tekstai.lt

Liudas Gustainis. Menas nėra aukščiau už gyvenimą. Virtuali diskusija su V. Grainytės eilėmis (2005)

 

grainyte_vaiva_foto
grainyte_vaiva_foto
       Kai manęs paprašė apibūdinti savo santykį su kitais menais, ne su literatūra, maniau, kad bus labai lengva, tačiau beveik mėnesį negalėjau net pradėti dėstyti savo santykių su menais istorijos, nes kažkas trikdė, ir ilgai negalėjau suvokti kas.

       Pirmoji draudžianti pajudėti mintis buvo ta, kad tokios temos galėtų imtis nebent Nobelio premijos laureatas, antraip kam yra įdomu, kas ką mintija šliaužiodamas po parodų sales.

       Antroji ir tikriausiai pagrindinė kliūtis – pas mus, kaip ir visame pasaulyje, meninė kūryba sudievinama ne tikrąja prasme, kaip priklausytų, bet meninę kūrybą, o kartu ir jos kūrėjus iškeliant aukščiau kitų gyvenimo sričių.

       Žinoma, niekas nenuginčys, kad meno kūriniai žadina dvasios kūrybiškumą, atveria sielai vartelius į rojaus sodus, o menininkas gali įsivaizduoti esąs tas nykštukas, kuris tupi ant auksinių vartelių stulpelio ir naktimis laiko žibintą, idant ieškantieji nepasiklystų.

       Tokia ir būtų jo tarnystė, jeigu neiškiltų pranašumo prieš kitus žmones jausmas – tokiu atveju judėjimo spiralė labai greitai pakeičia kryptį, ir pranašas virsta demonu.

       Tai visuotinai žinoma tiesa, nors, kita vertus, kiekvienas žmogus slapta mano esąs geresnis ar vertesnis už likusiuosius, ir menininkai čia niekuo dėti.

       Tad kokia tokiu atveju meno funkcija? Ar tik nebus taip, kad per meno atsivėrimus bent iš dalies žmogus pamažu suvokia, kad kita gyvybė tokia pat vertinga, kaip ir jo paties?

       Šitokiame kontekste jau galima kalbėti apie tai, kaip mane veikia įvairios meno rūšys, kaip aš jomis „naudojuosi“: gal valgau, geriu, kvėpuoju, išmetu į sąšlavynus ar sulesioju po trupinėlį nuo šaligatvių arba pievose, – tai jau būtų bendra visiems žmonėms, ir dalytis tokia patirtimi galbūt būtų įdomu ne tik man pačiam..

 

       Jeigu apie tai pradėčiau kalbėtis pats su savimi, Vaiva Grainytė iš pernai išleisto poezijos almanacho „Kauno jaunieji“ tikriausiai pritaikytų savo eilėraščio žodžius apie rainą prosenelį, kažin ką vapantį ištinusiomis lūpomis…

       Toks komentaras mane pralinksmintų, ir todėl šiame rašinyje vis grįžtelsiu V. Grainytės pusėn ir palyginsiu, kaip jos komentarai nuspalvina mano minčių dėliones.

       Kodėl V. Grainytės eilės tapo mano oponentu?

       Nežinau, tiesiog atsiverčiau minėtąjį almanachą, ir man užkliuvo būtent šios eilutės: ,,Raina prosenelė / kažin ką vapa / ištinusiomis lūpomis...“.

       Taigi kas man yra teatras?

       Mano santykis su teatru nuolatos keitėsi. Iš pradžių, ankstyvoje jaunystėje, tolimoje provincijoje, man teatras prilygo šventovei, kur patirdavau nenusakomą jaudulį (kaip XIX amžiuje), į atvažamus spektaklius veržte verždavausi, o aktoriai atrodė tolimos ir krištolinės būtybės – atskiri vaizdai ir kvapai iki šiol neišdilo. Atminty išliko ne tik aktorių veidai, bet ir pastatai, kur vykdavo spektakliai, su visa aplinka, pušimis bei kūdromis.

       Antrasis etapas: patekęs į didesnius miestus, tapau atkakliu teatrų lankytoju, nepraleisdavau nė vieno spektaklio. Tai irgi buvo panašu į nepasotinamą aistrą.

