių laukuos
ir vėl skaičiavau iš naujo dienas, skyrusias mūsų gyvenimus
ir kas rytą jas sunkiai ištrindavau iš akių

nūnai glicinijos apraizgė mano galvą
išduodamos jos akmenine prigimtį
stovėt žalumos fone
išdidžiai nusigręžus nuo žiedų ir muzikos, staiga nuvystančių malonių
              pokalbių, dėvinčių jaukiai krintančiomis galantiškomis klostėmis

žinau, tu prisiminsi, jei reikės, mes puotavome
senų kultūrų griuvėsiuose, gėrėme vyną
nuogi ant žolės, griuvo intymo laikai, mauduolių temos, gyvi
                                   nusirenginėjimai priešais veidrodžius
(paliudys Kranacho Betsabėja iš po krinolinų plaunanti basas kojas –
                                          ar ne jas pamatė arfistas Dovydas?)

ak, aš išdaviau save, užmiršau Watteau, vargšo stogdengio vaiką
jaunąjį džiovininką (jo tebelaukia kalnų papėdė iš XVIII a. pradžios,
              mano daiktai, skolos, vienkinkis dviratis vežimėlis, vaistai
                            ir reginiai išsibarstę tarp vešlių medžių man mielų
                                                                      kapinaičių šešėlyje)
turiu grįžti į italų dell'arte komediją, į naivų ir atvirą Gilles'ą,
į savo skausmą tik muzikai patikintį trenkusį man kažkada
                                                        galvon Mezzetin'ą 1
į meilei ir muzikai skirtą puošnią aukštuomenės grupę klasicistiniam
                     antikos parke, į laivą išplaukiantį į meilės salą Citerą, ak

tai mano širdies muzikavimas, tiksliau – stygų derinimas, įtempus
                     naujas, (pirštai mėšlungiškai smaugia grifą lyg mirties
                     paukštis kaklą) senosios per tiek metų šioje žemėje
                                                                                           surūdijo
tuojau, mielosios žaviosios dailiosios! tuojau, tačiau valio! žiūrėkite,
                                                               prieš pat mano mirtį
Gersaint'o 2 antikvariato iškaboje, matote? ką tik palaidotą
                                   imperatorių pardavė (klasikinis portretas)
ir nuleidžia virvėmis, į paskubom improvizuotą dėžę, apkamšo šiaudais,
                     kad nenusibrūžintų į šiurkščią mano karsto tikrovę, ak

tu dangstaisi ilgais šlapiais plaukais, po to lietaus
šalta, šiandien šlapdriba, jau per daug mes nekantrūs visur matyt
                                                                             vienas kitą
sudygo žali rugių želmenys, tu grįžai iš kapų
su draugų būreliu, padėjusi man už paskutinius tau nupirktą puokštę
                                                                                           rožių

fêtes pastorales,3 tu nubudai, drebi, gerai, dabar man laikas ką nors
                                                                                           papasakoti
gerai, skulptūros bėga iš parko, nudaužtom rankom ir nuskeltom
                                                                                           krūtim
ir negriukas, siūlęs vaisius, fêtes galantes,4 tas juodasis Kupidonas
                                                        gimęs iš tavo ir mano troškimų
geraširdiškai šypteli, naivus mimas, grįžtelėjęs per petį, nuskrenda
                                                               į žydinčiąją žydrynę

taip, paveikslų medžiai grįžta į savo sėklas kas rudenį
kad pasikartotų iš naujo puošnus jų žydėjimas
kol juos pačius, pasenusius, iškerta, iš atminties, ir išveža sukūrenti,
                                                                                           iš parko
į vargingas, užsilaukusias malkų, pirkias, kur stogdengio šeimoje,
                                   Flandrijoj, gimsta lankstus antrininkas mano

kurį kažkam pigiai pardaviau, nesupratęs Prusto, anei Vermejerio,
                                                        save, atleisk, žydinčioji žydryne
(jo tebelaukia paskubom sukalta dėžė, jau nebe tas Paryžius, nebe
                                          tas Kombre, nebe tie Eliziejaus laukai)
aš baigiu, trupa sienų tinkas, nebežinau ką pasakoti, nebent
kad išplovus gruntinį gipsą mano tėviškėje, pirmykščiuos mano kapuos

