tekstai.lt

Vytautas Kirkutis. „Ateik bangosna užmaršties…“ (apie Zigmą Gėlę, 2002)

kirkutis_ateik_bangosna
kirkutis_ateik_bangosna
       Ištrauka iš knygos įžangos

      
Kas akimirką tolsta nuo mūsų Zigmas Gaidamavičius - Gėlė. Jis taip toli, kad kartais sunku įžvelgti jo veido bruožus, dar vaikišką šypseną. Tačiau jo nesupainiosi su kitais, literatūron savo kelią minančiais XX amžiaus pradžioje. Ne tik išvaizda jis skyrėsi iš kitų, pasirinkusių nedėkingą kūrėjo kelią. Augalotas, stiprus rudaplaukis jaunuolis, ūgiu gal kiek ir prastypęs virš kitų, šiek tiek strazdanotu veidu, rimtas ir kartu linksmas, būnantis ir šnekus, ir tylus... Taip bendraamžiai kalbėjo apie Zigmą Gaidamavičių - Zigmą Gėlę.

 

       Teisus Vaidotas Daunys: „Nieko ypatingai įdomaus mes nerasime ir Zigmo Gėlės biografijoje“. Teisus, jeigu į gyvenimą žiūrėsime, kaip į faktų rinkinį. Bet argi gyvenimas - tik įvykių suma, tik faktų suvestinė, tik žodžiai, kuriuos pasakėme mes ir kuriuos kiti pasakė apie mus? Bet, pasak Onės Baliukonės, „tarp žodžių tyliai atsidaro“ erdvės. Jos atsiveria ir tarp biografijos faktų, tarp kukliai tylinčių eilėraščių, ramią susikaupimo akimirką pamaldžiai palinkus prie eilių sąsiuvinio.

       Jaukus Zigmo Gaidamavičiaus pasaulis. Daugelis jam apibūdinti renka metaforas, susijusias su neprasiskleidusia gėle, pumpuru, sėkla. Tai savotiški jaukumo, lopšio, namų sinonimai. Uždara erdvė, dar nespėjusi atsiverti. Artimos erdvės ir pats realiausias esamasis laikas. Sukaupta, sukoncentruota energija, dar nespėjusi išsilieti. Ir sklinda ji per Zigmo Gėlės žodžius - iš XX amžiaus pradžios į XXI amžiaus pradžią. Visą šimtmetį neišblėsta toji kūrybos energija, įveikdama užmiršties prietamsius. Pamenate poeto kreipinį: „O drauge mano mielas!“ Pamenate poeto kvietimą: „Pas mane/ ateik čionai bangosna užmiršties“...

       Tos nuolatinės atminties - užmiršties bangos, visą šimtmetį besiritančios viena per kitą... Taip, Vaidotai, jie tolsta nuo mūsų, kai pajunta, kad ieškome jiems vietos literatūros vadovėliuose ir istorijoje. Jie tarsi baugiai pasislepia, prityla, susigūžia ir pasitenkina trumpa užuomina, keliais sakiniais apžvalgoje ar vienintele pastraipa storose knygose. Taip, jie kuklūs, išdrįsę literatūron įžengti tik po mirties.

       Vienas iš jų - Zigmas Gaidamavičius - Gėlė. Jaunuolis, pažymėtas poeto talentu ir netikėto likimo ženklu.

       Zigmo Gaidamavičiaus gyvenimas po gyvenimo jau kelis kartus ilgesnis už jo gyvenimą. Galbūt sakysite, kad visiems mums po gyvenimo skiriamas kur kas ilgesnis laikas - visa amžinybė. Tačiau toji amžinybė labai įnoringa, savita ir netikėta. Vienus ji globoja, saugo, prižiūri lyg mylimus vaikus, o kitus užmiršta labai greitai. Kas reguliuoja tą amžinybės laikrodį, kas nustato tą kalendorių? Mes patys pasirenkame laiką, ar laikas pasirenka mus?

       Šioje knygoje nesistengta visų tekstų dailiai sušukuoti, pagal dabar galiojančias kalbos taisykles surikiuoti. Prieš beveik šimtmetį rašytas žodis turi savo spalvą ir skonį, savo istorinį ir kultūrinį kontekstą. Nesvarbu, kad žodis svetimas, iš kažkur atsivestas į mūsų kalbą. Poetas Zigmas Gaidamavičius jų nemažai buvo prisigaudęs iš rusų kalbos, kuri XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje dažniau jo ausis pasiekdavusi negu lietuvių. Kartais net sakinius rikiuodavo pagal tos kalbos taisykles. Sulietuvink tuos žodžius ir sakinius - ir nebeliks amžių kaitos spalvų ir paspalvių.

       Visą laiką rašant šią knygą lyg kinivarpa sename sienojuje kirbėjo klausimas: ką XXI amžiaus žmogui reiškia XX amžiaus pradžios Zigmo Gėlės poezija? Kaip ji komunikuoja (ar nekomunikuoja) su mumis, kurie nuo jos esame nutolę per šimtmetį? Ar bežavi mus XX amžiaus pradžios eilėraštis, kuris taip arti gėlės, paukščio, žmogaus, jo laimės ir nelaimės? Ar mes bemokame skaityti poeziją, kuri tokia atvira ir nuoga? O gal poezijos esmė per visą šimtmetį išliko beveik tokia pat, tik kito jos rūbas?

       Kalbėdami apie Zigmą Gėlę, pamąstykime apie laiką, poeziją ir likimą, kuris savaip perskaito eilėraščius ir mūsų gyvenimus.

       Vytautas Kirkutis. ATEIK BANGOSNA UŽMIRŠTIES. – Šiauliai: Saulės delta, 2002.