       Daug vėliau, brandžiame amžiuje, kažkas palengva ėmė keistis, ir nemanau, kad tai būtų įvykę dėl paties teatro pagerėjimo ar suprastėjimo. Teatras išliko toks pat, gal net geresnis, bet mane apskritai nustojo dominti drama – tai, kuo teatras kvėpuoja. Aš turiu galvoje gyvenimo dramą – po truputį suvokiau ir įsisąmoninau, kad gyvenimo drama vyksta tiktai mūsų vaizduotėje, o šekspyriški veikėjų klyksmai ėmė panašėti į vaikų smėlio dėžėse vykstančias tragedijas.

       Tai viena priežastis, dėl kurios beveik nebevaikštau į spektaklius.

       Yra ir kita, ne mažiau svarbi aplinkybė. Nuvažiuokime į tolimiausią užkampį, ten, kur apskritai nėra buvę jokio teatro ar dainininko, nuvežkime aukščiausios, pasaulinės klasės dainininkus ar aktorius (jei galėtume – net ir legendinį Karuzo), o po kelių dienų paklauskime eilinio kaimo žmogaus: ,,Ar tu laimingas?“ Jis nežinos, ką atsakyti, nes po savaitės jau bus užmiršęs visas įžymybes, nes jis laimingas tik tuomet, kai pats ką nors veikia – stebėtojas turi būti drauge ir veikėjas.

       Tokie dabar ateina laikai, ir aš negaliu nejausti naujojo laiko pulso – šiandien man teatras patinka tik tuo atveju, jeigu drauge su kitais įmanoma sutarti, pasinerti ir sukurti naują, nebūtą tikrovės gūsį – jis gali vadintis ir teatru, ir kinu, ir sapnu: „…mano tėvas nėščias / aš turėsiu brolį / tariau / ir pavirtusi į baltą žąsį / Nulesiau visas žoles / nuo kapinių ir tvorų / bažnyčios…“ (V. Grainytė).

       Galima būtų pagalvoti, kad V. Grainytė, kurios nepažįstu, bet kuri yra trigubai už mane jaunesnė, studijuoja teatrologiją, dėsto mano mintis, nors iš tikrųjų taip nėra – jaunam žmogui savaime suprantama tai, kas tik per daugelį metų tapo mano savastimi.

       O kas man yra tapyba?

       Santykis su tapyba taip pat nuolatos kito.

       Ankstyvoje jaunystėje ji man nieko nereiškė – gražu buvo žiūrėti į spalvotus paveiksliukus, ir tiek. Jie man visi buvo vienodi, o kai tekdavo pačiam ką nors nupiešti, už mane tai darydavo kiti. Toks buvo mano ir likusios visuomenės dalies susitarimas – tapyba tikrai ne mano sritis, ir nėra ko sukti dėl to galvos. Dailininkai atrodė kitokie, ypatingi žmonės, lyg ir artimi, bet už nepereinamos sienos.

       Vėliau, gerokai vėliau, jau po kariuomenės, pradėjau dažnai lankytis dailės parodose. Iš dalies tai galima buvo pavadinti ir snobizmu, bet tik iš dalies. Aš tikrai nesugebėjau atskirti, kuris darbas geras, o kuris blogas – žiūrėjau ir nemačiau, o klausti nedrįsau – reikėjo pačiam išsiaiškinti.

       Tai truko apie dešimt metų – tiek man prireikė laiko, kad suvokčiau abstrakčiosios tapybos kodus, bet ir po dešimties metų viskas judėjo labai iš lėto, kol vieną kartą pabandžiau tapyti, ir tuomet teko pačiam išradinėti dviratį, bet įdomu tai, kad apskritai praregėjau.

       Dabar jau suvokiu, kada darbas pavyksta ir kada nepasiseka. Ėmiau atpažinti darbo energetiką – ir savo, ir kitų. Kartais pakanka tik užmesti žvilgsnį, o kartais tenka ir ilgiau pastovėti, kol pajaučiu.