Flandrijos šiaurės miestelyje, įgriuvo karstinė žemė
prasmego bažnytėlė, kur buvau krikštytas, su sienine tapyba, kurioj
                                                                             neliko manęs
su smuiku tebeskambančiu iš ten, kur buvo senos breigeliškos sodybos
šiandien su kyšančiu bokšto kryžiumi virš vandens

mes priplaukiame valtele (rūkas tvyro Pa de Kale pajūryje)
ir nėra žmogaus ant to kryžiaus, kuris iškeltų jį
iš atspindžio, iš mano antros tikrovės
gal man, aš tau sakau, pasikabinti virš vandens (ne atpirkėjo dosniais
                     delnais, o maniako alkūnėmis) kad būtų atpirkta mano

fêtes galantes, fêtes pastorales, ačiū draugams, ačiū sniegui, prie durų
                                                                      laukiančiam vežimėliui
ačiū dar kažkam: mes prikelsim, už paskutinius
negatyvus, gerai, aš jau baigiau
gėlių nusipirksim miestelyje

tvyksteli žaibas, audra, ir staiga mes
regim paveikslą: jauna moteris (čigonė) maitina kūdikį, ant upelio
                     kranto, nuoga, tik balta skarelė slysta jai nuo pečių
italų renesanso miestelis, tiltelis per upokšnį, jaunuolis (kareivis)
stovi krante atsirėmęs į ietį ir saugo mus

tikėk, ateis
susikaupimas, išrašys
gėlėmis langus, mūsų skurdas
žydės neregėto grožio paveikslais ir tavo širdis pripras prie mano
širdies toj keistoje tikrovėje, kurios jau nebepaveja sustojęs laikas

1965–1980

1 Prancūzų dailininko Antuano Vato (1684–1721) pamėgti italų komedijos personažai – Žilis, Mecetenas
2 Minimas A. Vato paveikslas „Žerseno iškaba“
3 pastorališkos šventės (pranc.)
4 galantiškos šventės (pranc.)


Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.




P O   V A R P U

dar nė vienas eilėraštis, pasakyčiau, nebaigtas
tu guli prie manęs, visai čia pat, šitoj jūroj
ir eina iš lūpų į lūpas žodžiai, lyg armonikėlė
grodama neužgrūdintą skausmą

bažnyčiose
šventoriuose
kapinėse
tie žiedai žydėjo laukuos, rinkdami bitėms medų

kūdikis klūpo toks mažas, jam virš galvos aidi jūra
ir varnos dvi tam varpe suka lizdą iš pūkų pagalvėlio
išgraviruotos dvi raidės skruoste, žydo krautuvėj, kur kvepia
pigiais saldainiais
išjuokia mus kažkas

berniuko kelnės suplyšę, mergaitės plaukai ligi kelių
dvi varnos negrįžtamai dingsta
lūpose mūsų guolis, mes skendim giliai po savim
ir neiškylam

atleisk, kad pavasario nėr jau, kad toks oras įskaudintas
kad vėjas skruostus aptraukia, kad mūsų vaizdai lyg šešėliai
nuo medžių jau nusukti, kur galingi sparnai gandrų
verčia nuo kojų medžius išsiūbuotus giraitėse

pripratom prie monotonijos
prie vienodumo
tik du kartus buvo kitaip, aš atidariau tą dėžutę
joj buvo išsiskyrimo žiedai, padaryti Hefesto

ak negerai man nuo jūros vėjo, negerai nuo to kelio į kalnus
į tą didžiąją vertę po tuo varpu amžinybės
pakelk jį nuo kelio, paguldyk į varnos lizdą
ir grok jam sutemos kuždesiu, tam atviram berniukui

dvi tiesiosios nuo pečių ten priartėję susikerta
ir ta nebyli tiesa nieko nebebaugina
krūpteliu netikėtai, kai tu man palieti koją
nieko neliko iš veidrodžio: ten siūbavo varpai: tik be garso

chrizantemos dar laukia, laukia laužai
tiltai po traukiniu, nubrėžta lūpų tiesioji
jos daugiau nesusikerta, armonikėlės vibravimas
apkrinta lyg pelenai mus abu: ir mes jau nesugražinami

po galingu varpu: po kalnais yra keturios angos
pro jas pučia vėjas
ir jų spalva paprasta kaip akies begalinis kritimas
tas alsavimas temstant per tuščią turgavietę

1965–1971

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.