       Žodis „energetika“ lyg ir aiškus, bet jis daug ką užmaskuoja, ir jeigu aš teigiu, kad dabar tapyboje ieškau geros energetikos, rizikuoju likti nesuprastas. Sąvoką „energetika“ geriau išskaidyti į ramybę, džiaugsmą, entuziazmą, paslaptingumą, bet pati sąvoka gali talpinti savyje ir demonišką energiją, kurią atpažinęs stengiuosi jos išvengti, nebendrauti – „juodieji“ darbai dirgina, gadina nuotaiką, erzina, nors ir žadina energiją – norą priešintis.

       Anot V. Grainytės, „…Ir sužinojusi apie Bhodisatvas / nusekiau Tavo pėdomis / nors gėlė sniegas / kiauras batų prarajas“. Apie Bhodisatvas... O aš turiu galvoje spalvas.

       Žodžiu, gera tapyba – lyg pakrauti akumuliatoriai, jie padeda kvėpuoti ir džiaugtis.

       Kiek kitaip klostėsi santykiai su skulptūra.

       Visų menų užduotis – per pojūčius ir jausmus plėsti sąmonę, auginti jautrumą pasauliui, ir daug naudingiau, jei tai vyksta be jokių taisyklių ar teorinių samprotavimų – tiesiogiai.

       Formos ir linijos pojūtis manyje glūdėjo nuo pat vaikystės, tik aš to nežinojau, nesuvokiau, kaip daugeliui dažniausiai ir būna.

       Stebi, būdavo, medžio šakelę, o jauti, tarsi jos linija būtų krauju išrašyta erdvėse, ir atrodo, kad ji išreiškia, įkūnija viso pasaulio ilgesį. Manau, kad ne vienas žmogus išgyvena panašius jausmus, tačiau man prireikė dvidešimties metų, kad suvokčiau, jog pieštuku nubrėžta linija tokia pat gyva ir daugiareikšmė, kaip ir gamtos išauginta linija.

       Formos pojūtis taip pat prasidėjo nuo paauglio žaidimų – lipdžiau žmogaus figūrą iš smėlio prie jūros: tapšnojau, kuičiausi, pūtė lengvas vėjelis, tik ne pilį lipdžiau, o žmogų, ir kai jau buvau bebaigiąs, tarsi elektra trenkė – pasirodė, kad mano nulipdyta figūra atgyja ir keliasi. Šiurpas nukratė suvokus, kad tuoj teks ją išardyti ir eiti savo keliais, tačiau įspūdis išliko visam laikui, nors pats pirmą figūrą iš medžio išdrožiau praėjus ne mažiau kaip dvidešimčiai metų – jau brandžiame amžiuje, ir šiandien rašau apie tai tik todėl, kad noriu pasakyti – visi gebėjimai, visi pajautimai visuomet buvo, yra ir bus su mumis.

       Dėliodamas šitas mintis, cituodamas V. Grainytę iš jaunųjų almanacho, norėjau drauge padrąsinti visus besistiebiančiuosius – nėra nė vieno, kuris neturėtų visko.

       Ir tegu ,,Raina prosenelė / kažin ką vapa / ištinusiomis lūpomis / mojuoja nugenėtais pirštais / skrendančiai Lėkštei…“

       Dabar telieka išsiaiškinti, kas meninę kūrybą sieja su kitomis gyvenimo sritimis: kulinarija, inžinerija, giedojimu ir panašiai, – ir kodėl taip svarbu kalbėti, koks mano santykis su tapyba, o ne su kulinarija.

       O jeigu nėra jokio skirtumo? Juk svarbi tik mano būsena, kurios apimtas aš maišau miltus arba aliejinius dažus tapybai, o gal pradedu giedoti.

       Jeigu Dievas sukūrė pasaulį, tenka paklausti, kokiais įrankiais jis tai padarė, ir jeigu žmogus yra Dievo dalis, ir jeigu jis taip pat kuria pasaulį, ar jis turi tuos pačius įrankius, kaip ir Dievas?

       Turi – tai vaizduotė ir tikėjimas tuo, ką noriu matyti: jeigu matau ir tikiu, jeigu džiaugiuosi, tai ir ateina, įvyksta. Tikėjimas ne kaip abstraktus tikėjimas anapusiniu gyvenimu, bet suvokimas, kad tai, ką matau vaizduotėje, yra tikra, pati tikriausia ir vienintelė dieviškoji kūrybos technologija, kuri prieinama kiekvienam.

 

       Nemunas, 2005-05-26