H U S A R A I


„cha! cha!“ – vienas sušunka
„cha! cha!“ – daugelis pakartoja
lyg dujokaukės supasi virš kelių
lyg rugiagėlės rugiuose

šaltu ginklu dvi skylės
ant kaklo
tyli ir klausosi
gulėdami pasaloje

„lygiųjų nebus,“ – kartoja kunigas
„lygiųjų nebus,“ – jam pritaria duobkasys
„cha cha!“ – atsako gegutės iš sieninio laikrodžio
pramuštos skylės vėjuje šaltu ginklu

lediniai arkliai, geležiniai husarai, antihusarai
patvirtinta jų drausmė vaško atspaudom
ištrauktas pleištas ir vieno akis liko kerplėšoje
ir jis neturi žirklių; negali nusikirpti plaukų

krūmokšniai iš abiejų pusių, liepos šešėlis
perkeltas į kitą vietą, paženklintas, sukasi apie save
ant byrančios žemės dvi kremzlės, išimtos iš pušnių, iš nuskendusiu
                                                                                           batų
ir dvi bažnyčios pavargę bebėgdamos viena apie kitą

lieka tik vienas kelias: per rūmų koplyčios langą
nešantis saujoj krumpliaratį, paslėptą nuo visų
vėl sustatyt mašiną, kad ji vėl imtų veikti
ir dirbtų kažką, pats nežinai ką, tik žinai, kad ji dirbtų

paskui tie husarai nutyla, išsirikiuoja eilėm
ir varo vieni kitus, išplodami ritmą katutėmis
kažkuris suviduriuoja ir padeda pats save
ant žemės, ant sviestinio popieriaus, kur buvo širšių lizdas

keltas sujuda, perkelia vienus į antrą pusę
kitus vėl atgal, ir tas maišymasis
atrodo šitoks siaubingas, jog antihusarai išblykšta
meta šalin varpus, dujokaukes, nosinaites ir drabužius
dar bando kišti pirštus tarp krumpliaračių, bet jiems tai nesiseka

iš paskutinės eilės kažkas sušunka; „Pakartot visa tai! Uždekite šviesą
ir pirmos dvi eilės parpuola ant žemės vienais marškiniais
šliaužioja jie prakaituoti kas naktį, dvokdami savo sūrymu
kai per patį bulviakasį užkastos trys tonos žmonių

jų žirgai atlapoti, sudrausminti, žvalgosi vieni į kitus
laukdami kas čia bus, kol šviečia palubėj šita lempa
ta didžiulė liktarna, atvežama lėktuvu ir pakabinama
virš viso to, ko jau nebebus

liepia jiems rikiuotis po du, po tris, po dvylika ir po devynis
ir laikyti paruoštą snapą nusišlapinti ir laukti
kaip virsta dūmų kamuoliai iš po katilo, kuriame verda
mėnesiena ir džiūstantis medis

jis pasiima lanką, nusimeta apsiaustą, pasižiūri į veidrodį
kur mato jauną moterį, nuogą, nes būtų gyvenime tikslas
ir šaukia sustokit, bet arkliai neklauso, jie žvengia
ilgais lietaus karčiais dangstydami jų miškus, jų laukus ir pievas

ortodoksas, ortopedas, ortodidvyris
krūminiai dantys yra, tuo ir baigsime,“ – jis pasako
pakelia vieną jų, pasižiūri į lūpas
guli Apolineras morge, tokiu tragišku veidu, šlapiais plaukais,
                                                        perskrostas ir vėl susiūtas

ir ta graudi šypsena ant lūpų, niekaip nedingstanti
nenauja gyventi, bet kova būtina
tėra viena tiesa – kovoti, vienas gėris – pateisinti
ir taip visada – tiek su pelėm, tiek su žiurkėm

atleisk, mylimoji, už keistą egzotiką
kartais rodos netyčia palieti skaudamą vietą
kaip tą nuotrauką šiandien matytą iš Čiaginos
poeto, kuris miręs gražesnis dar

jų plaustai jau išmesti į krantą, susiūti po du ir po tris
po skrodimo
nuleistas jų kraujas

peržvelgia viena akim visa tai ir pasako: „Turiu aš savąją laisvę
aš per silpnas skaityti, ir rašyti jau visai negaliu
negaliu taip gulėti, kai po sprandu tas medis trikampis
ir ta žymė ant kaktos – ką ji reiškia
ką ji reiškia? – iš tikro paklaustum

bėga husarai šalin ir antihusarai
ir jų arkliai, šitie griaučiai, tolsta nykiam horizonte
tie debesys pro saulėlydį
ir ta žymė ant kaktos, ir tas šypsnys ant lūpų, skausmingas, ir šlapi
                                                                             tie plaukai

1965–1971

Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.

Skaityti toliau